10 žymiausių ir garsiausių XX a. homoseksualų rašytojų: nuo V. Woolf iki T. Capote

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ruošdamas santrumpas apie 10 pačių didžiausių ir populiariausių XX a. homoseksualų rašytojų, kurių kūriniai priklauso iki šių dienų queer ar LGBTQ kategorijai (ir ne tik), pastebėjau, kad rašytojų asmenybės ir literatūros inovacijos padarė progresą visai LGBTQ suvokimo ir priėmimo raidai, pats ėmiau ir nustebau, kad turime visai nemažai išverstų kūrinių į lietuvių kalbą. Ir dar visai neseniai, net neišpirktų iš knygyno lentynų. Gal kas susidomės, tad pateikiu.

 

1. Virdžinija Vulf (Virginia Woolf, 1882–1941, JK)

 

Vulf, viena žymiausių modernizmo figūrų, turėjo kompleksišką ir fluidišką (besikeičiančią) seksualinę tapatybę, kuri tiesiogiai atsispindėjo jos kūryboje. Nors buvo ištekėjusi už Leonardo Vulfo, ryškiausią emocinį ir kūrybinį ryšį ji palaikė su rašytoja ir sodininke Vita Sakvil-Vest (Vita Sackville-West). Apie jų romaną išlikę gausūs, aistringi laiškai. Ši aistringa patirtis įkvėpė romaną „Orlandas“ (Orlando, 1928), kuris peržengė lyties ir laiko ribas, tapdamas vienu ankstyvųjų kūrinių apie lyties fluidiškumą ir moters bei vyro tapatybę. Vulf novatoriškas „sąmonės srauto“ technikos naudojimas ir dėmesys moters patirčiai („Ponia Dalovėj“, „Į švyturį“) padarė ją moterų ir LGBT+ literatūros ikona.

 

2. Džeimsas Boldvinas (James Baldwin, 1924–1987, JAV)

 

Boldvinas buvo afroamerikietis rašytojas, tapęs vienu svarbiausių balsų, nagrinėjančių rasizmą, seksualumą ir tapatybę. Nuo homofobijos ir rasinės diskriminacijos Niujorke jis pabėgo į Paryžių. Nors didžioji dalis jo šešėlio kritikos buvo nukreipta prieš rasizmą, jo homoseksualumas buvo centrinė jo darbo dalis. Romanas „Džovanio kambarys“ (Giovanni’s Room, 1956) drąsiai vaizduoja amerikiečio Davido meilės romaną su italų barmenu Paryžiuje, visiškai ignoruojant rasines problemas, bet susitelkiant į homoseksualumo gėdą ir baimę tuometinėje visuomenėje. Boldvino atvirumas lėmė jo, kaip vieno iš ankstyvųjų juodaodžių, gėjų, aktyvistų ir intelektualų, pripažinimą.

 

3. V. H. Odenas (W. H. Auden, 1907–1973, JK/JAV)

 

Odenas buvo atvirai homoseksualus poetas. Jo homoseksualumas nebuvo tiesioginė visos jo poezijos tema, tačiau jo gyvenimo patirtis ir santykiai su vyrais persmelkė jo darbus intymiomis ir filosofinėmis įžvalgomis. 1939 m. Niujorke jis susipažino su jaunesniu poetu Česteriu Kalmanu (Chester Kallman), kuris tapo jo ilgalaikiu partneriu ir gyvenimo palydovu iki pat Odeno mirties. Šis ryšys ir jo pasaulėžiūra padėjo jam tapti vienu įtakingiausių ir labiausiai cituojamų XX a. poetų. Jo kūryba, kaip antai „Laikas ir mirties agonija“ (The Age of Anxiety, 1947), pasižymėjo intelektualiniu aštrumu ir meistriška forma.

 

4. Gertrūda Stain (Gertrude Stein, 1874–1946, JAV)

 

Stain buvo modernizmo švyturys, geriausiai žinoma dėl savo eksperimentinės rašymo technikos ir kultūrinio centro kūrimo Paryžiuje. Jos 39 metus trukęs romanas su Alise B. Toklas buvo viešas ir tvirtas, tapdamas ryškiu atvirų lesbiečių santykių pavyzdžiu tuo metu. Ironiškas ir novatoriškas jos kūrinys „Alisos B. Toklas autobiografija“ (The Autobiography of Alice B. Toklas, 1933) iš tikrųjų yra Stain autobiografija, parašyta iš Alisos perspektyvos, kas leido jai grakščiai apeiti ir pažeisti įprastas biografijos ir tapatybės normas. Jos salonas tapo modernistinės meno ir literatūros sostine.

 

5. Kristoferis Išervudas (Christopher Isherwood, 1904–1986, JK)

 

Išervudas, kartu su Odenu, 1930-aisiais daug laiko praleido Berlyne, kur klestėjo laisvesnis homoseksualų gyvenimas prieš nacių iškilimą. Jo gyvenimas Berlyne tapo pagrindu novelių rinkiniui „Atsisveikinimas su Berlynu“ (Goodbye to Berlin, 1939). Išervudas buvo vienas iš pirmųjų rašytojų, atvirai ir be gėdos vaizdavusių homoseksualų gyvenimą. Vėliau, jau gyvendamas JAV, jis rašė tokius atvirus romanus kaip „Vienišas vyras“ (A Single Man, 1964), kuris tapo kertiniu moderniosios gėjų literatūros kūriniu, atvirai nagrinėjančiu gėdos nevaržomą gėjų tapatybę ir sielvartą. Man patiko sėkminga ir puiki šios knygos ekranizacija (2009) tuo pačiu pavadinimu.

 

6. Trumenas Kapotė (Truman Capote, 1924–1984, JAV)

 

Kapotė buvo žinomas dėl savo ekscentriškos asmenybės, aštraus intelekto ir viešo, nors ir ne visada atviro, homoseksualumo. Jis gyveno su savo partneriu Džeku Danfiu (Jack Dunphy). Kapotė garsėjo kaip talentingas stilistas. Nors jo ryškiausias kūrinys „Šaltakraujiškai“ (In Cold Blood, 1966) yra non-fiction detektyvas, jis atvirai vaizdavo gėjų kultūrą savo ankstesniame, Pietų gotikos stiliumi parašytame romane „Kiti balsai, kiti kambariai“ (Other Voices, Other Rooms, 1948), kuriame aprašoma berniuko paauglystė ir susidūrimas su seksualiniais niuansais. Abu kūriniai išversti į lietuvių kalbą.

 

7. E. M. Forsteris (E. M. Forster, 1879–1970, JK)

 

Forsterio homoseksualumas visą gyvenimą buvo slaptas dėl griežtų to meto Didžiosios Britanijos įstatymų, kriminalizuojančių gėjų santykius. Jis rašė romanus apie heteroseksualų gyvenimą, tokius kaip „Kelias į Indiją“ (A Passage to India), tačiau savo asmenine patirtimi grįstą romaną „Morisas“ (Maurice) apie homoseksualų vyrų meilę jis rašė apie 1913–1914 m. ir uždraudė jį publikuoti iki pat savo mirties, bijodamas teisinio persekiojimo ir visuomenės pasmerkimo. Išleistas 1971 m., „Morisas“ tapo džiaugsmingu, nors ir uždelstu, manifestu, parodžiusiu, kad gėjų meilė gali turėti laimingą pabaigą. Devinto dešimtmečio pabaigoje netgi ekranizuotas, o vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė aktorius (anuomet dar jaunutis) H. Grantas.

 

8. Radcliffas Holas (Radclyffe Hall, 1880–1943, JK)

 

Hola viešai save vadino „inverte“ (terminas, naudotas to meto seksologijoje, apibūdinantis moterį, kuri jaučiasi ir rengiasi kaip vyras), rengėsi vyriškai ir naudojo vardą Džonas (John). Jos lesbiečių tapatybė buvo žinoma to meto Londono bohemos sluoksniuose. Jos romanas „Vienatvės šulinys“ (The Well of Loneliness, 1928) tapo sensacija ir istorine lesbiečių literatūros klasika. Nors jame naudojamas medicininis „inversijos“ terminas, romanas buvo uždraustas Didžiojoje Britanijoje dėl obsceniškumo, o tai tik padidino jo šlovę ir įtaką, parodant lesbiečių gyvenimą atvirai.

 

9. Žanas Ženė (Jean Genet, 1910–1986, Prancūzija)

 

Ženė gyvenimas buvo nepaprastai sunkus: jis buvo našlaitis, vagis ir kalinys, o jo kūriniai atspindi šią marginalizacijos patirtį. Jo homoseksualumas, kartu su kriminaline praeitimi, tapo jo kūrybos varomąja jėga. Jo ankstyvieji darbai, tokie kaip „Gėlių Dievo Motina“ (Notre Dame des Fleurs, 1943), sukūrė poetišką ir mitologizuotą kalėjimų, vyrų prostitucijos ir gėjų pogrindžio pasaulį. Jis tyrinėjo etikos ir estetikos ribas, paverčiant tai, kas visuomenės laikoma negražu ar nuodėminga, aukščiausiu meno ir grožio objektu. Knyga buvo leidyklos „Kitos knygos“ 2011 metais išleista.

 

10. Langstonas Hjusas (Langston Hughes, 1902–1967, JAV)

 

Hjusas buvo pagrindinė figūra Harlemo Renesanso judėjime, o jo poezija ir proza šlovino juodaodžių kultūrą. Nors Hjusas niekada viešai neaptarė savo seksualumo, apie jį plačiai kalbėta akademiniuose sluoksniuose: jis greičiausiai buvo gėjus arba biseksualus, ir vengė oficialiai apibrėžti savo seksualumą dėl tuometinės visuomenės ir aktyvizmo nuostatų. Vis dėlto, jo meilės poezijoje ir tam tikrose pjesėse randami dviprasmiški, intymūs vyriški vaizdai. Jo įtaka yra milžiniška, nes jis sugebėjo sujungti afrikiečių-amerikiečių patirtį su modernizmo srovėmis, naudojant džiazo ir bliuzo ritmus savo kūryboje.

 

Štai tiek.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Judžinas O'Nilas (Eugene O'Neill) apie gimimą ir mirtį viešbutyje, savo gyvenimą

 

Sveiki,

 

„Gimiau viešbučio kambary ir Dievo prakeiktas mirštu viešbučio kambary.“ Judžinas O‘Nilas

 

Amerikiečių dramaturgo Judžino O'Nilo (Eugene O‘Neill, 1888-1953) citata yra lakoniškas ir niūrus jo gyvenimo apibendrinimas, kuris puikiai atspindi ir esmines jo dramaturgijos temas: vienišumą, nestabilumą ir amžinąjį svetimumą. Tai man be galo įdomi asmenybė, paženklinta tragišku likimu. Faktiškai šioji frazė tapo jo egzistencijos ciklo konstatavimu: jis gimė Niujorko „Broadway“ viešbučio kambaryje, nes tėvas buvo nuolat gastroliuojantis aktorius, ir mirė Bostono viešbučio kambaryje. Šis viešbutis tampa galinga metafora: tai vieta be šaknų, tranzitinė erdvė, rodanti, kad O'Nilas niekada neturėjo tikrų, ramių namų. Jo gyvenimas buvo nuolatinis klajojimas, kurį lydėjo disfunkcinė šeima – motina priklausoma nuo morfijaus, tėvas alkoholikas ir brolis, taip pat kovojantis su priklausomybėmis.

 

Antroji citatos dalis, „Dievo prakeiktas“, apima O'Nilo asmeninį skausmą ir nevilties jausmą. Dramaturgas pats jaunystėje sirgo tuberkulioze, kovojo su alkoholizmu ir sunkia depresija, todėl jautėsi esąs pasmerktas jau nuo gimimo. Viešbučio kambarys tokiu atveju nebeatspindi tik fizinės vietos, bet virsta sielos kalėjimu – izoliacija, kuri nepalieka vietos meilei, ramybei ar išsigelbėjimui. Būtent šis psichologinis kalėjimas tampa pagrindine O'Nilo kūrinių ašimi: jo personažai, ypač tokiose dramose kaip „Ilgos dienos kelionė į naktį“ ar „Ledininko ateitis“, nuolat gyvena iliuzijomis, kurios žlunga, palikdamos juos apnuogintus ir vienišus, klaidžiojančius be aiškios prasmės ar prieglobsčio. Citatą galima laikyti jo poetine tragedija – asmeninės patirties esencija, kurioje klajūno likimas virsta universaliu žmogaus pasmerkimo bejėgiškumui simboliu.

 

Maištinga Siela

From Existential Apathy to Political Submission: Exploring the Features and Manifestations of Resignation Across Key Works of Western Literary Canon (Camus, Flaubert, Shakespeare, Orwell, Goethe)

 

The Anatomy of Resignation: Features and Manifestations in Western European Literature

Defining Resignation and its Psychological Traits

 

Resignation (from the Latin resignatio, meaning 'giving up' or 'yielding') is a profound psychological state characterized by surrender or acceptance of an inevitable—and often unfavorable—situation or fate. It signifies the abandonment of further struggle, effort to change circumstances, or hope for improvement. The key feature of resignation is an internal withdrawal coupled with apathy; the individual ceases to act proactively or pursue goals, instead experiencing a pervasive sense of helplessness and loss (often a loss of personal agency or control). While occasionally interpreted as a sign of inner peace or wise acceptance, resignation is primarily associated with emotional detachment, disappointment, and grief. This feeling becomes particularly acute when, after prolonged struggle or significant effort, one realizes that the situation will not improve, and all that remains is passive acceptance.

 

Resignation in the Literary Canon: Existential and Social Responses

 

The concept of resignation is frequently explored and dissected in Western European literature, reflecting complex dramas of human existence. In existentialist literature, which emphasizes the absurdity of life and the burden of choice, resignation emerges as a response to meaninglessness; the protagonist ceases the search for purpose and merely "is." A prime example is Albert Camus' The Stranger (L'Etranger), where the main character, Meursault, demonstrates complete indifference to the surrounding world and his own fate. His chilling emotional detachment and apathy symbolize a surrender to an absurd existence. In Classical literature, resignation is often tied to unrequited love, social inequality, or political impotence. For instance, in some nineteenth-century realist novels like Gustave Flaubert's Madame Bovary, characters disillusioned with reality resort to living in a world of illusion or succumb to boredom and apathy, realizing their inability to escape societal norms or their given station. In these examples, resignation serves as a form of passive protest or silent deterioration.

 

Case Studies: Three Dimensions of Surrender

 

1. The Paralysis of Intellect: Shakespeare's Hamlet

In William Shakespeare's tragedy Hamlet, resignation is not presented as utter defeat but as a paralysis of action stemming from metaphysical uncertainty and moral doubt. Hamlet's incessant delay in avenging his father's murder, epitomized by the famous soliloquy "To be or not to be," reflects an existential resignation. Confronted by injustice and corruption, he loses the will to act, as any effort seems futile against the inevitability of fate and death. His resignation is born out of intellectual overthinking and the collapse of ideals—he cannot accept a world that fails to meet his moral standards. This is resignation that paralyzes.

 

2. The Forced Submission: George Orwell's Nineteen Eighty-Four

George Orwell's dystopia Nineteen Eighty-Four features resignation as a devastating consequence of political terror, manifesting as the total destruction of personality and internal submission. The protagonist, Winston Smith, initially attempts to resist the totalitarian regime and preserve his individuality, but following physical and psychological torture in the Ministry of Love, he is utterly broken. Winston's resignation is not a free choice but the annihilation of will and soul—he eventually and genuinely comes to love Big Brother. The cause of this surrender is the absolute power of the state and constant fear. Its meaning serves as a chilling warning of how power can completely erase human self-awareness, reducing an individual to a helpless tool stripped of the internal capacity to protest. This is resignation imposed by force.

 

3. The Tragedy of Feeling: Goethe's The Sorrows of Young Werther

In Johann Wolfgang von Goethe's novel The Sorrows of Young Werther (Die Leiden des jungen Werthers), resignation results from the absolutization of Romantic love and emotion. Werther is hopelessly in love with Lotte, who is married to another. His resignation stems from an irremediable situation in the private sphere: unable to possess the woman he loves and refusing to accept social conventions and reality, he opts for passivity and ultimately suicide. The cause of this surrender is an intolerance for the limiting reality of the world and an emotional hypersensitivity that fails to adapt. Werther's resignation reflects the collapse of Romantic-era idealism, demonstrating that an over-reliance on feeling without the intervention of reason leads to destruction. This is resignation born of emotional frustration.

Kas yra rezignacija? Rezignacija Vinco Mykolaičio-Putino romane "Altorių šešėly" bei Vakarų Europos literatūroje

Sveiki,

 

Literatūros veikėjai dažnai, kaip ir mes, žmonės, patiriame rezignacijos etapus. Vieni labiau, kiti mažiau. Šiame įraše apžvelgsiu, kas yra rezignacija, kokie jos požymiai, pateiksiu Vakarų Europos literatūrinių pavyzdžių ir Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ pagrindinio veikėjo Liudo Vasario rezignacijos atvejį.

 

Rezignacija, jos ypatumai ir pasireiškimas Vakarų Europos literatūros pavyzdžiuose (A. Camus „Svetimas“, G. Flaubert „Ponia Bovari“, V. Šekspyras „Hamletas“, G. Orwell „1984-ieji“, J. W. von Goethe „Jaunojo Verterio kančios)

 

Rezignacija (iš lot. resignatio, reiškiančios atsisakymą, nusileidimą) – tai psichologinė būsena, apibūdinama kaip pasidavimas ar susitaikymas su neišvengiama, dažnai nepalankia, padėtimi ar lemtimi, atsisakant tolimesnės kovos, pastangų ką nors pakeisti ar vilties pagerinti. Pagrindinis rezignacijos požymis yra vidinis atsisakymas ir apatija; žmogus nustoja aktyviai veikti ar siekti tikslų, jaučia bejėgiškumą ir praradimą (galbūt savo paties galios ar kontrolės). Nors kartais rezignacija gali būti suvokiama kaip ramybės ar išmintingo susitaikymo ženklas, dažniausiai ji siejama su emociniu atsitraukimu, nusivylimu ir liūdesiu.  Šis jausmas ypač ryškus, kai po ilgos kovos ar didelių pastangų suprantama, kad situacija nepagerės, ir viskas, kas lieka, yra priėmimas.

 

Šis jausmas dažnai sutinkamas ir gvildenamas Vakarų Europos literatūroje, atspindėdamas sudėtingas žmogaus egzistencijos dramas. Pavyzdžiui, egzistencialistinėje literatūroje, kurioje akcentuojamas absurdas ir pasirinkimo našta, rezignacija pasireiškia kaip atsakas į gyvenimo beprasmybę, kai herojus nustoja ieškoti prasmės ir tiesiog „yra“. Prancūzų rašytojo Alberto Camus „Svetimas“ yra puikus pavyzdys: pagrindinis veikėjas Merso rodo visišką abejingumą aplinkiniam pasauliui ir savo paties likimui, jo šaltumas ir emocinis atsitraukimas simbolizuoja pasidavimą absurdiškai egzistencijai. Klasikinėje literatūroje rezignacija dažnai susijusi su nelaiminga meile, socialine nelygybe ar politiniu bejėgiškumu. Pavyzdžiui, kai kuriuose XIX a. realistiniuose romanuose (pvz., Gustave'o Flaubert'o „Ponia Bovari“), personažai, nuvilti gyvenimo realybės, ima gyventi iliuzijų pasaulyje arba pasiduoda nuoboduliui ir apatijai, nes suvokia savo negalėjimą pabėgti nuo socialinių normų ar savo padėties. Rezignacija šiuose pavyzdžiuose tampa pasyvaus protesto ar tylaus žlugimo forma.

Paveikslas „Rezignacija, panelė ir pusryčių stalas“, Bertha Wegmann, 1890.

 

Pirmasis pavyzdys yra Viljamo Šekspyro tragedija „Hamletas“. Rezignacija čia pasireiškia ne kaip visiškas pasidavimas, o kaip veiksmo paralyžius, atsirandantis dėl metafizinio neapibrėžtumo ir moralinio abejojimo. Hamleto nuolatinis atidėliojimas atkeršyti už tėvo mirtį ir jo garsi abejonė „Būti ar nebūti“ atspindi egzistencinę rezignaciją: susidūręs su gyvenimo neteisingumu ir korupcija, jis praranda valią veikti, nes bet kokia pastanga atrodo beprasmė prieš lemtį ir mirties neišvengiamumą. Jo rezignacija kyla iš intelektualinio perteklinio mąstymo ir idealų žlugimo, kai jis negali priimti pasaulio, kuris neatitinka jo moralinių standartų. Tai rezignacija, kuri paralyžiuoja.

 

Antrasis pavyzdys – George'o Orwell'o distopija „1984“. Čia rezignacija tampa politinio teroro rezultatu, įgydama visiškos asmenybės sutriuškinimo ir vidinio pasidavimo prasmę. Pagrindinis veikėjas Vinstonas Smitas (Winston Smith) iš pradžių bando kovoti su totalitariniu režimu ir išsaugoti savo individualumą bei prisiminimus, tačiau po fizinių ir psichologinių kankinimų Minties ministerijoje jis visiškai palūžta. Vinstono rezignacija yra ne laisvas pasirinkimas, o valios ir sielos sunaikinimas – jis galiausiai nuoširdžiai pamilsta Didįjį Brolį. Šios rezignacijos priežastis yra absoliuti valstybės jėga ir nuolatinė baimė, o jos prasmė – įspėjimas apie tai, kaip valdžia gali visiškai ištrinti žmogaus savimonę ir paversti jį bejėgiu įrankiu, kuris nebeturi net vidinės galios protestuoti. Tai rezignacija, primesta jėga.

 

Trečiasis pavyzdys – Johanno Wolfgango von Goethe's romanas „Jaunojo Verterio kančios“. Rezignacija čia yra romantinės meilės ir jausmų absoliutizavimo padarinys. Verteris yra beviltiškai įsimylėjęs Lotę, kuri ištekėjusi už kito. Jo rezignacija kyla iš nepataisomos situacijos privačioje sferoje: negalėdamas turėti mylimos moters ir atsisakydamas priimti socialines konvencijas bei realybę, jis pasirenka pasyvumą ir galiausiai savižudybę. Šios rezignacijos priežastis yra nepakantumas ribojančiai pasaulio realybei ir emocinis jautrumas, kuris nepajėgia adaptuotis. Verterio rezignacija atspindi romantinės eros idealizmo žlugimą, parodant, kad per didelis atsidavimas jausmams be proto įsikišimo veda į žlugimą. Tai rezignacija, atsiradusi iš emocinės frustracijos.

 

Rezignacija Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“: Liudo Vasario atvejis

 

Rezignacija Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ yra pagrindinė ašis, per kurią analizuojama kunigo Liudo Vasario asmenybės drama. Rezignacijos genezė slypi ankstyvajame veikėjo gyvenimo etape, kuomet jis, vedamas idealistinio tikėjimo ir tėvų primestos pareigos (o ne tikrojo pašaukimo), susitaiko su visuomenės ir šeimos lūkesčiais ir pasirenka dvasininko kelią. Tai pirminė, paslaptingai rami, bet lemtinga rezignacija prieš visuomenės struktūrą ir tradiciją. Jis pasirašo įžadams, nors širdyje jaučia menininko ir pasaulietiškos meilės šauksmą.

 

Ši pirminė rezignacija tampa vidinės tragedijos priežastimi ir ištiso psichologinio proceso pradžia. Dvasininko sutana varžo jo poeto prigimtį, o celibato įžadas nuolat konfliktuoja su žmogiškos meilės troškimu ir aistringais jausmais moterims (ypač Liucei ir bažnyčios Nepažįstamajai). Vasario rezignacija virsta nuolatiniu vidiniu susiskaldymu, nuolatiniu savęs apgaudinėjimu ir emociniu pasitraukimu iš tikrojo gyvenimo. Jis tampa šaltas, sarkastiškas, stengiasi apsisaugoti nuo pasaulio, per daug analizuodamas savo jausmus. Vasario psichologija pasižymi per dideliu refleksyvumu ir valios stoka – jis nuolat delsia priimti sprendimą, bijodamas skausmingų pasekmių – viešos gėdos, šeimos sielvarto ir socialinės atskirties.

 

Rezignacijos procesas romane pasiekia kulminaciją per jo santykius su moterimis ir kūrybiniu darbu. Būtent per šias patirtis Vasaris galutinai suvokia, kad negali gyventi melu ir kad jo dvasininko pareigos tik slopina jį kaip asmenybę ir menininką. Rezignacijos pasekmė buvo asmenybės ir kūrybos sustingimas. Kūryba (poezija) jam tampa vieninteliu, nors ir nelegaliu, būdu išsilieti, tačiau ji nuolat konfliktuoja su „šventais“ įžadais.

 

Išsilaisvinimas ir rezignacijos pabaiga įvyksta tik po ilgos, sekinančios vidinės kovos, kurios kulminacinis taškas yra sprendimas atsisakyti kunigystės. Vasaris pagaliau pasiryžta nutraukti melą ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą. Šis išsilaisvinimas nėra lengvas ar greitas. Jis reikalauja didžiulio moralinio jėgos mobilizavimo ir atsiskyrimo nuo senojo gyvenimo būdo. Nors romanas baigiasi Vasario atsistatydinimu ir naujo, laisvo, bet neaiškaus gyvenimo pradžia, jo siela lieka pažymėta ilgametės rezignacijos pėdsakais. Jis tampa poetu – visiškai atsidavusiu menui žmogumi, bet moka didelę kainą – praradimą ramybės ir tam tikro stabilumo. Jis išsivaduoja iš sutarties su Bažnyčia, bet įžengia į naują egzistencinės laisvės naštą.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 137: praktikuok dėkingumą pasauliui

 Photo Steve McCurry, 2019

Sveiki, skaitytojai,

 

Man patinka ši Steve McCurry padaryta nuotrauka. Dažnai ieškau kokios nors paveikslinės išraiškos tam, ką ketinu parašyti pozityvumo dienoraštyje. Pamačiau šį berniuką balandžių aikštėje, kurioje jis glaudžiasi ir šildosi. Ar ne toks yra tas mūsų dėkingumas pasauliui ir galų gale Visatai? Kylantis iš poreikio priglausti ir priimti taip, kaip yra?

 

Dėkingumas už nieką ir kartu viską, už tai, kad viskuo šiame gyvenime iš esmės yra pasirūpinta. Dar senovės Antikos filosofai sprendė, ar žmogus turi kokią nors laisvą valią. Kaip toji valia reiškiasi? Dažnai forsuotai, per bandymą paveikti ir kontroliuoti tai, kas yra išorėje. Kasdien praktiškai autopilotu su tuo susiduriu, nė neapmąstydamas šio veikimo principo, nes aplinkoje beveik veikia būtent galios ir įtakos svertais.

 

Šiandien medituodamas vonioje ir dėkodamas poilsio akimirkai, kai pagaliau galiu skirti laiką sau ir savo apsivalymui, pagalvojau, kad dėkingumas atgraso nuo išorinės kontrolės, jis kažin kaip pripildo ir leidžia į viską žiūrėti labai atlaidžiai. Tad daugiau jauskime dėkingumą mąstydami apie gausą ir tai, ką turime, taip dar labiau gausindami tą energiją ir mintis, tada ir atsiribojimas nuo perdėtos kontrolės vyks automatiškai.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche) apie tai, kad Dievas mirė Vakarų kultūroje

 

Sveiki,

 

„Dievas mirė. Dievas lieka miręs. Ir mes jį nužudėme.“ Frydrichas Nyčė

 

Absoliutus ir galingas Friedricho Nietzsche's (Frydricho Nyčės) teiginys: „Dievas mirė. Dievas lieka miręs. Ir mes jį nužudėme“ (Vok. „Gott ist tot. Gott bleibt tot. Und wir haben ihn getötet.“) yra ne tik ateistinė deklaracija, bet ir Vakarų civilizacijos moralinės krizės diagnozė. Šia fraze Nyčė konstatuoja faktą, kad krikščioniškasis Dievas, ilgus šimtmečius tarnavęs kaip absoliutus moralinis ir metafizinis pamatas, prarado savo galią ir patikimumą modernioje visuomenėje. Mokslas, Švietimo idealai ir racionalus mąstymas tapo tais „žudikais“, kurie nuvertino ir padarė nereikalingą transcendentinę tiesą, sugriaudami senąją pasaulėžiūrą.

 

Šis „Dievo nužudymas“ reiškė, kad žlugo universalių vertybių sistema – nebeliko „iš aukščiau“ duotų taisyklių, kas yra gėris, o kas blogis. Nyčė įspėjo, kad tai yra ir baisiausias, ir didingiausias žmonijos poelgis. Didingiausias, nes tai reiškia žmonijos laisvės triumfą ir emancipaciją nuo primestos moralės, o baisiausias, nes žmonės dar nesuvokė šio veiksmo masto ir pasekmių.

 

Būtent šios krizės rezultatas yra nihilizmas (Nihilismus) – ta būsena, kai žmogus suvokia, kad visos tradicinės vertybės žlugo, bet neturi nieko, kuo jas pakeisti, o tai sukelia galingą beprasmybės ir vilties praradimo jausmą. Nyčė ragino Vakarų kultūrą reaguoti į šį nihilistinį nuosmukį, ne grįžtant atgal (vergo moralės link), o žengiant į priekį. Jo sprendimas buvo Antžmogis (Übermensch) – individas, kuris, suvokęs beprasmybę, pats sukurkia savo vertybes, patvirtina gyvenimą su visu jo chaosu ir tampa savo paties įstatymu. Taigi, galutinė Nyčės žinia buvo griežta: jei Dievas mirė, žmogus privalo tapti gyvenimo kūrėju, arba bus sunaikintas savo paties nihilizmo.

Maištinga Siela

Oberonas ir Titanija – kas jie tokie yra? Oberono ir Titanijos vestuvės dramoje "Faustas"

 Paveikslas „Oberono ir Titanijos susitikimas“, (The Reconciliation of Titania and Oberon) Joseph Noel Paton, 1847 m.

Sveiki, skaitytojai,

 

Šis įrašas yra skirtas apžvelgti Urano palydovų Oberono ir Titanijos kilmę mituose ir literatūroje. Oberono ir Titanijos vardai, šiandien neatsiejami nuo magijos, gamtos dvasios ir, svarbiausia, fėjų pasaulio, didžiausią žinomumą įgijo ne iš senovės mitologijos, bet iš literatūros. Tai yra du patys žymiausi fėjų karalius ir karalienė Vakarų kultūroje. Jų genezė yra persipynusi su Renesanso ir Romantizmo epochos autoriais, o ypač su Williamo Shakespeare'o (Viljamo Šekspyro) kūryba.

 

Oberono ir Titanijos „sukūrė“ Williamas Shakespeare'as

 

Oberono ir Titanijos, kaip karaliaus ir karalienės, vaizdavimas tvirtai įsitvirtino per Shakespeare'o komediją „Vasarvidžio nakties sapnas“ (parašyta apie 1595–1596 m.). Būtent Shakespeare'as sujungė ir apibrėžė šiuos personažus. Nors Oberono vardas jau buvo žinomas viduramžių prancūzų romanuose (kaip „Auberon“ – pusiau elfų princas), o Titanijos vardą jis paėmė iš Ovidijaus (kur tai buvo deivės Dianos epitetas, reiškiantis „iš Titanų kilusi“), Shakespeare'as juos pavertė galingomis, bet žmogiškomis, gamtos stichijas valdančiomis fėjų pasaulio valdovų poromis.

 

Šekspyro pjesėje Oberonas ir Titanija yra įsitraukę į nuožmų ginčą dėl globotinio indų berniuko. Jų kivirčas atspindi ne tik asmeninius santykius, bet ir sukelia chaosą gamtoje: upių potvynius, derliaus puvimą ir neįprastą rūką. Šis naratyvas parodo, kad fėjų pasaulis nėra atskirtas nuo žmogiškojo, bet yra su juo glaudžiai susijęs – karališkos poros nesantaika turi tiesioginį poveikį žmonių gyvenimams.

Oberonas ir Titanija – fėjų karalystės valdovai

 

Įtaka Romantizmo epochai – J. W. Gėtė ir „Faustas“

 

Po daugiau nei 200 metų po Shakespeare'o vokiečių rašytojas ir filosofas Johanas Volfgangas von Getė (Johann Wolfgang von Goethe) šiuos personažus perkėlė į savo didįjį kūrinį „Faustas“. Pirmojoje „Fausto“ dalyje, kuri vaizduoja Vokietijos pavasario šventę – Valpurgijos naktį (Walpurgis-Nachtstraum), Oberonas ir Titanija pasirodo kaip spektaklio „žvaigždės“ – fėjų karalius ir karalienė, švenčiantys savo Auksinę vestuvių sukaktį. Gėtė panaudoja Oberono ir Titanijos Valpurgijos naktyje, siekdamas sukurti ironišką ir alegorinę sceną. Oberonas ir Titanija, atgavę santarvę po 50 metų separacijos, čia simbolizuoja meilės ir santuokos filosofiją. Jų santuoka čia apibūdinama taip: „Jeigu nori, kad tavo pora mylėtų, pirmiausia turi išsiskirti!“

 

Ši scena Gėtės „Fauste“ yra satyrinis „mini-teatras“ (Intermezzo), pripildytas daugybės kitų mitologinių ir literatūrinių personažų, kurie ironiškai komentuoja Vokietijos literatūrą, meną ir net politiką. Pats Oberono ir Titanijos susitaikymas čia tampa parodija, paliečiančia nesutarimus šeimoje ir parodančia, kad net fėjų pasaulio meilė yra paženklinta ginčų, o jų „auksinė santuoka“ įmanoma tik po ilgo priverstinio išsiskyrimo – Titanija siūlo vyrą siųsti į Šiaurės ašigalį, o žmoną – į Ekvatorių.

 

Jūsų Maištinga Siela