Mėgstu mokslinės fantastikos
filmus su akivaizdžiai „pagerintais“ scenarijais, kuriuos internautai linkę vadinti
mindfuck, kurie suplaka smegenis, pagilina vaizduotės įspūdį. Kai to
imasi nekomercinis kinas su mažu biudžetu, tokį įtaigų sukalti be didingų grafinio
dizaino efektų gana sudėtinga, todėl filmuose dažnai veikia kafkiškos idėjos,
kurioms nereikia itin didelio finansavimo. Galima sakyti, kad filmas „Paranormalu“
(angl. The Endless) (2017) yra būtent iš tos serijos – režisieriai patys
rašo scenarijų, patys kuria, patys ir vaidina pagrindinius vaidmenis. Kitą vertus,
ar aktorės ir režisierės Brit Marling atvejis ne toks?
„Paranormalu“ pasakoja apie du
brolius, pabėgusius iš keistos vietovės, kurioje įsikūrusi dar keistesnė sekta.
Po dešimties metų vyrukai broliai sugrįžta į komuną, tačiau pastebi, kad nė
vienas iš jų nepasenęs, o kai kurie dalykai aplinkui vyksta kraupiai paslaptingai...
Ir čia stabtelėsiu, nes, jeigu atskleisiu turinį, nemanau, kad bebus įdomu filmą
žiūrėti (jeigu dar jo nematėte). Visgi pigioje nekomercinio kino terpėje
akivaizdžiai veikia paslaptingos-sektos-ir-reiškinių dermė kaip bauginantis
faktorius. Net imi įtarti, kad vietiniai, besigaminantys savo alų, iš tikrųjų
yra sukūrę haliucionuojantį amžiną gėrimą (kaip „Asterikse ir Obelikse“),
tačiau kuo gilyn į mišką, tuo daugiau grybų. Atsiranda paraleli esybė, kuri
valdo... Visatą? Tačiau čia mintis lyg ir nutrūksta, ir ją autoriai bando
plėtoti kine taip mėgstamomis laiko kilpos žaidimo taisyklėmis, todėl visumoje
už virvės tampanti ryjančioji juodoji materija atrodo nelabai pateisinta arba
iki galo neatskleista.
Tiesą sakant, likus pusvalandžiui
iki filmo galo viskas pradeda bukai erzinti, brolių pasiaukojimas, santykiai,
suvokimas, kur jie yra ir kaip kvailai herojiškai ir netikroviškai elgiasi,
kaip blaškosi kaip vištos po tas laiko kilpas, o kai susitinka, net nenustemba,
nepatiria šoko ir viskas daugiau ar mažiau atrodo kaip dirbtinokas
netikroviškas juokelis. Neatimsi vieno – neblogos kai kurios scenarijaus idėjos
ir bauginančios scenos, kurias galima įvairiai interpretuoti, tačiau daug ką
atima toji holivudinė brolystės linija, kuri pernelyg didaktiška ir neįtikima,
vienu metu jautėsi scenarijaus vilkinimas, užtęstos scenos „apie nieką“, todėl
pasimeta ne tik filmo ritmas, bet ir augantis siaubas, kurį, manau, kiekvienas
turėjome patirti.
Dar nuo „Amerikietiškos siaubo
istorijos“ laikų esu ištikimas aktorės Sarah Paulson gerbėjas. Tai, ką ji
pademonstravo seriale „Amerikietiška kriminalinė istorija“ pirmajame sezone, už
kurį susižėrė visus televizinius apdovanojimus, beveik neabejojau, kad
siaubūnės seselės Račed vaidmuo bus labai įspūdingas. Šio rudens vienas
laukiamiausių televiziniu projektu buvo „Seselė Račed“ (angl. Ratched),
kurį kūrė visiems puikiai pažįstamas Ryan Murphy, kurį galima pavadinti savito
stiliaus charizmatišku ir šiuolaikišku serialų korifėjumi. Jo projektai
pasižymi inovatyviais ir sodriais personažais, kurie atspindi senąsias Holivudo
manieras ir skonį, todėl jo serialai, ar tai būtų „Amerikietiška siaubo
istorija“, ar „Amerikietiška kriminalinė istorija“, ar „Politikai“, ar „Poza“,
ar „Holivudas“, ar „Dvikova“, daug dėmesio skiriama elegantiškoms aplinkos
detalėms. Jo aktorių kolektyvas ištikimas, R. Murphy sukūrė saugią
homoseksualumą neslepiančių Holivudų aktorių oazę ir įgalino tai, kas, galima
sakyti, anksčiau buvo vieša paslaptis. Pati Sarah Paulson neslepia savo
homoseksualumo ir šiame seriale ji taip pat atlieka homoseksualios moters
vaidmenį, o jos porininkė – aktorė Cynthia Nixon, „Seksas ir miestas‘ serialo
žvaigždė taip pat jau seniai nebeslepianti savo seksualinės orientacijos.
Visgi daugelis baikščių lietuvių
žiūrovų nemėgsta homoseksualumo vaizdavimo ir yra linkę atmesti R. Murphy
idėjas, nežiūrėti serialų – tai yra jų pasirinkimas, tačiau aišku tik viena,
kad tokie TV projektai įgalina tolerantiškumą ir vis tiek – nori to, ar ne –
veikia kaip švietėjiška medžiaga, ko, manau, mūsų visuomenei tikrai reikia.
Grįžtant prie paties serialo,
dėmesio centre nuo pat pirmųjų serialo minučių matome seselę Račed, kuri yra „paimta“
iš kultinio romano „Skrydis virš gegutės lizdo“. 1975 metų filmo ekranizacijos
versijoje aktorė netgi pelnė „Oskarą“, o seselė Račed buvo įvardyta kaip
korumpuotos, žiaurios medicininės sistemos simbolis. Bet šiame seriale, kad ir
kokia atrodytų Račed nežmoniška, mes matome pačias įvairiausias jos puses. Akivaizdu,
kad serialo kūrėjams labai rūpėjo atskleisti „tokio asmens“ susiformavimo
priežastis. Na, ir mums ji brukama kaip akivaizdus paaiškinimas net keliose
serijose, pavyzdžiui, toji scena lėlėmis teatre, kai Račed prisiminimais atgyja
jos išniekinimo našlaitės istorija. Nepasakyčiau, kad Račed aktorei Sarah Paulson
buvo kas nors netikėto, gana tipiškas aktorės vaidmuo ir laikysena iš
ankstesnių projektų su R. Murphy, todėl pernelyg niekuo šiame seriale ji
nenustebino, nors, kaip visada, atrodo žavingai ir įtikinamai.
Visgi turime antraeilių aktorių
būrį, kurie sukuria tokius pabrėžtinai hiperbolizuotus vaidmenis, kad atrodo
kaip iš komikso žurnalo. Tačiau tai R. Murphy projektuose visada įdomu ir
išraiškinga. Pavyzdžiui, ką vien reiškia Judy Davis vyriausiosios seselės
vaidmuo – naiviai įsimylėjusi savo viršininką, ji tikisi besąlyginio jo atsako.
Arba Sharon Stone – begėdiškos turtuolės vaidmuo, kuri trokšta keršto. Taip pat
šiame seriale turime ir alternatyvią „Boni ir Klaidas“ meilės istoriją – baimės
ir adrenalino fanatikė jaunoji seksuali seselė pabėga iš ligoninės su serijiniu
žudiku, kuris yra kur kas jautresnis už nutrūktgalvę seselę... Laikmečio
detektyvai, nusikaltimai ir atpažįstamos alternatyvios istorijos.
Be to, kad seselei Račed reikia
gelbėti brolio kailį, šalia ji išgyvena savo seksualinės tapatybės krizę – ji nenori
pripažinti, kad jai patinka moterys, todėl vakarais susitinka su detektyvu ir
bando rolėmis įtikinti save, kad ji heteroseksuali. Galiausiai viską vainikuoja
ir politinė kiek banalokai perteikta siužetinė linija – švaistūnas storulis
gubernatorius nebenori finansuoti beprotnamio, jis žemina moteris, laiko jas
tik seksualiomis „bandelėmis“ ir tai taip primena ankstesnius R. Murphy
projektus, kuriuose išryškinamos praeities seksistinės, rasistinės ir
homofobinės problemos. Visgi visumoje mes palaikome ir pateisiname visus
seselės Račed veiksmus ir pasirinkimus, nes ji yra veikiama moralinių
įsitikinimų, nors jie iš vienos pusės labai neetiški ir sunkiai suprantami,
pavyzdžiui, kaip ji karo lauko ligoninėje „padėdavo“ kareiviams numirti, arba
turi ir absoliučių nukrypimų – žavisi lobotomijos teatru ir be vargo gali
pjūklu supjaustyti žmogaus lavoną.
Nepaisant jos tam tikrų psichinių
nukrypimų, visgi sergame už seselę Račed, kai ji su mylimąja pabėga į Meksiką,
ir netgi tikime, kad po visų tokių žiaurybių moteris gali susikurti normalų ir
laimingą gyvenimą ir kad praeitis jos nepavis. Daugelis gal ir kritikavo serialo
pabaigą nė neįtardami, kad kūrėjai jau kuria antrąjį sezoną, bet nepaisant
visko, sezonas užsibaigia išties gerai, kadangi veikėjai pradeda naują „katės
ir pelės“ žaidimą, laukia dar daugiau žiaurybių, dar daugiau pavojaus, tik kaip
visa tai atrodys? Ar serialo kūrėjai mus grąžins į beprotnamį? Žiaurumo
estetika, sumišusi su psichuojančiais, bet „pamotyvuotais“ veikėjais visada
sukuria kažkokį magišką atskirą ir su realybe nieko bendrą neturintį pasaulį,
kuriame jautiesi šiek tiek kaip amerikietiškose klaneliuose – ir baisu, ir
gražu.
Vienas naujausių „Netflix“
platformoje paskelbtų filmų yra „Grupė berniukų“ (angl. The Boys in
the Band) (2020), kurį režisavo Joe Mantello, pastarasis su Ryan Murphy yra
dirbęs prie tokių projektų kaip TV serialas „Holivudas“ (2020) ir „Normali
širdis“ (2014) – visi darbai gerokai homoerotiški ir jame išdidintos ilgą laiką
kine į užkulisius nustumtą homoseksualų tema ir problema. Na, paskutiniuoju
dešimtmečiu homoseksualų tema tiek kine, tiek serialuose matoma vis ryškiau ir
ryškiau, kai kas tai vadina tiesiog propaganda, kai kas – proveržiu, nes ne
paslaptis, kad kino ir meno industrijoje dirbo ir dirba labai daug LGBT narių, bet
tik šiomis dienomis per kiną jie gali liudyti savo jausmus ir patirtis. Visgi „Grupė
berniukų“ nėra naujas projektas, tai William Friedkin 1970 metais pasirodžiusio
filmo perdirbinys, o šiandien teatruose rodomi ir spektakliai su tais pačiais
2020 metų versijos aktoriais.
Filmas pastatytas pagal pjesę ir
jis mus nukelia į 1968-uosius, kada būti homoseksualiu reiškė ne tik
slapstytis, bet ir meluoti sau, savo žmonoms ir vyrams... Filmas prasideda pas
vieną iš vyrukų, kuris organizuoja draugui gimtadienio šventę. Čia susirenka
visi homoseksualai, plepa apie savo „vyriškus“ dalykėlius, kompleksuoja dėl
plikės, didžiuojasi rūbais ir prisimena, kas su kuo ir kaip permiegojo. Įprastas
seksualinės revoliucijos laikotarpio filmas, tačiau jis nepaprastas dėl LGBT
tabu. Filmas, kuris iš dalies primena kai kuriuos prancūzo Francois Ozono
filmus, iš tikrųjų perteikia atskiro izoliuoto pasaulio įspūdį, kuriame tarsi atskilusio
nuo sociumo gėjų pasaulėlyje verda tos pačios žmogiškosios aistros, nusivylimai
ir džiaugsmai. Ypatingame filmo finale galiausiai vienas veikėjas tiesiog
girtas palūžta nuo savęs nekentimo, kurį jis iš vidaus susikūrė dėl to, kad visą
gyvenimą labai norėjo patikti tėvams ir pasauliui, kitaip sakant, būti „normaliu“,
tačiau jis to negalėjo pasirinkti. Didžiausia tragedija, kad tuose vyrukuose
kunkuliuoja nusivylimo ir pykčio dėl savęs nepriėmimo kaip normalaus žmogaus
pliūpsniai. Vienas pagrindinių veikėjų Michael (aktr. Jim Parsons) visą laiką
nepaprastai piktas ir pagiežingas, žarsto aistringas kalbas, tačiau viduje jis
itin pažeidžiamas.
Vieno vakaro, vieno lietingo
vakaro ant Niujorko stogo septinto dešimtmečio pabaigoje hermetiškas tragikas
vakarėlis atskleidžia ir šį tą apie heteroseksualius asmenis, kurie pasirėmę
patriarchato valdžia ir tradiciniais vyriškumo įvaizdžiais, atstūmė ir nepriėmė
tų berniukų, todėl jiems patiems tenka susikurti savo saugų pasaulį, jeigu ne
pasaulį, tai bent laikiną to pasaulio iliuziją. Filmas kiek primena „Kas bijo
Virdžinijos Vulf?“, kuriame taip pat netrūksta išgertuvių, skaudinančių
žaidimų, skambučių mylimiesiems tam, kad pagaliau veikėjai susprogtų iš vidaus
ir pagaliau po visų tų engimų, nepripažinimų, nusivylimų atsiskleistų kažkas
nepaprasto. Tačiau ar gali gėlė pražysti ryškiais purpuriniais žiedais, kai
visą savo laiką buvo laistoma sieros rūgštimi? Apie tai ir yra šis, mano
supratimu, geras ir vykęs liūdnokas filmas, kuriame tyčia sukviesti atvirai
Holivude atsivėrę homoseksualūs aktoriai, kuriems šie vaidmenys buvo itin
asmeniški ir jautrūs.
Nesu tikras, kad po šio filmo
iškart atsigavau. Tiesą sakant, apie filmą „Antebellum: Ištrinktoji“
(angl. Antebellum) (2020) galvojau taip: eilinis siaubo šlamštelis,
kuris kuo puikiausiai tiks „fonui palaikyti“. Filmas, kurio mažas IMDb
reitingas, kurio turinį ir formą kritikai vertina pusėtinai. Žinote, pats
geriausias dalykas yra tikėtis labai mažai, o gauti su kaupu, nes vos tik
prasidėjo filmas, su tuo ilgu slenkančiu puikiu operatoriaus pirmuoju kadru,
nebegalėjau atitraukti akių.
Tiesą sakant, filmo įspūdį sustiprino
tai, kad be pagrindinės aktorės ir dainininkes Janelle Monae pasirodymo daugiau
nieko nežinojau, todėl labai nustebau, kad filmo pradžia apie juodaodžių
vergijos epochą JAV-ose. Kaip visada filmas apie plantacijose išnaudojamus vergus
kelia šiurpą, nes tos sadistinės scenos vis primena, kokie mes galime būti
vieni kitiems žiaurūs, tačiau visą filmo pirmąją dalį neapleido jausmas, jog
čia kažkas labai ne taip. Kodėl filmas siaubo? Ar čia veikia dvasios? Ar
čia kažkokia reinkarnacijos teorija? Ar čia kažkokia keršto prisikėlimo
istorija? Laikui bėgant filmas keičia formą ir siužeto vingius ir iš tikrųjų
savo keistumu primena „Get Out“ – puikųjį siaubo filmą, nors savo mindfuck galingumu
neprilygsta, tačiau pats smagiausias dalykas šiame filme buvo įsijausti ir
spėlioti, koks freak‘as tavęs laukia šiame pasakojime.
Visgi filmas iki pat galo išlaikė
mano dėmesį, tikrai nebuvo, kad žiūrėčiau į laikrodį ir galvočiau, kada šis
filmas pasibaigs. Priešingai nei prieš tai žiūrėtas filmas „Enola Holmes“,
kuris šiek tiek prailgo dėl savo nuobodumo. Visgi būsiu idėjinių, distopinių ir
alegorinių pasakojimų mėgėjas. Šioji keistai neįtikėtina sektantiška
politizuota siaubo drama man priminė ne tik praeities istoriją, bet ir šių
dienų realijas – rasizmą, moterų išnaudojimą... Ir šiaip esmė yra susieti
dirbtinokus socialinius pokyčius, turint galvoje, kad rasizmas vis dar labai
gajus kai kuriose šalyse, o demokratiška lygybė vis dar kai kur labai teoriška.
Labai puikus Janelle Monae pasirodymas! Pagaliau ji gavo ir atliko pagrindinį
vaidmenį ir jis iš tikrųjų įsiminė. Bandau nuspėti visus faktorius, kurie
nulėmė tokius prastus filmo vertinimus ir atsiliepimus. Manau, abejingumas
temai, atsparumas kiek netikėtiems siužetiniams vingiams ir galbūt tie patys
rasistiniai ir maskulistiniai įsitikinimai, kad filmas pernelyg politiškai
formuojamasis įrankis, bet, pripažinkime, tai vis tiek gana originali siaubo
istorija.
Šiuo metu vienu labiausiai
aptarinėjamu komerciniu filmu tapo „Enola Holms“ (angl. Enola Holmes)
(2020), kuriame pasakojama Šerloko Holmes ir jo sesers Enolos istorija. Enolai tik
16 metų, ją ką tik paliko be jokios paaiškinamos priežasties keistuolė motina,
palikusi keletą užuominų apie dingimą. Į namus grįžta broliai, kurie pamato
laukinukę Enolą ir bando ją perauklėti ir padaryti aukštuomenės dama, tačiau
Enola pabėga ir leidžiasi vienui viena ieškoti mamos...
Iš tikrųjų filmas prisodrintas
dinamiškų spalvingų vaizdų, Viktorijos epochos kostiumai, pirmieji
akumuliatoriumi varomi automobiliai, smagios detektyvinės istorijos. Geras operatoriaus
darbas ir montažas iškart teikia dinamiško džiaugsmo, o istorijos dalyvė kartu
vietomis tampa ir istorijos pasakotoja, kai kamera tinkamai priartėja ir tampa
veikėjos pseudominčių srautu. Tai ne naujas triukas, tačiau šioje istorijoje
jis veikia. Pagrindinį vaidmenį sukuria „Keistų dalykų“ serialo pažiba Millie
Bobby Brown, kuriai, žinoma, karjera šviečiasi kine iki mirties, smagu matyti
čia ir kitus žymius aktorius.
Šarmingai, išraiškingai perteiktai
istorijai trūko nebent pačios istorijos. Visumoje istorija plokščia kaip karvės
kanopa, viskas daugiau ar mažiau nuspėjama pagal ritmingas holivudinius
nuotykių kriminalines istorijas. Mes žinome, kada tikėtis kulminacijos, kokios
galima tikėtis atomazgos, viskas padaryta siužetinėse atpažįstamose klišėse,
tiesa, tvarkingai ir nepriekaištingai, tačiau filmas nepatenkins kino gurmanų
poreikių. Visgi tai masėms sukurtas saldus ir spalvingas produktas, kurio
centre – užsispyrusi jauna mergina, svarbiausia, maištininkė ir kovotoja, kuri
nepaklūsta moters ir merginos statusams bei elgsenai, todėl atrodo dirbtinai
hiperbolizuota vaikėziškomis analitiškomis ir matematinėmis savybėmis, kurios
žiūrovui ir vėl formuoja senas banalias tiesas apie moters tapatybę ir
socialinius statusus. Senoji gerojo feministinė mokykla, tačiau iš esmės nuo „Ksenos
– karingosios princesės“ dešimtame dešimtmetyje, nieko čia naujo nerasite, kaip
tik merginą savo protu ir įžvalgomis aplenkianti patį Šerloką Holmes, kuris
šiame filme, (atleisk Henry Cavilli), atrodo veikiau ne kaip detektyvas, o kaip
beskonė negyva dekoracija ir toli gražu neprimena įžvalgių analogiškuose
filmuose vaizduojamų Šerlokų. Po efektyvia margaspalve ir dinamiška pompastiška
istorija slepiasi silpnokas siužetas ir gerokai nuvalkiotos filmo idėjos.
Tikriausiai visi prisimena garsųjį
filmą (arba bent knygą) „Ozo šalies burtininkas“? Pirmoji legendinė
ekranizacija pastatyta 1939 metais tapo tikra kino klasika, o pagrindinį
tuokart vaidmenį atlikusi Judy Garland – kino legenda. Šis daug kantrybės ir
jėgų pareikalavęs filmas amžiais pakeitė mergaitės gyvenimą. Judy Garland
garsiosios kitos aktorės Liza Minnelli motina. Sakoma, kad Liza atsisakė
žiūrėti ir komentuoti apie biografinį jos motinos filmą „Džudė“ (angl. Judy)
(2019), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko talentingoji Renee Zellweger,
pastaroji už šį vaidmenį buvo nominuota „Oskarui“.
Nekomentuodamas pernelyg siužeto,
pasakysiu, kad filme labiausiai ir patiko šarmingoji Renee Zellweger, kuri
atliko impulsyvios, kiek arogantiškos ir depresyvios Džudės vaidmenį. Visa
kita, galima sakyti, šiek tiek blizgučių ir graudžių ašarėlių. Nieko nuostabaus,
kad šioji biografinė juosta tampa ne tiek realios Judy Garland atvaizdavimu,
kiek preke ir noru įtikti žiūrovams. Tas darosi akivaizdu, kad kūrėjų
pasirinkta perspektyva yra aukos pozicija. Veikėja mums pateikiama kaip
suluošinta ir vaikystės nepatyrusi veikėja, kurią vertė gerti tabletes ir
dirbti nuo ryto iki vidurnakčio, o šlovės pabaigoje turime ir rezultatą –
alkoholikė Džudė koncertuoja Britanijoje, tačiau beveik kiekvienas jos vakaras
tampa fiasko, nes ji pasirodo scenoje gerokai išgėrusi, todėl žiūrovui už Džudę
apima gėda... Atrodo, viskas čia gerai, visi manipuliacijos mygtukai suspaudyti
ten, kur siužetiškai reikia, norint paveikti gailesčiu žiūrovą ir tuo senuoju
geruoju moto: parodykime nematomą juodą šlovingos aktorės gyvenimo pusę ir
tikrąją populiarumo kainą... Tas aišku nuo pat pirmųjų filmo kadrų ir tuo gerai
sužaista iki pat galo.
Visgi filmas atrodo gerokai
dekoratyvus, šarmingoji Džudė, kad ir kokia nugrimuota ir panaši į realų asmenį,
man perteikta ne kaip žmogus, o kaip aplinkybių sukurtas naujas personažas, Ozo
šalies alternatyvus veikėjas su savo maniera, makiažu. Viskas truputį dvelkia
sintetika, holivudinė šabloniška gestikuliacija, todėl filmas atrodo
nepriartėjo prie Džudės analizavimo, o iš gyvenimo ir skausmo sukurtas tik dar
vienas rūbas, dar vienas kultą kuriantis pasirodymas. Aišku, filmas tvarkingas,
ritmiškas, atpažįstame biografinio filmo šablonus ir, kaip dažniausiai būna, tikime
tais save sužlugdžiusio menininko graudenimais. Kažkodėl visą laiką man
patikdavo tokio tipažo filmai su stipriais biografiniais vaidmenimis, tačiau
šįkart ėmiau ir suabejojau dėl pernelyg dažnai matomų tų pačių filmo elementų
ir triukų, perdėto dirbtinumo, netgi tai, kaip veikėjai vienas į kitą žvelgia –
ištęstas momentalumas, kurio, pripažinkime, realiame gyvenime nebūna, nes
veikiame labiau iš impulso, o kine tai atrodo perdėm teatrališka su tomis
nenatūraliomis išlaikytomis gražiomis pauzėmis. Nepaisant mano abejonių, visgi
manau, kad filmas daugeliui patiks.
Po keisto, bet gero filmo „Galvoju,
kaip visa tai nutraukti“, netikėtai iššoko į žiūros akiratį dar vienas „keistokas“
filmas „Paskutinis juodaodis San Franciske“ (angl. The Last Black Man
in San Francisco) (2019), pastarąjį režisavo debiutuojantis režisierius Joe
Talbot.
Filmas išties labai keistas! Žiūrėjau
jį vien iš aklos rekomendacijos, tad nesidomėjau nei istorija, nei siužeto
vingiais. Pirmąjį pusvalandį tiesiog degiau ir galvojau: ką gi aš čia matau? Istorija
pasakojama apie du juodaodžius San Franciske, kurie pamažu uzurpuoja, beveik
nusisavina gražų XIX amžiaus antroje pusėje pastatytą medinį namą. Tokius
namus, žinoma, galėjome regėti seriale „San Francisko raganos“ – nepalioviau galvoti
apie ano serialo užkulisius. Visgi vienas iš dueto pakvaišėlių yra įtikėjęs
sukurta istorija, jog tas namas savaime priklauso jo giminei, nes jį po Antrojo
pasaulinio karo pastatė jo senelis...
Tiesą sakant, istorija tokia
nereali, kad ne vieną kartą suabejojau, ar tai ne kokia nors futuristinė
mistinė istorija, kur „persikloję“ laiko klodai ir susikryžminusios realybės.
Pagrindiniai veikėjai veikia tarsi San Francisko šmėklos, praeities
vaiduokliai, tą lyg ir išduotų jų iracionalūs, sunkiai paaiškinami poelgiai ir
elgesys ir net senoviniai rūbai. Galiausiai pati režisūra primena sapną,
vaiduokliškai sudurstytą iš analogiškų pasikartojimų „vis kitaip“ ir atrodo,
kad su veikėjais vyksta kažkoks įtartinas teatras. Įdomiausia tai, kad tos tik
iš pradžių pagrįstos spėlionės niekur nenuveda, iš tikrųjų, dabar galvoju, kad
mes regėjome tiesiog du silpnapročius, šiek tiek nuo realaus pasaulio
atsilikusius svajoklius, kurie gyvena iš dalies lengvai veikiame įtikėjimo
pasaulyje – be didelio išsilavinimo (nors gražiai piešia, geba cituoti klasikus
rašytojus), vien tik juodaodžių geto taisyklėmis auklėti du veikėjai iš esmės
įkūnija juodaodžių bendruomenės atskirties prestižiniuose San Francisko vietose
atskirtį. Esminis filmo klausimas: o kodėl tas prabangus Viktorijos laikų namas
negali priklausyti juodaodžiams? Keliami rasistiniai ir moraliniai klausimai,
bet į juos atsakyti nebūtina, nes veikia šalia istorinė miesto organizavimo
sistema, o logika sako, kad kai namas buvo statomas baltosios rasės atstovų,
juodaodžiams paprasčiausiai tokie turtai tais laikais negalėjo priklausyti dėl
politinių ir teisinių priežasčių...
Visgi psichodelinis hipnozinis
bangavimas keistai dera su užburiančiu San Francisko grožiu. Tai odė miestui ir
jo istorijai, jo skauduliams, neteisingumui, praeities ir dabarties sąsajoms,
kurios, bent filme, ne ką tepasikeitė. Veikėjai primena keistus skvoterius su
knyginiais, kone literatūriniais dostojevskiškais principais: jie empatiški
savo praeičiai, jie gina savo teises, nesistengia nieko įžeisti, ir apskritai
atrodo be agresijos, kad juodaodžių gatvės kultūroje (yra toks epizodas, kai
vienas iš jų nušaunamas) neatitinka realumo. Manding, visa filmo kultūrinė
terpė yra idėjiškai fiktyvi, ji neapeliuoja į mūsų tikrovę, tik leidžia
atpažinti kultūrinius, moralinius, istorinius bruožus, leistis veikiamiems jų
sukryžminančio poveikio tam, kad apmąstytume, ką reiškia būti juodaodžiu, kaip
veikia teisinėje sistemoje tiesa ir teisingumas, kaip idealizavimas vienu metu
praturtina, o kitu – sugriauna svajones...
Sakyčiau filmą reiktų vertinti
kaip meninį vaizdinį, kur kiekvienas sau susigalvos įvairių interpretacijų, bus
paveikti nesunkiai atpažįstamų kultūrinių klodų. Visgi analizuojant ne raiškos
formas, o būtent siužetinę liniją, pasigedau pabaigoje įdomesnių vingių. Skvoteriai
sukviečia juodaodžių bendruomenę į spektaklį, kuris primena Liuterio Kingo
retorines kalbas, bet galiausiai tai dar vienas iliuzijų gyvenimas iliuzijose,
nes namas jiems neatitenka, o įtikėtos svajonės pabaiga tampa tik dviejų vyrukų
draugystės išbandymu... Novatoriška atmosfera, keistumas šiuo atveju tampa
filmo privalumu kalbėti apie laiką, atmintį, įsitikinimus, teisingumą, rasizmą
miesto kultūriniuose savotiškuose getuose besikuriantį pasaulį. Pasijutau kaip haliucinacijos
kultūriniame zoologijos sode.