Hiperbolė, vinilinė plokštelė "Pamiršk mane" (1991), knygos Gatopardas, Raudonio gatvė, Prakeiktos žudikės, Jurga Šeduikytė, Žurnalas "Nemunas"

 

*

Hiperbolės vinilinė plokštelė „Pamiršk mane“, išleista 1991 m., yra reikšmingas lietuviško roko istorijos artefaktas. Tai geriausių grupės dainų rinkinys, pasirodęs svarbiu Lietuvos istorijos momentu – po nepriklausomybės atkūrimo, ir tapo vienu pirmųjų lietuviško roko įrašų, išleistų nepriklausomoje Lietuvoje. Plokštelėje skamba tokie hitai kaip „Pamiršk mane“, „Sugrįžk“ ir „Aš dar dainuosiu“, kurie yra tapę lietuviško roko klasika. Šis įrašas taip pat žymi „Zona Records“, vienos pirmųjų nepriklausomų įrašų kompanijų Lietuvoje, pradžią, ir yra svarbus dokumentas, liudijantis to meto lietuviško roko scenos raidą.

**

Roberto Bolaño rinkinys „Prakeiktos žudikės“ jo kūryboje atlieka svarbų vaidmenį, nes atskleidžia rašytojo polinkį į marginalų, atstumtųjų pasaulį, kuriame susipina smurtas, nusivylimas ir desperacija. Šios novelės, kaip ir didieji jo romanai, nagrinėja tamsiąsias žmogaus prigimties puses, atskleidžia Lotynų Amerikos visuomenės problemas ir nepaliaujamą literatūrinį eksperimentavimą. Knyga, kupina netikėtų siužeto posūkių, siurrealistinių vaizdų ir poetiškos kalbos, parodo Bolaño gebėjimą sukurti savitą ir įtaigų literatūrinį pasaulį, kuriame realybė susipina su fikcija.

***

Shuang Xuetao romanas „Raudonio gatvė“ atskleidžia šiuolaikinės Kinijos visuomenės prieštaravimus ir socialinę atskirtį per intymias ir dažnai tamsias veikėjų patirtis. Autorius meistriškai vaizduoja pramoninio Šenjango miesto nykumą ir jo gyventojų, įstrigusių tarp praeities ir dabarties, likimus. Romane gvildenamos tokios temos kaip prarasta jaunystė, nostalgija, socialinė nelygybė ir individo kova su modernizacijos keliamais iššūkiais. Xuetao subtiliai pina asmenines istorijas su platesniu visuomeniniu kontekstu, kurdamas įtaigų ir niūroką portretą Kinijos, kuri patiria greitus ekonominius pokyčius, tačiau kartu susiduria su egzistencinėmis ir moralinėmis dilemomis. „Raudonio gatvė“ yra ne tik kronika apie materialinę gerovę siekiančią visuomenę, bet ir gilus žvilgsnis į žmonių vidinį pasaulį, kuriame susiduria viltis ir nusivylimas.

****

Giuseppe Tomasi di Lampedusa romanas „Gatopardas“ (it. Il Gattopardo) yra ne tik istorinis pasakojimas, bet ir gili meditacija apie laiką, pokyčius ir aristokratijos nykimą. Romane vaizduojamas XIX a. vidurio Sicilijos visuomenės perėjimas nuo feodalinės aristokratijos prie naujos, buržuazinės tvarkos. Don Fabrizio Corbera, Salinos princas, simbolizuoja senąją tvarką, kuri negali prisitaikyti prie Garibaldžio suvienytos Italijos. Šis romanas yra istorinis pasakojimas apie Italijos suvienijimą, kuris atskleidžia, kaip keitėsi visuomenė ir kaip senosios tradicijos nyko.

„Gatopardas“ yra gilus mąstymas apie laiko tėkmę ir neišvengiamą visų dalykų nykimą. Princas Salina suvokia, kad jo pasaulis nyksta, ir jis priima šį faktą su tam tikru stoicizmu. „Gatopardas“ nagrinėja praradimo, tradicijų nykimo ir naujo pasaulio gimimą. Lampedusa sukūrė įtaigų ir niuansuotą aristokratijos portretą, atskleisdamas jos stiprybes ir silpnybes. Princas Salina yra sudėtingas personažas, kuris yra ir didingas, ir tragiškas. Ši knyga taip pat nagrinėja etiką, šeimos pasididžiavimą ir viltis dėl ateities.

„Gatopardas“ yra laikomas vienu didžiausių XX a. Italijos romanų. Jo stilius yra turtingas ir poetiškas, o jo temos yra universalios ir laikui nepavaldžios. Giuseppe Tomasi di Lampedusa meistriškai sukuria įtikinamą ir autentišką pasaulį. Apibendrinant, „Leopardas“ yra daugiau nei tik istorinis romanas. Tai gilus ir elegiškas mąstymas apie laiką, pokyčius ir žmogaus prigimtį.

*****

Žurnalas „Nemunas“ Lietuvai reikšmingas kaip ilgametis kultūros ir meno leidinys, leidžiamas nuo 1967 m. Kaune. Per savo gyvavimo laikotarpį, nepaisant politinių ir socialinių permainų, „Nemunas“ išliko svarbiu intelektualinės minties ir kūrybinės raiškos forumu, kuriame buvo publikuojami žymiausių Lietuvos rašytojų, poetų, menininkų kūriniai, literatūros kritikos straipsniai, kultūros apžvalgos. Jis atliko svarbų vaidmenį formuojant ir palaikant tautinę savimonę, skatinant kultūrinį dialogą ir pristatant lietuvių kultūrą pasauliui. „Nemunas“ yra neatsiejama Lietuvos kultūros istorijos dalis, liudijanti šalies intelektualinį ir meninį gyvybingumą.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 101: gyvenk kaip katinas – instinktyviai ir be vertinimo!

 Katė Rygoje, autor. nežinomas

Sveiki,

Vis neturiu kantrybės parašyti ką nors pozityvaus, laiko trūksta, o gal ir ne visada atsiranda tinkamu metu tinkamas žodis.

Džiaugiuosi šiomis dienomis atėjusiu „Kino pavasariu“, tad kinas eina išvien su ritmu, gal ne visada taip entuziastingai, kaip norėtųsi, tačiau visgi tai dalis ritminio pavasarinio gyvenimo.

Reikia galvoti ir mąstyti kaip katinui, kuris nežino, kad yra katinas, nes tikriausiai apie tai net mintis nekyla. Žmonės nuolat galvoja apie save ir niekaip negali sustoti savęs vertinti kitų perspektyvomis. Pavyzdžiui, aš tą nuolat save pagaunu darant, lyg man rūpėtų kas ką galvoja apie mane. Kada šis kailis ir iliuzija užaugo? Tikriausiai, kai pradėjau saugotis ir mes visi pradedame „nenormaliai normalėti“, todėl atsiranda dvilypumas.

Pastebėjau, kad veikla, darbas, įsitraukimas į bet ką, kur nebelieka minčių apie save ir vertinimo, padeda jaustis geriau. Kitaip sakant, galima suprasti tuos darboholikus, nes ką jie darytų, jeigu nereikėtų nieko daryti? Tada liktų daug laiko skirti sau ir savianalizei, kuri veda prie didesnės savianalizės, šioji dar toliau ir taip iki begalybės... Manau, svarbu neužsikasti prasmių paieškose, lengvumas ir juokas dažnai nuvertinami, nes bijome nebrandumo etikečių. Spjauti į juos. Mėgaukitės lengvumu kaip katinai, kurie veikia instinktyviai, nepriklausomai ir laisvai.

Šią nuotrauką išmetė facebooko sraute, net nespėjau pasižymėti, kas jos autorius, tik prisimenu, jog čia Latvijos sostinė Ryga, o katė eina savo keliu nepozuodama, o veikdama instinktyviai. Galime iš jos pasimokyti.

Maištinga Siela  

Filmas: "Kneecap" / "Kneecap"

 

Sveiki,

Nesu hiphopo mėgėjas, negalėčiau staiga įvardyti kokio nors šio žanro atlikėjo ar grupės, tad gan įtariai žiūrėjau į Kino pavasario repertuare siūlomą airių režisieriaus Rich Peppiatt filmą „Kneecap“ (angl. Kneecap) (2024). Pavadinimas tyčia neverčiamas, nes filmas vadinasi kaip ir skandalingos airių muzikos grupės pavadinimas, kurią sudaro Mo Chara, Móglaí Bap ir DJ Próvai. Pastarieji yra ne tik šios tikrai egzistuojančios grupės nariai, bet tampa ir pagrindiniais filmo aktoriais, vaidinančiais pačius save.

Filmo žanrą galėtume pavadinti dokumentine vaidybine drama, kuri tikriausiai tik iš dalies atitinka realiuosius įvykius. Žaismingai dinamiška istorija mus nukelia į netolimos praeities Šiaurės Airiją, Belfastą, kuriame gyvena pagrindiniai veikėjai. Šiame regione jau ilgą laiką tvyro airių ir britų nesantaika ir įtampa. Pagrindinio veikėjo Móglaí Bap tėvas ekstremistas, kovojantis už airių kultūrą, skatinantis sūnų didžiuotis airių kalba ir kovoti prieš invazinę anglų kalbą ir kultūrą. Galiausiai tėvas tampa teroristu sprogdintoju ir ieškomu saugumiečių ir policijos, kol vieną dieną suvaidina savo mirtį. Neturėdamas nuolatinio santykių su tėvu, Móglaí Bap su draugeliu stumdo narkotikus, kol vieną dieną neatsiduria areštinėje, kurioje atsisako parodymus duoti angliškai, tad iškviečiamas muzikos mokytojas vertėjas, kuris vėliau su tuo pačiu jaunuoju nusikaltėliu ir jo draugu įkuria airiškos hiphopo muzikos grupę, kuri tampa to regiono nacionaliniu airių pasididžiavimu.

Filmas lengvas, nors kultūriniai dalykai man svetimi, kaip ir pati hiphopo muzika. Galiu suprasti airių gatvių kovas su britais, pagrindinių veikėjų chuliganizmą toksiškoje smurtinėje dviejų kultūrų trintyje. Neretai vis mintimis mane nunešdavo į XIX a. Lietuvą, knygnešių erą, kada lietuviai dėl savo kalbos ir identiteto, kultūros buvo pasiruošę padėti galvas prieš carinę Rusiją. Jeigu tik tuomet koks Valančius ar Baranauskas su Maironiu būtų tapę narkotikų stumdytojais ir DJ, manau, turėtume panašią situaciją. Visgi filmas „Kneecap“ yra panašesnis į hiperbolizuotą komikso komediją, skirtą sukurti spalvingam grupės įvaizdžiui. Filme daug humoro, kadruose fiksuojami ir romantizuojami narkotikai, kuriuos šniokščiantis muzikos mokytojas su vaikėzais gaudo savo mūzą ir įrašo kabinančius gabalus. Viskas perteikta šiek tiek purvinai, bet pagražintai, tarsi visas šis gyvenimo maištas neturėtų skaudžių pasekmių ir tebūtų vienas didelis nuotykis.

Filmas man priminė seną gerą „Traukinių žymėjimą“ (1996), kurį galimai perkūrė Q. Tarantino, nes būtent tokia jaučiasi šio filmo tekstūra. Maniau, kad filmas bus labiau apie hiphopą ir klubus bei tamsius barus, bet filmo pagrindinė idėja yra ryškinti airių nacionalinį pasididžiavimą savo kalba kaip išskirtine, kurios ne tik nereikia gėdytis, bet ją reikia demonstratyviai kalbėti ir reikštis. Taigi muzika tuo tikriausiai ir novatoriška, kad ji tampa tam tikra prasme pasipriešinimu anglicizmo įsigalėjimui ir visko suvienodėjimui. O ir mes pastaruoju metu populiarius šlagerius traukiame dzūkiškai ir žemaitiškai, net per pastaruosius kelerius metus išsivertėme į šias tarmes „Mažąjį princą“ ir tuo didžiuojamės. Tai filmą, manau, geriausiai supras mažosios tautos ir specifinės subkultūros, kurios jaučiasi mažos ir pažeidžiamos, todėl galingos ir vieningos kaip niekada.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pabėgimas" / "The Outrun"

 

Sveiki, skaitytojai,

Smagu jau visiškai įsivažiuoti į šių metų Kino pavasario sezoną su gana skaudžia ir šiaurietiško braižo drama „Pabėgimas“ (angl. The Outrun) (2024), kurią režisavo vokiečių kilmės režisierė Nora Fingscheidt, man pažįstama iš jos ankstesnio Netflixinio darbo „Neatleistina“ (2021), kuriame nusifilmavo Sandra Bullock, suvaidinusią kalinę. Anuomet kino kritikai juostą priėmė gana kritiškai, nors paties filmo gerbėjų netrūko. Atrodo, kad režisierei labai rūpi sunkus moters likimas, moters, kuri bando iš visų jėgų atsitiesti ir susitvarkyti gyvenimą. Pagrindinį filme jau naujausiame filme sukūrė populiarioji airių aktorė Saoirse Ronan, sukūrusi alkoholikės Ronos vaidmenį.

Siužetas labai toks skandinaviškai škotiškas – Šiaurės jūra nuolat talžo mažas saleles ir Škotiją. Rona po beveik dešimtmečio grįžta su reabilitacijos tikslais pas tėvus ir bando kuo ilgiau išbūti negėrusi, tačiau super religinga motina bei nuo alkoholio ir psichotropinių medžių priklausantis tėvas Roną veda iš proto. Galiausiai ji neatlaiko ir nusigeria, tačiau kitą dieną suvokia, jog turi pasitraukti į askezę, kurti savo pagrindą, todėl nuskrenda į labai atšiaurią ir atokią salą, kur ji stebi jūrą, bando tyrinėti dumblius, nes visgi turi gan gerą galvą, baigusi magistrą. Protarpiais vis sukasi kadrai iš klaikaus Ronos buvusio gyvenimo, kada ji buvo paskendusi alkoholyje, to nepripažino ir visos dienos sukosi apie gėrimą, kol jos vieną dieną vos nenužudo girtos, o ir vaikinas nepalieka dėl nesustojamo jos gėrimo ir agresyvių protrūkių...

Išties filmas yra apie alkoholizmą, jo padarinius ir bandymus atsitiesti. Tai sudėtingi dalykai, kurie negeriantiems ir neturintiems priklausomybių, tikriausiai, atrodo nelabai suprantami. Bet jeigu turite artimoje aplinkoje alkoholikų, manau, suprasite ir visus Ronos elgsenos modelius, per kuriuos ji pereina ir tas slogias būsenas, kada ji bando išsilaikyti negėrusi. Filme ne kažin kiek daug to siužeto, režisierė fokusuojasi į psichologinę Ronos atmosferą, pastangas išsilaikyti, analizuodama alkoholikų elgesį įvairiais gyvenimo gėrimo ir negėrimo etapais. Aišku, čia puikiai režisierei pasisekė, kad gavo aukšto kalibro draminę aktorę Saoirse Ronan, kuri yra visa ko filmo centras. Veiksmo ne kažin kiek daug ir jis nėra toks jau dinamiškai įdomus, kaip, pavyzdžiui, filmas „Leslė“, kuriame irgi vaizduojama alkoholikė, kuri negali išbristi. Visgi „Pabėgimas“ teikia kur kas daugiau vilties, jis ne tik papasakoja nuosmukio istoriją, bet ir teikia vilties, jog galima gyventi su šia diagnoze negeriant lygiavertį, nors ir sudėtingesnį, gyvenimą. Manau, tai terapinio pobūdžio filmas, ilga gijimo ir savęs atradimo, įprasminimo istorija, kurią niuansuotai ir atmosferiškai perteikia režisierė ir teikia žiūrovui taip pat šiokios tokios vilties. Man patiko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žokėjus" / "El jockey" / "Kill the Jockey"

 

Sveiki,

 

Kino pavasaryje visada laukiu spalvingų ir provokuojančių Pietų Amerikos filmų. Ko čia slėpti – ypač Argentinos! Režisierius Luis Ortega man taip pat nėra naujiena, prieš penkerius metus matyta jo muzikali biografinės dramos interpretacija „Angelas“ (2018) įsiminė ilgam! Neseniai vėl perklausiau to filmo garso takelį, todėl nutariau, kad nieko pernelyg nesidomėsiu apie naujausią jo darbą „Žokėjus“ (ispan. El Jockey) (2024) ir galbūt patirsiu tą patį, ką anuomet žiūrėdamas „Angelą“.

 

Žokėjus – tai sportinių lenktynių žirgų jojikas ir šįkart toks nepamainomas veikėjas Remo, išgyvenantis kaip žokėjus legenda ne pačius geriausius laikus. Remo narkomanas ir alkoholikas, kad užliptų ant žirgo ir būtų bebaimiu, jis vartoja viską, kas jam paduodama. Jo mylimoji Abrilė taip pat sportinė jojikė, tik filme ji laukiasi nuo Remo kūdikio. Po lemtingo atsitiktinumo Remo vos nemiršta, jo smegenys tampa pažeistos, tačiau atsigavęs ligoninėje ir persirengęs moteriškai jis bastosi po Buenos Aires ir slepiasi nuo savo vadybininko ir jo pakalikų, praradęs Remo tapatybę. Galiausiai Remo pamažu iš tikrųjų tampa kaip moteris, jis suimamas ir patenka į naują kalėjimo sistemą, kur vėl jo talentas išnaudojamas už privilegijas kalėjime...

Dievaži, filmui Kino pavasaris skiria LGBT indeksą ir suprantu dėl ko, nes jame Remo keistas virsmas iš vyro į moterį man, tiesą sakant, labai sunkiai paaiškinamas. Iki šiol nelabai suvokiu šio filmo galutinės prasmes. Pirmasis pusvalandis man išvis nepatiko, nes labai nemėgstu to teatralizuoto momentalaus stiliaus, kada pasitelkus negyvąjį absurdą scenos komponuojamos tokiu būdu kaip tai kartais daro, pvz., suomių režisierius Aki Kaurismäki, švedų Roy Anderssonas ar prancūzas Quentino Dupieux. Nežinau visų šių režisierių darbų, bet tuos, kuriuos man teko matyti, ne visus ištvėriau iki galo: tokie šalti, negyvi, sustingusio teatro sceniniai maketai, į kuriuos žiūrėdamas žiūrovas turėtų kažin kokiu būdu mąstyti ir permąstyti karikatūras į filosofinį lygmenį. Labai nemėgstu jų kino, bet tenka pripažinti, kad Lietuvoje tarp gurmanų netrūksta juos mylinčių, o Luis Ortego „Žokėjus“ turi nemažai šių režisierių braižo. Tiesa, turėjo kažkiek ir jo „Angelas“, tačiau „Žokėjus“ dar labiau.

Filme vaizduojamą liūdną absurdą dengia makabriškos ir iš pažiūros tyčia nebrandžios, nelogiškos scenos, išreikšti žokėjo didybės pabaigai. Veikėjai karikatūriniai, čia mes neturime charakterio, turime tik išnaras, kitaip sakant, schemas ir kaukes, kurias režisierius dėlioja iš dalies pomirtinę, iš dalies lyg ir tikrą Remo atgimimo istoriją. Veikėjas keliskart po traumos lipa ant svarstyklių ir vis mato, kad sveria 0, kaip kokia siela, o filmo pabaigoje pasveriamas Remo kūdikis, galima jo paties reinkarnacija, staiga įgauna svorio ir ciklas tęsiasi jau filmui pasibaigus. Tiesą sakant, šitas „užveržtas“ užbaigtumas man labiausiai ir patiko, filmo kompozicija, bet filmo turinys man pernelyg, kaip čia pasakius, psichodelinis? Kitaip sakant, filmo idėja gal ir daug paprastesnė: žokėjus Remo turėjo visiškai žlugti kaip legenda, kad atrastų naują savo tapatybės dalį, kurios nemanė turėjęs, nes jo gyvenimą kontroliavo narkotikai, alkoholis ir kitiems uždirbamos pergalės bei pinigai. Tik praradęs seną kalėjimą žmogus gali kurti save iš naujo. Filmas spalvingas, makabriškas, pilnas geros senos ispaniškos-argentinietiškos muzikos klasikos, bet man jis toli gražu nebus šio sezono favoritas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Šventosios figos sėkla" / "The Seed of the Sacred Fig"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Štai ko aš laukiu Kino pavasaryje – gero kino ir provokatyvios istorijos. Nors istorija gan gal iš pažiūros ir tipinė Irano kine, bet vis tiek ne tokia jau svetima mums. Filmas „Šventosios figos sėkla“ (angl. The Seed of the Sacred Fig) (2024) režisavo Irano režisierius Mohammad Rasoulof, kurį jau pažįstu iš filmo „Blogio nėra“ (2020), kuris buvo kažkada Kino pavasario atidarymo filmu. Anuomet filmas patiko ir padarė įspūdį, tai ir šįsyk režisierius pasistengė. Bet retai su Irano kinu, kuris pasiekia mūsų festivalius, būna kaip nors kitaip. Prieš kelerius metus matytas „Šventasis voras“ taip pat ilgam įsirėžė.

 

„Šventosios figos sėkla“ laikosi folklorinės schemos, panašiai kaip Vakarų pasaulio režisieriai, kurie laikosi, pvz. Šarlio Pero pasakų šablonų. Anot pasakojimo, figos medis gimsta iš paukščio išmatų ant medžio, kuriame sudygsta, įsiskverbia į medį ir galiausiai jį pražudo pats įsigalėdamas žemėje. Turint galvoje šią schemą, nesudėtinga suprasti filmo viduryje link kur linksta šioji hermetiška šeimos tragedija. Režisierius remiasi Teherano protestais ir judėjimais, atkreipia dėmesį į viduriniosios klasės keliamas audras dėl džihado dėvėjimo ir t. t. Gana pasiturinti Najimo šeima gyvena saugiame name ir kvartale, kurio namuose auga dvi dukros. Najimo žmona labai rūpinasi savo vyru ir labai palaiko karjeros kilime, tad Najimas netrukus iš tikrųjų tampa teisėju, kuris neramumo metais kasdien turi išspręsti iki 300 suimtųjų bylas ir būti neretai žiaurus. Grįžęs nusikalęs vakare išlieka santūriai švelnus žmonai ir dukroms, naudojasi prabanga ir klausosi žmonos svaičiojimų apie didesnį butą ir indaplovę, kai pačiam tenka priimti baisius sprendimus. Neramios sielos teisininkas gauna registruotą ginklą, kuris namuose dingsta, o tai reiškia, kad „kliba“ ir pasitikėjimas juo darbe, tai reiškia reputacijos pabaigą. Maištininkėmis palei nosį tapusios dukros tėvo reputaciją taip pat menkina, o pusiausvyrą bandanti išlaikyti žmona eina pamažu iš proto...

 

Tyli šeimos drama neramioje šalyje, kaip kažkas iš internautų gerai pastebėjo, primena kažkiek pernai Kino pavasaryje rodytą „Interesų zona“. Motinėlė iš pažiūros taip mylinti savo vyrą ir bijanti prieštarauti iš tikrųjų labiau myli tik komfortišką moters gyvenimą, nes vaikystėje prityrė daug vargo dėl tėvo lošėjo. Būdama konservatyvi ir šalta, ji iš tikrųjų tampa abejinga šalies skausmui ir kitų kančioms, linkusi prieš dukras nuvertinti kitų turtinę padėtį, sukilėlius vadina vandalais ir chuliganais, tačiau, atrodo, vienintelės atžalos nusiteikusios atlaikyti šios istorijos moralinį svorį ir jos netiki nei motinos paistalais, nei TV žinių propaganda, nes viskas, kaip ir jų tėvo interesai, yra pajungti ant tos pačias šalies diktatūrinės sistemos, kuri maitina ir iškelia Najimo šeimą bei ją apsaugo. Tačiau kokia sąžinės kaina?

 

Netikėtas posūkis tampa Najimo šeimos pabėgimas į kaimą, kuriame Najimas surengia žmonai ir dukroms šalies režimo būdus imituojantį Linčo teismą, jas testuoja prieš kamerą ir pakvaišęs dėl nesibaigiančios savo vidinės įtampos iš šilkinio ir namų židinį saugančio sutuoktinio tampa nebesuvaldomu teisybės ir pagarbos ištroškusiu patriarchatu, įkūnijančiu tikriausiai ir paties Irano valdžios modelį: kol visi paklusnūs, tol Didysis Brolis švelnus ir aprūpina visus, visiems geras, tačiau pareikalavus paklusniesiems laisvės – gali pasidaryti kaip Najimas. Filmas be galo ilgas, prifarširuotas buitinių ir politinių įtemptų scenų, dialogų, kartų konfliktų, skirtingų interesų, kurie žymi skirtingas Irano kartas ir, manau, kad galbūt šis filmas vienas iš daugelio Irano kino pranašų apie būsimus tikruosius pokyčius šalyje. Man patiko šioji istorija, buvau pasiilgęs tokio santūraus ir šeimiškai intymaus filmo, kuris tampa tragedija, imituojančia savo šalies politinę situaciją.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: aktorius Saulius Siparis apie gyvenimą ir teatrą

 

Sveiki,

 

„Viskas yra durnystė, bet tame ir yra grožis.“ Saulius Siparis

 

Šiaip nemėgstu šio aktoriaus nei pasakojimų, nei interviu, nei jo požiūrio į moteris, tačiau tarp Kino pavasario filmų benaršydamas perskaičiau šią antraštę, kuri tapo kaip ir šios dienos citata, apie tai, kad viskas, net patys rimčiausi dalykai tėra kvailystės ir durnystės. Mes taip bijom, mes taip sureikšminam, mes taip save kartais įkaliname, kad nebegalime net kvėpuoti, o galiausiai viskas anksčiau ar vėliau pavirs į dulkes ir nebeteks šioje Visatoje prasmės.

 

Maištinga Siela