Vinilinė plokštelė: Britney Spears - Circus [Vinyl, LP] (2008)

 Informacija apie albumą: Britney Spears - Circus [Vinyl, LP] (2008)

Vinilinė plokštelė: Britney Spears - Blackout [Vinyl, LP] (2007)

 
Informacija apie albumą: Britney Spears - Blackout [Vinyl, LP] (2007)

Vinilinė plokštelė: Blackpink - The Album [Vinyl, LP] (2020)

 Informacija apie albumą: Blackpink - The Album [Vinyl, LP] (2020)

Vinilinė plokštelė: Robin Schulz - IIII [Vinyl, 2LP] (2021)

 Informacija apie albumą: Robin Schulz - IIII [Vinyl, 2LP] (2021)

Šios dienos citata: Donatas Petriošius apie tai, kaip kultūrinė beraštystė lemia rinkimus ir mūsų gyvenimo kokybę

 Sveiki,

 

Ši Donato Petrošiaus citata paimta iš teksto Dilgėlės ir Tarkovskio medis (Literatūra ir menas, Nr. 3721). Jau kuris laikas galvoju, kad esu pernelyg protingas. Rimtai. Kai imu ginčytis internete su avių banda, tampu dygus ir irzlus, bet baisiai protingas. Man tuoj prilipdoma pikto, arogantiško ir puikuotis mėgstančio etiketė. O kas man belieka? Susitapatinti su šiuo „titulu“. Tačiau tose nesantaikos properšose vis švysteli man kažkas panašaus į Donato Petrošiaus išsakytą mintį, kad geriau kultūriniam beraščiui, kuris „suformuotas“ pagal pro patria, tautininkų ir visokių Mindaugo Puidokų populistinių „tradicinių šeimos vertybių“, Jurgos Lagos traumuotų ispaniškų patirčių, kurias ji visur ir visada taiko kalbėdama apie seksualumą, manding, darosi aišku, kad jiems prikaišioti beprasmiška, kad jie tiesiog neapsišvietę kultūriniai beraščiai yra tiesiog bergždžias reikalas.

 

Esu susidūręs netgi su priešinga situacija: jie tuo didžiuojasi, kai vienintelis to žmogaus paskaitomas žinių šaltinis yra iškrypusios „Respublikos“ antraštės, paspringusi savo tamsuma Jurga Lago. Baisiausia, kad būtent tie beraščiai, nuskurdinti intelektualiai, nustekenti empatiškai, manipuliuojami ideologijomis ir dirbtinai primestomis grėsmėmis balsuos už runkelius ir nulems mūsų visų likimą. Kultūrinis skurdumas nėra šiaip sau „kiekvieno reikalas“, kai tie žmones eina balsuoti ir paskui nuseka likusios avys, tai jau tampa pareiga reaguoti, kad Jurga Lago, Mindaugas Puidokas, Kazimieras Juraitis ir kiti pusdurniai, prisidengę savo gėdas Vyčio ženklu ir kliedėdami apie patriotiškumą, nesugadintų visko iki galo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikietė" / "American Woman"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki Kino pavasario. Dvyliktasis filmas.

 

Šįkart pasirinkau itin amerikietišką dramą, kurią režisavo Jake Scott (to paties legendinio Ridley Scott režisieriaus sūnus) režisuotą filmą „Amerikietė“ (angl. American Woman) (2018). Na, iš tikrųjų Jake Scott nuo jaunų dienų sukosi paskui tėvą kino industrijoje ir yra sukūręs daug trumpametražių filmų, dirbęs su serialais, tačiau kaip atskirą režisierių jį prisimenu iš jo sukurtos dramos „Kviečiame pas Railius“ (2010). Vieną naujausių savo darbų režisierius tęsia gana slogiomis spalvomis vidutinių arba ties krize atsidūrusių amerikiečių gyvenimo peripetijas.

 

Filme „Amerikietė“ pasakojama apie vienišą motiną Debrą, kuri pagimdė savo dukrą būdama vos 16 metų. Po daugel metų, dar nesulaukusi net 40, Debra jau prižiūri savo pirmąjį anūką, kol dukra, atrodo, eina panašiais keliais kaip ir mamytę. Debrą būtų galima apibūdinti kaip palaido ir lengvabūdiško gyvenimo moterį, kuri trokšta lengvos laimės ir vyrų dėmesio, atrodo ne tik prasta močiutė, bet ir niekam tikusi motina. Visiška priešingybė kitoje gatvės pusėje gyvenančiai seseriai... Pirmas įspūdis itin klaidina! Po dukters dingimo ir galimos žmogžudystės ant jos pečių lieka anūkas. Atrodo, kad to, ko ji negalėjo padaryti su dukra, įgyja su anūku. Moteris staiga subręsta ir prisiima atsakomybę, ji kardinaliai pasikeičia ir iš lengvabūdės tampa tuo, kuo dėl savo nebrandos niekada negalėjo būti savo dukrai...

 

Kokia amžiaus žmonės subręsta ir prisiima atsakomybę? Filmas detaliai atskleidžia vienišės motinos pastangas suteikti anūkui gerą gyvenimą, moteris bando susikurti rimtus santykius, nusivilia vyrais ir galiausiai vėl jais patiki. Nebanaliai ir ne „santa barbariškai“ perteikta istorija išties labai amerikietiška ir netgi truputį topinė: paprastai iš klaidų besimokanti moteris arba palūžta, arba iš tikrųjų, tam tikra prasme, tampa nepalaužiama ir nemirtinga.

 

Pagrindinį vaidmenį filme sukuria aktorė Sienna Miller ir jos sukurta personažė čia išties gyva, įdomi, besikeičianti, permaininga. Iš vienos pusės filmas gali pasirodyti slogiai feministinis: moteris susitvarko savo dvasinį ir materialų gyvenimą be vyrų ir galiausiai už savo kantrybę yra apdovanojama šeimine laime. Bet ar ilgam, kai vyrai tokie nepatikimi ir jiems visko visada maža? Iš kitos pusės tai pusiau ir kriminalinė žmogžudystės istorija ir su ta netekties našta tenka personažei susigyventi, kai vaikas dingęs be žinios... Gera režisūra, vienas geriausių S. Miller vaidmenų josios karjeroje ir įtikinamas, nebanalus gyvenimiškų spalvų (kur yra ir laimės blyksnių, ir skaudžių praradimų, smurto bei kaltės, pasididžiavimo ir palaikymo) prisodrintas pasakojimas, kuriame atsiveria tikriausiai tipinės vienišės baltosios amerikietės gyvenimas. Man patiko.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nikolai Gogol (Nikolajus Gogolis) "Apsiaustas" (Baubas ir kitos geriausios istorijos)

 Nikolai Gogol. „Baubas ir kitos geriausios istorijos“ – Kaunas: Obuolys, 2020. – p. 473–505.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip aš pasiilgau auksinės rusų literatūros klasikos! Tikriausiai paskutinįkart skaičiau prieš kokius penkerius metus F. Dostojevskio Nusikaltimą ir bausmę, kaip tyčia, sąmoningai nustojau, nors ir susipirkau likusius šio rašytojo, kaip ir Tolstojau, kaip ir Gogolio tomus. Nikolai Gogol (Nikolajus Gogolis) (1809-1852) ukrainiečių kilmės rusų rašytojas, priklauso auksinei rusų rašytojų kartai, o jo literatūra nemari iki šių dienų. Ir nors yra teorija, kad geras romanas ar prozos kūrinys gyvuoja ir yra paskaitomas masinio skaitytojo maždaug 150-200 metų, vėliau dėl sudėtingų žodžių ir pasikeitusios realybės, jis dažniausiai skaitomas tik literatūrologų. Tokių rašytojų „nueinančių“ ir nebegalinčių konkuruoti su epochomis, nes nusensta jų kūryba, yra tikrai labai daug. Skaitydamas Gogolio apsakymą Apsiaustas iš Obuolio išleistos knygos Baubas ir kitos geriausios istorijos visgi nepalioviau galvoti, kad tas įstabus ir kritikų išgirtas apsakymas vis dar aktualus ir lengvai paskaitomas šių dienų skaitytojui.

 

Apsiaustą, kaip ir kitus rinkinio tekstus, į lietuvių kalbą išvertė Motiejus Miškinis. Kol kas iš šio rinkinio skaičiau tik šį vieną apsakymą, todėl kalbėsiu tik apie jį.

 

Apsakyme pasakojama apie Akakijų Akakijevičių, penkiasdešimt metų perkopusį vyrą, kuris dirba departamente valstybinį darbą. Veiksmas vyksta Peterburge maždaug XIX amžiaus pirmojoje pusėje. A. Akakijevičius neturi sukūręs šeimos, jį galima pavadinti kukliu vienišiumi, kuris nelinkęs į konfliktus ir tik retomis progomis išsako savo nuomonę. Darbe jis iš kolegų patiria patyčias, yra nuolat dėl savo uždarumo pašiepiamas. „Reikia žinoti, kad Akakijaus Akakijevičiaus apsiaustas irgi buvo valdininkų pajuokos objektas jam netgi nepripažindavo garbingo apsiausto vardo ir vadindavo jį kapotu (p. 480).“

 

Ilgą laiką vyras kentęs patyčias galiausiai įvertina savo išdilusį apsiaustą ir ryžtasi jį taisyti. Netrukus jis iš siuvėjo sužino, kad apsiaustas toks senas ir sudriskęs, kad beveik nepataisomas, todėl, įtikintas siuvėjo, nusprendžia nusipirkti naują drabužį. Naujas apsiaustas kainuoja siaubingus pinigus ir vyras yra priverstas permąstyti visą savo metinį atlyginimą ir iš naujo įvertinti savo skurdų gyvenimą. Jis nenustoja galvoti apie naują apsiaustą, toji mintis lyg gyvatė įsisuka į vyruko mintis ir nuo tada Akakijus Akakijevičius apie apsiaustą imą galvoti kaip apie artimą žmogų: „Nuo šio laiko pats jo gyvenimas tartum pasidarė kažkoks turiningesnis, lyg jis būtų vedęs, lyg kažkoks kitas žmogus būtų čia pat buvęs, lyg jis būtų ne vienas, o tarsi kažkokia maloni gyvenimo draugė būtų sutikusi kartu su juo eiti gyvenimo keliu, – ir toji draugė buvo ne kas kitas, kaip tas pat apsiaustas, su stora vata, su tvirtu, patvariu pamušalu (p. 487).“

Nikolajus Gogolis

 

Nereikia būti aiškiaregiu, kad maždaug kūrinio viduryje suvoktume, jog N. Gogolis kuria tragiškos lemties veikėją, kuris per savo aistrą apsiaustui gaus galą. Visgi pasakojimas parašytas uždegančiai talentingai ir, bent jau man, priminė F. Kafkos Procesą, kuriame taip pat vaizduojamas biurokratinis absurdas ir neteisybė. Apsiauste pagrindinis veikėjas taip pat grumiasi su valdininkų biurokratija, jų puikybe bei arogancija. Sudėjęs visas viltis į apsiaustą, jis tikisi kompensuoti menkavertiškumą ir nors kartą sulaukti iš aplinkos pagarbos. Naujas madingas apsiaustas – pasiturinčiųjų ženklas, todėl A. Akakijevičius investuoja į jį kur kas daugiau, nei buvo numatęs. Iš pradžių apsiaustas lyg ir atperka visus lūkesčius, darbe apie jį pradeda šnekėti visi ir netgi vyras pakviečiamas į aukštuomenės vakarėlį, tačiau grįžtant namo užpuolikai atima vienintelė vertingą daiktą. Nuo tada prasideda pagrindinio veikėjo tragedija, jis bando per valdžios instancijas susigrąžinti apsiaustą, prašo valdininkų ir teisėsaugos pagalbos, tačiau agresyviai ir išpuikusiai besielgiantis teisėsaugininkas nusigręžia nuo jo...

 

Iš esmės Gogolis jautriai perteikia kuklaus ir nekonfliktiško žmogaus tragediją. Tiesos įgyvendinimas be tam tikros tvirtos pozicijos, kyšių ir demonstratyviai agresyvaus elgesio (kaip neretai būna ir šiomis dienomis) neįmanomas. Kaip ir N. Gogolio dramoje Revizorius, taip ir Apsiauste, rašytojas vaizduoja ydingą valdžios sistemą, kitaip sakant, kaip toji sistema tiek dvasiškai, tiek fiziškai sunaikina žmogų. Žmogaus svajonėms nelemta išsipildyti, apsiaustas, kuris turėjo apsaugoti ne vien tik nuo Peterburgo žiemos šalčių, bet ir nuo bendradarbių patyčių, staiga tampa moralės ir biurokratinės sistemos žlugdymo įrankiu.

 

N. Gogolis garsėjo savo misticizmu, jo literatūra persisunkusi etninių pasakojimų siaubo elementais. Apsiausto pasakojimas finale vaizduojamas teisybės ieškantis vaiduoklis, kuris iš miestiečių gatvėse atiminėja apsiaustus, kol galiausiai pats valdininkas, nuo kurio priklausė A. Akakijevičiaus gyvybė, tampa tos nerimstančios iš anapus grįžtančios vėlės liudininku. Kitaip sakant, N. Gogolis tam tikra prasme ne tiek realistas, kiek idealistas. Jis tiki, kad net po vargšo mirties įmanomas tam tikras teisingo pasaulio atstatymas ar bent iš dalies galima sužadinti kietaširdžių širdis, o tą galima padaryti primenant, kad žemiškasis gyvenimas neamžinas, kad kiekvienam kietasprandžiui valdininkui, kuris nesilaikė teisingumo ir dorovės skurstančiųjų atžvilgiu, laukia pragariškas teismas.

 

Šiame nesunkiai paskaitomame apsakyme veriasi viskas, ko reikia gerai literatūrai. Pramoginis misticizmas tarnauja kaip atpildas, turime empatiją lavinantį veikėją, socialinę kritiką.

 

Jūsų Maištinga Siela