Šios dienos daina: Лолита & Коста Лакоста — По-другому [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Tikriausiai daugelis viduriniosios kartos muzikos klausytojų žino Lolitą, moterį be kompleksų, ir jeigu net nemėgsta rusiškos muzikos iš principo, turi ką apie ją pasakyti. Naujausias jos hitas, kuris jau greit pasieks 5 milijonus peržiūrų, jau kuris laikas skamba mano galvoje. Daina neatsiejama nuo gotikinio vaizdo klipo spalvų, kurios pirmiausia man labai ir patiko. Nedaug rusiškos muzikos klausausi, bet šis įstrigo kaip vienas geriausių „gabalų“ per kelerius paskutiniuosius metus, o vaizdo klipas, sakyčiau, yra „atidirbtas menas“. Siūlau šiandien paklausyti ir pasižiūrėti Лолита & Коста Лакоста — По-другому.

 

Žodžiai / lyrics

 

Текст песни Лолита & Коста Лакоста — По-другому

Стоп игра

Стоп планета

И не бодрит февраль

Меня

Не греет лето

 

Я тыщу раз клянусь к тебе я не вернусь

На тыщу первый раз нарушу все запреты

 

Ааа

 

Я смеюсь ты танцуешь снова одна

Меня кружит целует

Эта метель

Я не пьян но так рубит адреналин

И не радует меня

Этот концерт

 

Мне так неприятно тебя видеть такой

Пьяной и злой стоишь у моего дома

Никак не привыкнешь, что теперь я с другой

Не будет по — любви, будет по — другому

Так неприятно тебя видеть такой

Пьяной и злой стоишь у моего дома

Никак не привыкнешь, что теперь я с другой

Не будет по — любви, будет по — другому

 

Может завтра

Может через месяц

Перестанешь ты ко мне ходить

Очень просто бросить сигареты

Очень сложно перестать любить

 

Ааа

 

Ты ревнуешь меня даже к себе

Меня душит

Сжигает эта любовь

И не радует тебя этот концерт

Но так радует меня этот другой

 

Мне так неприятно тебя видеть таким

Пьяным и злым стоишь у моего дома

Никак не привыкнешь, что теперь я с другим

Не будет по — любви, будет по — другому

Так неприятно тебя видеть таким

Пьяным и злым стоишь у моего дома

Никак не привыкнешь, что теперь я с другим

Не будет по — любви, будет по — другому

 

Мне так неприятно тебя видеть такой

Пьяной и злой стоишь у моего дома

Никак не привыкнешь, что теперь я с другой

Не будет по — любви, будет по — другому

Так неприятно тебя видеть таким

Пьяным и злым стоишь у моего дома

Никак не привыкнешь, что теперь я с другим

Не будет по — любви, будет по — другому

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "(Ne)tobulas vyras" / "Ich bin dein Mensch"

Sveiki,

 

Vokiečių draminė komedija „(Ne)tobulas vyras“ (vok. Ich bin dein Mensch) (2021) jau spėjo pasižymėti europietiško kino kontekste. Berlyno kino festivalyje pagrindinė filmo aktorė Maren Eggert gavo apdovanojimą už geriausią vaidmenį (įdomu tai, kad tai pirmasis prizas, skirtas aktoriui, nepaisant lyties, ir jis, kaip keistai beskambėtų, atiteko moteriai). Šiame mokslinės fantastikos komedijoje pasakojama iš dalies apie ateities pasaulį, iš dalies apie tai, kas jau mūsų visuomenėje vienaip ar kitaip vyksta. Moteris vardu Alma leidžiasi į eksperimentą ir trim dienom į savo namus pasiima dirbtiniu intelektu suformuotą Tomą – vyrą robotą, kuris nuspėja kiekvieną moters troškimą. Kaip galima vėliau įspėti, tobulumas yra nenuspėjamume ir pačiame netobulume, nes tokia žmogaus prigimtis, todėl viskas laiku ir vietoje gali kaip reikiant bet ką išvesti iš kantrybės.

 

Filme pasirodo britų aktorius Dan Stevens, kuris ir atlieka roboto Tomo vaidmenį. Visgi pats filmas sukaltas pagal daugelį europietiškas, sakyčiau, ypač prancūziško stiliaus, taisykles. Komedija nei aštri, nei itin absurdiška, laikosi jau ne tokios ir naujos idėjos t. y. pakeisti žmogų kažkuo kitu, kas atstovėtų vienatvės valandas. Jeigu matėte S. Spielbergo „Dirbtinį intelektą“, suprasite, apie ką pasakoju. Filmas subalansuotas masiniam žiūrovui, nors ir nėra vien tiesmukas ir lėkštas. Filme gvildenamos ne tik tapatumo klausimai, bet ir gyvenimo prasmės bei dabarties laiko tendencijos. Santykiai yra nuolatinis kūrybinis darbas ir retsykiais sunkus. Kas nutinka, jei žmogus nebegali megzti bendražmogiškųjų santykių su kitu žmogumi? Ogi įvyksta civilizacijos pabaigtuvės, žmonių rasės klestėjimo pabaiga ir nebūtinai tai gali būti geros tendencijos pokyčiams.

 

„Tavo skausmas yra reliatyvus, todėl apgailėtinas,“ – sako robotas Tomas moteriai, kuri prarado kūdikį. Žmogaus ryšys ir roboto „supratimas“ pagrindinę veikėją apsvaigina karčiomis iliuzijomis, jog galima mylėti robotą taip pat, kaip ir gyvą žmogų. Mes, žiūrovai, beveik patikime, kad filmas stebuklingai (kadangi komedija) išgelbės veikėją ir ji Maljorkoje gers šampaną su humanoidu, tačiau tikrovė tokia, kad moteris pripažįsta, jog save apgaudinėja, ir ima suvokti apskritai šių santykių sistemos baisumą. Esminis ir tikriausiai reikšmingiausias klausimas, taip ir neištartas filme, tikriausiai yra: ar mes suvokdami, jog tai absurdiškai netikra, vis tiek rinksimės gyventi saviapgaulėje, o gal mokysimės netobulai gyventi savitus gyvenimus su žmogiškosiomis ydomis? Nuotaikingas, tačiau nebanalus filmas, keliantis įdomius klausimus. Ir jeigu ne komedijos aspektai, iš šios medžiagos išeitų rimta drama.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Donatas Montvydas yra gėjus, biseksualus ar heteroseksualus?

 

 

Sveiki,

 

Noriu tik pridurti, kad prieš skaitant – ši jo citata tiksli, atspindi labai tolerantiška heteroseksualo poziciją. Labai didžiuojuosi Montvydu, tą turėtų daryti ir jo vaikai, o ne (šiuo atveju kiti) kentėti dėl patyčių, labai gaila, kad ši tema (išpūsta žiniasklaidos) paveikė negatyviai šį atlikėją. Labai palaikau ir vertinu Donatą.

Kiek netikėta „propagandinė“ citata, sakytų homofobijos šalininkai, bet visgi daug priverčia pergalvoti apie mus pačius. Kokiomis smegenimis mąstome ir kokiomis kategorijomis skirstome žmones. Kodėl lytinė orientacija vis dar yra svarbus viešosios nuomonės aspektas? Aišku, tai labai lėtai nyksta, bet visgi nesiliovę klausimai atlikėjui Donatui Montvydui apie seksualinę orientaciją, nors jis turi žmoną ir du vaikus, rodo šį tą apie viešąją erdvę ir žmones. Tai kelia klausimų ne pačiam Donatui, o tam vyriško įsivaizduojama mačisto pradui, kuriuo turi būti „apdovanoti“ visi vyrai, nes kitaip esi kažkoks... Ir jeigu esi kažkoks, kad ir biseksualus, tai turi viešai deklaruoti kaip tapatybės kortelę.

 

Man patiko Montvydo atsakymas, jog jis regis žmones, o ne lytį ir trauka apibūdinama ne vien stereotipiniais standartais. Būti nesdantartišku visais laikais buvo sunku, šie, sakyčiau išlaisvina, praturtina ir apdovanoja galimybe kitoniškiau ir kitaip pajusti pasaulį, save ir gyvenimą. Tad džiaugiuosi už Donato ne seksualinę tapatybę, bet už tai, kaip jis mąsto ir suvokia žmogaus seksualumo įvairovę.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ignas Šeinius "Kuprelis" (iš knygos "Belaukiant")

 Ignas Šeinius. „Kuprelis“ [iš knygos „Belaukiant“] – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – p. 23-196.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Dažnam skaitytojui Ignas Šeinius (1889-1959) žinomas dar iš mokyklinio suolo laikų, kai visi skaitėme ir kai kurie vis tebeskaito tikriausiai žinomiausią ir plačiai pagarsėjusį kūrinį Kuprelis. Dar rečiau, tikriausiai jau istorikams ir politinių dalykų tyrinėtojams, jis yra žinomas kaip diplomatas. Nepaisant visko, I. Šeinius neatsitiktinai įtrauktas į garsųjį Lietuvių literatūros lobyną, kadangi tai ryškiausias lietuvių literatūroje impresionizmo atstovas.

 

Igno Šeiniaus gyvenimą ir kūrybą tyrinėjo literatūrologė Sigutė Radzevičienė, kuri naujam Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos leidimo prozos rinktinėje Belaukiant publikavo mokslinį straipsnį Lietuvos ir Švedijos rašytojas. Straipsnyje autorė brėžia dvi svarbias autoriaus kūrybos atkarpas: lietuviškąją ir švediškąją. Pabrėžiama, kad I. Šeinius didelė įtaką padarė lietuvių prozai, bet darė įtaką ir Švedijos literatūrai. Ypač dėl raiškos. Skandinavų rašytojams proza gana dalykiška, o I. Šeinius iš baltiškosios literatūros tradicijos į švedų literatūrą atneša savitą poetizuotą ir metaforizuotą raiškos būdą, kitaip sakant, kitoniškas pasaulio vaizdinio perteikimo galimybes. Straipsnio autorė labiau pasakoja apie švediškąją I. Šeiniaus kūrybos dalį, kuri galbūt mums, lietuviams, mažiau žinoma, nes ji ilgą laiko buvo likusi po Geležine uždanga.

 

Prozos rinktinėje, kurią sudaro kiek daugiau nei 650 puslapių, įtraukti trys stambios apimties kūriniai: Kuprelis, Vasaros vaišės ir iš švedų pačios S. Radzevičienės išverstas romanas Stebuklo belaukiant. Šįkart nekalbėsiu apie visus, peržvelgsiu tik ankstyvuoju laikotarpiu, 1913 metais pasirodžiusio Kuprelio pasakojimą. Pasirodo, vien šio kūrinio yra net keturi variantai.

 

Kvazimodiška istorija mus nukelia į XX amžiaus pradžią, galgi net XIX amžiaus pabaigą, kur vyrauja tautiško atgimimo dvasia, bet visi „rimti reikalai“ vis dar tvarkomi lenkiškai. Istorija apie nuo mažens suluošintą Olesį, kuris tampa Kupreliu ir dėl to neįsižeidžia, nes priima tikrovę tokią, kokia ji yra. Šią istoriją mums perteikia Ignas (tapatu su paties autoriaus vardu), kuris apsilanko Kuprelio malūne, nes tėvas tuokart negali atvykti. Jis prisimena Kuprelį nuo pat jaunų dienų ir apmąsto jo negalią (dvi kupras) ir bando suvokti, ką slepia šis žmogus. Kuprelis priima studentą Igną ir kol vyksta malimas, jis papasakoja savo gyvenimo ir meilės istoriją, kurią būtų galima sutalpinti į kelis esminius sakinius. Praeityje dirbęs vargonininku Kuprelis įsimylėjo pačią gražiausią giedotoją, ją pasikvietė į savo chorą ir netrukus užmezgė santykius, kuriuos apkartino netikėtai atsiradęs Kunigundos praeities mylimasis. Vyksta meilės trikampis, pavydas, graužatis, o galiausiai ir planai pabėgti iš šio krašto ir susikurti tolimuose kraštuose laimę.

Ignas Šeinius

 

Skamba kaip iš fantastinio romano: kaimo kuprius ir gražuolė Kunigunda. Iš tikrųjų prilygsta Viktoro Hugo Paryžiaus katedros porai, kai Kvazimodas įsimyli Esmeraldą, kurių likimams lemta susitikti, tačiau nelemta būti laimingiems dėl Kvazimodo fizinių trūkumų. Esminis klausimas, ar Gundė iš tikrųjų mylėjo Kuprelį, tikriausiai yra neatsakomas iki galo. Kaip ir Kuprelio beatodairiškas naivumas, jog galima paneigti plačiojoje visuomenėje nusistovėjusias nuostatas. „Meilė mane tokį padarė. Sulaužė, perdegino (p.191)“ – teigia studentui Kuprelis, turėdamas galvoje ne savo fizinį trūkumą, o savo gyvenimo džiaugsmo praradimą ir dvasinį palūžimą. Akivaizdu, kad veikėjui niekada netrukdė kupra, jam kur kas svarbiau mylėti su atsaku. Galima sakyti, kad veikėjas nusivylęs meile, tačiau būtent antrąkart gyvenime po sunkios fizinės traumos, parklupdo ne dėl meilės, bet dėl išdavystės, dėl kurios Kuprelis nusivilia gyvenimu ir savimi.

 

Esminis kūrinio unikalumas – impresionistinio pasakojimo atšvaitai, kurie suteikia pasakojimui dinamikos ir ritmo. Pasakojimas vyksta dviem laiko intervalais: esamuoju, kai kalbasi Ignas su Kupreliu ir tuo praeities laiku, kai Kuprelis mylėjo Kunigundą. Šių pasakojimo nuotaiką nuolat diktuoja Olesio malūnas, kuris vietomis girgždą, retsykiais sustoja, prisitaikydamas prie Kuprelio pasakojimo intonacijos ir įvykių eigos. Impresija – tai įspūdis, kuris padeda pasakojimui tekėti sava vaga, aplinkos detalės, spalvos ir garsai tampa veikėjų emocijų raiškos priemonėmis tiek malūne, tiek Kuprelio praeities dramoje. Lietus, dangaus spalvos, kvapai ir prisilietimai taip pat kelia impresiją, kad viskas liudija, jog Kuprelį ištiks tragedija, tačiau įsimylėjęs Kuprelis tiki šviesesniąja gyvenimo perspektyva ir nepasiduoda likimo siunčiamiems ženklams, kas, žinoma, nulemia ir veikėjo tragizmą.

 

Kuprelis, nepaisant skirtingo pasakojimo polėkio ir aplinkybių, yra savotiška lietuviška Paryžiaus katedra, kurioje užgimsta meilė, tačiau ją skiria fiziniai pagrindinio veikėjo trūkumai. Ar būtų Gundė pasirinkusi Kuprelį, jeigu šis neturėtų kuprų ir būtų fiziškai sveikas vyras? Knygoje atsakymo nėra, tačiau kiek šiandien per televiziją mes regime psichologiškai iškankintų turtuolių, kurie sunkiai ištveria savo dienas prabangiuose rūmuose ir kiek tų neįgaliųjų vežimėliuose sėdinčių ir artimųjų rūpesčio apgaubtų žmogelių? Nors autorius perteikia stereotipinį suluošinto žmogaus gyvenimo vaizdinį, tačiau fiziniai trūkumai nebūtinai garantuoja nelaimingesnį gyvenimą. Laimė yra, kaip sako šiuolaikiniai koučeriai, pasirenkama. Gal anuomet Kuprelis ir galėjo išvengti tragedijos, bet nemanau, kad tada turėtume tokį Kuprelį, kokį turime. Tai jau būtų holivudinis Kuprelis, o mes turime anos tikrovės, buvusios XIX amžiuje, kur dažniausiai tokie žmonės, (kaip byloja ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atsiminimai) kaip ir visais laikais, kabinosi į gyvenimą ir jiems padėdavo aplinkiniai, suprasdami, kad tai mūsų visų atsakomybė padedi vieni kitiems eiti gyvenimo keliu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Giedrė ir Marijonas Mikutavičius "Šiaurės vėjas" [žodžiai / lyrics]

 Sveiki,

 

Giedrės ir Marijono Mikutavičiaus daina „Šiaurės vėjas“ tapo šių metų atradimu. Manau, tai geriausia ir tikriausiai gražiausia lietuviška daina per paskutiniuosius kelerius metus nuo Jazzu „Dumblas“ laikų. Galiu ir klysti, nes kiekvieno skoniai vis skiriasi, tačiau man nepatinka banalūs tekstai apie meilę, išsiskyrimą. Filosofinė daina, sakyčiau, yra „Šiaurės vėjas“, kuri pasakoja apie vidinio žmogaus pasaulį, apie laukimą, apie savęs suvokimą. Nori nenori vis tiek tapatiname dabar visus naujus kūrinius su mūsų pandemine tikrove, kuri persunkta nerimo, su(si)erzinimo, laukimo ir atskirties. Mes tai patiriame ir tai veikia mūsų kūrybą. Bet kokiu atveju, kiekvienas šioje dainoje jaučia ir girdi save pačius.

 

„Laiko kilpoje užstrigę mus atspindžiai vis laukia...“ viena gražiausių dainų frazių, labai žiemiška, labai viltinga, nes juk daugiskaitos pirmasis asmuo. Nors daina eina apie meilę ir jausmų išsekimą ir, liaudiškai sakant, naujo restarto, bet man tai kūrinys daugiau apie asmeninį užstrigimą iliuzijoje. Graži lyrinė daina, siūlau Jums jos paklausyti.

Žodžiai / lyrics

Giedrė ir M. Mikutavičius – Šiaurės vėjas

 

Šiaurės vejas nesitraukia

Laiko kilpoje užstrigę

Gulime abu ir laukiame

Kol šiaurės vėjas

Mums ir vėl atpūs jausmus

 

Tas nenusakomos spalvos dangus

Užkloja

Savo šiluma mūsų nerimą

Mes ta pačia kalba ir vėl abu

Galvojame

Ir vėl skaičiuojame

Tuos pačius žingsnius gyvenime

Kartu

Kol paskutinį kartą mus užklos dangus

 

Kol skilom į šukes

Ir rinkome save iš naujo

Laiko kilpoje užstrigę

Mūsų atspindžiai vis laukia

Kol lubas

Pakeis žvaigždynai, saulė ir lietus

 

Tas nenusakomos spalvos dangus

Užkloja

Savo šiluma mūsų nerimą

Mes ta pačia kalba ir vėl abu

Galvojame

Ir vėl skaičiuojame

Tuos pačius žingsnius gyvenime

Kartu

Kol paskutinį kartą mus užklos dangus

 

Nurimus vėjui

Mes pagaliau paleidom

Laiko kilpoje užstrigusius žodžius

Ant tavo veido

Užrašytos visos mano klaidos

O tu atsiprašai už mus abu

Kartu

Kol paskutinį kartą mus užklos dangus

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Neatleistina" / "The Unforgivable"

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Sveiki,

 

Išsiilgusiems aktorės Sandros Bullock šių metų pabaiga ypač turtinga, nes pasirodė net du nauji filmai su ja. Vienas iš jų yra ne toks nuotaikingas ir linksmas. „Neatleistina“ (angl. The Unforgivable) (2021), kurį režisavo Nora Fingscheidt. Kiek jau esame regėję filmų apie pasiaukojančias motinas, kurios ryžtasi net nužudyti žmogų, kad galėtų suteikti savo vaikui visa kas geriausia. Nesu tikras, ar tai geras konceptas supriešinti motinos instinktus su kriminalinio pasaulio elementais, tačiau būtent apie seserų ryšius, kurios ryžtųsi panašiems veiksmams, draminiuose filmuose ne tiek ir daug.

 

„Neatleistina“ – tai istorija apie moterį Rutą, kuri išeina iš kalėjimo po 20 metų ir bando susikurti gyvenimą iš naujo. Įsidarbina žuvų fabrike ir įrenginėja namus, tačiau nuolatos galvoja apie seserį, nuo kurios buvo atskirta prieš 20 metų. Nesu tikras, ar filme sesers jaunėlės vaidmenį atlikusi aktorė atitinka tikrąjį amžių, tačiau drama atmosferiškai šalta, nyki ir dėl to filmui tik didelis pliusas. Socialiniame dugne atsidūrusi Ruta bando užmegzti santykius ir įsitvirtinti, tačiau kad ir kur ji būtų, jai nuolat tarsi ant kaktos parašyta: ji policininko žmogžudė. Nežinau, kokie dievai Amerikoje yra policininkai ir koks į juos požiūris, tačiau man šioji profesija pernelyg sudievinama. Juk tai tas pats žmogus, ar tai būtų melžėja, ar mokytojas, ar biuro darbuotojas. Nužudyti pareigūną yra kur kas baisiau (kažkodėl!). Filme viskas pamažu rišasi į pateisinimo mazgą ir ima iš fragmentų aiškėti apie tikruosius tos dienos įvykius prieš 20 metų.

 

Filme bandoma sudėlioti motyvaciją, priežastis ir pasekmes į vieną besąlygiškai pasiaukojusios moters portretą, kas, žinoma, pavyksta, tačiau nesu tikras, ar įtikina iki galo. Žinoma, Sandra Bullock kaip visada įtaigi, šįkart šalta, pažeidžiama, bet kartu ir be galo atkakli (tiksliau jos sukurtas veikėjas). Čia prisiminiau prancūzų filmą „Taip ilgai tave mylėjau“ (2009), kurioje pasakojama iš kalėjimo grįžusios ir savo vaiką nužudžiusios moters panaši istorija, o toji istorija... kažkodėl tampa tikra, nors, atrodo, kad naudojami tie patys triukai. Kas „Neatleidžiama“ verčia galvoti apie šioje tiesoje įsiterpusią melagystę? Ogi pasirinktas, sakyčiau, žanras. Filmas tarsi ir draminis, bet prisilaiko kriminalinės istorijos struktūros klišių. Rutą persekioja du broliai, trokšdami keršto, vienas iš jų pagrobia tariamą jos seserį, bando suvesti sąskaitas, galiausiai Ruta pabaigoje tampa atperkančia didvyre ir susigrąžina tai, kas prarasta. Dvelkia Voltu Disnėjaus sprendiniais, filmas išlaiko herojės naratyvą ir mes visur matome pasiaukojančią, atgailaujančią ir susikrimtusią, beveik be ydų Rutą, o tokios kenčiančios altruistės su draminiu grimu labai patinka masiniam žiūrovui. Nesu tikras, ar pačia istorija patikėjau, man ji pernelyg holivudiška, tačiau filme yra Sandra, yra jos vaidyba, yra atmosfera, yra ir pati istorija, kad ir kokia tiesmuka ji bebūtų.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "NSO" / "UFO"

Sveiki,

 

Pasiilgote filmų apie ateivius? Vienas iš tokių, jeigu dar nematėte, yra Ryan Eslinger režisuota mistinė drama „NSO“ (angl. UFO) (2018). Ne itin didelio biudžeto filme bandoma išsisukti nuo stereotipinių filmų klišių apie ateivius, pasakojant istoriją, neperkraunant jos specialiaisiais efektais. Žinoma, vienas didesnių filmo kozirių yra „X-failų“ žvaigždė – aktorė G. Anderson, kuri šiame filme atlieka mokslininkės matematikės vaidmenį.

 

Filmas pasakoja apie matematikos studentą Dereką, kuris imasi matematiškai analizuoti Sietle vieną dieną pasirodžiusių NSO įvykį. Atkaklusis Derekas skambinėja, daro prielaidas, kelia hipotezes ir ieško sprendimų: jeigu egzistuoja nežemiška gyvybės forma, tai ką jie savo signalais norėjo pasakyti? Iš esmės filmas įdomus dėl matematinių skaičiavimų, pateiktų būdų ir galimybių, kaip nežemiška forma galėtų su mumis kontaktuoti. Čia svarbios matematinės, fizikinės ir chemijos žinios, norint kalbėti apie save, o Derekas tą ir bando išsiaiškinti.

 

Kur kas „skystesnė“ ir mažiau vykusi filmo dalis yra bendražmogiškieji santykiai. Derekas maniakiškai paniręs į savo veiklą, tad pamažu nebesidomi ne tik savo tikraisiais mokslais, bet ir apleidžia draugus, kuriems jis tampa vis šaltesnis ir tolimesnis. Šiaip šie santykiai perteikti labai stereotipiškai, žiūrovui nujaučiant ir žinant visą įvykių eigą. Tie draugystės išbandymai atkartojami šiš serialų, skirtų paaugliams, todėl, bent jau juos, norėtųsi prasukti. Neišsipildžiusios matematikės dėstytojos svajonės taip pat atrodo pernelyg karkasinis kartoninis filmo stuburas. Iš esmės filmas laikosi dėl išplėtotos mįslės, o veikėjų charakteristika standartiškai neįdomi. Nejaudina ir jausmų nesukelia pagrindinio veikėjo motyvacija: dėl mamos ir vaikystėje regėtų dalykų aiškintis iki galo apie ateivius, bandant įrodyti (mamai?), kad tai nebuvo vaizduotės galia. Galiausiai pabaigoje viskas nuspėjama: vaikystėje ateiviai vaikui pažada darkart susitikti ir pasikalbėti vien tam, kad jis užaugęs mokslo srityje galėtų padaryti žmonėms poslinkį mokslo srityje. Filmas šiek tie vaikiškai tiesmukas, veikėjų ambicijos hiperbolizuotos ir todėl primena komiksus, bet visumoje džiaugiausi galvosūkiais ir galimybe pamatyti, kaip veikia ar bent jau galėtų veikti matematika kaip bendravimo priemonė.

 

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela