Paprastai neperku „Šiaurės Atėnų“, bet pravartau
kokiame prekybos centre. Vis prisimenu vaizdus, kaip šio leidinio redaktorė
Giedrė Kazlauskaitė važiuoja Vilniaus centre ant dviračio, vilkėdama sportines
spalvotas tampres. Šįkart tiek daug mažų jos apžvalgų apie paauglių ir
suaugusiųjų literatūrą, kad ėmiau ir nusipirkau! Suskaičiau visus vienu
prisėdimu ir suabejojau, ar man beverta rašyta ilgas recenzijas ir knygų
apžvalgas, kai galima šitaip paprastai ir lakoniškai keliais sakiniais nusakyti
vieną knygos aspektą ir duoti užuominą – patiko ar nepatiko, verta ar neverta
skaityti.
P. S. Suintrigavo Virginijos Kulvinskaitės pristatomos
trumposios prozos knygos.
Mums nuolat buvo kalama į galvą (iš religinės
perspektyvos), kad Adomą, pirmąjį žmogų (vyrą!), Dievas sukūrė pagal savo
paveikslą. Taigi, tai reiškia, kad ilgą laiką tikėjome, jog esame bevaliai ir
turime atgailauti už tai, kad atsiskyrėme per pažinimą nuo Dievo ir kad mus
valdo išorinės jėgos (angelai ir demonai, pagundos ir apsauga). Aišku, Biblija
tai aiškina savaip. Visgi vakar sugrįžus iš po kelionės ir vėl atradus namų
džiaugsmą, suvokiau, kad kelionėje erzino kai kurie žmonės tik dėl to, kad
neatitiko mano nustatytų standartų ir įsitikinimų. Kitaip sakant, norėjau, kad
jie elgtųsi pagal mano matymą ir suvokimą.
Tas susierzinimas tik atspindys to, ką patyriu
kasdien. Norą pakeisti, daryti įtaką, paveikti kitą mano supratimu geresniąja
linkme, bet esmė tame, kad kito tverti, kurti, paveikti taip kaip Adomo
nereikia, reikia tverti tik savo jausmus ir būsenas. Kreipti savo energiją į
tai, kad pastangos jaustis geriau eitų į vidinio pasaulio struktūrą, nes kiek
bekovosi su išorine tikrove, tiek tave ištiks susierzinimas ir pralaimėjimas. Neverta.
Užtat verta mėgautis savimi, laiku, vandeniu, saule,
ramybe ir kuriant save iš naujo tarsi būtum Adomas kaip matrioška (Adomas
Adome), kuris geba atsinaujinti iš savo vidinių resursų ir išlikti patenkintu
net tada, kai kiti visiškai raunasi plaukus. O raunasi dėl ko? Dėl to, ko
negali įveikti ir pakeisti išorinių veiksnių. Iš ten ateina daug negatyvaus
susipriešinimo, pasipiktinimo ir atskirties. Leidžiu kitiems būti savimi.
Leidžiu kitiems būti savimi. Leidžiu būti kitiems savimi ir taip leidžiu iš
esmės sau būti savimi taikoje. Nepamiršk.
Tiesą sakant, net nežinojau, ko tiksliai tikėtis iš
amerikiečių režisieriaus Thomas Hardiman debiutinio filmo „Medusa Deluxe“
(angl. Medusa Deluxe) (2022), kurį pernai rodė Kino pavasaris. Iškart
užbėgu – ne visiems šis filmas tiko, tačiau buvo ir tokių, kurie labai gyrė
viso filmo sumanymą. Iš tikrųjų maniau, kad tai bus kokia nors drag queen
lėkšta istorija, kurioje konkuruos vyrai, persirengę karalienėmis dėl kokio
nors grožio konkurso titulo, kitaip sakant, Sandra Bullock „Mis slaptoji agentė“
alternatyva ar kažkas panašaus, tačiau filmas gerokai įtraukė ir pranoko mano
lūkesčius.
Istorija visgi vyksta grožio konkurso užkulisiuose. Tiksliau
jau po konkurso, kai laimėtojas plaukų stilistas buvo rastas persirengimo kambarėlyje
su nurėžtu skalpu. Visa šioji istorija sukasi valandai praėjus po šios kraupios
žinios, kai slenkanti kamara pasakoja iš kabinos į kabiną pokalbių nuotrupas
tarp modelių, konkurso organizatorių ir kirpėjų-stilisčių. Primena Alejandro G.
Iñárritu filmo „Žmogus paukštis“ (2014) filmavimo manierą. Iš tikrųjų tai
savotiška juodoji komedija, pašiepianti marginalizuoto grožio konkurso sureikšminusiųjų
stereotipus. Šioje šiek tiek primenančioje noir stiliaus filme pilna
daugybę prasilenkiančių savitų charizmatiškų asmenybių, kai kurios jos primena
tam tikras karikatūras, kartais pernelyg perspaustas ir pernelyg stereotipines,
tačiau tai veikia, nes tai kartu lyg ir rimtas detektyvas su parodijos mišinius.
Režisieriui pavyko sukurti tamsų ir klaidų intrigų,
pavydo ir tamsumos apgaubtą lėlių labirintą, kuriame įvairiomis spalvomis
blyksteli šaržuoti veikėjai. Man labai patiko režisieriaus sukurta vieno kadro
iliuzija, priminė vokiečių trilerį „Viktoriją“ (2015), nufilmuotą sudėtingu
vienu ilgu kadru be pertrūkio. Bandau suprasti, kodėl nemažai daliai šis
puikiai sukonstruotas mistinis detektyvas neįtiko, tačiau nerandu jokio
paaiškinimo. Gal dėl to, kad filmas apie paprastą žmogžudystę be didesnės
paslapties, kitaip sakant, mindfuck‘o, tačiau sukurta nepaprasta
iliuzija ir paralelinės įdomios istorijos, kurios kaip mažos upės suteka į
vieną pasakojimo tekstūrą. Mėgavausi tuo įtaigiai pavykusia atmosfera, gyvais
ir žaižaruojančiais dialogais, intensyvumu ir teatrališkumu, kuris priešingai
nei daugelyje filmų, šįkart suveikė efektingai ir papildė karnavalo juodąją
pusę.
Italų režisierius Matteo Garrone paprastai kas
kelerius metus pristato vis po naują savo filmą. Kaskart vis kitokio žanro ir
stiliaus. Naujausias jo darbas „Aš čia kapitonas“ (it. Io capitano)
(2023) buvo pristatytas ir 2024 metų Kino pavasaryje, kuriame sulaukė nemažai
gerų atsiliepimų. Esu matęs keletą jo darbų ir galiu pasakyti, kad labai
sukrėtė jo filmas „Dogman“ (2018), todėl nemažai tikėjausi ir iš „Aš čia
kapitonas“.
Istorija nufilmuota Senegale ir Maroke. Paprastai Garrone
dirba su tėvynainiais italais, tačiau šįkart pasakoja istoriją iš Afrikos
pabėgėlių, plūstančių į Italiją, perspektyvos. Panašiai kaip lenkų režisierė A.
Holland savo naujausiame filme „Žalia siena“ (2023) apie Artimųjų Rytų
pabėgėlius, plūstančius priverstinai iš Baltarusijos į Lenkiją, Lietuvą,
Latviją. Tiesa, „Žalia siena“ man kur kas labiau patiko ir įtikino, nei dekoratyvinis
„Aš čia kapitonas“.
Istorija pasakoja apie du penkiolikmečius, kurie
tikėdamiesi šviesesnio rytojaus sumano iš Senegalo pabėgti per dykumą į Europą.
Du pusbroliai ilgą laiką taupo pinigus ir galiausiai prisimelavę savo šeimoms
pabėga, nepaisydami įspėjimų, kad daugelis žūva net nepasiekę Europos krantų. Iš
tikrųjų du pusbroliai susiruošia į ilgą kelionės išbandymą, kuriame jie bus
apgauti, sumušti, atskirti ir vėl likimo ir atkaklumo bei draugystės pastangų
suvesti. Nepasakosiu visos istorijos gairių, ji labai primena „Odisėją“, tačiau
turi nemažai aliuzijų į Senojo Testamento tekstus.
Pagrindinis veikėjas Seidu pasižymi išskirtinai
teigiamomis savybėmis. Jis įkūnija beveik šventąjį (neskaitant fakto, kad
melavo motinai ir ją paliko nežinioje), kuris apsiima ne tik gelbėti pusbrolį,
bet ir Nojaus primenantį pabėgėlių laivą. Besąlygiškai atlapaširdis ir visur
pasiryžęs pasiaukoti ir gelbėti – toks veikėjas man asmeniškai neįdomus, jis multiplikacinis,
idėjinis ir kuriamas kaip didaktinis šabloninis pavyzdys. Aišku, pakeri
neprofesionalo ir su kamera „nedraugavusio“ pagrindinio aktoriaus Seydou Sarr atsidavimas
ir užsidegimas, bet visumoje tai melaginga istorija, priešingai nei anksčiau
sukurtas šokiruojantis „Dogman“, kuris kėlė nuostabą ir paliko daug klausimų. „Aš
čia kapitonas“ labiau skirtas šeiminiam žiūrėjimui, aiškiam ir elementariam
vertybių vadovėliniam sustatymui, bet ne provokacijai. Paprastai masėms toks
filmas labai patinka, nes jis užbaigtas, nekyla abejonių ir parodo mums, ko
trūksta mūsų pačių gyvenime – ogi sumauto heroizmo, kuris leistų patikėti, kad
dėl tokių žmonių kaip Seidu bus išgelbėtas pasaulis.
Tie, kurie nors kiek nusimano apie žmogaus teisių
pažeidimus lyties diskriminacijos atžvilgiu ir kaip ilgai ir sudėtingai buvo
eita prie šios lygybės visuomenėje teisiškai, manau, amerikiečių teisininkė Ruth
Bader Ginsburg (1933-2020) turėtų būti gerai žinoma. Amerikoje ji tikra ikona,
tačiau mums, lietuviams, dažnai ji nežinoma ir tolima, todėl nusprendžiau nors
kiek susipažinti su jos gyvenimu pažiūrėjęs filmą „Nes ji yra moteris“
(angl. On the Basis of Sex) (2019).
Filmas mus nukelia į 1956 metus, kai jauna motina Ruth,
paskatinta savo studijuojančio vyro Martino, įstoja į Harvardo universitetą,
kuriame tuo metu išskirtinai mokėsi beveik vien vyrai ir moterų buvo tik keletą.
Tiesą sakant, joms net nebuvo atskirų tualetų. Pagrindinė veikėja Ruth Ginsburg
– neįtikėtinai sumani, iškalbi ir įžvalgi moteris netrukus diskriminuojančioje
dėstytojų ir vyrų studentų aplinkoje tampa geriausia studente, tačiau į ją
niekas rimtai nežiūri, nes ji yra moteris. Galiausiai Kolumbijos
universitete užbaigusi studijas bando įsidarbinti advokate, tačiau jos
nepriima, nes ji yra... moteris. Taigi žiūrovas regi, kaip perspektyvi ir
sąžininga bei visuomenei reikalinga specialistė tyliai nugesinama ir atstumiama
vyrų pasaulyje, kuriame moters vieta stereotipiškai apibrėžta pagal to
laikmečio standartus: auginti vaikus, gaminti valgį, tenkinti vyrą ir būti
dėkingai už tai, kad jai nereikia dirbti.
Galiausiai bėga metai, ateina Seksualinė revoliucija, karas
Vietname ir Ginsburg pamažu permainų metu atsiveria visai kitos galimybės. Ji aptinka
teisinę revoliuciją sukėlusią bylą, kada įstatymiškai diskriminuojamas vyras
dėl to, kad yra vienišas ir slaugo savo sergančią mamą, todėl priešingai nei
moteris, jis negali gauti išmokų. Ironiška, bet tai tiesa, visuomenėje ir
teisėsaugoje į moterų diskriminacijos problemą buvo atsižvelgta tik tada, kai
buvo laimėta moters advokatės byla dėl vyrų diskriminacijos, o ne moterų
diskriminacijos. Filmas dailus ir labai nušlifuotas pagal Holivudo spalvas. Centre
turime tipiškai vargstančią heroją, kuri iš esmės palūžusi, bet lemtingą minutę
susikaupusi kaip koks supermenas išplėšia pergalę – tokius įpaminklintus filmus
labai mėgsta masės ir nieko čia nepadarysi. Kita vertus, reikia žiūrėti šį
filmą iš teisinių, socialinių, istorinių kontekstų perspektyvos ir numanyti, kad
tikrovėje viskas buvo ne taip gražu ir herojiška. Jeigu ir verta žiūrėti, tai būtent
dėl savišvietos, nes filme įdomiausia ne tiek pats Ginsburg sukurtas pompastiškas
didvyrės fasadas, kuris ir nuspėjamas, ir holivudiškai šabloniškas, kiek XX
amžiaus vidurio moteris teisinė toksiška įrėminimo padėtis ir kova dėl lygybės
su vyrais. Filmas režisūrine prasme yra dekoratyvinis ir kaip reikiant salstelėjęs,
bet man buvo naudingas ir įdomus.
Vienas geriausių pastarojo lietuvių kino juostų, bent
jau iš kalbų ir atsiliepimų internete, buvo Marijos Kavtaradzės režisuota „Tu
man nieko neprimeni“, kuris anglų kalba tarptautinėje arenoje pristatytas
kur kas kuklesniu ir nuobodesniu pavadinimu „Slow“ (2023). Marija Kavtaradzė
talentinga, savita ir labai reikalinga lietuviškai kukliai kino rinkai. Visų pirma
man jos filmas „Išgyventi vasara“ (2018) buvo vienas geriausių mūsų vaidybinio
kino pavyzdžių po, aišku, „Izaoko“, per pastaruosius 10-15 metų. Negana to,
Kavtaradzė yra puiki scenarijų rašytoja, prisidėjo prie Andriaus Blaževičiaus
filmų „Bėgikė“ (2021) ir „Šventasis“ (2016) – pastarasis filmas buvo slogus,
tamsus ir, tiesą sakant, man neįdomus, tad labiau vertinu Kavtaradzės
režisūrinį braižą.
Tiesą sakant, filmas pasakoja gan neįprastą ir, bent
jau man, kine nematytą aseksualumo problematiką. Apskritai šiandien pasakoti
įvairius seksualumo aspektus kaip problemos pagrindinę ašį yra gan populiaru. Neseniai
mačiau čekų filmą „Poliamorija“ (2022), kuriame idealios poros santuoką
sužlugdė poligaminiai eksperimentai. „Tu man nieko neprimeni“ priešingai –
bando „suklijuoti“ skirtingų asmenų sąjungą į ilgalaikių santykių perspektyvą. Šokėja
ir pedagogė Elena susipažįsta su aseksualiu gestų kalbos vertėju Dovydu.
Dovydas nenori turėti sekso, o Elena, turėjusi gan palaidą gyvenimą, trokšta
būti su Dovydu, bet jis jos seksualiai nepatenkina...
Žodžiu, atrodo, kad filmas apie „antrą galą“, tačiau
šiais laikais, kai jau apibrėžiamos 72 lytinės tapatybės ir įvairūs seksualinio
potraukio variantai ir viskas taip jautru bei sudėtinga, lyg ir bandoma
išgryninti visai netipišką variantą. Vyras paprastai suvokiamas kaip tas, kuris
inicijuoja seksualinius santykius, nes jam reikia nuolatinio pasitenkinimo, o
moteris tik arba viliokė, arba ta, kuri gali susilaikyti, bet čia priešingai –
Dovydas yra tas „stabdis“. Kavtaradzė bando analizuoti šių santykių plėtočių
galimybes ilgalaikių santykių perspektyvoje, tačiau iš vienos pusės atrodo
viskas nerimta. Nerimta, nes tikriausiai 30+ amžiaus žmonėms apskritai nėra būdingi
ilgalaikiai įsipareigojimai, tačiau yra kur kas didesnių pastangų vienas kitą
suprasti ir kaip nors priimti, deja, tik ne visada lego kaladėlės
atitinka viena kita. Visgi kažkurioje filmo dalyje tampa pernelyg aišku, kad kaip
ir čekų filme „Poliamorija“, kad šiai pernelyg skirtingai porai nieko gero neišeis,
nes jiedu pernelyg skirtingi, kad dėtų labai didelių pastangų santykių kūrimui.
Kai kurie filmo aspektai pavykę, ypač veikėjų bendravimo
dialogai, tokie žaismingi ir pritinka šnekamajai kalbai (didelis bravo aktoriams
Gretai Grinevičiūtei ir Kęstučiui Cicėnui), tačiau kai kurios scenos
infantilios, elgsena veikėjų nebrandi ir kvaila, tačiau iš dalies taip
teisinga, nes pažįstu daug tokių prie vidutinio amžiaus artėjančių personų,
kurie vis dar savaitgalį su draugais trankosi po miestą maukdami vyną iš
kakliuko ir keikdami gyvenimą, ir toli gražu neprimena stereotipinių žmonių,
pasiryžusių santuokoje gyventi iki mirties ir gausinti drąsią lietuvių tautą. Visgi
filmas neprilygo „Išgyventi vasarą“, tačiau visgi tai neblogas pavyzdys, kaip
galima kalbėti intymiomis temomis, pasitelkiant elementarią iliustratyvią kino
kalbą – veikėjos Elenos emocijos išreiškiamos šokių intensyviomis repeticijomis,
o Dovydo – ilgesinga Monikos Liu daina ir gestų judesiais.
Geram atostogų keliui ir vasarai reikia gero vasaros
šokių hito! Kas gali būti geriau už seną gerą prancūzą David Guetta,
kuriam šįkart talkina amerikiečių grupė OneRepublic dainoje „I
Don't Wanna Wait“? Pastaroji pasirodė šių metų balandžio 5 dieną ir jau
per kelis mėnesius Prancūzijoje tapo auksiniu singlu, o Didžiojoje Britanijoje –
sidabriniu. Estijoje pasiekė 4 poziciją, Latvijoje 14, o Lietuvoje kažkodėl
nebuvo itin pastebėtas ir mėgstamas kūrinys, todėl užkopė viso labo į 53 vietą
reitinge.
Pastaruoju metu David Guetta dirba su muzikos
senesniąja medžiaga, dažniausiai skambėjusia mūsų vaikystėje prieš kelis
dešimtmečius. Vieną po kitą „prikeldamas“ naujam skambesiui ir tekstui girdėtas
melodijas Guetta savaip vėl populiarus. Gal ir ne visiems patinka tie
perdirbiniai, bet šitas man skamba labai gerai šokių aikštelėje, kaip, beje, ir
kiti naujesni Guetta darbai. Daina „I „Don‘t Wanna Wait“ ištakos – tai rumunų
pop muzikos grupė „O-Zone“, kuri 2003 metais tiesiog nusiaubė viską Europoje
savo populiariuoju gabalu „Dragostea Din Tei“. Pagal pastarosios melodiją ir
sukurta nauja angliška versija. Pasigarsinkime!
