Filmas: "Klasė" / "Klass"

Sveiki,

Estų režisierius Ilmar Raag sukūrė filmą, kuris, mano supratimu, turėtų vadintis kultiniu ir būtinai įtrauktas į mokyklinę programą. Tikriausiai daugelis iš jūsų ir matė šį filmą pavadinimu „Klasė“ (est. Klass) (2007), kuris pasakoja apie žiaurumo, arogancijos ir prievartos apimtą klasę, kurių pyktis nukreiptas prieš mažakalbį Džozefą.

Daugelis gal ir nesutiks, sakydami, kad filmas paaugliams ir jaunimui iš esmės yra per žiaurus, tačiau filmas labai puikiai, mano galva, sudeda visus taškus ant i, kai tiesiog per gražią žiniasklaidos atstovų beletristiką ir terminų srautą pražiūrime esminius dalykus. Juk paaugliai ne iš gero gyvenimo žudosi ir... žudo vieni kitus, apie ką ir yra filmas „Klasė“.

Filmas susideda iš aukos ir skriaudėjų pulko, iš esmės akcentuoja patyčių, persekiojimo ir psichologinio bei fizinio smurto. Galima, žinoma, diskutuoti apie kai kuriuos šio filmo neįtikėtinus niuansus, pavyzdžiui, kaip tylenis Džozefas (absoliučiai intravertas) ima drąsiai ir nusikerpa prekinį ženklą nuo marškinėlių. Tam tikrų loginių ar bent jau abejotinų spragų yra, bet visumoje filmas palieka neišdildomą niūrų, tamsų ir chaotiškai šokiruojantį poveikį. Koks laukia aukos ir sadistų vaikų galas, kai viskas taip nevaldoma? Filmas iššaukiantis begalės diskusijų: kur buvo suaugusieji, tėvai ir globėjai, kur buvo socialiniai darbuotojai, kodėl Kasparas ir Džozefas niekur nesikreipė, ar teisingai pasielgė aukos, ar teisingas šios istorijos finalas... Apie tai apskritai, kokią žymę žiūrovui palieka šis filmas. Kiek teko matyti panašaus žanro filmų, o tokių panašių tikrai rasite, manau, šis filmas paliko iš tokių pasakojimų didžiausią įspūdį.

Šaunuoliai estai, jų kinas išties geriausias Pabaltyje ir tai nėra vien tik šis filmas. Kai prieš daugiau nei 10 metų pamačiau šį filmą, likau šokiruotas, šiandien žiūrėdamas taip pat patyriau esminius pokyčius, aišku, jau nebe tokius aštrius kaip anuomet, bet, manau, tai pavyzdinis filmas, kurį vertą pamatyti, nes jis truputį ir apie mus visus.

P. S. Pagal šį serialą sukurtas estų mini serialas.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Tara Westover "Apšviestoji"

Tara Westover. „Apšviestoji“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 456 p.

Sveiki, skaitytojai,

Memuarų daug neskaitau, tačiau beveik neabejojau, kad patiks literatūrine sensacija už Atlanto vadinama Tara Westover knyga Apšviestoji (angl. Educated: A Memoir) tais pačiais metais pasirodė originalo kalba, tų pačių metų gale jau turėjome lietuviškai. Žodžiu, einame su literatūriniu pasauliu išvien ir už tai tikriausiai turime būti dėkingi šios knygos vertėjai Aušrai Stanaitytei-Korsakienei.

Tiesą sakant, pirmieji 50 puslapių iškart nuvylė. Knyga tokia išgirta, kad ėmiau ir nuliūdau dėl knygos stiliaus, kuris absoliučiai atitinka populiariosios literatūros žanrą. Įtakos nusivylimui turėjo prieš tai skaityti gurmaniški ir rafinuoti kūriniai, kurie pasižymėjo ypač juslinga sakinių ir minties raiškos architektonika, o Apšviestoji parašyta tokiu tiksliu žurnalistiniu ir kartu pusiau buitiniu filosofiniu registru, nors pati rašytoja atgaliniame viršelyje pristatoma kaip mokslų daktarė. Lengva rašymo maniera iš esmės pasitarnavo turinio atskleidimui, kadangi po 50 puslapių istorijoje (ir mano paties skaityme) įvyko esminis lūžis – susitapatinama su pasakotoja ir pradedama gyventi asketišką mormonų gyvenimą.

Memuarai labiau primena fiktyvų romaną, nes toji beprotiška istorija iš tikrųjų atrodo neįtikėtinai beprotiška, kad net sunku patikėti, jog tai dar vyksta XX-XXI amžių sandūroje! Istorija prasideda nuo Taros, kuri pasakoja retrospektyviai savo vaikystės prisiminimus. Knyga padalyta į tris dalis ir pirmojoje pasakojama apie Westoverų šeimos gyvenimo ritmą prie Elnio kalno, Aidaho valstijoje. Tik iš pradžių šie prisiminimai atrodo pernelyg „civilizuoti“, vėliau pasakotojai tampant labiau apmąstančiai ir vertinančiai savo vaikystę iš laiko perspektyvos, atsiveria ištisa mormonų tikėjimo kasdienybės beprotybė.

Beprotybė, žinoma, mums, skaitytojams, kurie išugdyti visai kitokios kultūros, tačiau anuomet vaikas, nors ir nukritęs nuo aukštų platformų su perverta koja, susuktu ir negydomu kaklu, – jų pasaulyje atrodo kaip įprastinė Dievo kančios duotybė. Pirmieji skyriai labiausiai kontrastuoja dėl tėvų požiūrio į vaikų saugumą – homeopatiniai motinos gydymai, jos energetiniai sugebėjimai prieš Vakarų civilizacijos mediciną iš esmės yra ir mūsų, lietuvių kasdienybė, kai kalbame apie skiepus nuo Tymų ar moters apsisprendimą gimdyti namuose – tos pozicijos iš esmės skaldo visuomenę, tačiau knygoje kiekvienas tikriausiai „žvelgdamas“ į vaikų sužeidimus metalo laužyne, pritars, kad toks tėvų besąlygiškas pasitikėjimas dieviškąja valia, o ne sveiku protu, atrodo išties bauginančiai sektantiškas.

Viena iš centrinių pasakojimo figūrų – Taros tėvas, vienur vėliau įvardijamas kaip turįs bipolinį sutrikimą, o kitur – šizofreniją, bet kokiu atveju, jis religinis fanatikas, kuris prieš 2000-uosius ruošiasi pasaulio pabaigai, visur įžvelgia sąmokslo teorijas, iliuminatus ir regi Liuciferį. Svarbiausia, kai augi tokioje neginčytinai griežtoje patriarchalinėje izoliuotoje nuo pasaulio šeimoje, nepatiri tų sociologinių traumų, tiksliau – nesuvoki juos patiriantis. Tik apsišvietusi ir subrendusi rašytoja pagaliau, tik rašydama doktorantūros darbą, panyra į gilią traumuojančią depresiją, nes potrauminis smūgis per savivoką ateina tik sąmoningai įvertinus savo tapatybę ir šeiminius santykius. Beskaitydamas taip įsijausdavau į demonišką tėvo paveikslą, (o kai jis dar apdegė ir nė per nago juodymą nepasikeitė), dar įgavo ir pragaro liepsnų žymę – tiesiog Fredis Kriugeris, tačiau čia pat Tara savo tėvo neteisia, jam atleidžia už tai, koks jis yra.

Rašytoja Tara Westover

Iš centrinės patriarchalinės figūros pereinama prie Šono, vyresniojo Taros brolio, kuris itin svarbus tampa antrojoje knygos dalyje. Sadistinių polinkių Šonas ilgą laiką žiauriai elgiasi su savo merginomis mormonėmis ir žiauriai kankina sesę Tarą, o prieš tai vyresnėlę – Odrę. Šokiruojantis tėvų abejingumas. Tokių sadistinių dalykų, kaip, užlaužus ranką už nugaros, kišti sesers galvą į unitazą, aprašymai išties nepalieka skaitytojo abejingo. Galiausiai iš tų sadistinių scenų išaiškėja tas pats mormoninis patriarchalinis šeimos modelis, kada šeima yra ištisa nedaloma Valstybė, kurią valdo tėvas ir broliai, o moterys yra tik paklusnios. Moteriškumu, ištikimybe ir požiūriu į moters kūną spekuliuojama jau nuo pačios brendimo pradžios: „Kartą, kai man buvo penkiolika ir pradėjau tušu dažytis blakstienas bei teptis lūpas blizgiu, Šonas tėčiui pasakė, kad apie mane mieste sklinda nekokios kalbos ir kad esu įgijusi blogą vardą. <...> Šonas pareiškė, kad jokia paauglė nėra patikima ir kas iš savo patirties gali pasakyti, jog tos, kurios atrodo labai dievobaimingos, kartais būna pačios pasiučiausios (p. 276).“

Po daugel metų, jau Tarai studijuojant aukštojoje, ji nuolat grįš prie savo ištakų – šeimos. Šokiruojantis fatališkas religinis dvylipumas kaip vėžys įsimetęs į veidmainiškus ir sąlygotus tėvų bendravimo ir šeimos valdymo modelius. Užuot teikią aukai (savo dukrai!) pagalbą, jie gręžiasi į smurtautoją. „Tėvai pareiškė pateisinantys Šono sprendimą manęs atsižadėti. Tėtis pasakė, kad esu isteriška, kad svaidausi neapgalvotais kaltinimais, nors akivaizdu, kad mano atmintimi pasikliauti negalima. Mama pridūrė, kad iš tikrųjų grėsmę kelia mano pačios įniršis, o Šonas turi teisę ginti savo šeimą (p. 397).“ Stebina šeimos kulto valdžios ir požiūrio pasiskirstymas, o čia iš esmės galioja tas dažnai pas religingus žmones pasireiškiantis dvylipumas, kada mokoma doros ir atsakomybės, o apsisukus ant kito kulno, liejamas tas pats smerkimo mazutas.

Kitas knygos klodas stebina, tiesiogine to žodžio prasme, Taros apšvieta. Bemokslė, niekada nelankiusi jokios mokyklos, vien savo valios pastangomis ji tampa mokslų daktare. Šalia tų traumuojančių šeimos reikalų, tai skaitytojui atrodo tikrasis stebuklas. Švietimo ir žinių šviesa nutvieskia Tarą ir ją iš esmės pakeičia, ji nebegrįžta pas tėvus ir nebesileidžia palenkiama, tačiau besąlygiškai trokšta ryšio su jais – tai išties mane patį stebino, tas skausmingas moksliškasis Taros virsmas, susidūrimas su tapatybių skilimu, ištisu chaosu ir nauju pasaulio matavimu. Galiausiai ji pripažįsta, kad tėvas „ne demoną iš manęs norėjo išvaryti, o mane pačią (p. 413).“

Iš tikrųjų įstabi knyga, "prieinama" ir paskaitoma visiems skaitytojams dėl savo lengvo stiliaus, nesudėtingai, tačiau neįkainojamai brangias gyvenimiškas asmenines autorės patirtis reflektuojanti knyga. Manau, tokios knygos, kad ir kokios jos atrodo žiaurios, pripažinkime, kad jos truputį ir apie mus pačius. Jeigu staiga mūsų civilizacija susitrauktų iki Elnio kalno gyvenvietės, o visas likęs pasaulis būtų toks mormoniškai užslėgtas, mes taip pat patirtume kultūrinį, socialinį ir dvasinį šoką, kokį išgyveno Tara Westover, gaudama tą apsišvietimo dovaną. Iš tikrųjų nuostabi knyga, kuri išrovė mano skepticizmą ir po to taip greitai ėmiau „ryti“ puslapius, kad negalėjau atsistebėti. Apšviestoji – tai knyga apie švietimo galią ir skaudžios dvasinės, mentalinės transformacijos knyga, kuri kartu ir išpažintis, ir gyvenimo liudijimas, bet labiausiai ji mums, norėtųsi pasakyti, liudijanti atleidimo galią (ji ir liudija!), tačiau mano atmintyje tikriausiai istorija išliks kaip žiauri dviejų pasaulių prieštaravimų tragedija, kurioje Tara išplaukė kaip kačiukas iš skandinamo maišo.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Diunkerko evakuacija

Sveiki,

1941 metais birželio 4 dieną daugelis britų, dalyvavę Antrajame pasauliniame kare ir besitraukdami per Diunkerką, tikriausiai šventė savo antrąjį gimtadienį. Per šį britų ir sąjungininkų atsitraukimą nuo žemyninėje dalyje įsigalėjusių nacių istorikai vadina tikru stebuklu. Pagal blogiausią scenarijų iš daugiau nei 300 000 tūkstančių kareivių geriausiu atveju galėjo išsigelbėti 30 000, tačiau taip nutiko, kad Hitleris uždelsė puolimą, manoma, kad dėl prasto oro ir britams bei sąjungininkams užteko laiko atsitraukti per Diunkerko paplūdimį. Jeigu Hitleris būtų priėmęs kitą sprendimą, visi jie būtų sunaikinti, nespėję laivais persikelti atgal į namus – apie tai garsus amerikiečių režisierius Christopher Nolan sukūrė filmą „Dunkerkas“ (2017).

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Lydia Lunch apie popkultūrą, andergraundą, Britney Spears, Madonną, Lady Gagą bei stilių

Sveiki,

Šios dienos citata priklauso garsiai amerikiečių menininkei maištininkei Lydia Lunch (g. 1959), kuri vakar, birželio 2 d., atšventė šešiasdešimtmetį. Apie jos pasisakymus galite pasiskaityti piną interviu „Literatūra ir menas“ naujausiame numeryje. Be viso to, ką išsakė apie lytiškumą, maištą ir 8 dešimtmečio Niujorką, meno pažiūras, man labai įstrigo šioji jos citata apie popkultūros netikrumo stimulą, kuris yra garbinamas, o dvasiškai ir patirtimi stimuliuojamas menas nustumtas į paribius ir yra vadinamas tiesiog performansais. Yra daug tiesos Lydijos Lunch žodžiuose, apie kuriuos verta pagalvoti: o kokia popkultūra mus pačius veikia?

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: rašytoja Valerie Solanas pašauna Andy Warhol

Sveiki,

Pirmąkart apie menininką Andy Warhol (1928-1987) tikriausiai sužinojau iš TV serialo „Amerikietiška siaubo istorija: Kultas“, kuriame vaizduojamas septinto dešimtmečio Amerika ir ambicinga feministė rašytoja Valerie Solanas, kurios nelabai priėmė gėjai menininkai į aukštąją kino ir mados pasaulį. Patyrusi pažeminimą dėl atmesto savo scenarijaus ir galų gale jautriai sureagavusi į jos leidžiamą feministinė manisfestą, kuris vadinosi „Vyrų išnaikinimo manifestu“ (Society for Cutting Up Men), po kelerių metų 1968 m. birželio 3 d. Valerie Solanas (1936-1988) surengė meno studijoje kruviną egzekuciją. Nusipirkusi šaunamąjį ginklą, ji šovė į savo darbo partnerį Andy Warholą, jį peršovė, pažeidė daugybę vidaus organų, tačiau menininkas išgyveno, o suimtai Valerie Solanas buvo diagnozuota šizofrenija. Manoma, kad šis įvykis padėjo pamatus vėliau kino industrijai ir buvo sukurtas filmas „Ginklas“. Nepasakysiu, kokio „gerumo“ toji serija tame seriale, tačiau ji buvo pati geriausia „Kulto“ sezono serija, o šis incidentas apskritai ėmė kalbėti apie aršųjį ir saiko neturintį radikalųjį feminizmą.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Karūnuota ilgiausiai valdanti monarchė Elžbieta II-oji (Queen Elizabeth II)

Sveiki,

Pagaliau tarp tų kruvinų įvykių dar šis tas apie monarchus ir teigiamai. 1953 metais birželio 2 dieną į karalienes karūnuota ilgiausiai pasaulyje valdanti karalienė Elžbieta II-oji. Na, kažin, ar jos būvimu karaliene galima pavadinti valdymu, nes šis statusas išlikęs labai jau formalus nei praktiškas. Karališkoji šeima beveik nesikiša nei į vidaus, nei į tarptautinius politinius valdymo struktūras. Bet kokiu atveju, karalienė „išvaldė“ jau daugiau nei pusę amžiaus. 1953 metais ji pakeitė savo tėvą, kuris buvo perrėmęs sostą iš savo brolio Eduardo VIII. Pastarasis sosto atsisakę dėl mažiau kilmingos moters rankos.

Jūsų Maištinga Siela

Greitai pasirodys Kristinos Sabaliauskaitės naujasis romanas "Petro imperatorė"

Kristina Sabaliauskaitė

Sveiki,

Tikriausiai jau daugelį knygomanų apskriejo žinia, kad dar šiais metais, rugpjūčio 12 dieną, pasirodys Kristinos Sabaliauskaitės romanas Petro imperatorė. Tai pirmosios knygos dalis, kuri, bent jau mane, labai sudomino. Beveik neabejoju, kad knyga taps bestseleriu ir gal net tam tikru literatūriniu įvykiu (mažų mažiausiai) Silva Rerum epochos savotiška literatūrine tąsa.

Baltų lankų leidykla jau leidžia šią knygą užsisakyti. Lauksime pasirodant. Paprastai nereklamuoju kažin kokių naujienų, ypač būsimų lietuvių autorių knygų, bet šįkart taip maloniai nudžiugino, kad ėmiau ir pasidalijau. Dar visai neseniai, prieš kelias savaites, tvarkydamas savo knygų lentynas, pagalvojau: ką dabar daro Kristina Sabaliauskaitė? Toks talentas. Tikrai turėtų dar kažką parašyti. Ir šast! Turim.

Jūsų Maištinga Siela