Filmas: "Ikbalas" / "Drąsusis Ikbalas" / "Iqbal"

Sveiki,

Nesu itin didelis sportinių dramų gerbėjas, tačiau ieškodamas kažko šeimai ir paaugliams įkvepiančios istorijos, nusprendžiau pažiūrėti indų filmą „Ikbalas“, kai kur dar verčiama kaip „Drąsusis Ikbalas“ (ind. Iqbal) (2005), kurį man primygtinai rekomendavo pažiūrėti kaip įkvepiantį ir puikų indų kino darbą. Kad indai gamina retsykiais išties puikų kiną, tas jau seniai aišku, bet man asmeniškai taip retai tenka kokį nors gerą užgriebti. Paskutiniu metu gal buvo panašaus tipažo kaip šis filmas „Tamsa“ (2005), bet priešingai nei anas filmas, „Ikbalas“ jau nepaliko tokio gero įspūdžio...

Istorija pasakoja apie kurčnebylį berniuką, kuris trokšta tapti sporto žvaigžde, tačiau dėl nepasiturinčių tėvų ir savo neįgalumo jis tiesiog pasmerktas tapti kaip ir jo tėvas tiesiog lauko darbininku. Jau nuo pat istorijos pirmųjų kadrų aišku, kur link veda šioji istorija – į vaikino pergalę prieš sistemą ir stereotipus. Baisi indų kino aktorių vaidyba primena tiesiog ištisas Bolivudo klišes ir kai kuriuos Volto Disnėjaus filmo aranžuotes – perdėtas teatralizuotas, nenatūralus, pernelyg švelnus pasakojimo tipažas, lyg jie būtų kokios sušvelnintos pasakų būtybės. Viskas absoliučiai nusaldinta ir jeigu ne egzotiškos buivolų uodegos ir pasturgaliai, galėtum sakyti, kad istorija pastatyta kokių amerikiečių režisierių pagal devinto dešimtmečio madą, kaip vaikas, nepaisant aplinkybių, pasiekia savo. Potekstė mažiau nei banali: tik reikia daug svajoti, nepasiduoti ir smarkiai dirbti, tad ir turėsi savo.

Bandžiau atmesti savo stereotipinį mąstymą ir nors kiek pasijusti infantiliu, įsijausti, būti paaugliu, tačiau po „Kino pavasario“ sunkiasvorių filmų, šis atrodo apskritai mano skonio atžvilgiu iškrentantis iš konteksto. Režisūra prasta, vaidyba tragiška, scenarijus su didaktiniais pamokymais kažkoks siaubingas klišių rinkinys... Visgi filmas tikrai nėra katastrofa ir šeimai, ypač kaip vertybių edukacinė priemonė mažamečiams (priedu dar susipažindinimas, kaip vaikai gyvena Indijoje), manau, filmas tikrai tiks. Prieš žiūrėdami turėtumėte žinoti, kad po rimto kino veidu iš esmės slepiasi visai paprasta istorija. Tai specifinė lengva juosta su labai šviesiu edukaciniu tikslu, tačiau manęs kaip kino maniako, kažin, ar jau bepaveiksi tokiomis, pripažinkime, gan pigiomis, ne kartą įvairiomis formomis matytomis istorijos.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sudie, mano karaliene" / "Les adieux à la reine"

Sveiki,

Tai jau antrasis mano matytas prancūzų režisieriaus B. Jacquot filmas – „Sudie, mano karaliene“ (pranc. Les Adieux a la riene) (2012). Prieš tai matytas „Kambarinės dienoraštis“ (2016) buvo palikęs gana vidutinišką įspūdį, o šitą filmą visgi norėjau pamatyti netgi labiau, kadangi jį gana gerai įvertino kino kritikai, o ir šiaip mėgstu istorijas apie monarchus, ypač Mariją Antuanetę.

Tiesą sakant, nieko nebuvau girdėjęs apie tai, kad Mariją Antuanetę traukė... moterys. Tikėjausi kokios nors perdėtai sentimentalios ir puošnios kostiumais dramos apie lesbietiškus karalienės nuotykius. Nors erotizmo filme esama, bet kaip jau įprasta prancūzams, jie tokiuose filmuose nėra itin gašlūs ir siekia subtilios estetikos. Mes visi puikiai žinome, kaip baigėsi Antuanetės gyvenimas, tačiau vis kirba mintis: kiek režisierius sau leido pagražinti, pridėti pačiai istorijai fikcijos ir apskritai ar tai bent turi kiek istorinio pagrindo? Nesunku įsijausti į Prancūzijos aplinką, į skaitytojos, bibliotekos tarnaitės padėtį ir už rūmų sienų aidinčius nepatenkintus paryžiečius, kurie tuoj po Bastilijos užėmimo pareikalaus monarchų galvų...

Visgi filmas romantinis, o istorinis kontekstas lieka tik kontekstu. Flirtuojanti ir nuobodžiaujanti karalienė iš esmės atrodo infantili ir D. Kruger šis vaidmuo tiko, nors aš asmeniškai esu matęs ir kur kas geresnių istorinių filmų, kurioje sukuriami visiškai kitokie M. Antuanetės charakteriai. Reiktų pagirti puikų operatoriaus darbą, lėtai slenkanti kamera puslankiu iš taško A į tašką Z ir atgal sukuria sūpuoklės principu dinamišką vaizdinį tarp gausiai rožėmis ir jurginais dekoruotų audinių ir tapetų. Ko galbūt filme pasigedau? Gal paties aštrumo, provokacijos, kažko, kas keltų didesnį dirgiklį, priverstų pakelti antakius, nes dabar... Filmas tiesiog teatrališkai teisingas, scenos tvarkingos. Tiesą sakant, filmas man pasirodė kaip ir „Kambarinės dienoraštis“, tiesiog atmosferiškai tvarkingas, kaip Renuaro tapytas paveikslas, bet iš esmės ar buvo galima tikėtis kažko daugiau? Gal ir buvo.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginija Kulvinskaitė "Kai aš buvau malalietka"

Virginija Kulvinskaitė. „Kai aš buvau malalietka“ – Vilnius: Kitos knygos, 2019 – 163 p.

Sveiki,

  

Vakar pusę dviejų nakties baigiau skaityti Virginijos Kulvinskaitės (g. 1983) knygą Kai aš buvau malalietka. Taip, čia tos griežtosios Cibarauskės literatūros kritikės pirmasis prozos debiutas, kiek gruboku, kiek netašytu pavadinimu, bet paskutiniu metu vartoti žargonus/slengus labai madinga ir tikslinga, norint pritraukti skaitytoją. Tiesą sakant, gana pretenzingai žiūrėjau tiek į knygos pavadinimą, tiek į tai, kad būtina įkyriai laužyti tas tradicines rašymo taisykles – pavadinimas rašomas mažąja raide, sakiniai ir tikriniai daiktavardžiai taip pat mažąja. Visada man kyla klausimas, kam viso to reikia ir ką tai duoda tekstui? Malalietkiškumo? Tai joks priekaištas, aišku, bet norint išeiti į tam tikras taisyklių paraštes šie metodai jau nebeveikia, o tampa nūdienos rašytojų (iš mandrumo) tiesiog kliše. Nepaisant to, po keliolikos puslapių to ir nebepastebi, nebeerzina ir net apskritai negalvoji nei apie skyrybą, nei apie sintaksę, nei apie grafiką, nes tampi malalietka laikiniame dešimtajame dešimtmetyje.

Vienas stipriausių šios knygos privalumų, neabejotinai biografiniais motyvais ir literatūriškai nušlifuotų ir įvilktų į pasakojimo formas (memuarų? autobiografinės prozos?), yra autentiškumas, per kurį susitapatini su laikmečio bendravimo kultūra ir aplinka – Vilniaus kioskai, bambaliniai, barbiškos spalvinimo knygelės, parkuose su ploščiais vaikščiojantys iškrypėliai... Tiesą sakant, po Martynenko knygos Praeis, šioji tapo tikra atgaiva, nes tarp tos paaugliškos ironijos visgi rodėsi „gyva mėsa“, tikroviškumas. Daugelis kaip knygos privalumų įvardija patetikos ir sentimentalumo atsisakymą ir tai iš esmės veikia, tačiau, savaime suprantama, visada tokį tekstą skaitydamas tikiuosi, kad kūrinys nepretenduos į absoliutų cinizmą ir dėl paaugliško maištingumo nepaneigs visas įmanomas vertybes, o liks už ironiškai sukultivuoto teksto pats tikrumas ir gyvumas, o ne tuščiai išpūsta maištingumo ir visko neigimo dvasia.

Knygoje niekas ir nepaneigiama, nes jau nuo pirmųjų puslapių aišku, kad viena brangiausių pasakotojos vertybių yra jos patirtis ir atmintis apie atmintį. Viename interviu autorė minėjo, kad knygoje daug jos pačios, bet „ir ne tik“. Minotauro labirintai po buvusių profsąjungų rūmų, naktiniai klubai, mokyklos, universitetas, santykiai su vyrais ir moterimis. Visa tai nesunku atskirti, kur fikcija, o kur tikrovė.

Virginija Kulvinskaitė (nuotr. Aurelijaus Cibarausko)

Asmeniškai įdomiausia skaitant malalietką buvo analizuoti ne tiek laukinį dešimtmetį, bet pačią V.Kulvinskaitę, jos transformacijas ir biografiją, kurios kartu kinta su teksto polėkiu. Kad ir kaip laikytumėmės literatūros teorijos, kad pasakotojos negalima tapatinti su autore, bet akivaizdu yra tai, kas jau ir taip žinoma – literatūros teorija „eina parūkyti“. Visgi knyga netolygi. Jeigu pirmoji pasakojimo dalis skirta paauglystės kiemo zonai ir chrasnūkiškam posovietiniam pasauliui, o ironija sproginėjantis tekstas atskleidžia visą paauglišką durnumą, kurį visi mes vienaip ar kitaip nugyvename, tai lengva tapatintis su pasakotojos imituojama-prisimenama-rekonstruojama paaugliška mąstysena, bendravimo kodu, maniera. Kai regis, jau tuoj pasakojimą norisi apkaltinti tiesmukumu, žiūrėk, atsiranda absoliučiai poetiški Vilniaus stoties ir traukinių kvapai ir dulkės, kurios „suklijuoja“ ir subalansuoja pasakojimą – išlaiko balansą tarp nuotykių ir teksto juslingumo per kūniškus pojūčius. Vadinasi, tekstas turi vidinę pulsuojančią pasakojimo struktūrą, o tai liudija apie autorės talentą rašyti.

Teksto polėkis keičiasi su pasakotojos branda. Labiausiai mane nustebino paskutinieji skyriai, dėl kurių ir nebeužverčiau knygos iki pusės antros nakties. Staiga malalietka, perėjusi iš esmės bjaurią senų perdylų akademikų universitetą (toji akademinė kultūra jau seniai paskalomis nešiojama iš lūpų į lūpas), tampa subrendusia ir savo egzistenciją ir net moteriškumą bei motinystę (taip, taip, labai feministiškai skamba) apmąstančia veikėja. Paskutinieji skyriai skaitytojui liudija literatūros plastiškumą ir gylį žvelgti į praeitį su tam tikru nesentimentaliu, bet aiškiai jautriai suvokiančiu ir priimančiu savo (ne)tobulas asmenybės dalis kaip laiko formuojančią (ir tebeformuojančią) asmenybę. Akivaizdu, kad autorei buvo svarbu nebesitapatinti su literatūroje (ir už jos) nuvalkiotomis moters rašytojos įvaizdžiais.

Du abortai, seksas su tos pačios lyties žmonėmis, narkotikai, alkoholis ir tūsai... Manau, kad ir kitos kartos moterys daugiau ar mažiau tai patyrė, taip gyveno, tik dėl laikmečio normų jos ne tik negalėjo apie tai rašyti, bet ir kalbėti. Dabar galima viską kalbėti, nepaisant nei amžiaus, nei lyties pilnose salėse, pavyzdžiui, apie viską kalbėti per Vilniaus knygų mugę, kaip aš paauglystėje buvau nuo bambalio alaus „triedęs iki kulno“. Ir nieko. Ir viskas gerai. Visi tai priima kaip tiesą arba performansą – iš esmės ir malalietka kaip literatūra primena tam tikrą performansą. Jeigu R. Kmita vienu metu perteikė šiaulietišką bazarą Pietinėse kronikose, tai V. Kulvinskaitė savaip tai padarė su knyga Kai aš buvau malalietka. Manau, tai yra stipru ir netgi pamažu, turiu įtarimo, lietuvių literatūra kels pirmųjų dviejų dešimtmečių gyvenimo dumblą, nes šiaip ar taip tik iš laiko distancijos gebame savitai (į)vertini formuojamąsias patirtis, o literatūra, jeigu stebuklų ir nedaro, bet akrobatinius triukus atlieka puikiai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Neliesk manęs" / "Touch Me Not"

Sveiki, skaitytojai,

Vienas jau iš paskutinių Kino pavasario mano filmų – rumunų drama „Neliesk manęs“ (angl. Touch Me Not) (2018), kuri pelnė Berlyno kino festivalyje „Auksinį lokį“. Visur mirga antraštės, kad filmas sukėlė šiokį tokį ažiotažą, kadangi vieniems filmas baisiausiai neįtikęs, o kiti juo žavėjosi. Ten, kur diskusija, ten man jau savaime norisi pačiam pamatyti. Filmas, kuris arba patiks, arba išeisite anksčiau laiko... Iš salės, atrodo, niekas neišėjo.

Visgi filmas man pasirodė visumoje pakankamai neutralus. Buvo ir patikusių dalykų, ir tokių, kurie „ne mano skonio“ elementai. Visų pirma, tai filmas apie žmonių kūnus ir bandymus iš jų išsilaisvinti, kad pajustų seksualumo ryšį. Kūnas yra kaip gynybinė siena nuo pasaulio, todėl pagrindinė veikėja labai kenčia, bet kartu tai ir kalėjimas, iš kurio tuo pačiu metu norisi ištrūkti. Toks jausmas, kad režisierė susikoncentravo į šią problemą atmesdama kontekstą. Ką ta moteris veikia? Toks jausmas, kad visą savo laisvą laiką skiria seksualumui ir išsilaisvinimui, atmetant bet kokį jos kitokį identitetą, todėl filmas atrodo siauras, neišplėtotas.

Ypatingai man trūko dinamiško naratyvo, kažkokios aiškiau „suveržtos“ istorijos, kurioje išryškėtų tas sutrikimas, o dabar režisierė praskiedžia istoriją iki kūniškų gražių estetinių kadrų stambiu planu, užpildo dokumentikos žanrą simuliuojančiais pokalbiais tarp pačios režisierės ir veikėjų. Taip, kadrai iš tikrųjų geri, ypač gerai „išmaudo“ Kino pavasario davatkas, kurios net nepasižiūri anonso, į kokį filmą eina, todėl tos tai tikrai nuo penio ir krūtų ar fetišistinių klubo vaizdavimo spjaudysis – bet sveika pravalyti liaukas. Tačiau jeigu tikitės asmenybės istorijos, priežasčių ir pasekmių analizės – šito filmas nesuteiks, todėl visuminis įspūdis man pasirodė toks: kur kas efektyvesnį įspūdį daro kūniškoji ekspresijos filmo dalis, o turinys atrodo labiau „įspraustas“ kaip teorinė medžiaga, kuri vietomis dėl šio sutrikimo įdomi, tačiau vis tiek kirba mintis, kad gerai suregztame scenarijuje ši problematika atsiskleistų kur kas efektyviau ir universaliau.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Panikos ataka" / "Atak paniki"

Sveiki,

Žiūrėdamas lenkų filmą „Panikos ataka“ (lenk. Atak paniki) (2018) negalėjau nesistebėti turtinga lenkų kalba – visus savo keiksmažodžius, kad ir kokia situacija bebūtų, kad ir koks veikėjo amžiaus tarpsnis, viskam yra vienas gražus ir sinonimais nekeičiamas „kurva“. Jis suskamba dešimtimis kartų, o štai vertėjai lietuviai tiesiog rado kokius penkis sinonimus tam išreikšti, o kai kada tiesiog jo niekaip neversdavo, bet nebūtume kaimynai lenkams, jeigu jų keiksmų nežinotume.

O šiaip apie šį filmą galima sakyti taip, kad tai juoko puota ir kino nevertinantiems kaip meno, o tik kaip pramogą ir grumanams yra iš ko pakikenti. Vietomis priminė išvystytas anekdotines situacijas, kuo iš esmės serga mūsų lietuviškasis komercinis kinas. Kitą vertus, filmas priminė argentiniečių filmą „Šiuolaikiniai žvėrys“ – tam tikrų stilingai ir kraupiai suregztų situacijų antologiją, kuriuos vienija žiaurasties tematika. Na, lenkiškame kur kas lengvesniame variante visa tai išreikšta per panikos idėją. Šį filmą žiūrėjau po slogaus, bet labai gero „Kafarnaumo“, todėl filmas suveikė kaip tai gėlytei išsausėjusiai ant palangės – buvo šiokia tokia atgaiva.

Visgi filmas balansuoja kai kada ant kičo. Pavyzdžiui, kuriami personažai ryškiai hiperbolizuoti, vienkrypčiai, užsiciklinę savo vienoje bėdoje, jų emocijos ir raiška gelmiškai nevystoma, veikėjai tiesiog reaguoja vietomis komiškai, vietomis stereotipiškai teatrališkai į vieną ar kitą situaciją. Tačiau nesiskundžiu, pasijuokti yra iš ko, ar tai būtų padavėjas, kuris per skambutį mamai nori laimėti kompiuterinį žaidimą, ar po lova sekso žaisliukus slepianti interneto sekso kumelaitė, ar lėktuve prie numirėlio sėdinti pagyvenusi porelė. Aišku, režisierius vadovaujasi panikos teorijomis, tačiau kuria iš esmės atmosferinį ir komiškai ekspresyvų filmą, kuris pavirsta labiau ne į panikos analizę ir simptomų apibendrinimą, bet veikiau į komišką pramoginę dėlionę, šiaip įgaunančią prancūziško režisūrinio komedijos kino prieskonių.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.1

Nuoroda į „Kino pavasaris“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Kafarnaumas" / "Capharnaüm"

Sveiki,

Vienas iš šių metų Kino pavasario filmų favoritų, kaip ir daugeliui, manau, yra „Kafarnaumas“ (liban. Capharnaum) (2018). Tai jau antrasis garsios Libano režisierės Nadine Labaki matytas filmas – ankstėliau matytas „Ir ką mums dabar daryti?“ išties paliko gerą įspūdį. Artimųjų Rytų kinas mažais upeliais vis tiek randa lietuvišką žiūrovą ir, kaip dažniausiai ir būna, moka apstulbinti. Manau, tokį stiprų kiną iš esmės inspiruoja daugybė socialinio vietos gyvenimo realijų, kurie dažnai tampa šokiruojančių pasakojimų varikliais. Kai mes aršiai diskutuojame apie skiepus ir tai, kad tėvai negali atimti iš vaiko išmanaus telefono, nes sukels psichologinį smurtą, Artimuosiuose Rytuose jaunasis herojus Ibrahimas ir jo aplinkos vaikai gyvena absoliučiame Marse – nei sanitarijos, nei teisių, nei tėvų meilės, nei mokyklos, ne cypiančių supermamyčių... Smurtas, narkotikai, darbas nuo mažens, ištekintos vienuolikmetės.

Kad ir kiek filme galėčiau įžvelgti tos didvyriškos berniuko narsos, kuri, pripažinkime, toli gražu Hariu Poteriu nekvepia, tačiau iš serijos „Lūšnynų milijonierius“ šio bei to visgi turi. Bet režisierė išgalvotu didvyriškumu ir mitologija neužsižaidžia ir to neišryškina taip sodriai, kad išbadytų akis klišėmis. Pirmu planu vis tiek eina pabėgėlių skurdas ir vargas, vaikų kančios ir traumos – mūsų vakariečių akimis, kai esame „tarkuojami“ už smulkmenas, tas Ibrahimo pasaulis atrodo apskritai negyvenamas arba gyvenimas traktuojamas kaip nusikaltimas.

Kitą vertus, vis galvojau, kiek visgi daug berniukas turi vidinės tvirtybės išgyventi – tranko luotu spyną, turi nepaprastus socialinius įgūdžius – geba atsikirsti, išsireikalauti receptinių vaistų. O ir verslumo gyslelė! Visa socialumo ir išgyvenimo mokykla yra tai, ko berniukui reikia, kad jis išgyventų Libane. Lietuvos mokyklos išlepusios, greitai prisiūsim lepšiams vaikams po subine pagalvėles, kad lakiodami minkštai nukristų ir nenusibrozdintų. Aišku, ironizuoju, tačiau negaliu nesižavėti filme esančiu berniuku – o jau koks aktorius jis genialus. Nesugadinti apskritai visi aktoriai, tarsi surinkti iš „tos aplinkos“, taip natūraliai perteikia kasdienybę, elgseną, kad jokiomis, atrodo, repeticijomis neatkartosi...

Visumoje filmas išties dinamiškas, problemiškai sodrus, graudus, vietomis šokiruojantis, pavyzdžiui, kaip berniukas, na, atleiskite, nė už ką neduočiau dvylikos metų, gal aštuonis... Jis plauna sesės apatinukus, kad šios motina neištekintų ir taip trokšta draugystės, taip trokšta normalios šeimos ir švelnumo, kad bando ją apsaugoti. Kiekviena scena – vaiko psichologijos atlasas – imk ir analizuok! Visgi finale paskambinęs į TV laidą rėžia absoliučiai literatūrinį didaktinį tekstą, kuris na, mano akimis, buvo prasčiausia filmo vieta. Logiškai tiesiog tokia socialinė aplinka, kurioje augo berniukas, „nesudės“ į lūpas tokio pernelyg teisingo teksto. Tai yra ta pusiausvyra, kuri dažniausiai būna kine ir literatūroje, o gyvenime dažniausiai tokie berniukai užauga ir tampa tiesiog nusikaltėliais. Bet gal šiam ir taip slogiam, bet labai įdomiam filmui, reikėjo tokio neatitikimo. Šiaip ar taip, tai filmas – festivalių lyderis. Pamatyti būtina.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 8.4

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys nepažįstami broliai" / "Three Identical Strangers"

Sveiki,

Daug kas rekomendavo pasižiūrėti šią dokumentinę juostą „Trys nepažįstami broliai“ (angl. Three Identical Strangers) (2018). Tai istorija apie tris identiškus likimo išskirtus brolius, kurie po 19 metų, būdami studentais, netyčia susitinka, jų istorija lyg atrodytų ir logiška, tačiau laikraštyje pamatęs Deividas savo brolius, juos susiranda ir, taip, jų yra trys! Sutapimas? Kokia jų gimimo priešistorė? Filmo kūrėjai nesistengia greitai atskleisti visas turinio kortas.

Iš tikrųjų, gerai pagalvojus, yra ir įdomesnių istorijų, daug unikalesnių. Čia gi tik identiški dvyniai, kuriems lengva atpažinti dėl išorinių panašumų... Iš tikrųjų kraują kaitina ne tiek trynukų atsiradimo istorija, kiek jų... sukūrimas. Iš tikrųjų filmas užkabina, mano akimis, tik ledo viršukalnę. Moksliniai eksperimentai su sergančiomis moterimis, pakvaišę mokslininkai, eksperimentuojantys su genetika po Holokausto ir po pasaulį pabirę šimtai, o gal net tūkstančiai identiškų dvynių, kurie vienas apie kito egzistavimą nieko nežino. Sakyčiau filmas gan atsargus, nes kūrėjams tik pavyko kliudyti, tačiau niekas pernelyg nekalba apie žmonių klonavimą, apie robotizaciją, kuri jau seniai „paleista į rinką“ ir tik alternatyvūs, kitų akimis, visai nupušę keistuoliai apie tai kuria YouTube filmukus, į kuriuos niekas rimtai nė nežiūri, nes protu nesuvokiama, kam reiktų žmonėms meluoti apie visai kitokį pasaulį? Bet tai palieku jūsų pamąstymui...

Na, o filmas suręstas tvarkingai, ypač galima žavėtis trynukų pasilikusių archyvine medžiaga, aštuntuoju dešimtmečiu – seksas, narkotikai, Studijo 56, restoranai... Deja, iš trijų brolių jau likę tik du, kadangi vienas iš jų nusižudė. Tai nepagydoma depresija, kuri gali būti tiesiog paveldima genetiškai per tuos pačius nelabuosius mokslinius eksperimentus. Filmas subalansuotas, nes jis pasakoja ir asmeninė trynukų istoriją, bet kartu bando nušviesti ir tamsiąją mūsų žmonijos sąmokslo teorijų pusę.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.7

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela