„Atėnai daugumos
europiečių mintyse yra daugiau legenda nei topografinė tikrovė. Kartais –
banali, faktologiškai teisinga, iškalta mokyklose, bet iki galo nesuprasta,
tokia kaip „Graikijos sostinė‘, „demokratijos tėvynė“ ar „Europos kultūros
lopšys“. Toks šio miesto pavadinimas, iš moteriškosios giminės vienaskaitos
(Atėnė, Ἀθηνᾶ) perkeistas į vyriškosios daugiskaitą. Kartais tai savotiška
aukso amžiaus nostalgija, tokia kaip „Vilniaus ateneumas“ ar „Šiaurės Atėnai“. Kitais
atvejais – agresyvi kaip „Akropolio“ prekės ženklas, keičiantis nusistovėjusias
kultūrines reikšmes. Kai kada tai kelias reikšmes jungiantis pokštas, panašus į
grafičių mėgėjų išpurkštą ant Vilniaus senamiesčio sienos: „Koks Akropolis,
tokie ir Šiaurės Atėnai“. Andželika ir Rimvydas Laužikai iš
knygos „Graikija: alyvmedis, vynmedis ir laivas“ (Terra Publika, 2020).
Mūsų masinės kultūros
vartojimo sferoje Graikija ir jos sostinė Atėnai neretai atrodo kaip kokia
Atlantida, nugrimzdusi civilizacija su baltas tunikas vilkinčiais polio
gyventojais. Laužikų knyga apie Graikiją šiek tiek leidžia permąstyti tikrojo
patyrimo ir vadovėlinio gaikiškojo sapno ribas ir pamatyti kiek margesnį tikrovės
variantą.
Šiemet
„Kino pavasaryje“ galėjote pamatyti ne vieną lenkų kino hitą, bet labiausiai
mane viliojo Agnieszkos Holland naujausias darbas „Žalia siena“ (lenk. Zielona
granica) (2023), už kurį režisierė pelnė specialųjį žiuri prizą Venecijos
kino festivalyje. Garbaus amžiaus režisierė paskutinį dešimtmetį nepaprastai
produktyvi, sukūrusi ne vieną politizuotą dramą, pripažinta pasauliniu mastu ir
dirbusi su anglosaksų medžiaga ir aktoriais, ji vėl grįžta į Lenkiją ir kuria
gana kontraversišką istoriją apie pabėgėlius, kuriuos visais įmanomais būdais
bandė atremti Lenkijos ir Lietuvos pasienio kontrolė 2021-2022 metais, kai Baltarusija,
prisiviliojusi iš svetur reklamine kampanija musulmonus, bandė sukelti migrantų
krizę. Pačioje Lenkijoje, kaip sako pati režisierė, filmas buvo sutiktas ir
priešiškai, ir palankiai – nelygu, kokią perspektyvą palaiko lenkas –
nacionalistinę ar humaniškąją.
Iškart
noriu pasakyti, kad filmas, mano atžvilgiu, Holland nemenkame kraityje yra
vienas stipriausių. Mums, lietuviams, smarkiai išgyvenusiems pabėgėlių iš
kaimyninės šalies stūmimą link Lietuvos, taip pat pravartu pasižiūrėti ir priimti
ne tik šaltu protu suvokiamus politinius manevrus, bet ir empatiškai pajausti
situaciją iš pabėgėlių perspektyvos, nes jie visi tapo aukomis. Filmas išties
puikiai nufilmuotas, atsikratant visų holivudinių manierų, kurių, pavyzdžiui,
pas Holland buvo filme „Ponas Džonsas“ (2019), o štai „Žalioji siena“
nufilmuota nespalvotai ir šių spalvų praradimas iš esmės perteikia mums
sufalsifikuotą pozicijos pasirinkimą pabėgėlių klausimu. Geroji žinia, kad Holland
turi šįkart puikų scenarijų ir stiprią lenkų kino mokyklą, kuri drąsiai geba
kritikuoti savo dabarties valdžios sprendimus, nebijant užsitraukti cenzūros draudimų.
Istorija
pasakoja apie grupelę pabėgėlių, kurie atskrenda į Baltarusiją, bet netrukus
jie atsiduria furgonėlyje, kur juos apiplėšia, išveža prie Lenkijos pasienio ir
paleidžia. Be maisto, vandens ir telekomunikacijos ryšio nekalti ir patiklūs
žmonės bando pereiti Lenkijos pasienio žemes, tačiau apmokyta lenkų brigada
juos sugauna ir naktį vėl permeta per tvorą. Netrukus tampa aišku, kad
pabėgėliai tampa politikos įrankiais be humanitarinės pagalbos, jie sugaunami
ir kaskart iš vieno pasienio „permetami“ į kitą, kol jie pamažu su vaikais ima
prarasti jėgas, viltį ir tikėjimą. Dėmesio centre – šeima iš Artimųjų Rytų,
kuriems padeda angliškai kalbanti pabėgėlė, tačiau šis politinis žaidimas tampa
jiems pražūtingas.
Labiausiai
filme stebina lenkų gynybos ir politikos veidmaniškumas, ypač iš tarnaujančių
jaunų vyrų, kurie keikiasi ir smurtauja ne ką prasčiau nei kokie kalėjimo bachūrai.
Ar tokie gina šalį? Iš jų valdžia besąlygiškai reikalauja atstumti pabėgėlius,
prieš juos smurtauti, todėl šokiruoja tų besilaukiančių moterų mėtymas per spygliuotas
tvoras. Dar baisiau suskamba filmo finalas, kai tie patys kareiviai po kelerių
metų šypsodamiesi kameroms švelniai čiūčiuoja ukrainiečių karo vaikus ir teikia
maistą ukrainiečiams kaip tikriems broliams ir seserims, kai tuo pat metu šiaurėje
per sieną vis dar negali pereiti 30 000 kitokių pabėgėlių. Primenama, kad
Lenkija įsileido per 2 milijonus ukrainiečių.
Kas
nusako, kad viena gyvybė yra vertinga, o kita neverta nieko? Kaip valdžios
instrumentais paleista propaganda informaciniais kanalais leidžia mums susikurti įsitikinimus, kad, atleiskite, juodesni yra jau ne nelabai žmonės, o ukrainiečiai – jau aukos.
Žiūri šį filmą ir pradedi suvokti viso to žaidimo absurdiškumą ir politines
grimasas, kurios tebevyksta ir Lietuvos mastu iki šių dienų. Po filmo norisi
pasakyti radauskiškai: pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Nes viskas, kas
supresuojama ir instaliuojama politizuojant tėra vienas didelis bullshit!
Galiu tik pasakyti, kaip gerai, kad yra tokie filmai, kurie tarsi pabudina iš letargo
ir leidžia iš įvairių perspektyvų pasižiūrėti į mūsų veidmainišką atsidavimą. Mes
džiaugiamės atrėmę alkstančius ir sužeistus bei elektra kankintus rytiečius nuo
Baltarusijos ir tuo pat metu verkiame, kaip panašių aplinkybių ujamas
ukrainietis gavo per mažai nuolaidų Lietuvoje. Mes iš tikrųjų imituojame savo
altruizmą tik taip, kaip tikisi viešasis sociumas, o baisiausia, kad taip
įtikime, jog nebematome kitų perspektyvų.
Statistika
yra ne tokia jau jauna išrasta prostitutė masėms numesti, kad masė turėtų apie
ką prie duonos ir žaidimų veikti. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad
nėra didesnio melo už statistiką, reitingus ir apklausas, ypač kalbančius apie mano
aplinkos žmones, kurie jokiose apklausose nedalyvauja, tačiau metai iš metų skaičiais
suformuojama iliuzinė tiesa...
Labai
geras pavyzdys yra neseniai paskelbtas reitingas, kad mūsų šalies jaunimas
laimingiausias Europoje, o Lietuva kaip šalis – devyniolikta. Jeigu atvirai,
nesu matęs nelaimingesnių jaunuolių, nei dabar, bet kam tas rūpi, nes psichinė
ir emocinė sveikata tik menka dalis viso to politinio ir ekonominio reitingo,
nes laimę apibrėžia ir galimybės, ir socialinės garantijos. Nežinau, kokie
ekstrasensai ten buria, tačiau net neabejoju, kad ši melo statistika sudaryta
iš atsiųstų kiekvienos šalies ir taip jau sumeluotos statistikos. Kai melą
daugini iš melo, turi iškreiptų Veidrodžių karalystę. Jeigu šitą vidutinis
lietuvis gali suvokti kaip melą, nes tikrovės figos lapeliu nepridengsi, bet
realiai pagalvojus, juk kiekvieni skaičiai, įskaitant ekonomika ir mums
nesuvokiamos sritys tėra tik iliuzijos skraistė, apie kurios neverta nė
svarstyti, nebent galima skaniai pasijuokti. Galime nebent savo bulves lauke
suskaičiuoti ir tikėti skaičiais, bet ne apklausomis ir statistika.
„Mus
ištiko laisvės šokas. Taip, Lietuvoje išsigąsta laisvės ir laisvo piliečio. Paaiškėjo,
kad iš demokratijos paketo negalima išsirinkti to, kas patinka, sykiu atmetant
viską, kas mums atrodo svetima ir nemiela. Negalima tarti „taip“ vienai
religija, kategoriškai atmetant kitas, lygiai kaip negalima gerbti tik mums
problemų nekeliančių negausių etinių mažumų, tuo pat metu ignoruojant ir
svetimkūniais laikant savo šalies homoseksualius piliečius. Mes ilgai tikėjome,
kad privalome atkurti ignoruotas ir pažeistas mūsų teises – teisę laisvai
vartoti gimtąją kalbą, lankyti bažnyčią, krikštyti vaikus ir panašiai. Bet egzistuoja
daugumos skirtingų šalia gyvenančių žmonių teisės, tapatybė ir orumas. Apie tai
mes, deja, pamirštame.“ Leonidas Donskis
Sakyčiau,
kad neblogų tekstų šiemet gavo mūsų šalies trečiokai per tarpinį lietuvių
kalbos ir literatūros patikrinimą. Žiūriu, kad neretai tai būdavo profesoriaus
Leonido Donskio mintys iš įvairių straipsnių, kokių, žinoma, šiomis dienomis
labai trūksta viešojoje erdvėje, kurie brėžtų punktyrus tarp lietuvybės ir
pasaulio, trinant ir ryškinant kultūrines žymes. Kas šiomis dienomis gali būti
aktualiau, nei mokytis būti laisviems ir priimti vieni kitus, kai iš tikrųjų
kiekvienas jaunuolis tetrokšta būti pripažintas? Mokytis laisvai gyventi
demokratijoje nėra lengva, juk daug lengviau, kad „griežta rankelė“ pasako, kas
yra geras, o kas ne, kaip reikia daryti, o kaip ne.
Šiandien
man buvo gera diena. Nepaisant to, kad daug dirbau, nepaisant to, kad dirbau
vėl tą patį per tą patį sistemoje, tačiau jaučiausi gerai, nes suvokiau, kad vienaip
veikia fizinis veiksmas, kitaip – mintis, kuri duoda suvokimą, jog nesi vien
Sizifas. Suvokiau, kad šiandien švietė saulė man, kad nereikėjo tampytis
skėčio, kad prajuokinau kelis kartus žmones, kad man tai buvo lengva ir malonu.
Turėjau skanius pietus su kolegomis, džiūgavau važiuodamas į darbą, o labiausiai
laimingas pasijutau, kai atmečiau visus išankstinius „man reikia to ar ano, man
trūksta, aš nenoriu, aš pavargau, man nebeįdomu ir kt.“ įsitikinimus, kurie
apibrėžia emocinių būsenų ribotumą. Tiesiog buvau vėl dėkingume už tai, kad
viską, ką norėjau jau turiu, esu pakankamas ir niekam nieko nereikia įrodinėti,
nuo nieko pabėgti. Tai be proto išlaisvina lygioje vietoje.
„Nesaugus
žmogus ieško priešų ir grėsmių, leidžiančių jam sudėlioti savąją tapatybę –
ypač kai iš neaiškumo, abejonių, pustonių ir niuansų ji niekaip nesidėlioja. Reikia
stiprių dirgiklių ir tvirtos tapatybės. Žodžiu, būtina turėti priešų ir tik
juodą ir baltą socialinę optiką. Savo paties vidinės abejonės ir neaiškumai
represuojami išorės dirgikliais – demonais, raganomis, barbarais prie vatų.“
Leonidas Donskis.
Iš
nesaugumo, sukuriame tarp savęs ir aplinkos įsivaizduojamus barjerus „demonus“.
Taiklu.
Asmeniškai
lieka vis mažiau laiko kokybiškiems ir geriems serialams, todėl vėl perbėgau
labiau prie ilgametražių kino juostų. Šį pavasarį ne tik pasidarė šviesiau, bet
ir atsirado proga vakarais po „Kino pavasario“ seanso, kai jau nebelabai lieka
noro knygai, prieš pat miegą sužiūrėti mini serialą „Širdingai atsidavę“
(angl. Fellow Travelers), kurį sukūrė scenaristas ir prodiuseris Ron
Nyswaner, tikriausiai labiausiai man žinomas už scenarijaus sukūrimą „Oskaru“
įvertintam filmui „Filadelfija“ (1993). Pastarasis buvo revoliucinis filmas ne
tik dėl to, kad atkreipė dėmesį į LGBTQ bendruomenę (dėl ko dabar holivudiniai
filmai ir serialai yra dėl šios temos pertekliaus kaltinami?), bet ir visuomenę
gąsdinusią bei visokias, kas netingėjo, propagandą sklaidžiusius apie tuomet
JAV ir kitas šalis kamavusią AIDS problemą, kuri buvo klaidingai laikoma
išskirtinai tik tarp gėjų bendruomenės plintančia liga, todėl neverta politinio
susirūpinimo.
Apie
šią JAV medicinos ir homofobijos lūžį sukurtas ne vienas serialas, ne vienas
filmas, tad savotiškai kurdamas „Širdingai atsidavę“ režisierius labai toli
nenuklysta nuo politinių realijų ir toliau kalba apie paliktas abejingumo,
smurto ir baimių stigmas JAV visuomenėje iš XX amžiaus perspektyvos. Serialas pastatytas
pagal rašytojo Thomas Mallon romaną, išleistą tuo pačiu pavadinimu 2007 metais.
Istorija, nors ir išgalvota, apima nesunkiai atpažįstamus istorinius,
politinius ir kultūrinius JAV kontekstus nuo šeštojo dešimtmečio. Šeštasis
dešimtmetis ypatingas tuo, kad JAV valdžia smarkiai rūpinosi savo valdžios
galia, viešai persekiodama tariamus ir galimus komunistus, išskirdama juos kaip
Sovietų Sąjungos infiltruotus agentus, pavojingus JAV vyriausybei. Prie jų buvo
priskiriami ir homoseksualai vyrai, nes, kaip žinia, jie taip pat priešai kaip
ir komunistai, nes pažeidžiami, marginalai ir pan.
Maždaug
tokiame politiniame biurų, kur kiekvienas politikas gali būti apkaltintas esąs
gėjus, susitinka pagrindiniai du veikėjai: žavusis alfonsiškos išvaizdos
Hovkinsas, kurį suvaidina Mett Bomer, ir kuklus religinis berniukas Timotis,
kurį suvaidina Jonathan Beiley. Jie užmezga eilinį romaną, tačiau nė patys
nenutuokia, kad jis tęsis maždaug iki 1984-1986 metų, kai vieną po kito LGBTQ
įsislaptinusius ar šiaip atvirus žmones ims guldyti AIDS. Iš esmės istorija
apie beveik keturis dešimtmečius ir vaizduoja šias atkarpas: šešto dešimtmečio
stagnaciją, septinto dešimtmečio Vietnamo karo siaubą, Seksualinę revoliuciją
ir disco epochos narkotikų svaigulį ir, žinoma, juodą devinto
dešimtmečio AIDS periodą. Per šias dekadas Hovkinsas ir Timotis išgyvena
trumpus, bet lemtingus susitikimus. Hovkinsas vedęs turtingo tėvo dukrą paveldi
didžiulius turtus, sukuria šeimą, tačiau visgi nuo prigimties nepabėga, jis
gyvena dvigubą gyvenimą. Nemažiau banguotą pasirinkimų ir neigimų gyvenimą
nugyvena ir Timis, kuris po nelaimingo romano įsitraukia į karinę veiklą, o
vėliau į religiją ir tampa aršiu Wall Streeto riaušininku. Šalia pagrindinės
poros yra pasakojama ir juodaodžių antraplanė meilės istorija, kurie susiduria
dar ir su rasizmu, todėl serialas iš esmės problemiškai pastiprintas, nes
aprėpia ir juodosios rasės nepripažinimą ir segregaciją, pvz., duodant darbą,
lygiateisiškai integruojantis į visuomenę, kurioje įstatymai priimti, tačiau negalioja...
Kadrai iš serialo.
Šį
mini serialą sudaro viso labo 8 dalys, tačiau man asmeniškai jis priminė ir
kitus panašius darbus. Režisierius seriale nevengia homoerotinių scenų,
kiekvienas Hovio ir Timio susitikimas pavirsta kokia nors išraiškinga ir gerai
apšviesta pasimylėjimo scena, tačiau serialas visgi akcentuoja vyrų
stigamtizuotą jausminį pasaulį, jų pažeidžiamumą, priverstinį ir dažnai neturinčių
kitokių pasirinkimų tiek moraline prasme, tiek pilietine, kaip tik imituoti
viešą gyvenimą, apgaudinėjant savo vaikus ir žmoną, nenorint jų įskaudinti. Taip
pat kaip niekad seriale daug politinių manevrų ir šantažo, pagrįsto seksualinio
pobūdžio skandalais. Patys žinote iš Billo Clintono ir Monicos Levinski laikų,
kaip visuomenė mėgsta sekso skandalus. Tai tik parodo, kaip seksualumas, o šiuo
atveju seksualinė orientacija, paverčiama politiniu galios įrankiu, kur maža
vietos žmogiškumui, empatijai ir supratimui.
Atrodo,
logiška, kad potencialiai laimingą gyvenimą turėję nugyventi personažai buvo
pasmerkti ir veikiami aplinkybių, tad didvyrių seriale nerasite, nes Hovis
renkasi šeimą, nes tą daro visi, kurie nori išsilaikyti politikoje ir versle,
tad kažin kokių veikėjų nesuprantamų sprendimų neaptikau, tačiau labiausiai
mane stebino tas senovinis komunikacijos sudėtingumas: visi tie laiškai, knygų
inicialai, pasiklausomi skambučiai, žmonų ir sekretorių telegrafų skaitymas ir
deginimas, nepasiekus adresato, o iš tikrųjų keičia pačių veikėjų poelgius ir
sprendimus. Šakės, o ne komunikacija! Aišku, pagalvota ir apie laikmečio
detales, kostiumus. Tuo atžvilgiu man serialas sietųsi su „Amerikietiška siaubo
istorija: Niujorkas“ 11 sezonu, kuris labai panašiais rakursais, tik aišku,
kiek kitokiame žanre atskleidžia šiuos dešimtmečius, gėjų bei lesbiečių
problemas.
Šiaip
ar taip serialas jautrus, po to reikėjo atsigerti vandens, kad suvirškintum ir
atsitapatintum nuo šios tik iš pažiūros likimiškai neteisingos istorijos.
Galima sakyti, panašius jausmus sukėlė anuomet matytas „Kuprotas kalnas“, per
kurį verkė ir kai kurie homofobai, aišku, tie, kurie empatiškai sužiūrėjo viską
nuo pradžių iki galo. Daug liaupsių noriu pasakyti pagrindiniams aktoriams
Mettui Bomeriui ir Jonathanui Beiley, kurie sukūrė įtikinamai aistringą ir banguojantį
dviejų vyrų sutrūkinėjusį ir vėl kaskart atsinaujinantį ryšį. Žinojau, kad su
Bomeriu bus gerai, tačiau tikras atradimas šiame seriale man visgi buvo
Jonathanas Beiley, kurio Timio personažas žaižaravo naivumu, labiausiai keitėsi
dvasiškai ir temperamento prasme, todėl jo atliktas vaidmuo atrodo labiau
dinamiškas, tragiškas ir evoliucionuojantis. Šiaip daug emocijų paliko šis
pasakojimas, net nesitikėjau, nes iš pradžių gana sudėtingai „įsivažiavo“, tačiau,
besikeičiant pasakojimo struktūrai, nuotaikai, imi ir priimi tai kaip paveikiai
sukurtą pasaulį, kuris duoda ne tik emocijų, bet ir žinių.
P.
S. Šiuo metu lietuviškai įgarsintą serialą galite legaliai žiūrėti per mokamą
Go3 televizijos prieigą.
