Knyga: Dainius Dirgėla "Vaidmenų knyga"

Dainius Dirgėla. „Vaidmenų knyga“ – Vilnius: Tyto alba, 2017, – 64 p.

Sveiki, skaitytojai,

Pažintis su poeto ir fotografo Dainiaus Dirgėlos (g. 1969) eilėraščių rinkiniu Vaidmenų knyga praėjo gana lengvai. Trukau 45 minutes, kol įveikiau visą rinkinį, šį bei tą (kaip paprastai ir skaitau) pasižymėdamas įdomesnes vietas pieštuku. Tiesą sakant, pirmąkart – dabar jau nebepamenu kas, – Literatūroj ir mene recenzavo šią poezijos knygą tarp kitų rinkinių naujienų ir Vaidmenų knygą bene labiausiai norėjosi perskaityti. Recenzentas gyrė. Deja, knygyne šios knygos neaptikau, o vėliau ir užmiršau tokią esant, tik visai neseniai, nukainuotų knygų krūvoje vėl ją pamačiau. Nė nemirktelėjau ir įsimečiau į pirkinių krepšelį.

Vaidmenų knyga tikriausiai taps šiais metais geriausia poezijos perskaityta knyga, nors nedaug šiemet jos skaičiau, tačiau D. Dirgėlos eilėraščiai buvo šioks toks atradimas. Pasižymėdami kasdieniškumu, buitiškumu ir asmeniškumu, eilėraščiai atvėrė tai, apie ką vyrai poetai savo eilėraščiuose beveik nekalba, arba tai paverčia ironijos priemone – apie savo moteriškąją pusę.

Vaidmenų knygoje esti tam tikri personažai – subjektas, jo moteriškoji pusė, subjekto sutuoktinė ir jos vyriškoji pusė – visa tai primena septinto dešimtmečio populiariąsias komunas, kuriose gyvendami Vudstoko sukirpimo hipiai nesisavindavo nei savo mylimųjų, nei palikuonių. Aišku, eilėraščiuose tai tik iliuzija, čia tik daugpatystės butaforija, iš tikrųjų dvelkia tarp subjektų kasdienis buityje vyraujantis pretenzingumas, netgi pavydas. Dėmesio centre – savo moteriškumo pusę priėmęs subjektas, kuris savo vidine moterimi „naudojasi“ ne tik kaip radaru, geru patarėju ir santykių „bambagysle“, jungiančia jį su mylimąja, bet tai kartu ir vidinis balsas, būdas suprasti, pateisinti tradicinius vyriškumo ir moteriškumo stereotipus. D. Dirgėlos poezijoje tai veikia dvejopai: vienaip toji vidinė harmonijos sąjunga su savo „antrąją vidine puse“ sujungia vyriškus ir moteriškus pradus, kitaip – tampa poetine priešpriešomis grįsta priemone tiesiog pasijuokti iš moteriškų vyrų, vyriškų moterų (anti)stereotipų, pasijuokti tiesiog iš to anekdotinių standartų, kaip antai, kad vyras namuose laikomas tam, kad išneštų šiukšles.

Esminis šių dvipolių – moteriškų ir vyriškų mąstymo modelių – sugretinimas ir kontrasto išryškinimas žymi visgi tik vieną ironijos ir buitinių šaržuojamų situacijų štrichą, o kitame štriche – tam tikrą jaučiamą eleginį moters ir vyro prigimtinį nesuderinamumą, kurį bando imituotai pateisinti subjektų priešingi „vidiniai“ vaidmenys, tie vaidmenys tampa kaip priemonė ir būdas sujungti nesujungiamus pasaulius: Venerą ir Marsą, vyrą ir moterį, In ir Jang: „pagrindiniai sakiniuose yra veiksnys ir tarinys / pasakė mano vidinė moteris / bet maniškė įsiplieskusi teigė / aplinkybės vietos laiko ir būdo / tikslo sąlygos ir priežasties / aplinkybės kiekybės ir nuolaidos / jos čia svarbiausios (p. 56-57).“ Moteriškam mąstymui modeliui svarbiausia (bent subjektui atrodo) yra antrininkės sakinio dalys, o subjektui ir jo vidinei moteriai – gramatinis centras t. y. viena reali klišė, kad moterims svarbios smulkmenos, o vyriškas mąstymas fokusuojasi į veiksmą ir esmę... „Mano vidinė moteris / vakar susipyko su mano moterimi // jei gerai pamenu / dėl kažkokios buitinės smulkmenos (p. 9)“.

Dainius Dirgėla

Visgi eilėraščio rinkinys nėra skirtas vien vyriškų ir moteriškų santykių kontrastams ir problematikai perteikti, rinkinyje siekiama sukurti šeiminę santykių kupolą, kuris vietomis gali priminti TV laidą „24 valandas“, kada sutuoktinė grįžusi aptinka geriančius vyrus namuose ir įsiveržusius policininkus ir čia pat – jau kitame eilėraštyje – subjektas ir subjektė (bei jų vidiniai antrininkai) jau maloniai geria kavą ir klausinėja, ar tu mane myli? Rinkinys tarsi banguojančių jau nebe jaunų, daug gyvenime mačiusių, gebančių reflektuoti slopstančių jaunatviškų geidulių pasaulį subjektai.

„...bet tavyje per daug patirties / bet tavyje per mažai naivumo / bet tavyje per daug dirbtinių E / lementų // anksčiau ar vėliau / išsiduosi (p. 33) – sako subjektas, žvelgdamas į savo fizinius pokyčius: žilus ir retėjančius plaukus, kas iš esmės suponuoja, kad subjektas kenčia (lengviau ar sunkiau) vidutinę amžiaus krizę, kada jau dukroje regi jos vidinį berniuką ir troškimą, kuo greičiau viską patirti, nes kadaise pats tai jau patyrė, bet jaunystė jau praėjusi, todėl nebesusigrąžinsi jaunatviškos nekantros... Eilėraščiuose vyrauja eleginis ironizavimas, pašiepiami standartai, aplinkinių vidutinio amžiaus klijuojamos etiketės, bet subjektas, nors ir blaiviu protu suvokia, kad tai tik modeliai, išnaros, vaidmenys, pats vis vien pasiduoda tų „instaliuotų jausenų ir būsenų“ programoms. Kam visa tai? Nesunku suprasti, kad norint išgyventi visa tai – etiketes, artėjančią senatvę, slopstantį seksualumą, dukros paleidimą ir kitus pokyčius – reikalinga gelbėjimosi saviironija, sukurti vaidmenys, asmenybių dublikatai, kurie elgiasi ir mąsto priešingai.

Kiek kitokia Vaidmenų knyga, manding, lietuvių poezijoje prakirto eketę į šiek tiek kitokią poeziją, nebanalią prieigą prie susitaikymo su savo ribotumu ir trumpalaikiškumu. Kad ir kaip subjektas būtų panašus į Džeką Nikolsoną iš Švytėjimo, Infiltruotų ir Istviko raganų, jis taip pat vieną dieną pasibaigs: rodosi, jis baigiasi kas akimirką, nes mūsų vidiniai (vyrai ir moterys) kinta kaskart. Todėl belieka sau ištarti: nesvarbu, kas bus rytoj, kas buvo vakar, šią akimirką – ir subjektas tai ištaria paskutinio eilėraščio eilutėje! – esu!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džokeris" / "Joker"

Sveiki,

Viena karščiausių šio spalio kino naujienų, žinoma, buvo „Džokeris“ (angl. Joker) (2019), kuris jau laikomas pačiu geriausiu šio komiksų personažo perteikimu kine. Kino išrankiems vaidmenims pasirinktas aktorius Joaquin Phoenix, todėl tikriausiai jau niekam nekilo abejonių dėl šio vaidmens sėkmės. Manau, jis tiesiog kultinis! Paskutinįkart Džokerio vaidmenyje mačiau kino chameleonu pramintu Jared Leto ir jam labai tiko tas stilingas siaubo monstro vaidmuo „Savižudžių skvere“, tačiau, kaip pastebi daugelis žiūrovų, J. Phoenix „Džokeris“ visai kitoks ir ganėtinai nutolęs nuo klasikinių serijinio žudiko raiškos būdų.

Pradėkime nuo to, kad filmas pelnė pagrindinį geriausio filmo Venecijos kino festivalyje apdovanojimą ir dėl to vertas pamatyti! Man asmeniniai lūkesčiai išties šiam filmui buvo labai aukšti, tačiau jie liko šiek tiek nuvilti. Siužetiškai filmas nieko naujo nepapasakoja. Esame regėję ne vieną panašaus turinio filmą, kuriame mėmės ir psichologiškai palaužti, patyčių „suėsti“ žmogeliai tampa dar didesniais agresoriais už savo skriaudikus. Toks filmas dažniausiai sako vieną ir tą patį: suteikdamas skriaudą kitam, pats nusipelnysi skriaudos; kaip šauksi – taip ir atsilieps; kaip pasiklosi – taip ir išmiegosi... Tokių liaudies tiesmukų posakių šiam filmui galima atrasti ne vieną, tad žiūrėdamas į tą vargšą Artūrą, ko aš iš jo galėjau pasimokyti, ko negalėčiau žinoti? Ogi beveik nieko...

Filme daug „nesmagių“ ir psichologiškai žeminančių scenų, kurios išties atrodo efektingai – ir tai vienas didžiausių šio filmų privalumų t. y. stebėti tą egzekuciją, žmogaus moralinį „išmėsinėjimą“ ir patirti tą, ką galbūt regime Marinos Abrimovič satanistinio turinio performansuose: kur čia menas, kur realybė, ką aš gaunu už tai, kada bandau visa tai įvertinti? Visgi nužmogėjimo istorija ir žmogaus beširdiškumas šiame filme hiperbolizuoti ir tai klasikiniam Džokeriui labai tinka. Tiesą sakant, tikėjausi kiek natūralesnio, kiek netgi kraupesnio filmo, visgi daugelis siužetinių apmatų pernelyg dvelkia komiksu, pavyzdžiui, kaip Artūras sužino, kad tai motina jam sukėlė traumą ir kaip jis visomis išgalėmis, kaip ir dera blogiukui Džokeriui, siekia keršto. Gailesčio vertas personažas paveikia žiūrovo jausmus, o jis išties paveikia išprievartautomis smurto scenomis. Ar tai blogai? Savaime aišku, kad ne, tačiau man, kine regėjusiam kur kas efektingesnių dalykų, filmas dvelkia šiokiu tokiu paviršutiniškumu.

Žinoma, negaliu nepaminėti Phoenixo vaidybos, kuris efektyviai perteikia sužalotos ir suluošintos sielos duženas – tai padeda sulėtinti kadrai, ilgi stambaus plano kadrai, grimas, fizinis ir psichinis aktoriaus pasirengimas šiam jo vienam įsimintiniausių karjeroje vaidmenų. Tačiau šis personažas savaime klounas, savaime turi netipinio turinio, primena komiksą, o tokius kine perteikti efektingai nėra jau taip ir sudėtinga, kai žinai tam tikrus triukus. Žinoma, paties aktoriaus meistriškumu net neabejoju ir šis jo vaidmuo užburia, netgi apibendrinant galima sakyti, kad jeigu ir verta dėl ko į šį filmą eiti, tai tikrai dėl J. Phoenixo vaidybos, o visa kita... Kad ir kaip didingai, kad ir kaip naudojant orkestruotės muziką šiam siaubo užgimimui iš gyvenime skriaudų ir neteisybės lovio būta pastangų, manding, filme originalumo nepamačiau, todėl, kad ir kaip kiti aikčiotų ir „postintų“ apie tai, kaip šeštą kartą eina pažiūrėti „Džokerio“, man atrodo, šis filmas net nepapuola į labiausiai įsimintiniausių 2019 metų filmų sąrašus. Bet mėginimas kažką padaryti kitaip ir perteikti kitoniškumą per didįjį kiną, manau, visgi pastebimas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb:8.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Viena nepatogi akimirka" / "Un moment d'égarement"

Sveiki,

Prancūziškos komedijos išties kartais labai užveda! Gal todėl lengvam vakarui ir nieko pernelyg neįpareigojančio pasirinkau filmą „Viena nepatogi akimirka“ (pranc. Un Moment d‘egarement) (2015), kuriame pasirodo pasaulinio lygio prancūzų kino žvaigždės Vincent Cassel ir Francois Cluzet. Istorija pasakoja apie du tėvus, kurie nusprendžia atostogas praleisti Korsikos salos provincijoje, pasiėmę su savimi dukras. Vienas iš tėvų netrunka susižavėti kito dukra...

Žodžiu, tikėjausi išties prancūziškos komedijos užtaiso, kur scenarijus, dialogai ir nesusipratimai atskleidžiami intelektualiai, subtiliai ir dažnai netikėtai papasakojantys apie mums pačius. Tačiau visumoje komedija gana „drungna“, netgi vietomis kiek nuvilianti. Kodėl? Visų pirma, kurortinio stiliaus istorijoje, kurioje veriasi pagrindinės dvi problemos: a) pagyvenusių vyrukų draugystės ištikimybė; b) skirtingų amžiaus tarpsnio vienkartinio sekso istorija, kuri vietomis moraliai nepatogi, vietomis absurdiška. Tiesą sakant, infantili istorija sukalta gana primityviai, komedijos rakursai neturi išskirtinio savitumo ir neretai primena tiesiog prastą amerikietišką komediją, nufilmuotą Europoje. Čia neišvysite nei nematytų situacijų, nei kokių nors išskirtinių veikėjų su savo biografijomis. Viskas „prabėgta“ gana paviršutiniškai.

Gal toji komedija nėra netgi juokinga, neprisimenu, kad būčiau per ją kvatojęs. Vis svarsčiau, koks tas V. Caseel sukurtas veikėjas kvailys, kad negali ne tik pateisinti savo silpnumo, bet ir nusikratyti tos paauglės ir viską išspręsti kaip vyras. Bandoma motyvuoti baime prisipažinti geriausiam draugui, tačiau toji motyvacija, liaudiškai tariant, tokia kine nudėvėta, kad perdėtas kalės jausmas tiesiog nebejaudina. Filmui trūksta tiek stipresnio scenarijaus, tiek atmosferos, tiek įdomesnių, ne tokių standartinių, pabodusių aplinkybių. Vienintelis išties geras dalykas – charizmatiškasis Vincent Cassel, kuris spinduliuoja savaime tokį vingrų, jam tinkantį chuliganišką charakterį, tačiau gelmės tikrai nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karlosas Šakalas" / "Carlos the Jackal"

Sveiki,

„Kino pavasaryje“ mano pamėgtas prancūzų režisierius Olivier Assayas pritraukė pažiūrėti ir jo kiek nestandartinį istorinį kriminalinį filmą „Karlosas Šakalas“ (angl. Carlos the Jackal) (2010), kuriame pasakojama apie Šaltojo karo antroje pusėje veikiančias palestiniečių teroristines grupuotes, kurios slapta vienijosi prieš imperialistinį valdymą ir vykdė Europoje išpuolius. Vienas žinomiausių tų laikų teroristų buvo iš Venesuelos kilęs Illich Ramirez Ramirez Sanchez, kitaip nusikalstamame pasaulyje vadinamu Karlosu Šakalu.

Pasakojimas apima kelis dešimtmečius ir nuosekliai pasakoja, kaip Ramiresas tampa nusikalstomos grupuotės nariu, o vėliau net įtakingu grupuotės vadu. Vienas labiausiai filme vertų scenų yra atkurtas teroristinis aktas, kada Austrijos sostinėje Vienoje jis su grupele teroristų užpuola diplomatus ir juos paverčia savo įkaitais... Paraleliai plėtojama ir jo asmeninė istorija, prifarširuojant ją aštunto dešimtmečio dvasia ir noru sukurti pasaulį geresnį, nei jis yra iš tikrųjų.

Pritrenkiantis aktoriaus Edgar Ramirez pasirodymas, apdovanotas aukščiausiu prancūzų kino apdovanojimu – Cezariu, tad manau nesuklysiu sakydamas, kad tai kol kas geriausias jo gyvenimo vaidmuo, pareikalavęs didelės fizinės transformacijos ir psichologinės ištvermės. Šį aktorių buvau pastebėjęs jau seriale „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Džianio Versačio nužudymas“, kuriame jis sukuria kur kas „minkštesnį“ gėjaus dizainerio, tačiau be galo įsimintiną vaidmenį. Šioje juostoje išties galima mėgautis aktoriaus atsidavimu.

Kiek kitos žvilgsnis į prancūzų režisierių Olivier Assayas, kuris kurdamas šią pusšeštos valandos (trijų dalių) mini serialą buvo nutolęs absoliučiai nuo savo intelektualių ir subtilių, ką aš jo kine labai mėgstu, niuansų. Šįkart jis labai aštrus, kariškas, brutalus režisierius, tačiau nepasakysi, kad jam talkinusi brigada atėmė jo talentą – priešingai, leido kaip režisieriui atsiskleisti universaliai, nors filmas – žiūrėjau adaptuotą beveik 3 valandų filmo versiją, pristatytą Kanuose, ne serialo – vietomis ir atrodo kaip užsakomasis darbas, naudojant jau matytus teroristinius ir aštraus trilerio elementus.

Nepasakyčiau, kad istorija mane asmeniškai kažkuo labai jaudino. Filmas išties gerai nufilmuotas, tikslingai perteikta tiek atmosfera, manau, tiek ir istoriškai. Dėmesys laikmečio detalėmis labiau natūralus nei, kaip neretai būna amerikietiškoje produkcijoje, vardan estetinių elementų. Kiek kiekvienas iš mūsų iš šios istorijos pasiims sau ir gebės mėgautis šia brutalia istorija, tiek šis filmas, manau, ir padarys įspūdį. Man asmeniškai tai tebuvo filmas, kuriame pernelyg nesusitapatinau, neradau tai, kas būtų bent man aktualu ar atspindėtų mano kokias nors pažiūras, bet dėl filmo kokybės nesiginčiju – ji išties gera. Tiesa, visgi neapleido manęs toji klaiki mintis stebint tuos jaunus žmones, iki kaulų įtikėjusius savo tiesa, kuri tampa tokia iškreipta ideologija juos ivsus paverčiančius ištisais lavonų kalnais; mirties reikšmingumą lemia ištikimybė savo idėjai – mano akimis, tai pats didžiausias prakeiksmas, koks tik begali būti – žmonės žūstantys už savo idealus t. y. komunistinio pasaulio iliuzija, kuri pražudė milijonus. Deja, šiame filme tik patvirtinama, kaip žmonės tiesiog aistringai ėjo į mirtį, manydami, kad keičia pasaulį.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Paulius Senūta "Sfera"

Paulius Senūta. „Sfera“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 240 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Negalėjau nesusigundyti debiutine Pauliaus Senūtos knyga Sfera, kuri iškart žadėjo tam tikrą jeigu ne maištą prieš visą tradicinę lietuvių literatūrą, tai bent jau tam tikrą poslinkį įdomesnės ir originalesnės šiuolaikinės lietuvių prozos lauke. Tiesą sakant, leidykla pasiūliusi perskaityti šią knygą, mane gerokai nustebino, kadangi Baltos lankos labai retai leidžia lietuvių rašytojų kūrinių ir be Kristinos Sabaliauskaitės ne kažin ką ir ryškaus rastume, todėl pagalvojau, kad leidykla tiesiog atrado iš tikrųjų, liaudiškai tariant, grieko verto autorių.

Galbūt prie šio kūrinio taip greitai nebūčiau „prisikasęs“, jeigu nebūčiau, vaikščiodamas po miestą, aptikęs autobusų stotelėje švytintį didžiulį Sferos plakatą – kokia knyga ir autorius gali leisti sau tokią reklamą? Nieko panašaus nebuvau matęs. Reklaminiame stende buvo ryškus užrašas, kuris veikė jeigu ne kaip tam tikras manifestas, kurį, mano galva, jau seniai sulaužė Ričardo Gavelio ir Jurgos Ivanauskaitės karta, tai bent jau skelbiantis literatūros revoliuciją, mano galva, labai jau pavėluotai, bent 30 metų tikrai. Cituoju reklaminę iškabą: „Išlįskit iš altorių šešėlių.“ Akivaizdu, kad mes literatūros mentaliniame lauke tebesame vis dar Vinco Mykolaičio-Putino psichologiniame romane, o Pauliau Senūtos romanas – tai jau tas, kas išties slepiasi po sutana – rimta ir verta perskaityti. Tą pačią dieną per TV laidą „Labas rytas“ autorius pristatė knygą, už kelių dienų – interviu žurnale Žmonės ir tik „neįšokimas“ į Metų knygos rinkimų nuvažiuojantį traukinį, manding, ėmė kelti įtarimų, kad kažkas su šiuo kūriniu, kuris net neturi anotacijos, yra negerai.

Sferoje, kurią, pasak paties autoriaus, jis rašė su pertraukomis septynerius metus, jis atsigręžia į tada dar tik populiarėjančius, o šiandien gana plačiai žinomus „plokščiažemininkus“. Apie šią teoriją, kad Žemė yra plokščia, o fizikos moksliniai faktai tėra tik mokslo mafijos ir valdžios suklastotas melas tikriausiai daugelis iš jūsų esate girdėję. Tam išties yra įdomių faktų, prikurta daugybė YouTube kanale vaizdo klipų, dokumentinių juostų, kuriomis buvau susidomėjęs prieš kokius pusantrų metų, tad galiu pasakyti, kad tam tikri faktai, įrodantys Žemės plokštumą, išties šokiruoja. Keletą iš jų remiamasi ir Paulius Senūta romane Sfera. Juos visus atpažinau, tad, kaip skaitytojas, susipažinęs su „plokščiažemininkų“ teorijomis, tikėjausi kur kas daugiau ir įdomiau. Romane pateikti įrodymai gana blankūs, paviršutiniški ir patys populiariausi, todėl stigo, kad autorius pasidomėtų naujesne medžiaga, papildytų romaną naujais duomenimis, todėl tie „šokiruojantys“ faktai knygoje atrodė gana blankūs ir „pagrybauti“ keliais tingiais pagūglinimais...

Pradėkime nuo to, kad knyga yra labai prastai parašyta, taip prastai parašyta, kad tiesiog buvo tam tikras šokas, kaip Baltos lankos išvis išleido šį kūrinį – prie jo dirbo net dvi redaktorės, viena koregavimo specialistė, tačiau „užlopyti“ kūrinio juodųjų skylių net joms iki galo nepavyko. Knygoje pasakojama Ignacijaus ir senuko Emanuelio draugystės istorija, kuri turėtų priminti Buko ir bukesnio filmo komedijos porą, tačiau išgauti humoro autoriui nepavyko dėl tam tikrų elementarių personažų kūrimų elementų nebūvimo. Veikėjai be įdomesnių asmeninių biografijų, ypač Ignacijus, kuris, atrodo, visai be šeimos, nieko neveikiantis dykaduonis, kuris „pribėga“ prie reklamos projektų, gauna pinigų ir vėl trainiojasi po barus, neturėdamas nei gyvenimo prasmės, nei meilės. Jis bare susipažįsta su mergina pravarde Kulka ir jie netgi susituokia... Absurdiški siužetiniai kiautai neturi emocinio intelekto, primena amerikietiškų prastų filmų apie slaptuosius agentus ir pasaulinį sąmokslą siužetus, bet priešingai nei daugelyje filmų, pas Paulių Senūtą viskas be didesnio azartinio įtraukimo. Absurdiški aprašymai, kaip veikėjai „matuojasi“ dėžę, kurioje bando patekti į Japoniją, gal truputį imituoja tą žadamą pamišėlių intelektualių kvailių linksmybę, tačiau ji taip skystai nestabili ir neįtikinama, taip be jokių intelektualių subtilybių, kad atrodo, kaip diletantiškos literatūros štrichavimas. Absurdiškai skiriama 80-100 puslapių Ignacijaus įstrigimui Suomijoje, kurioje jis surandamas dėžėje, kvailiems ir bereikšmiams teisminiams procesams ir net vestuvėms.

Neįtikina ir Ignacijaus su Emanueliu draugystė, kai nuolat akcentuojama, jog veikėjai „bijo vienas kito paklausti“ apie gyvenimo faktus. Palaukite, tai čia du intelektualai gurkšnoja vyną pokalbių šou laidoje, ar du draugai nusitašo ir atveria vienas kitam širdis? Pasakotojas tarsi neapsisprendžia, kokia ta draugystė yra iš tikrųjų, dirbtinai bando brėžti etiketo ir moralės ribas. Tiesiog idėja, veikėjai, charakteriai, biografinės „skylės“ nesustyguotos, nes akivaizdu net vidutiniokui skaitytojui, kad tekstas diletantiškas, pilna abejotinų stiliaus klaidų, kurie verčia suabejoti ne tik žemės apvalumu, bet ir pačiomis autoriaus galiomis išties rašyti bent vidutinio kalibro knygą apie visuotinę sąmokslo teoriją.

Paulius Senūta

Keletą perliukų iš austrių kūdros: „Durys išsivertė, o pro jas išsivertė Emanuelis (p. 47)“ ; „Po kurio laiko Emanuelis jau pats su entuziazmu laukdavo vizitų pas Miroslavą, kuris prieš jį ir kartu prieš Ignacijų skleisdavosi visu gražumu (p. 187); Nuostabiojo Antuano veide pasikeitė dar keletas nuotaikų (p. 195);  Kai laikas prarado laiką, užuolaidos vėl pakilo – šį kartą vos vos – ir į kambarį nesiekdama žemės įėjo viešnia iš kūno ir kraujo (p. 218); ...iš balso galėjai suprasti šios frazės bereikalingumą (p. 220); ...neliko nieko kito, kaip bandyti visus jausmus sudėti į veidą, o, kaip žinome, kuo daugiau jausmų veide, tuo kvailiau jis atrodo (p. 228); Kvaila šypsena Ignacijaus veide jį minimalizavo, pavojus virto klausimu, o klausimas – nepasitenkinimu (p. 232).“ Pilna abejotinų tekstų vietų, stiliaus klaidų, kurie byloja apie esminius teksto trūkumus.

Spaudoje bandyta girti romano struktūros ir formos elementus, nors jie net neįvardijami; bandyta pristatyti Sferą kaip labai inovatyvų kūrinį, bet iš esmės romane viskas taip primityviai perteikta, kad nei intrigos, nei įtraukiančio pasakojimo nėra. Tradicinė prasto užsienio romano formos – tik gairės, o iki Dan Brown primenančios Da Vinčio kodo tekstūros – kaip iki Mėnulio. Romane autorius nesugebėjo efektingai susieti „plokščiažemininkų“ faktų su fiktyviuoju romano audiniu, kuris pernelyg tiesmukas, neoriginalus. Antraeiliai veikėjai neįtikina, jie šioje istorijoje net nevaidina lemiamos reikšmės, atrodo įterpti tik dėl niekų; jie atskleidžiami pasakotojo perteikiamais biografiniais nuobodžiais, asmenybės tapsmo neatskleidžiančiais, kiek sufabrikuotais, nukopijuotais iš kitų (verstinė literatūros ar filmų) siužetų štrichais. Idėjiniame lygmenyje aiškios visos autoriaus užmačios ir kaip jis ambicingai norėjo atskleisti intelektualių veikėjų pasinėrimą į beprotybę ir tapimą „rimtais kvailiais“, tačiau tai daroma be pasakojimo aistros, be meninės tekto vertės, nes tiesiog stinga rašymo praktikos, mokėjimo vienu sakiniu sukelti emocinę įtampą.

Autorius pernelyg pasiduoda ilgiems, bereikšmiams, nuobodiems grafomaniniams aprašymams, kaip veikėjai valgo picą, kaip Kulka šiaudeliu žaidžia po kokteilio taurę ir kitokioms nereikšmingoms smulkmenoms, kurios pasižymi ilgu plepėjimu, bet iš esmės nieko nepasako nei apie veikėjus, nei apie pačią istoriją, nepadeda sukurti savitos (pseudo)bohemiškos atmosferos.

Skaitydamas pieštuku pasižymėjau daugybę citatų, kurias maniau panaudosiu rašydamas recenziją, bet visas citatas susumavus, pasidaro aišku, kad vienaip ar kitaip visos jos atliepia prasto teksto kokybę, prastą idėjos realizavimą, siužetinius ir veikėjų charakterio kūrimo trūkumus ir neįdomiai, vietomis net naiviai banaliai perteiktą kūrinio idėją. Kalbant apie teksto kalbą, nors pasakotojas stengiasi perteikti neformalias barų ir vyno pasisėdėjimo užkulisius, Vilniaus šlapimu dvokiančius tiltų zonas, neįpareigojančią aplinką, tačiau kalba „sumedėjusi“, dialogai „negyvi“, veikėjai kiekviename sakinyje stengiasi įterpti kito veikėjo vardą, perteiktas perdėtas oficialumas, kuris netinka nei Ignacijaus, nei Kulkos kuriamiems asmenybės tipažams.

Grįžtant prie mieste matytos Sferos reklaminės iškabos, kurioje rekomenduojama skaityti šią knygą, nes tik tokiu būdu išlįsime iš Altorių šešėlio, visgi man norėtųsi autoriui parekomenduoti perskaityti Altorių šešėlį kaip puikų psichologinį romaną, kuriame gerai atskleidžiami tiek siužetas, tiek emocionaliai asmenybės tapsmo etapai, ko beveik neturėjo nei Ignacijus, nei Emanuelis. Sakyčiau, Sferos personažai plokšti tokie pat kaip keptuvės dugnas, todėl neįdomūs. Perskaičius kūrinį puoliau pasidomėti pačiu Pauliumi Senūta – jis gi buvęs reklamos įmonės vadovas! Štai kaip profesiniai įgūdžiai pasitarnauja gausiame reklamos sraute: interviu, reklaminės iškabos, TV laidos... Visa Sferos idėja „sumesta“ į reklaminę kampaniją, kuri, kaip dažnai būna su itin reklamuojamais produktais, daug žada, tačiau menkai kuo gali patenkinti. Sfera – ne išimtis.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Nijolė Oželytė apie meilę sau

Sveiki,

Šventai pripažįstu, kad Nijolės Oželytės didžiausias talentas yra jos oratorystės menas. Kiekvienas jos interviu žvėriškai prikaustantis – ji gali mums patikti, nepatikti, piktinti, galima pritarti, – tačiau dažnas jos pasisakymas tampa jau savaime citata. Ir galbūt ne tokią citatą išėmiau, kuria norėjau su Jumis pasidalyti, bet taip jau išėjo, kad būtent tai įstrigo neseniai per LRT rodytame 11 minučių pokalbyje apie meilę sau...

Iš tikrųjų atmetus kaip kurias teorijas ir žinias apie žmogaus evoliuciją, sielą, dvasią ir t. t. ir paliekant tik socialinį „žemišką“ 3D suvokimą apie žmogų ir jo vertę, tikriausiai taip ir yra, kad mes esame tik vieni kitų atspindžiai, tik taip, kaip mus aplinkiniai sudirgina ir kokią mintį apie save iš to sudirginimo sau iškeliame, tokią savasties kokybę ir būseną turime. Kitaip sakant, mūsų sukurtos asmenybės nėra vien mūsų nuopelnas, ji yra suformuota kitų šauksmo apie tave. Ir tai taip žmogiška ir savaime suprantama, kad niekur kitur daugiau šis takelis neveda kaip tik į didelį evoliucijos kelią, kuriame pagaliau galime atmesti susireikšminimo, asmenybės kulto, noro būti kaip instagramo žvaigžde kultą. Visa tai yra niekai, dėl kurių žmonės eina iš proto tik dėl to, kad jie užsimiršta ir žaidžia pamėgdžiojamo gyvenimo šou nė patys nesuprasdami, kokie yra unikalūs šioje ląstelių bendruomenės audinyje.

Galite visą interviu pasižiūrėti čia:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Vidas Rachlevičius apie kovą su klimato kaita

Sveiki,

Žurnalistas Vidas Rachlevičius neseniai publikavo savo straipsnį „Pasijuokime, nes vėliau bus nebejuokinga“, kuriame jis gana kritiškai aptaria visuotinę inerciją kovoti prieš klimato kaitą. Nors nesu itin didelis šio žurnalisto tekstų mėgėjas ir ne visais atžvilgiais sutinku su jo bendromis idėjomis, šįkart jis savo straipsnyje iškėlė vieną bauginančią, dažnai pasislėpusią po lozungais mintį, kad iš klimato kaitos turtus kraunasi kas netingi ir dar labiau niokoja planetą.

Kaip veganai ar vegetarai, kuriems rinka ir visokie verslininkai greitai pasiūlė cheminio (nemėsiško) maisto produktų, kurie dar bjauresni savo sudėtimi nei toji antibiotikais užteršta mėsa... Lygiai taip pat toji grėsmė kyla ir dėl klimato kaitos atžvilgiu. Rinka išmeta daugybę kitaip žalingų produktų, kitaip performuoja politines jėgas, tačiau realiai tai tėra tik apgaulė. Kaip antai prieš 10 metų paleista serija plastikinių maišų atseit suyrančių gamtoje natūraliai, tačiau tyrimai parodė, kad po dešimties metų maišas po žeme liko toks pat, nepasidavė net žiemos kaustančiam įšalui. Daug melo produkcijos rinkoje, kuri pateikdama netikras etiketes mus klaidina ir leidžia imituoti savo politines ir etines nuostatas dėl klimato kaitos. Gal šioji citata ir yra tas raktas į sveiko mąstymo raktą. Juokinga pati mintis kanibalizmas, tačiau... Politika nenuspėjamas dalykas kaip ir besikeičiantis klimatas.

Jūsų Maištinga Siela