Filmas: "Iš niekur" / "In The Fade"

Sveiki, skaitytojai,

 

Turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akin daugeliui, kaip ir man, įsiminė iš dviejų tikriausiai savo garsiausių filmų „Galva į sieną“ (2004) bei „Iš kitos pusės“ (2009). Tai režisierius, kuris, galima sakyti, nagrinėja savo kine Europos daugiakultūrines problemas, skiria dėmesį gausiai turkų diasporai Vokietijoje ir dėl savo temų, ir dėl gebėjimo įtaigiai ir daugiaprasmiškai pasakoti kino kalba, todėl režisierius yra vertinamas pasauliniu mastu. Jo filmas „Iš niekur“ (angl. In The Fade) (2017) man asmeniškai tapo trečiuoju jo matytu filmu.

 

Istorijoje pasakojama apie vokietę, kuri ištekėjo už buvusio narkotikų prekeivio turko. Šeima nusprendė iš esmės atsisakyti kriminalinio pasaulio, jiedu susilaukė sūnaus, tačiau vieną lemtingą laimingo gyvenimo dieną įvyksta teroristinis išpuolis ir moteris netenka vyro bei sūnaus. Galiausiai prasideda ilgas teismo procesas ir nuolatinė moters kova su pasikeitusia tikrove, todėl daromos klaidos ir dedamos neįtikėtinos pastangos išgyventi, susikurti naują prasmę. Istorijoje pateikiama atsinaujinusių nacių kaip neonacių kultūra, kuri garbina Hitlerį ir skelbia savotišką ideologinį ir realų pogrindžio karą kitataučiams. Manau, režisierius aiškiai įžvelgia paskutinį dešimtmetį itin stiprėjantį Europos tautų nacionalizmą, o šių politinių jėgų aukomis tampa ne tik kitataučiai, bet ir skirtingų tautų atstovų susikūrusios šeimos.

 

Šis filmas yra apie kerštą ir atpildą. Pagrindinį vaidmenį sukūrė vokiečių gerai daug kam pažįstama aktorė Diane Kruger. Pastaroji buvo tokia juslinga ir įtaigi, tokia pritrenkiamai psichologizuota, įtempto ir sprogstančio vidinio skausmo bomba, kad beveik nekyla abejonių, jog tai vienas įtaigiausių ir stipriausių šios aktorės vaidmenų karjeroje, kurį prilyginčiau su jos pasirodymu A. Holland filme „Kopijuojant Bethoveną“ (2006). Iš tikrųjų filmas nagrinėja aštrias ribines situacijas bei savosios tiesos ir teisingumo įgyvendinimo galimybes. Biblijos pamokymas: atsuk savo priešui kitą skruostą, kai šis tau trenka, manau, šiam filmui labai tinka. Tik ką pasirinks pagrindinė veikėja, kai jos ateitis ir likimas priklauso nuo vieno lemtingo pasirinkimo? Sakyčiau, filmas įtaigus, aštriai jausmingas, verčia abejoti teisine sistema, tačiau filmas vertingas ir ne tik dėl savaime suprantamų žmogiškųjų faktorių, bet kaip ir politinis pasakojimas apie nematomus terorizmo padarinius. Geras filmas!

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sudie, mano karaliene" / "Les adieux à la reine"

Sveiki,

Tai jau antrasis mano matytas prancūzų režisieriaus B. Jacquot filmas – „Sudie, mano karaliene“ (pranc. Les Adieux a la riene) (2012). Prieš tai matytas „Kambarinės dienoraštis“ (2016) buvo palikęs gana vidutinišką įspūdį, o šitą filmą visgi norėjau pamatyti netgi labiau, kadangi jį gana gerai įvertino kino kritikai, o ir šiaip mėgstu istorijas apie monarchus, ypač Mariją Antuanetę.

Tiesą sakant, nieko nebuvau girdėjęs apie tai, kad Mariją Antuanetę traukė... moterys. Tikėjausi kokios nors perdėtai sentimentalios ir puošnios kostiumais dramos apie lesbietiškus karalienės nuotykius. Nors erotizmo filme esama, bet kaip jau įprasta prancūzams, jie tokiuose filmuose nėra itin gašlūs ir siekia subtilios estetikos. Mes visi puikiai žinome, kaip baigėsi Antuanetės gyvenimas, tačiau vis kirba mintis: kiek režisierius sau leido pagražinti, pridėti pačiai istorijai fikcijos ir apskritai ar tai bent turi kiek istorinio pagrindo? Nesunku įsijausti į Prancūzijos aplinką, į skaitytojos, bibliotekos tarnaitės padėtį ir už rūmų sienų aidinčius nepatenkintus paryžiečius, kurie tuoj po Bastilijos užėmimo pareikalaus monarchų galvų...

Visgi filmas romantinis, o istorinis kontekstas lieka tik kontekstu. Flirtuojanti ir nuobodžiaujanti karalienė iš esmės atrodo infantili ir D. Kruger šis vaidmuo tiko, nors aš asmeniškai esu matęs ir kur kas geresnių istorinių filmų, kurioje sukuriami visiškai kitokie M. Antuanetės charakteriai. Reiktų pagirti puikų operatoriaus darbą, lėtai slenkanti kamera puslankiu iš taško A į tašką Z ir atgal sukuria sūpuoklės principu dinamišką vaizdinį tarp gausiai rožėmis ir jurginais dekoruotų audinių ir tapetų. Ko galbūt filme pasigedau? Gal paties aštrumo, provokacijos, kažko, kas keltų didesnį dirgiklį, priverstų pakelti antakius, nes dabar... Filmas tiesiog teatrališkai teisingas, scenos tvarkingos. Tiesą sakant, filmas man pasirodė kaip ir „Kambarinės dienoraštis“, tiesiog atmosferiškai tvarkingas, kaip Renuaro tapytas paveikslas, bet iš esmės ar buvo galima tikėtis kažko daugiau? Gal ir buvo.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kopijuojant Bethoveną" / "Betoveno natos" / "Copying Beethoven"

Sveiki, kinomanai,

Štai susidūriau su dar vienu lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmu „Kopijuojant Bethoveną“ kitur galite rasti pavadinimu „Betoveno natos“ (Copying Beethoven) (2006). Na, tai filmas 2007 metais dalyvavęs ir „Kino pavasaryje“, sulaukęs pagyrų tiek iš kritikų, tiek iš žiūrovų. Kaskart žiūrėdamas Holland filmus, stebiuosi, kokia ji universali ir kokias skirtingas temas ir medžiagą sau išsirenka. „Kopijuojant Bethoveną“ yra neabejotinai vykęs filmas, kuris nepaliks stiprių dramų mylėtojus, kuriems patinka stiprūs aktorių pasirodymai bei estetiniai, skoningai ir harmoniškai nufilmuoti ir pateikti kadrai.

Stulbinamas Bethoveno prikėlimas ir įspūdingas charakteris buvo patikėtas net keturis kartus „Oskarui“ nominuotam aktoriui Ed Hariss, kuris atliko išties įspūdingą darbą, nemažiau turėčiau pagirdi ir iki tol mažai į akis kur krentanti Diane Kruger, suvaidinusią Bethoveno natų perrašinėtoją. Sakyčiau, filmas kažkiek savo pobūdžiu primena kitą filmą – „Mergina su perlo auskaru“, tačiau čia seksualumo ir įtampos tarp herojų išties nepamažinta. Manau, kad pats Bethovenas atnešė šiai juostai pačios didžiausios galybės, o kai rodė 13 minučių trunkančią dirigavimo sceną su „Devintąja simfonija“, man – prisipažinsiu, - tikrai riedėjo ašaros. Tokia muzika yra dieviška ir aš šiaip mėgstu klasikinę muziką, bet ta vieta yra filme verta tikrų aplodismentų, toks jausmas, kad pats Bethovenas sudirigavo orkestrui. Antras stipriausias dalykas šiame veikale, žinoma, yra aktoriai, toks mielas, nuoširdus atsidavimas vaidmenims tiesiog nelieka nepastebėtas. Viską vainikuoja režisierės meistrystė ir pasakojimo gylis. Visgi režisierė jau nebe jauna ir priklauso senajai kino kūrėjų mokyklai, o tai pajusite pasižiūrėję ir kitas jos juostas, kurių pristatymus galėjote sutikti mano saite – „Europa, Europa!“ (1990), „Tamsoje“ (2011), „Paslaptingas sodas“ (1993), „Visiškas užtemimas“ (1995)...

Rekomenduoju kino gurmanams, istorinių filmų gerbėjams ir šiaip gero kino fanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sielonešė" / "The Host"

Sveiki, kinomanai,

Šįkart noriu žvilgtelėti į „Gatakos“ režisieriaus naujausią darbą „Sielonešė“ (The Host) (2013 m.) ekranizaciją, kuri susilaukė ypatingo kino kritikų aštrių liežuvių ir strėlių. Esu ką tik po seanso ir pasidalysiu dar nenudžiuvusiais įspūdžiais. Nors daugelis koneveikia šio romano ekranizaciją, aš pasakysiu, kad man patiko! Nors filmą žiūrėjau daugiau dėl Saoirse Ronan, o dėl tokių prastų įvertinimų iš juostos tikėjausi paties lėkščiausio pateikimo, daugybę tarpgalaktinių nuobodžių specialiųjų efektų su dar nuobodesne prietaisų terminologija, o ką besakyti apie nuobodžius ir nuvalkiotus personažus, kurie eilinį kartą padaro ką nors gero ir filmo pabaigoje tampa didvyriais. Nė velnio!

Nors juosta pavadinta tiesmuka, bedvasė ir pernelyg susikoncentravusi į meilės reikalus, užuot, tikriausiai laksčius ir gelbėjus pasaulį, filmas tuo ir išsiskiria, kad yra dvasingas! Šuo loja, o karavanas eina. Daugelis populiarių komercinių filmų tiesiog tyčia nužeminami, nes jie populiarūs, lyg nesurandant daugiau priekabių. Šįkart noriu apginti, nes pagrindinis susidvejinęs personažas Melani – Vanda, kurį sukūrė talentingoji Saoirse Ronan, mano galva, yra vienas sudėtingiausių personažų tokio tipažo filmuose. Psichologiniai subtilūs niuansai, bendravimas su savimi lyg su veidrodžiu gali pasirodyti nuobodoki tiems, kurie iš juostos tikisi daug veiksmo ir fantastinių dalykėlių – kaltinkite reklamą, kuri žada stulbinamą ateivių invaziją, tačiau čia svarbūs herojės apmastymai, ilgas ir kantrus prisitaikymas ir situacijos supratimas. Man patiko, kad viskas vyko iš lėto, čia tikriausiai derėtų dėkoti knygos autorei ir scenaristui, nes adaptuota nebanaliai. Taip, žinoma, įspūdingų kadrų kažkokių kaip „Įsikūnijimas“ nepamatysime, nepamatysime ir tokios įtampos, kada Kidman vaikšto kaip ant adatų filme „Invazija“ (2007), tačiau režisieriaus dėmesys skirtas personažo sudėtingam dvilypumui ir konfliktui mane ypatingai sudomino.

Daugelis pastebėjo, kad romantinės scenoms skirta per daug laiko, net nepastebėjau tos romantikos, apart vieno išėjimo ant Kolorado kalnų, daugiau intymumo beveik nepastebėjau, viskas buvo tik konfliktas, susiskaldymas, herojų pasimetimas, bandymas sudėti visus taškus ant ir išlikti. Scenarijus nėra skurdus, jis turtingas psichologine prasme, tačiau ne vaizdiniais. Pati aktorė Saoirse Ronan prisipažino, kad jai sunkiausia buvo įsijausti vienu metu į Melani ir Vandos kailį, kad perteiktų dviejų herojų sutrikimą vienu metu. Žinoma, pats finalas, arba epilogas šiek tiek nuvalkiotas, bet filmas gi turi baigtis ne visada tragedija.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 35/100

IMDb: 5.9


 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Negarbingi šunsnukiai" / "Inglourious Basterds"

Sveiki visi,

Visai neseniai pažiūrėjau naujausią Quentin Tarantino filmą „Negarbingi šunsnukiai“ (Inglourious Basterds) (2009 m.). Sunku atsispirti šiam režisieriui, kuris privertė net keturis kartus pažiūrėti abi „Kill Bill“ dalis ir įsimylėti Uma Thurman. Nesu matęs daugiau Tarantino filmų ir man už tai šiek tiek gėda, bet geriau dabar negu niekada. Šįkart į rankas papuolė „Negarbingi šunsnukiai“ – atpažįstamas filmo braižas, puikūs aktoriai ir intriguojantis siužetas.

Šiuo metu Tarantino kuria „Nužudyti Bilą“ trečią dalį ir labai laukiu sugrįžtant Thurman į ekranus. Na, o šiame filme mes sutinkam Brad Pitt, kuris sukuria savo karjeroje visai naują tipažą – negailestingą ūsuotį banditą. Vaidyba jo visai gera, bet man asmeniškai pats ryškiausias ir charakteringiausias personažas buvo Hansas Landa, kurio vaidmenį sukūrė aktorius Christoph Waltz – žiaurus, pilnas sarkazmo ir įžvalgumo personažas. Apskritai filme labai ryškūs visi personažai, kažko Tarantino ir neišskiria į pirmąją eilę. 

Pats filmo siužetas mus nukelia į Antrojo Pasaulinio karo metus ir čia Tarantino laisvai interpretuoja buvusiais įvykiais ir istoriniais asmenimis, todėl visai natūralu, kad daug kas piktinosi, jog filmas neatitinka tikrovės – labiausiai Hitlerio mirties atvejis, jis pagal užmačias ir neturi atitikti. Kas man labiausiai patiko šiame filme, tai pokalbiai, kuriuose amžinai kyla nepaaiškinama įtampa – rodos, atsitiks kažkas baisaus, kažkas iššaus, kažkas išsiduos ir t.t. Taip, filme yra nemažai ir žiaurių scenų – pjaunami vokiečių skalpai, susišaudymai ir t.t., bet jie nėra filmo epicentras, sakyčiau, epicentras telkiasi į veikėjų charakterius ir jų realizavimo būdą, nes visi turi savo tikslus – kerštą, žydų medžioklę ir t.t. Kiekvienas veikėjas gauna tai, ko nusipelnė. Na, beveik visi...

Patiko man šis filmas. Po pirmųjų 20 minučių net sustabdžiau, nes norėjau atgauti amą, nesupratau, kaip greitai prabėgo laikas, nes buvau tikros įtampos zonoje. Aišku, Tarantino šis filmas ne visiems, jautresniems, kurie nenori žiūrėti smurtinių scenų, tegu ir nežiūri. Tarantino patinka arba nepatinka, nieko čia nepadarysi, bet visas pasaulis, o kartu ir aš pritariu, kad jis turi savo žavesį, braižą ir talentą.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 69/100
IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Niekas" / "Mr. Nobody"

Sveiki,

Na, ką, pagaliau ir man teko pamatyti filmą Ponas Niekas (Mr. Nobody). Dėkoju iš anksto Donaldui ir Gintarei, kurie man parekomendavo šį filmą. Tai tikrai neblogas kino šedevriukas visame dabartinių filmų sraute. Iš vienos pusės, mano nuomone, šiam filmui pritrūko geresnės vaidybos, režisierius labiau susitelkė ties siužetu, efektais ir viskuo kitu, toks įspūdis, kad pamirštas pats žmogus, pagrindinis herojus ir įtikinamesnė vaidyba. Ypač ten vienos iš trijų merginų. Tačiau tai tėra tik silpnoji šio filmo pusė, kurią galbūt ir ne visi išjaučia, nes vaidybą tikrai užgožia pribloškiantis siužetas.

Filmas kažkuo priminė ištisą filmų vilkstinę: „Drugio efektą“, „Denį Darko“, „Galutinį tikslą“, „Atsargiai, durys užsidaro“, „Kauliukų žmogus“, „Dirbtinį intelektą“. Na, iš tikrųjų siužetas ir pagrindinė šio filmo mintis nėra labai nauja, ji atsikartoja daugiau ar mažiau kituose filmuose. Tikėjausi, kad filmas visai „susuks“ smegenis, tačiau, mintis labai skaidri – kol nepasirinkai vieno ar kito, tavo gyvenime esti begalybė, neribotos galimybės. Tai filmas, kuris mėsinėja būtį – „kas būtų jeigu būtų“, t.y., kodėl vienus ar kitus dalykus mes esame priversti pasirinkti, kodėl įvyksta atsitiktinumai. Filmas nagrinėja du pirminius variantus: berniukas turi pasirinkti su kuo gyvens – tėvu ar mama. Šis pasirinkimas po to turi dar kelis atsišakojimus, o kai šie dar susiplaka su mamos ir tėvo pasirinkimais, tai gaunasi gyvenimas tarsi beprotybė. Galbūt net visai galima mūsų gyvenimų realybė – beprotybė.

Man šis filmas patinka, iš tikrųjų visada patiko filmai, kurie išeina iš paprastos žmogaus būties ribų. Ne, ne grynai fantastika, nors ir jos šiame filme esti, bet magiškas realizmas. Filmas pateikia ir daug ezoterinių interpretacijų – drugio efekto motyvaciją, apie pastarąją rašė pati Ivanauskaitė „Miegančių drugelių tvirtovėje“. Neva vienas drugelio sparnų plastelėjimas atogrąžų miškuose gali kitoje planetos pusėje sukelti taifūną. Filmas pristato ir dokumentinę medžiagą, todėl žanro įvardyti negalima vienareikšmiškai kaip fantastinio ar dramos filmo. Kažkiek priminė ir legendinį ispanų filmą „Chaotika Ana“, kuriame kalbama apie reinkarnacijos teoriją.

Tai filmas, kuris sukėlė daugybė interpretacijų, priminė daugybė filmų, bet visgi filmas turi savitumo, savo originaliąją pusę, kuri liudija apie žmogaus fantazijos tobulumą ir gero bei įdomaus kino galimybes perteikti šią fantaziją. Rekomenduoju visiems skeptikams, visiems, kurie ieško kažko kine nepakartojamo ar šiaip išliekamos vertės. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela