Filmas: "Didžioji žuvis ir begonija" / "Big Fish & Begonia" / "Da Yu Hai Tang"

Sveiki,

Ne tiek daug tos animacijos ir žiūriu, bet visada stengiuosi pažiūrėti tai, kas gali įkvėpti gyventi. Be jokios abejonės azijiečių didysis animacinis kinas turi gilias savo tradicijas ir gerą vardą pasaulyje. Paprastai tai būna japonų animacija, tačiau šįkart visai netikėtai nusprendžiau pažiūrėti kinų sukurtą animacinį filmą „Didžioji žuvis ir begonija“ (angl. Big Fish and Begonia) (2016), kuri remiasi kinų mitologiniais motyvais ir pasakoja apie dviejų pasaulių – žmonių ir magiškojo po vandeniu esančių būtybių susidūrimą.

Filmas prasideda kaip mitologinė pasaka, kurią mums pasakoja sena moteris, sakanti, kad kiekviena žuvis yra žmogaus siela. Iš esmės šiame filme labiausiai ir žavi, kaip filmo kūrėjai sukuria portalus, perėjimus iš vieno pasaulio į kitą, nesileisdami pernelyg į didelius kovų ar smurto epizodus, kas paprastai būdinga animaciniams azijiečių serialams, sakyčiau, išlaiko tą nuoseklų ir jautrų kalbos naratyvą. Dvasios ateina delfinais į mūsų pasaulį ir visa tai perteikta jautria ekologija ir Žemės pusiausvyra, žmogaus niokojimu ir gyvybės žudymo epizodais, į kuriuos dalinai patenka ir pagrindiniai veikėjai – du paaugliai, viena iš stebuklingo pasaulio, o kitas iš žmonių. Keičiant savo pavidalus ir nuolat transformuojant save iš esmės filmas skleidžia nemarios sielos idėją ir tai, kad fizinis kūnas tėra tik apvalkalas.

Viena pamatinių animacinių filmų vertybių yra aklas ir net besaikis pasiaukojimas. Nežinau, kodėl mergaitė šitiek buvo suinteresuota (ir kiek tai logiška) pasiaukoti dėl žmogaus, iš tos pačios mirtingųjų genties, kurie žeberklais bado delfinus, kad net pamynusi savo motinos ir tėvo viltis, imasi drastiškai ginti tai, kas iš pažiūros nepažinta. Kitą vertus tai visgi pasaka su aiškia didaktika ir pernelyg nereiktų analizuoti motyvacijos, viskas filme veikia pagal didvyriškumo principus – tavo žmogiškumo yra tiek, kiek tu stoji ginti „nematomos pusės“ ir kiek tu pasiaukoji, tiek tau likimas atseikėja.

Visgi filmukas labai gražus, vizualus, harmoningas, jautrus, tinkantis žiūrėti su visa šeimyna ir niekuo nenusileidžia didžiajam vakarietiškajam animaciniam kinui, o gal retsykiais yra net pranašesnis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

5 priežastis, dėl ko verta gyventi: absoliuti laisvė

Nuotrauka Fabio Malloggi.

Sveiki,

Buvau jau ir pamiršęs, kad pavasarį buvau pradėjęs gerų ir pozityvių minčių ciklą, kurį norėjau dalytis su Jumis. Taigi...

Penktoji priežastis, dėl ko verta gyventi yra absoliuti laisvė. Netgi jeigu jos neturite, jos visada galite sieti, nubraukti visas kasdienybės dulkes ir akimirkai nuo visko atsiriboti, nuo atsakomybės, įsipareigojimų, nuo streso, nuo darbo ir tiesiog pasakyti sau, kad šią akimirką esu tas, kas esu ir niekam neprivalau įtikti ar patikti, neprivalau pateisinti jokių lūkesčių, nes tai yra tik primestiniai dalykai, kuriuos mus mokė pateisinti tokiu būdu padarydami mus kaliniais. Net jeigu ir vėl po to grįšite į kasdienybę, į tą rutiną, visada žinokite, kad esate laisvi ir visada galite viską keisti ir tiesiog kurį laiką nieko nedaryti, tik būti ir džiaugtis savo būvimu. Skamba banaliai, kaip iš budistinės teorijos, bet tai įmanoma, jeigu to iš tikrųjų norite. Iš dalies laisvė yra atmesti tai, kas jums primesta.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Charlie Puth - Up All Night [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Prieš kelerius metus smarkiai išgarsėjęs vaikinukas Charlie Puth (g. 1991) man labai patiko. Kol kas ypatingai netyrinėjau jo naujausiojo albumo, tačiau jo debiutinis albumas „Nine Track Mind“ (2016) išties man labai patiko. Štai muzikos kritikai negailėjo aštrių žodžių, sakydami, kad visos albumo dainos pernelyg nusaldintos melodramatiškos dainos, kurios labiau primena mazochizmą. Bet man joje tiek gerų ir mielų kūrinių ir juos būtų galima daug kur klausytis – jaukiuose pasisėdėjimuose, einant tiesiog gatvėmis ar gulint prie ežero.

Atlikėjas išgarsėjo 2015 metais, kai labai išpopuliarėjo jo naminiai vaizdo įrašai YouTube. Vis daugiau garsių atlikėjų „atsiranda“ tokiais būdais. Malonaus ir „nepasikėlusio“ būdo vaikinas turi milijonines, reiktų sakyti, net milijardines YouTube peržiūras, o tai rodo, koks jis svarbus tam tikrai jaunųjų klausytojų kartai. Daina „Up all nigth“ taip niekada ir netapo singlu, tačiau man tai viena labiausiai patikusių albumo dainų, kuri primena harmoningai suderintą pop muziką su gospel muzikos užuominomis. Tokios dainos daugiau ar mažiau pakylėja ir įkvepia.

Pasiklausykite:

Žodžiai / lyrics

"Up All Night"

Well I get the thrill run down my spine
When I see you hitting me up
Feeling so electrified
With the heat of a million suns
You know just one touch can keep me high
And I think I'll never come down
'Til a couple days go by
And you're nowhere to be found

Up all night
Up all night
All the things that you said to me yesterday
Playing over in my mind
It's a crime
It's a crime
How you're reeling me in with the games you play
Then you hang me out to dry

So I try to shake you out my head
Try to dance with somebody new
But you got those lips so red
And that smoking voice, you do
So I know it's pointless anyway
Cause there ain't nobody else
That could light me up so bright
And break this crazy spell

Up all night
Up all night
All the things that you said to me yesterday
Playing over in my mind
It's a crime
It's a crime
How you're reeling me in with the games you play
Then you hang me out to dry

If I wait a little longer
Then maybe you'll come back around
Wait a little longer
Then maybe you'll be ready now
Cause I would wait forever
For you to fall back into my arms
So come on

Up all night
Up all night
All the things that you said to me yesterday
Playing over in my mind
It's a crime
It's a crime
How you're reeling me in with the games you play
Then you hang me out to dry
Up all night
Up all night
All the things that you said to me yesterday
Playing over in my mind
It's a crime
It's a crime
How you're reeling me in with the games you play
Then you hang me out to dry
How you're reeling me in with the games you play
Then you hang me out to dry

Jūsų Maištinga Siela

Atradimas kaip nušvitimas: Ieva Žigonė dalijasi savo dvasine patirtimi

Sveiki,

Paskutiniųjų dienų įvykiai, gal net ne įvykiai, bet vidiniai dvasiniai poslinkiai veda mane nežinau kur. Tai gali nutikti ir Jums ir bet kurią akimirką. Tiesiog atsikėliau anksti ryte ir kaip visada buvau vidutiniškos netgi galbūt prislėgtos nuotakos, kurią įvardyčiau kasdienine – judi ir keliesi iš inercijos, nereikia atlikti darbus. Prisėdęs prie interneto ėmiau naršyti tarsi ieškodamas nusiraminimo, tarsi kokios nors informacijos, kuri vienaip ar kitaip, praskaidrintų mano rytą, nors sakau, konkretaus uždavinio neturėjau.

YouTube išmetė man Ievos Žigonės vaizdo įrašą, kurį pirmiausia sutikau gana skeptiškai: ai, dar viena mergužėlė dalijasi savo nušvitimais, tai čia kiekvienas išvažiavęs kepti šašlykų ir grįžęs namo gali kalbėti apie potyrius, tačiau ėmiau klausytis. Ir net šiurpuliukai nubėgo per kūną. Energetiškai tai net juntama, tačiau man pačiam neregima. Daug metų atgal domėjausi įvairiomis religijomis, dvasinėmis praktikomis, tačiau gyvenimas taip vėtė ir mėtė, kad visa tai apleidau, tačiau visada jaučiu kažkokią harmonijos ir ryšio su savimi ir pasauliu trūkumą, o Ieva Žigonė tai priminė. Priminė ir tas žinias, kurias jau iš vieno aruodo ir iš kito jau buvau sujungęs ir įžvelgęs daug bendrų tendencijų, tačiau trūko inspiracijų toliau visa tai tęsti. Galbūt buvo netinkamas metas, gal tikėjausi pernelyg daug greitų rezultatų ir nusivyliau – jau net nebežinau.

Sėdėjau ne vieną valandą ir peržiūrinėjau Ievos Žigonės įrašus ir iš apsnigtos Lietuvos, ir iš Peru. Namiškiai priėję ir pamatę, ką žiūriu, ėmė juoktis iš manęs, tačiau galbūt tiesą ir sako Ieva Žigonė, kad ne visiems toji informacija prieinama dėl skirtingų vibracijų dažnio, kurį kiekvienas skleidžiame vis skirtingai. Siūlau tiesiog pasižiūrėti šį įrašą tiesiog sau pasibandymui, kaip aš gebu reaguoti – atmetu ar priimu tai, sukelia juoką ar per kūną perbėga šiurpuliukai?

Ačiū Ievai Žigonei už priminimą. O kad tai būtų kuo daugiau praktiškai, nes nuo teorijos apie visa tai esu tiesiog pavargęs.

Įdedu įrašą:

Jūsų Maištinga Siela

Žuvys, karpiai ir drakonai apie knygų viršelius: "Pekino dienoraščiai", "Karpiai imperatoriui", "Žuvys ir drakonai"

Sveiki,

Knygų „nemėgėjai“ tikriausiai to nesupras, tačiau knyga toks jau daiktas... Kaip gyvūnas. Sakysite, kurgi ne. Ir galbūt jūs būsite teisūs. Štai beskaitydamas knygą „Karpiai imperatoriui“ ir žavėdamasis puikiu poetišku vertimu į lietuvių kalbą, dažnai mėgstu „atitrūkti“ tyrinėdamas knygos viršelį, bandydamas apmąstyti teksto privalumus arba trūkumus.

Ir kurgi tokie karpiai ar jų fragmentai man jau vaidenosi?

Greit akimis perbėgu per savo namų biblioteką ir randu! Ilgus metus lūkuriuojanti ir taip neperskaityta Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščiai“ bei Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ šiemet prikelti antrajam gyvenimui.

Rytų kultūra ir žuvys yra tai, ką itin mėgstu. Neslėpsiu, kaip tik iš šaldiklio išsitraukiau lietuviškų marinuotų linų, tačiau tai, kas valgoma, dar gali būti ir estetiška. Štai akvariumai ir vandens fontanėliai su margaisiais karpiais – tikra dzenbudistinė meditacijos atgaiva. O pas mane, be to, kas regima iškepus lėkštėje, dar estetiškai dekoruota ir ant knygų viršelių.

Jūsų Maištinga Siela

Žurnalą "Kinas" 2018/2 (342) bevartant

Sveiki,

Svetainėje, po žurnaliniu staleliu galima rasti leidinių, kurių tikriausiai niekas kitas namuose nevarto tik aš vienas. Atėjus atostogoms, galiu lengvai perversti literatūrinius ir meno leidinius, kurių taip negalėdavau atsiversti anksčiau.

Tais retais atvejais skaitau ir legendinį žurnalą „Kinas“, kurio kasmet pasirodo nedaug, tad ir neseku reguliariai, nors kažkada žurnalas buvo labai sudominęs. Ten rasdavau kaskart įdomių straipsnių apie tai, ką matau kine šiandien, tačiau paskutiniu metu taip atslūgo poreikis „susipažinti“ su kino užkulisiais, kad džiaugiuosi pamatęs filmą po sunkios darbo dienos.

Visgi šis numeris, ant kurio puikuojasi „Floridos projektas“ filmo fragmentas, leido vėl sustoti ir pagalvoti, ar ko nors neprarandu... Štai neseniai matyto filmo „Nematomas siūlas“ recenzija – yra ko pasimokyti iš pačių recenzentų, nes mano apžvalgos jau nusibodusios, standartinės, vos trijų pastraipų – esmė ir išvados, kartais norėtųsi ir plačiau kažką pakomentuoti apie filmą, galgi jį net paanalizuoti.

Įdomus kino maniakės Izoldos Keidošiūtės straipsnis apie aktorių Joaquin Phoenix, o kur dar laukiantis Živilės Pipinytės straipsnis apie kvapus kine – tausoju jį, nes rodosi, kad jis šio numerio vinis. Perskaičiau ir interviu su „Floridos projekto“ režisieriumi, kuris, pasirodo, mano aktyvioji informacijos akis neužfiksavo, kad svečiavosi Lietuvoje.

Kadangi esu smarkiai nusivylęs lietuvišku kinu, net nežinau ko ir tikėtis iš „Kvėpavimas į marmurą“, bet štai mums sekasi su gamtos vaizdiniais, tad visai neabejoju, kad norėčiau pamatyti „Sengirę“.

Ilsisi Maištinga Siela ir ilsisi žurnalas „Kinas“, laukiantis, kada bus perskaitytas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Elina Hirvonen "Kai baigiasi laikas"

Elina Hirvonen „Kai baigiasi laikas“. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 232 p.

Sveiki, skaitytojai,

Negaliu būti nešališkas šiai knyga, nes pasiilgai skandinaviškos sukrečiančios grožinės literatūros, tad griebiau suomių rašytojos Elina Hirvonen (g. 1975) romaną Kai baigiasi laikas (suom. Kun aika loppuu), kuri gimtojoje šalyje pelnė metų knygos apdovanojimą. Tiesą sakant, kiek nuvilia atskleista anotacijoje pagrindinė šios knygos siužetinė korta – jaunuolis imasi ginklo ir nuo stogo šaudo į žmones. Tokių incidentų Skandinavijoje išties nemažai, tad jau galima iš pat pradžių nusiteikti, kad knyga bus slogi apie psichologines beprotiško sumanymo sunaikinti aplinkinius priežastis ir pasekmes.

Kitą vertus mes lietuviškai turime tokių knygų išsivertę. Viena iš populiariausių tikriausiai būtų Lionel Shriver Pasikalbėkime apie Keviną (ji, beje, irgi minima atgaliniame viršelyje), dar daugiau turime įvairių ekranizacijų šia tema. Pirmosios kelios šovusios į galvą yra estų filmas Klasė (2005) ir prancūzų Dramblys (2003), pastarasis net pelnęs Auksinę palmės šakelę Kanų kino festivalyje. O ką jau sakyti apie amerikietiškas įvairias filmų versijas, kada kerštaudamas moksleivis ima ir įsiveržia į mokyklą su šaunamuoju ginklu. Nieko naujo, kadangi finalas visiems, daugiau ar mažiau „prisilietusiems“ meno pasaulyje prie šios temos, yra labai aiškus. Taigi belieka iš E. Hirvonen tikėtis vieno netikėto efekto, kuris pateisintų skaitančiųjų lūkesčius: kaip ji tai padarys, kad išlaikytų skaitytojo dėmesį?

Tiesą sakant, Kai baigiasi laikas sukurtas pagal fragmentinio romano kaliažo principą – nesinchroninis laikas, pasakojama iš motinos, sesers bei pasakotojo perspektyvų, aprėpiant daugelį senų šeimos problemų. Iš tikrųjų tokias istorijas, kurių finalas aiškus, labai patogu pasakoti iš šeimos pozicijos, reprezentatyvi pozicija gana patogi, kadangi daugelis skaitytojų žino klasikinės šeimos modelį ir to rato problemas, tad tapatintis ir „pastatyti“ kaip šachmatų figūrą savo vaiką į kurio nors romano veikėjo poziciją nėra sudėtinga, kadangi veikia tie patys asociacijos principai, paveikiai emociškai manipuliuojant skaitytoju. Nepamirškime, kad dažnas skaitytojas to ir tikisi!

Staiga pagalvojau, ką panašaus skaičiau paskutiniu metu lietuvių literatūroje? Tai būtų tikriausiai Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas Šulinys, kuriame pasakojama istorija irgi iš įvairių laiko ir veikėjų perspektyvų apie šulinin įmestą vaikelį – tema atliepianti lietuviškas nūdienos realijas, manau, E. Hirvonen taip pat pasinaudoja suomiškomis realijomis. Tikriausiai pavojus slypi ambicingam ir emocijų iš skaitytojų norinčiam išspausti rašytojui nukrypti į žurnalistinius šiurpą keliančius tyrinėjimus, statistinius duomenis, kas iš esmės romaną padarytų dokumentiškai žurnalistišką – tokios knygos pirkėjų šluojamos iš lentynų, bet suomių rašytoja tiriamojo rašymo nesivaiko ir kuria fiktyvią šeimos istoriją, pasiremdama tik bendrosiomis tendencijos.

Elina Hirvonen

Knyga išties gera ir tam yra keletas svarių priežasčių. Pirmoji tikriausiai ta, kad skaitymas neapsunkęs, kadangi stilius nėra puošnus ar koks nors įmantrus – skandinavai apskritai atsargiai kuria metafizinį ir metaforinį tekstą, jie nuosaikiai laikosi kitų meniškumo principų. Jiems svarbiau istorijos vyksmo gylis, personažo raida ir retai kada stabteli momentalumui pabrėžti (turiu galvoje romano žanrą). Taigi kalba išgryninta, nedaugžodžiaujama sinonimais, tačiau ji išlieka juslinga, atskleidžianti vidinius veikėjų charakterių subtilumus, nors dera paminėti, kad kai kada tekste sužvilga itin paveikūs ir gražūs palyginimai, pavyzdžiui, kaip antai mažojo Aslako širdelės tuksėjimo ritmas su greitai skuodžiančiu kirstuku.

Kita skaitymo malonumo priežastis yra emocinis pasakojimo lygmuo. Nors pasakojimo centro subjektas yra užsisklendęs berniukas Aslakas, tačiau kur kas svarbiau yra sesers Avos ir motinos Lauros pasakojimo tonas, kuris atskleidžia Aslako gyvenimą. Motina, kuri, kaip ir daugelis motinų, abejojo savo motiniškumo instinktais, neretai kalba tarsi naršydama po savo praeitį ir ieškodama pateisinimo bei priežasties, ką ji kaip motina padarė ne taip, kad Aslakas tapo tokiu. Užčiuopiami tamsūs šeimos santykiai – komplikuoti Lauros praeities santykiai su motina, dėmesio stoka dukrai Avai bei neištikimybė Ėrikui. Visa tai lengva kalbos maniera perteikiama kaip sudėtingas šeimos modelis, kurio kontekste veriasi nuojauta, formuojanti Aslako sprendimo priežastis.

Tačiau moralinis klausimas lieka paties skaitytojo paraštėse: ar galima apskritai ką nors smerkti dėl tokio įvykio, netgi jeigu tai nutinka kasmet kur nors Skandinavijoje ar JAV? Tai amžinas tėvų kaltės jausmas pasilikęs yrančioje šeimoje, tų, kurie praranda tokiose situacijose artimuosius ir tų, kurie ieško kaltųjų, nematydami rąsto savo akyse... Kaip gyventi likusį gyvenimą? Autorė sako, kad tai neištrinama tol, kol gyvas žmogus, tad labai tiksliai logiškai parinkta pasakojimo struktūra: Laura ir Ava tarsi gyvena dabartyje, tačiau viena koja visada yra tame praeities ruože, bandančios atsakyti, ką jos padarė arba galėjo padaryti kitaip. Tai savotiška nuolatinė mea culpa, kaltės atpirkimo programa, kuri skaitytojui atveria sudėtingą šeimos atsakomybės ir rūpesčio saitais grįstą ląstelės branduolį, tokį skaudų ir tokį nesusaistytą jokiais dokumentais ir racionaliu protu, bet taip aiškiai atsakant į klausimą, kas visus mus daro žmonėmis. Ir kas nutinka, kai likimo bomba šituos saitus pažeidžia?

Kad pasakojimas būtų dar aktualesnis ir įtaigesnis, autorė pasitelkia keletą šalutinių pasakojimų temų. Viena iš jų vis labiau braunantis į grožinę literatūrą yra klimato kaita bei pasaulį apjuosiančios įvairios teroristinės organizacijos. Tai kartu istorija, kaip lengva paveikti jaunuolius įvairiomis idėjomis, pavergti ir paversti savo asmenine armija. Tai panašu į sektantišką veiklą, kur po gerosios vilties ir ketinimo šydu slepiasi didžiulės prarajos.

Autorė šiuo kūriniu siunčia dar vieną globalią žinutę, kaip pasaulio įvykių sąranga gali paveikti tik iš pažiūros lokalią, bet šiandien informacijos karų kontekste trapią šeimos pusiausvyrą. Po Kai baigiasi laikas romano, galimas daiktas, daugelis padarys išvadas, kad toks kaip Aslakas gali rastis bet kur ir bet kada, netgi už jūsų daugiabučio sienos, kur paslaptingai šypsosi patenkintas pernakt prie interneto palinkusio kaimyno veidas, kuris žino ir tiki, kad gali savais būdais padaryti pasaulį geresnį.

Jūsų Maištinga Siela