Tiesiog negalėjau
nepasidalyti šia nuotrauka. Viduryje kai iš akies lupta rašytojos Žemaitės
kopija, bet tai vis dėlto ne ji. Cituoja M. Nastaravičiaus įrašą iš jo
socialinės paskyros apie šią nuotrauką, tikiuosi, kad niekas nesupyks. 1960-ieji,
Kaunas. Moteris su skarele – rašytojos Žemaitės dukra Pranė. Pranei gimė
Petronėlė, Petronėlei – Nijolė, šiai – Audronė, nuotraukoje sėdinti ant kelių,
o Audronei – Vaida, šiandien auginanti Saulę ir Audrių. „Pirmas sakinys“ – apie
Žemaitės giminę, laidoje kalbantis su jos proproproanūke.
Yra toks renesansų
flamandų (Nyderlandai) dailininkas Pieter Bruegel the Elder (1525-1569), kuris
pasauliui paliko daug įdomių to meto tapytų kūrinių. Mano mėgstamiausi yra
atėję iš vaikystės. Gerai pamenu, kad kažkur stalčiuje, tarp senų sovietiniais
dar laikais leistų atvirukų kolekcijų, radau „Medžiotojai sniege“.
Atrodo, nieko neypatinga,
tačiau po Nepriklausomybės buvo toks knyginis ir vizualinės lektūros leidimo
skurdo dešimtmetis, kad mane kaip žaibas paveikdavo iliustracijos ir meno
kūriniai. Jų daug nebuvo. Buvau visai pamiršęs, kaip atidžiai galėdavau tyrinėti
reprodukcijas valandomis ir galvoti ne tik apie tai, kas pavaizduota, bet ir
kas vyko už ir prieš. Kitaip sakant, sukurti savo istoriją.
„Babelio bokštas“ atėjo
vėliau. Manau, iš kažkokio istorijos vadovėlio, kurio niekaip negalėjau susieti
su Biblijos pasakojimu, nes nežinojau tos istorijos. Tik vėliau. Tas „Babelio
bokštas“ taps komerciniu ženklu, puošiančiu vadovėlių viršelius, puodelius,
marškinėlius ir rašiklius. Kone emblema, praradusi vaikišką nuostabą atrasti „Babelio
bokšte“ esančią renesansišką paslaptį. Šiandien prisiminiau šiuos paveikslus.
Gerai į juos įsižiūrėkite, gal ir jums kažką primins.
Šiandien ir mane pasiekė
pūga. Gatvėse strigo eismas. Automobilių ratai matėsi po apsnigtą asfaltą, mieste
žibėjo jau kai kur įjungti kalėdiniai apšvietimai ir mano apsnigtas juodas
skėstis pamažu tirpo karštame viešajame transporte. O kai išlipau! Kokia
vėsuma, kad plaučiai net sako: ačiūūūūūūūū už vėsą! Tirpo tas sniegas ir žmonių
prisnigtuose kapišonuose. Pamaniau sau, gera, kai yra to sniego, kai primena
vaikystę ir pasivaikščiojimus po ilgo snygio kitą giedrą dieną po miškus. Karališkus
miškus, kai sniegas atmuša savaime šviesą ir yra šviesiau, nei turėtų būti. Atrodo,
kas čia tokio? O visgi potyris, kurį verta savaip susigrąžinti ir iš naujo
patirti.
Laiptinėje vėl daužomi ir
kratomi batai, pametamos pirštinės, vėluoja transportas. Paprasta. Argi ne
stebuklas?
Žinau, žinau...
Tikriausiai jau kiekvienas matė naujausią Christopherio Nolano istorinį filmą „Openheimeris“
(angl. Oppenheimer) (2023). Anuomet, kai rodė kino teatruose kartu su „Barbe“,
nebūdavo gauti bilietų, nes pilnos salės bet kuriuo rodomu laiku – retas
reiškinys, kada visi traukdavo į kino sales ir kalbėdavo apie seansus. Apie atominės
bombos išradėja pirmąkart sužinojau gal prieš dešimt metų, kai YouTubėje
kažkas patalpino tikrojo Openheimerio darytą interviu, kuriame mokslininkas krištolinėmis
it kūdikio akelėmis apgailestavo nespalvotuose kadruose apie tai, kad išrado civilizacijas
naikinantį ginklą. Kas galėjo pagalvoti, kad šio istorinio asmens, kuris filme
pavadintas kaip svarbiausias Planetos sutvėrimas, savotiškas naujasis
Prometėjas, davęs daugiau nei ugnį, pats Ch. Nolanas imsis kurti apie jį filmą.
Tiesa, paskutinis jo įtempto siužeto trileris buvo vienas prasčiausių
režisieriaus darbų, tad ir iš šio buvo galima tikėtis visko.
Visgi Ch. Nolanas yra šių
dienų vienas didžiausių ir geriausių Didžiojo masinio kino kūrėjų, kuris turi
didžiulį talentą sumontuoti techniškai savo juostas, perteikti ritmą ir
istoriją, kad ir kokia ji bebūtų sausa. Visgi, jeigu žiūrėsime buitiškai, filmo
medžiaga plokščia kaip karoso šonai. Juk Openheimerio gyvenimas sunarstytas ant
kelių smilgos stiebelių, paprastai vaizduojami pakvaišę ar perdėti cholerikai mokslininkai
su savitu charakteriu: sudėtingi šeiminiai santykiai, meilužės reikalai, aistra
mokslui ir santykiai dėl mokslo su vyriausybe ir, žinoma, kaltės ir atsakomybės
santykis. Openheimerio situacija dėl vyriausybės irgi pavirtusi šioje
istorijoje į absurdišką bylą, kurios nebuvo galima laimėti, nes vyriausybė (o
laisvoji ir mylimoji Amerika!) tiesiog susidoroja su mokslininku kaip su nudėvėtomis
darbo pirštinėmis, kitaip sakant, atsikrato ir sunaikina ne ką prasčiau nei KGB
Sovietų Sąjungoje, paneigiant viską, ką žinome apie laisves ir lygybę, teisingumą
už Atlanto. Žodžiu, smagu, kad Nolanas nepraleido progos šįkart savitai įkąsti
Amerikos vyriausybei, nors, deja, ir iš istorinio laiko nuotolio, kai kine jau
galima tai vaizduoti. Kažin, ar tai būtų praslydę pro Holivudo cenzūrą, kuri,
niekam ne paslaptis, irgi egzistuoja, tik apie ją niekas nekalba, tad parodyti
vyriausybės JAV neskaidrumą ir manipuliacijas tikriausiai buvo leista tik dėl
to, kad emocionaliai sustiprintų Openheimerio asmenybės prieštaringumą ir
savitai perteiktų aukos poziciją. Bet kas sako, kad taip ir nebuvo?
Visgi filmas trys
valandos. Pirmoji valanda, žinokite, pati sunkiausia, nes Nolanas daro nolaniškus
dalykus – pateikia ištisą dinamiškų vaizdų krušą (kitaip ir nepavadinsi), tad
žiūrovas tiesiog šokinėja per laiko juostas tarsi per šokdynę, kol galiausiai
apsipranta, kad čia ir nereikia nieko suprasti, nes prasmės, nors pateikti
kadrai ir isteriškai bėginėja, vėliau sistemingai pagal logiką ir vis lėtėjantį
ir aiškėjantį svarbiausią momentą (atominės bombos išmėginimą dykumoje) susidėlios.
Manau, tyčia pasirinkta tokia
termobranduolinė kompozicija ir ritmas, kuris perteikia mokslininko kuriamą
masinio naikinimo ginklo veikimo principą, mokslininko smegenų veikimą,
pasaulio matymą. Vėliau viskas – Opneheimeris tampa beveik politine figūra, į
kurią muiluojasi visi, kas netingi. Vieniems jis – didžiausias XX amžiaus
nusikaltėlis, kitiems – JAV karo didvyris. Tiesa, filme sistemingai pavaizduotas
JAV tuometinis prezidentas Trumanas, kuris Openheimeriui privačiame susitikime
ištaria žodžius, kad atomines ant Nagasakio ir Hirosimos numetė jis kaip JAV vadovas,
o ne Openheimeris. Pabaigos intarpas, prie kūdros su Albertu Einšteinu, lyg ir
paneigia Openheimerio naivumą – prieš imdamasis viso projekto, jis jau žinojo
šio ginklo mastą. Bet ar tie momentai buvo? Reiktų domėtis atskirai, bet filmui
pavyko ne tik atkurti tam tikrus teisingus istorinius momentus, bet ir
perteikti Opneheimerio ambivalentiškus pasirinkimus.
Ar teisingai Nolanas
interpretuoja ir sudeda asmenybės akcentus – sunku pasakyti, bet
interpretacijos juk neišvengsi meniniame filme. Sakyčiau, pasirinkta saugi
pozicija: pačiam žiūrovui nuspręsti, ar Openheimeris buvo blogio genijus, ar
tik svajoklis mokslininkas, kuriuo pasinaudojo vyriausybė? Nepaprastai daug
dėmesio skiriama Openheimerio politinėms pažiūroms (mat, brolis buvo užkietėjęs
komunistas, o bombos kūrimas toks slaptas darbas...), kad vyriausybė po visko
nenustojo tąsyti jo po procedūras dėl saugumo. Žodžiu, aktorius Cillian Murphy
bus dar ilgai prisimenamas ir linksniuojamas per ateinantį apdovanojimų
ceremonijų sezoną, beveik tuo neabejoju. Visgi manau, kad filmo sėkmė yra ne
filmo netikėtume, bet jo ambicijose iš paprastos asmeninės dramos išspausti neregėto
masto JAV nacionalinį asmens kultą, kitaip sakant, filmu pastatyti herojinį
paminklą, kokius ir mėgsta masinis žiūrovas, o Nolanas pasistengė iš peties: iš
keliasdešimties nufilmuotų ilgų kadrų sudurstyti pasiutusį tango ir sukelti įspūdį,
kad tai labai sudėtinga istorija. Nesudėtinga, patikėkite, tik tą padaro
montažinis triukas, tad nesumeluosiu sakydamas, kad filmas šiek tiek perdėtai
pompastiškas, tarsi antrinantis atominiam sprogimui, bet ar ne toks turėtų būti
Didysis masinis Holivudo kinas?
Sunku prognozuoti
kaskart, kas laimės Booker Prize premiją. Šiemet, lapkričio 26 dieną, ją pelnė
airių rašytojas Paul Lynch (g. 1977), kuris parašė penkis romanus ir šis
– Prophet Song – buvo sėkmingiausias. Aišku, buvau kažkodėl tikras, kad laimės
kitas Paulas, Paul Murray su „The Bee Sting“, bet atsitiko taip, kaip atsitiko.
Kiek man jau žinoma, laimėtojo knyga bus verčiama į lietuvių kalbą.
Galima įsivaizduoti tam
tikrą rašytoją, kuris kūrybiniu metu stokoja skaitymo, bijo būti tapatus ir dėl
to panašus į kitus, todėl renkasi skaitymo badą, kol visai save iškrauna. Bet
kiek gi tokių rašytojų pasaulyje yra? Manau, vienetai. Tad visai suprantama
Paulo Lyncho pozicija.
Holivudas gali džiaugtis,
jog užderėjo ištisa moterų režisierių brigada, kuri nebijo kurti ne tik „moteriško“
kino, bet ir tai, ką paprastai ruošia vyrai režisieriai, tačiau šiandien vargu,
ar atspėtum, kas ką sukūrė. Juk šiaip ar taip toji lyčių lygybė darbuose mums,
žiūrovams, nelabai ir įdomi. Štai amerikiečių režisierė Chloe Domont šiemet
pristatė trilerį „Sąžiningas žaidimas“ (angl. Fair Play) (2023),
kurį galėčiau įvardyti kaip dar vieną iš „tamsiųjų ofiso“ istorijų, tiesa,
šįkart išgalvota. Akcijų paketų supirkimų ir perpardavimo kampanijoje dirbantys
Lukas ir Emili iš pradžių beprotiškai įsimyli, netgi nusprendžia, kad laikas
susituokti, tačiau vieną dieną šefas vieną iš jų nusprendžia paaukštinti, ir
tai yra ne Lukas. Dėl konkurencijos ir nesutarimų pamažu pora ne tik nebekalba
apie vestuves, bet ir ima konkuruoti net asmeniniame gyvenime.
Filmas turėjo būti geras
trileris, o išėjo pusėtina psichologinė drama, kuri ganėtinai, bent jau man,
pasirodė primityvoka. Absoliučiai filmas orientuojasi į plėšrųjį kapitalistinį
pasaulį, kai protaujantys analitikai taip grobuoniškai trokšta karjeros ir
pripažinimo, kad pamiršta savo asmeninę laimę, nes jiems tiesiog įteigta, kad
laimė – tai galia, valdžia ir įvertinimas profesinėje srityje. Iš tikrųjų buvo
kiek koktu stebėti, kaip pagrindiniai veikėjai veikia iš inercijos, buvo galima
nuspėti beveik visus esminius veikėjų elgsenos algoritmus, nes kitaip ir
negalėjo būti, kada bendroje darbovietėje vienas, mažiau įvertintas, pavydės kitam.
Taip, žinoma, ir įvyksta, tad ir santykiams lemta sužlugti.
Filmas neišplėtoja
įdomesnių ir sudėtingesnių veikėjų charakterių ir neparodo, neatskleidžia
netikėtų perspektyvų. Idėja – parodyti, kaip zulinasi du jauni ambicingi
veikėjai ir pamažu vienas kito pradeda nekęsti, yra pats siauriausias ir
neįdomiausias kelias, kalbant apie profesinį pavydą. Visą filmą žiūrėdamas
nepalioviau galvoti, kodėl toji Emili, kuri taip norėjo, kad pasisektų Lukui,
pati nepaėmė ir neatsisakė paaukštinimo? Juk taip mylėjo tą Luką. Ak, tiesa,
bet darbą ir pripažinimą visgi labiau. Pakvaišę dėl profesinės sėkmės atrodo ir
Emili tėvai, ypač mama, kuri kone patiria orgazmą dėl dukrelės sėkmės. Visa
istorija sukasi ne apie kuriamą pačių žmonių laimę, o apie tai, kaip aplinkybės
ir išorė kuria veikėjų tariamą laimę. Bet kokia ten gali būti laimė? Pajuodę,
kavos prisiurbę kostiumuoti ofiso vyrai ir moterys, kasdien išgyvenantys
stresines situacijas, diktatoriaus šefo užgaules ir nuolatos belaukiantys
Fortūnos apsireiškimo, atrodo, kad tas trokštamas darbas yra tiesiog net ne
svajonė, o prakeiksmas. Pagalvojau: neduok Dieve, dirbti kažką panašaus ir
nebeturėti savo privataus gyvenimo. Pagrindiniai aktoriai, manau, emocionaliai
perteikė santykius, tačiau tikėjausi sudėtingesnės ir labiau įtraukiančios
istorijos, kur pasirinkimai nebūtų tokie primityviai atspėjami, o veikėjai būtų
labiau ambivalentiški ir natūralesni.
Tiesa: kadangi moteris
režisierė, kitokios pabaigos negalėjau tikėtis. Visgi egzistuoja tam tikra
režisūrinė lyčių perspektyva, kad ir kaip gražiai kukuotume apie tai, kad menas
neturi lyties. Turi. Ypač masinis.
