Asmenybė. Rašytojas Markizas de Sadas (Donatien Alphonse François de Sade): biografija, gyvenimas, knygos, erotika, "120 Sodomos dienų" ir kt.

 

Sveiki, brangieji!

 

Tęsiu garsiausių pasaulių rašytojų gyvenimus ir jų nuveiktus darbus. Šįkart labai prieštaringai savu metu vertintą erotinio (gal net beveik pornografinio) romano rašytoją prancūzą Markizą de Sadą.

 

ANKSTYVASIS MARKIZO DE SADO GYVENIMAS: TĖVAI, POMĖGIAI, TUOMETINĖ PRANCŪZIJA IR SOCIALINĖ PADĖTIS

 

Donatienas Alphonse’as François de Sade’as (mums labiau žinomas kaip Markizas de Sadas) gimė 1740 m. birželio 2 d. Paryžiuje, Condé rūmuose. Jo kilmė buvo itin aukšta ir prestižinė: tėvas, grafas Jeanas-Baptiste’as de Sade’as, buvo diplomatas ir karininkas, o motina Marie-Éléonore de Maillé de Carman buvo artima karališkosios giminės giminaitė. Nors šeima priklausė senajai aristokratijai, jų finansinė padėtis nebuvo stabili, o santykiai šeimoje – šalti. Ankstyvoji vaikystė praėjo prabangoje, tačiau be tėvų šilumos: motina netrukus pasitraukė į vienuolyną, o tėvas didžiąją laiko dalį leido tarnyboje ar ieškodamas pramogų, tad berniuko auklėjimu rūpinosi dėdė abatas, pagarsėjęs savo meile literatūrai ir, ironiška, gana laisvamanišku gyvenimo būdu.

 

De Sadas augo Liudviko XV valdymo laikais, kai Prancūzija išgyveno „galantiškąjį“, bet kartu ir gilaus moralinio dvilypumo laikotarpį. Tai buvo Švietimo amžius – mąstytojai kaip Voltaire’as ir Rousseau kėlė laisvės idėjas, tačiau už blizgančio Versalio rūmų fasado slypėjo korupcija, didžiulė socialinė nelygybė ir dekadansas. Aristokratija mėgavosi absoliučia privilegija, o elito sluoksniuose libertinizmas (moralinių ir religinių suvaržymų atmetimas) tapo savotiška mada. Mažasis Donatienas matė šį kontrastą: griežtas religines apeigas ir tuo pat metu egzistuojantį visišką hedonizmą bei cinizmą aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose.

 

Būdamas dešimties, de Sadas pradėjo mokytis prestižinėje jėzuitų Louis-le-Grand kolegijoje Paryžiuje. Čia jis gavo puikų klasikinį išsilavinimą, studijavo retoriką, filosofiją ir kalbas. Jėzuitų mokymo metodai buvo griežti, tačiau būtent čia pasireiškė jo didžiausia aistra – teatras. Mokykloje vaidinami spektakliai jam paliko neišdildomą įspūdį; jis visą gyvenimą liko pamišęs dėl scenos menų, režisūros ir vaidybos. Šis polinkis į teatrališkumą vėliau persikėlė ir į jo asmeninį gyvenimą bei kūrybą – jis viską matė kaip didelį, dažnai žiaurų ir provokuojantį vaidinimą.

 

Paauglystėje, būdamas vos 14-os metų, de Sadas įstojo į kavalerijos mokyklą ir netrukus pasinėrė į Septynerių metų karą. Karinė tarnyba jam sekėsi neblogai – jis pasižymėjo drąsa, gavo kapitono laipsnį ir išmoko kietos disciplinos, tačiau tuo pačiu metu kare pamatė mirtį, prievartą ir žmogaus gyvybės trapumą. Ši patirtis sutvirtino jo cinizmą ir suvokimą, kad jėga dažnai yra vienintelis galiojantis įstatymas. Grįžęs iš karo kaip jaunas karininkas, jis buvo laikomas žavingu, išsilavinusiu, bet itin ūmiu ir neprognozuojamu jaunuoliu, kurio temperamentas pradėjo kelti nerimą jo šeimai.

Markizo de Sado tėvas buvo vardu Jeanas-Baptiste'as François Joseph de Sade buvo taip nusivylęs sūnumi ir juo gėdijosi, kad stengėsi jį laikyti izoliuotą nuo visuomenės psichiatrijos klinikose.

 

Iki tol, kai tapo žinomu rašytoju, de Sado charakteris pasižymėjo kraštutinumais. Jis buvo nepaprastai inteligentiškas, ambicingas ir turėjo puikų humoro jausmą, tačiau kartu buvo egocentriškas, linkęs į pykčio priepuolius ir nepakenčiantis jokių autoritetų. Jo socialinė padėtis garantavo jam neliečiamumą, kuo jis mielai naudojosi. Finansinės tėvo bėdos vertė jį ieškoti naudingų vedybų, tad 1763 m. jis vedė Renée-Pélagie de Montreuil. Nors santuoka turėjo jį sutramdyti, ji tik suteikė jam daugiau išteklių tenkinti savo vis labiau tamsėjančius pomėgius.

 

Dar prieš pirmąsias knygas de Sadas tapo žinomas ne skaitytojams, o Paryžiaus policijai. Jo pomėgis lankytis viešnamiuose ir organizuoti orgijas, kuriose jis bandydavo įgyvendinti savo filosofines ir seksualines fantazijas, greitai tapo vieša paslaptimi. Pirmieji rimti teisiniai nemalonumai prasidėjo dėl „Rose Keller skandalo“, kai jis buvo apkaltintas smurtu prieš jauną moterį. Šie ankstyvieji suėmimai ir laikas, praleistas kalėjimuose (kur jis patekdavo dėl karaliaus pasirašytų slaptų įsakymų – lettres de cachet), tapo ta terpe, kurioje jo pyktis visuomenei ir religijai transformavosi į radikalią literatūrą.

 

MARKIZO DE SADO LITERATŪRINIS IŠKILIMAS, EROTINĖ LITERATŪRA, SKANDALAI IR KALĖJIMAI

 

Markizo de Sado virsmas iš dekadentiško aristokrato į radikalų rašytoją nebuvo atsitiktinis kūrybinis pasirinkimas, o veikiau desperatiška reakcija į ilgus izoliacijos metus. Didžiąją dalį savo brandaus gyvenimo – iš viso apie 27 metus – jis praleido įvairiuose kalėjimuose bei psichiatrinėse ligoninėse, tad popierius jam tapo vienintele erdve, kurioje jis galėjo nebaudžiamas manifestuoti savo neapykantą visuomenei ir Dievui. Jo rašymo procesas buvo paženklintas obsesijos: sėdėdamas ankštose celėse, jis rašydavo valandų valandas, dažnai naudodamas itin smulkų šriftą, kad sutaupytų brangų popierių. Garsusis „120 Sodomos dienų“ rankraštis, rašytas ant 12 metrų ilgio ritinio, tapo jo asmeniniu ritualu – savotiška „juodąja liturgija“, kurioje jis sistemingai katalogavo visas įsivaizduojamas žmogaus iškrypimo formas, siekdamas sukurti išsamiausią blogio enciklopediją.

 

De Sado literatūrinė filosofija rėmėsi idėja, kad gamta yra negailestinga ir destruktyvi, o žmogus, sekdamas savo prigimtimi, privalo atsikratyti moralės pančių. Jis pats yra sakęs, kad jo rašymas yra „pavojingas tik tiems, kurie neturi pakankamai drąsos pažvelgti į tiesą apie žmogaus sielos gelmes“. Seksą jis laikė ne meilės išraiška, o galios įrankiu, mechaniniu veiksmu, kurio metu stipresnis subjektas dominuoja silpnesnį. Jo svarbiausi kūriniai, tokie kaip „Justina, arba dorybės nelaimės“ bei „Žiuljeta, arba ydos suklestėjimas“, iliustravo šią cinišką pasaulėžiūrą: dorybingi personažai juose visada kenčia ir žūsta, o tie, kurie pasiduoda žiaurumui ir egoizmui, klesti ir mėgaujasi gyvenimu.

 

Realiame gyvenime de Sadas neapsiribojo vien teoriniais pasvarstymais, o aktyviai siekė įgyvendinti savo fantazijas, kurios anuomet kėlė tikrą siaubą. 1768 m. įvykęs „Rose Keller skandalas“ parodė jo polinkį į flageliaciją (plakimą) – jis pasamdė moterį, ją uždarė savo namuose Arcueil ir fiziškai kankino, stebėdamas jos skausmą. Dar garsesnis buvo 1772 m. Marselio incidentas, kurio metu markizas kartu su savo tarnu Latouru pasisamdė kelias prostitutes orgijai. Jos metu de Sadas naudojo stiprius afrodiziakus (vadinamąsias „ispanines museles“), kurie sukėlė moterims sunkius apsinuodijimus. Šie žaidimai neapsiribojo vien heteroseksualiais ryšiais – de Sadas atvirai praktikavo sodomiją, kuri tuo metu Prancūzijoje buvo laikoma sunkiu nusikaltimu, už kurį teoriškai grėsė mirties bausmė sudeginant.

 

Policijos persekiojamas jis buvo beveik nuolatos, o jo byla tapo asmeniniu policijos inspektoriaus Marais ir paties karaliaus galvos skausmu. Kadangi jis buvo aukšto rango aristokratas, valstybė dažnai naudojo lettres de cachet – slaptus suėmimo orderius, leidžiančius jį įkalinti be teismo, siekiant išvengti viešos gėdos jo šeimai. Jo tėvas, grafas de Sade’as, sūnumi nusivylė labai anksti, laikydamas jį gėda giminei ir visiškai atsiribodamas nuo jo likimo. Tuometinė visuomenė į jį žiūrėjo kaip į monstrą, kurio vardas tapo sinonimu viskam, kas yra iškrypę ir pagedę. Net ir revoliucijos metais, kai de Sadas trumpam buvo išlaisvintas, jo radikalumas gąsdino net pačius didžiausius maištininkus, tad jis vėl buvo uždarytas, šįkart kaip „per daug pavojingas naujajai tvarkai“.

 

Kalinimo metai Bastilijoje ir Vincennes pilyje jį pakeitė fiziškai – iš žavingo jaunuolio jis virto liguistai nutukusiu, beveik aklu seniu, tačiau jo protas išliko aštrus ir tulžingas. Jis nuolat skundėsi kalėjimo sąlygomis, tačiau būtent ten gimė jo žiauriausi tekstai. Sadas teigė, kad seksas be smurto yra „blankus kaip maistas be druskos“, ir savo kūryboje detaliai aprašinėjo ne tik orgijas, bet ir kankinimo įrankius, anatomines detales bei psichologinį aukos palaužimą. Jis tikėjo, kad dvasinis išsivadavimas įmanomas tik per visišką moralinių tabu sulaužymą, o sodomiją laikė aukščiausia maišto prieš gamtą ir religiją forma.

 

Paskutinius savo gyvenimo metus Markizas de Sadas praleido Charentono psichiatrinėje ligoninėje, kur jį apgyvendino šeimos prašymu, norint galutinai izoliuoti nuo visuomenės. Net ir ten jis nenustojo kurti – jis režisavo spektaklius, kuriuose vaidino kiti ligoninės pacientai, paversdamas gydymo įstaigą savotišku teatru. Mirė jis 1814 m., sulaukęs 74-erių, palikęs testamentą, kuriame prašė būti palaidotas be jokių religinių apeigų, o jo kapą turėjo užželti piktžolės, kad „mano vardas būtų ištrintas iš žmonių atminties“. Visuomenė jo norą iš dalies įvykdė – jo knygos dešimtmečius buvo draudžiamos ir platinamos tik pogrindyje, o oficiali istorija stengėsi jį pamiršti kaip tamsų Prancūzijos istorijos puslapį.

MARKIZO DE SADO POVEIKIS ATEINANČIOMS KARTOMS IR ŠIUOLAIKINEI MASINEI KULTŪRAI

 

Markizo de Sado palikimas XX amžiuje patyrė neįtikėtiną transformaciją: iš „prakeiktojo aristokrato“ ir pornografo jis tapo viena svarbiausių figūrų moderniajam supratimui apie žmogaus psichiką, meną ir politinę laisvę. Jo idėjos tapo pamatu ne tik seksualinei revoliucijai, bet ir gilioms filosofinėms bei meninėms diskusijoms apie tai, kas iš tikrųjų slypi už civilizuoto žmogaus kaukės.

 

Siurrealistai, vadovaujami André Bretono, de Sadą tiesiog sudievino. Jiems jis nebuvo nusikaltėlis, o greičiau didžiausias visų laikų maištautojas, kuris išdrįso išlaisvinti vaizduotę iš logikos ir moralės kalėjimo. Siurrealistai manė, kad de Sado tekstai pasiekė tai, ko jie patys siekė savo mene – visišką pasąmonės išsilaisvinimą. Garsusis menininkas Man Ray sukūrė jo įsivaizduojamą portretą, o Guillaume'as Apollinaire'as pavadino jį „laisviausia dvasia, kokia tik kada nors gyveno“. Menininkams jo kūryba buvo ne apie seksą, o apie absoliučią, bekompromisę laisvę kurti be jokių cenzūros rėmų.

 

Mokslo pasaulyje de Sado įtaka įsitvirtino per terminologiją. XIX a. pabaigoje Richardas von Krafftas-Ebingas įvedė terminą sadizmas, tiesiogiai nuorodą į markizo gyvenimą ir kūrybą. Tačiau būtent Sigmundas Freudas ir vėlesni psichoanalitikai (pavyzdžiui, Jacques'as Lacanas) de Sado tekstus pradėjo nagrinėti kaip tikslius žmogaus impulsų žemėlapius. Jie suprato, kad de Sadas aprašė tai, ką Freudas vėliau pavadino „mirties varu“ (Thanatos) – žmogaus prigimtyje tūnantį destrukcijos troškimą, kuris yra toks pat stiprus kaip ir gyvybės bei sekso varovas (Eros).

 

Po Antrojo pasaulinio karo intelektualai, tokie kaip Michelis Foucault ir Simone de Beauvoir, pradėjo de Sadą interpretuoti per politinę prizmę. Foucault savo darbuose apie seksualumo istoriją rėmėsi de Sado pavyzdžiu, rodydamas, kaip visuomenė bando kontroliuoti ir „normalizuoti“ kūną. Simone de Beauvoir savo garsioje esė „Ar turime sudeginti de Sadą?“ (Must We Burn Sade?) kėlė klausimą, ar žmogus gali būti laisvas, jei jo laisvė reikalauja kito asmens kančios. De Sadas tapo lakmuso popierėliu diskusijoms apie tai, kur baigiasi individo teisės ir prasideda kito žmogaus saugumas.

 

Populiariojoje kultūroje ryškiausią pėdsaką paliko režisierius Pieras Paolo Pasolini su filmu „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ (1975). Pasolini perkėlė de Sado knygos veiksmą į fašistinę Italiją, taip parodydamas, kad markizo aprašyti seksualiniai kankinimai iš tiesų yra puiki metafora politiniam smurtui ir totalitarizmui. Filmas buvo toks šokiruojantis, kad daugelyje šalių buvo uždraustas dešimtmečiams, tačiau jis galutinai įtvirtino de Sado vardą kaip priemonę kalbėti apie pačias tamsiausias žmogaus ir valstybės puses.

Piero Paolo Pasolini filmą „Solo, arba 120 Sodomos dienų“ kurį laiko rodė Vilniaus „Skalvijos“ kino teatras.Homoerotiniai santykiai nėra pateikiami kaip romantinė ar tapatybės išraiška, o veikiau kaip kraštutinė galios ir dominavimo forma. Keturi valdžios atstovai (libertinai) prievartos aktus prieš jaunus vaikinus naudoja tam, kad pademonstruotų savo absoliučią kontrolę ir visiškai sunaikintų aukų orumą. Filme gausu scenų, kuriose vyriškas kūnas tampa politinės agresijos objektu, o sodomija vaizduojama kaip priemonė sulaužyti bet kokius visuomenės moralinius tabu. Šie santykiai perteikiami per šaltą, beveik klinikinį žvilgsnį, pabrėžiant ne aistrą, o mechaninį išnaudojimą ir hierarchiją. Jaunuoliai verčiami dalyvauti seksualiniuose aktuose tarpusavyje arba su budeliais, taip iliustruojant fašistinę ideologiją, kurioje kūnas tėra valstybės nuosavybė. Tokiu būdu Pasolini de Sado tekstą paverčia vizualia analize, kurioje bet kokia seksualinė išraiška, įskaitant homoerotinę, tampa totalitarinio smurto įrankiu.

 

Radikalioji feministė Andrea Dworkin į Markizą de Sadą žiūrėjo ne kaip į laisvės simbolį, o kaip į brutalų patriarchalinės ideologijos architektą, kurio kūryba atvirai šlovina moterų pavergimą. Jos nuomone, de Sado tekstai nėra nekalta fantazija, bet tikslus žemėlapis, rodantis, kaip vyriška galia sistemoje realizuojama per smurtą, kankinimą ir seksualinį dominavimą. Dworkin griežtai kritikavo intelektualus, aukštinusius de Sadą, teigdama, kad jų ginama „kūrybinė laisvė“ yra pastatyta ant realių moterų skausmo ir nužmoginimo. Analizuodama de Sado personažus Justiną ir Žiuljetą, ji darė išvadą, kad autorius moterims paliko tik du pasirinkimus: būti kankinamai dorybingai aukai arba tapti žiauria budelio bendrininke. Ji laikė de Sadą modernios pornografijos pradininku, kuris seksualizavo neapykantą moterims ir pavertė ją priimtina vyriško malonumo forma. Pasak Dworkin, de Sado „maištas“ prieš Dievą ir visuomenę iš tiesų buvo tik radikali pastanga įtvirtinti absoliučią vyro teisę savintis ir naikinti moters kūną. Galiausiai jai de Sadas buvo ne revoliucionierius, o simptomas giliai sergančios kultūros, kurioje vyro malonumas yra neatsiejamas nuo kito žmogaus naikinimo.

 

Šiandien de Sadas vertinamas nebe kaip pornografas, o kaip radikalus mąstytojas, kuris pirmasis išdrįso pasakyti, kad žmogus nėra vien tik gera ir dorybinga būtybė. Jis parodė, kad civilizacija yra tik plona plėvelė, po kuria slepiasi žiaurūs instinktai. Nors jo aprašyti veiksmai išlieka atstumiantys ir nusikalstami, jo drąsa tyrinėti uždraustas temas atvėrė duris moderniai psichologijai, egzistencializmui ir šiuolaikiniam menui, kuriame nebijoma kelti nepatogių klausimų apie žmogaus prigimtį.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Olivia Laing apie kūną, laisvę, seksualumą, politiką ir teisę būti savimi

 

Sveiki!

 

„Visi mes esame įstrigę savo kūnuose, vadinasi, įstrigę viena kitai prieštaraujančių idėjų sankirtoje – taške, kuriame kertasi skirtingos sampratos, apie tai, ką tie kūnai reiškia, ką jie geba ir kas jiems leista arba uždrausta daryti. Mes nesame vien pavieniai asmenys, alkani ir mirtingi – mes dar ir reprezentatyvūs tipai, į kuriuos krypsta lūkesčiai ir reikalavimai, taikomi draudimai ir bausmės, o šios smarkiai įvairuoja, nelygu kokios rūšies kūne gyvename. <...> Štai ką vienas kūnas gali padaryti kito labui: skelbti laisvę, kuria galima dalytis, kuri smelkiasi po oda. Laisvė – tai ne išsivadavimas nuo praeities naštos. Laisvė reiškia, jog ir toliau gyvename, einame į ateitį, visą laiką svajodami.“ Olivia Laing

 

Pastarosiomis dienomis buvau apkerėtos O. Laing knygos „Kūnas ir laisvė“, tad norisi kuo plačiau skleisti ten esančias istorijas ir įkvepiančias idėjas, tad dalijuosi šia pamatine jos knygos citata.

 

Kas nežino, tai priminsiu, kad Olivia Laing yra garsi britų rašytoja, kultūros kritikė ir eseistė, žinoma dėl savo unikalaus gebėjimo supinti asmeninę patirtį, meno istoriją ir politinę analizę. Jos kūryba dažnai sukasi apie vienatvę, kūniškumą ir žmogaus troškimą rasti ryšį su aplinka bei savimi. Pateikta citata yra paimta iš jos 2021 metais išleistos knygos „Kūnas ir laisvė“ (orig. Everybody: A Book about Freedom), kurioje autorė, remdamasi psichoterapeuto Wilhelmo Reicho idėjomis ir kitų garsių asmenybių biografijomis, tyrinėja kūną kaip pagrindinį laisvės ir priespaudos mūšio lauką.

 

Šiose eilutėse Laing aiškina, kad mūsų fizinis egzistavimas nėra tik biologinis faktas, bet ir sudėtingas socialinis konstruktas. Ji pabrėžia, kad kūnas tampa „įstrigęs“ idėjų sankirtoje, nes visuomenė į jį projektuoja išankstinius lūkesčius, stereotipus ir bausmes, priklausomai nuo rasės, lyties ar kitų savybių. Autorė teigia, kad mes niekada nesame vien tik „mes patys“ – mes esame priversti atstovauti tam tikrus tipus, kuriems sistema leidžia arba draudžia veikti, todėl kova už laisvę visada prasideda nuo santykio su savo ir kito kūnu.

 

Lietuvių skaitytojui ši citata ir visa knygos filosofija yra itin aktuali dėl mūsų istorinės atminties ir trauminių patirčių. Okupacijų, trėmimų ir totalitarinio režimo metais lietuvių kūnai buvo tiesiogiai kontroliuojami, rūšiuojami ir baudžiami, todėl Laing mintis apie kūną kaip reprezentatyvų tipą atliepia kolektyvinę patirtį, kai asmens gyvybė priklausė nuo to, kokiai kategorijai jį priskyrė sistema. Tai primena, kad laisvė nėra vien abstrakti politinė sąvoka, bet fizinis saugumo ir orumo jausmas, kurio siekis mūsų kultūroje išlieka gajus iki šiol.

 

Galiausiai Laing siūlo viltingą laisvės apibrėžimą, kuris peržengia traumų naštą: laisvė nėra praeities ištrynimas, o drąsa judėti į ateitį neprarandant gebėjimo svajoti. Ji pabrėžia solidarumą – idėją, kad vienas kūnas gali padėti kitam „skelbti laisvę, kuria galima dalytis“. Ši mintis šiandienos kontekste moko mus empatijos ir supratimo, kad bendra laisvė prasideda nuo pagarbos kiekvieno žmogaus kūniškam integralumui ir bendro ateities kūrimo, net jei praeities randai niekur nedingsta.

 

Maištinga Siela

Knyga: Olivia Laing "Kūnas ir laisvė"

 

Olivia Laing. „Kūnas ir laisvė“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 320.

 

„Jeigu jau gimei, esi įspeista (-s) santykių su kitais žmonėms tinkle, dar daugiau – įsprausta (-s) į kalbos kategorijas, kurios atrodytų natūralios ir neišvengiamos, tačiau yra socialiai sukonstruotos ir griežtai prižiūrimos. Visi mes esame įstrigę savo kūnuose, vadinasi, įstrigę viena kitai prieštaraujančių idėjų sankirtoje – taške, kuriame kertasi skirtingos sampratos, apie tai, ką tie kūnai reiškia, ką jie geba ir kas jiems leista arba uždrausta daryti. Mes nesame vien pavieniai asmenys, alkani ir mirtingi – mes dar ir reprezentatyvūs tipai, į kuriuos krypsta lūkesčiai ir reikalavimai, taikomi draudimai ir bausmės, o šios smarkiai įvairuoja, nelygu kokios rūšies kūne gyvename (p. 168).

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau grožinę knygą, kuri būtų eseistika. Bet kaip tokios būtent trūko, pamaniau, perskaitęs britų rašytojos ir meno kritikės Olivia Laing (g. 1977) knygą Kūnas ir laisvė (angl. Everybody), kurią į lietuvių kalbą išvertė Mėta Žukaitė, o išleido leidykla Kitos knygos. Tai jau antroji autorės knyga pasirodžiusi lietuviškai, prieš tai leidykla buvo pristačiusi Vienišas miestas: menas būti vienam Niujorke (Kitos knygos, 2023). Perskaitęs pagalvojau: kaip laiku ir vietoj ateina kai kurios knygos. Tad dar nepabaigęs šios, įsigijau ir pirmąją jos knygą.

 

Autorė šiuo metu gyvena Amerikoje, nors didžiąją gyvenimo dalį pragyveno Didžiojoje Britanijoje homoseksualios poros šeimoje. Manau, tai svarbu, nes tai apibrėžia šios knygos atsiradimo priežastis. Dėl to, kad jos šeima tokia, o pati mokykloje jautėsi nelabai mergaitė dėl savo berniokiškos išvaizdos, kasdien išgyveno didžiulę baimę, jog kas nors sužinos, pasmerks, pradės patirti patyčias, nors tuo pačiu metu su savo mamomis ji dalyvaudavo Britanijos LGBTQ paraduose ir galėjo iš arti stebėti, kaip kai kurie žmonės turi kovoti už laisvę savuose kūnuose būti savimi ir jaustis saugūs. Toks dviprasmiškas vaikystės ir paauglystės gyvenimas padeda dviprasmiškus pamatus, t. y. prieiti per kitų žmonių patirčių ir pabandyti suvokti, kodėl žmonės yra politiškai įsprausti į savo kūnus ir kaip politika, valdžia normalizuoja smurtą, juos (tuos kūnus) nukariauja ir per baimės ir kontrolės svertus pajungia žmones paklusnumui. Kas tikisi, kad knyga yra apie O. Laing gyvenimą, suklysite. Nors autobiografiškumo štrichai yra, tačiau eseistiniai tekstai nukreipti į tragiškas istorines asmenybes, susidūrusias su kūno laisvės apribojimais ne tik seksualine, bet ir tiesiogine to žodžio prasme: meno kritike Susan Sontag, dainininkę Nina Simone, psichoanalitiką Wilhelmą Reich, rašytojas Oscar Wilde ir t. t.

 

Knygą Kūnas ir laisvė sudaro 8 eseistiniai dideli tekstai, vienas su kitu besijungiantys per autorės nagrinėjamas asmenybes. Vieni tekstai tematiškai mane labai įtraukė, atrodė išskirtinai aktualūs man, o kai kurie labiau ėjo per JAV ir Didžiosios Britanijos politinių nelengvų pokyčių kontekstus, atrodė šiek tiek nutolę nuo mano asmeniškumo. Nepaisant visko, knyga pasirodė labai įtrauki, praturtinanti, todėl nuolat teko papildomai ko nors pasiskaityti internete, kad galutinai suvokčiau šios knygos margumą ir daugiasluoksniškumą. Be teksto apie Vokietijos Veimaro Respublikos laikus, besikuriančią Froido ir Reicho psichoanalitikų draugystę vienas įdomiausių pasakojimų buvo apie Susan Sontag ir Kathy Acker – per jų ligos patirtis, vėžio diagnozę ir tai, kaip jos abi bandė „priversti“ savo kūnus paklusti valiai.

 

„Daryti prielaidą, kad žmonės lieka gyvi dėl troškimo gyventi – tai vadovautis tokia logika, pagal kurią sergantieji lygiai taip pat yra patys kalti dėl savo mirties, kaip ją vaizduoja Louise Hay pamokymai (p. 62). Liga kaip kūno nelaisvės įrankis – vienas iš daugelio knygos temų. Įdomu, kad Sontag visada rinkdavosi mokslu pagrįstą ir agresyvia forma taikomą chemoterapinį gydymą, nes tikėjo, kad tik taip galima „išrauti“ vėžį, o Kathy Acker tikėjo alternatyvia medicina, arbatomis, užkalbėjimais ir t. t. Abi galiausiai kovą su vėžiu jos pralaimi, tad šios istorijos lyg ir leidžiama susivokti, kad neverta segreguoti žmonių pagal pasirinkimą, nes nei mokslas, nei alternatyva nėra priešai, matyt, yra aukštesnioji lemiančioji galia. „Kad ir kaip aš žaviuosi Sontag kūryba, manau, sveiką protą labiau atitiktų pripažinimas, kad mes niekad nebūsim visiškai atsikratę ligų, niekad netapsim atsparūs mirčiai. Gali būti, kad kai kurie Acker sprendimai buvo išmintingesni, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo: suprasti, kad ateina momentas susitaikyti, pasiduoti ligos teikiama proga perprasti, kas vyko anskčiau. Neketinu ginčytis su būtinumu gauti gydimą ar suteikti sveikatos priežiūrą, veikiau norėčiau prisiminti, jog šie dalykai vyksta fundamentalaus visiems mums bendro fakto fone: gyvenimo trukmė nėra begalinė (p. 67).“

 

Visgi visų tekstų jungiančioji idėja yra autorės susižavėjimas psichoanalitiku W. Reichu. Ji Wilhelmą Reichą paverčia centrine figūra, per kurios tragišką likimą ir radikalias idėjas audžia visą pasakojimą apie kūno laisvę. Autorė analizuoja Reicho teoriją apie orgoną – kosminę gyvybinę energiją, kurią jis bandė sukaupti savo sukonstruotose orgono mašinose (akumuliatoriuose), tikėdamas, kad tai gali išgydyti vėžį ir išlaisvinti žmogų nuo psichosomatinių blokų. Šis prietaisas knygoje tampa metafora žmogaus troškimui technologiškai suvaldyti biologinius procesus ir pasiekti utopinę laisvę, kurią pati Laing vėliau lygina su Sontag ar Acker bandymais „priversti“ kūną paklusti valiai. Per Reicho asmenybę Laing jungia politinį pasipriešinimą su kūniškumu, rodydama, kaip JAV vyriausybės sprendimas uždrausti jo mašinas ir sudeginti knygas tapo simboliniu aktu, siekiančiu pažaboti bet kokią nekontroliuojamą gyvybinę jėgą. Galiausiai knygos pasakojimas nuolat grįžta prie Reicho kalėjimo celės, pabrėždamas pagrindinę autorės mintį: net ir genialiausiems protams kūnas bei valstybės galia išlieka galutiniais laisvės kalėjimais.

 

Kitas neįtikėtinai lietuviams vis dar aktualus kūno laisvės aspektas yra seksualumas ir jo savotiškas įkalinimas kūnuose. Mes, lietuviai, vis dar labai sunkiai priimame seksualinę žmogaus įvairovę, neatpažįstame ir nenorime pripažinti, kad tai politikos (sovietinės ir postsovietinės) padiktuoti ir jau giliai mumyse pavirtę agresyviais įsitikinimais, įrankiais kurti baimę, agresiją, normalumo kultą, šlykštėtis ir iškelti savo „normalumą“ virš kitų, apgaubiant viską savisauga, tradicinėmis tariamomis vertybėmis, religija, o pastaruoju metu – šeimos kulto apibrėžtimi, vaikais. Knygoje ne kartą nuskamba mintis, kad ten, kur baigiasi vieno laisvė, prasideda kito, nes iš tikrųjų laisvė baltiesiems, juodiesiems, homoseksualams ar heteroseksualams yra suvokiama visai laikais labai skirtingai. Netgi šiandien. „Kalifornijoje vyrai, nuteisti už sodomiją abipusiu sutarimu, galėjo būti iki gyvos galvos įkalinti psichiatrijos ligoninėje, o ten jiems galėjo būti taikoma elektrošoko terapija, atliekama kastracija ir lobotomija – „gydymo būdai“, plačiai paplitę ir kitur. 1968 metais homoseksualumas perklasifikuotas kaip seksualinis nuokrypis, o 1973 metais, po ilgai trukusio aktyvizmo ir pasipriešinimo, jis galų gale iš vadovo pašalintas, nors „seksualinės orientacijos sutrikimas“, o paskui – „egodistoninis homoseksualumas“ jame liko iki aštuoniasdešimtinių pabaigos (p. 165).“

Olivia Laing

 

Labai įdomus skyrius buvo apie JAV XX a. juodaodžių teisių aktyvistus, apie kurių įtaką ir išsilaisvinimą iš radikalaus rasizmo bent jau daugelis lietuvių dažniausiai susipažįsta iš amerikiečių vaidybinių filmų, dažnai nužertų „Oskarų“ statulėmis, bet autorė iš tikrųjų byloja ir nematomą tiesą, kad tarp tų pačių juodaodžių būta tos pačios seksualinės segregacijos. Olivia Laing knygoje pabrėžia, kad būtent Bayardas Rustinas buvo pagrindinis M. L. Kingo mentorius, išmokęs jį nesmurtinio pasipriešinimo taktikos, tačiau dėl savo homoseksualumo jis buvo priverstas likti judėjimo šešėlyje, o Kingas tampa didvyriu dėl to, kad buvo heteroseksualas. Autorė atskleidžia tragišką paradoksą: kol Kingas kovojo už juodaodžių kūnų laisvę viešumoje, Rustinas turėjo slėpti savo paties tapatybę net nuo bendražygių, kad jo „nuodėmingas“ kūnas nepakenktų visai pilietinių teisių kovai. Labai panašų vaidmenį atliko ir kitas juodaodis homoseksualas rašytojas, lietuviškai pasirodžiusio romano Džiovanio kambarys (Baltos lankos, 2024) autorius, kuris palaikė ryškiausius to meto aktyvistus, tačiau pats dėl savo seksualinės orientacijos buvo maskuojamas ir ignoruojamas tų pačių segreguotų bendruomenės narių.

 

Kiek per amžius protų buvo sunaikinta ir nutildyta dėl to, kad žmonės buvo išmokyti būti paklusnūs ir priimti tik normatyvą? „Bet jei mus ko nors ir pamoko Reicho ir Malcomo X, Jacobson ir Rustino istorijos, tai to, kad valstybė gali kriminalizuoti bet kurį žmogaus kūną – ne dėl padaryto nusikaltimo, o dėl to, kad tam tikros rūšies kūnas gali būti nustatytas kaip pats savaime nusikaltimas (p. 216)“. Labai panašiai nutiko ir radikaliajai feministei Andrea Dworkin, kadaise vyro smarkiai mušamai moteriai, kuriai teko bėgti iš namų ir kad pragyventų, užsiimti prostitucija. Vėliau ji nekęs tos patriarchalinės galios, įgalinusios šį smurtą prieš moteris. Nereikia sakyti, kad ja niekas nė nepatikėjo, kai ji ėmė kalbėti apie smurtaujantį vyrą, nes visuomenėje besiskundžianti moteris prievarta buvo suvokiama kaip melagė arba „pati prisiprašė“ – tą teikdavo dažnai netgi tos pačios visuomenės normų išdresiruotos moterys.

 

Puiki knyga, apie kurią galima kalbėti dar labai ilgai, jos temos, potemės, štrichai... Niekur nedingęs aktualumas. Autorė daugelį aspektų lygina su suprastėjusia JAV žmogaus teisių į savo kūną politika, kuri įsigalėjo atėjus prezidento Donaldo Trumpo epochai. Šiandien JAV-ose nuėminėjamos LGBTQ vėliavos, kitos rasės žmonės deportuojami, jie viešojoje erdvėje demonizuojami ir nužmoginami, kad „tikrieji“ amerikiečiai nekęstų kitų, gatvėje vienaip baltieji policininkai elgiasi su baltaisiais nusikaltėliais ir visiškai kitaip su juodosios rasės atstovais... Ir taip, mes jau XXI amžiuje, tačiau mes vis dar tiek JAV, tiek Lietuvoje, negalime būti savimi, nors savo vaikams vis dar šabloniškai nė nepagalvoję treškiame: „būk savimi ir viskas bus gerai!“ Ne, nebus, mes meluojame ir nesuvokiame tų žodžių prasmės, nes iš esmės būti laisviems savuose kūnuose reiškia plaukimą prieš srovę, kančią, atmetimą, nemalonumus, vienatvę ir nesaugumą. Bet kaip autorė viename iš tekstų minėjo, kad kol kas yra taip: mes arba prisitaikome ir apsimetinėjame save frustruodami ir save cenzūruodami prie visuomenės arba neapsikentę... keičiame pasaulį.

 

Kūnas ir laisvė – knyga ne vien apie kūną ir jo seksualumą, sakyčiau, kur kas svarbesnis apsektas yra skirtingų kūnų priėmimo politika sociume, kuri gali tapti agresyvia jėga tiek iš išorės, tiek pačiam individui prieš save patį. Dar ir dar kartą įsitikinau, kad normalumas yra labai pavojingas ginklas, jis luošina ir žudo, tampa ginklu. Ši knyga budinanti, empatiška, plečianti ir svarbiausia – viltinga, nes grąžina tikėjimą, jog empatiškas, o ne politinis kalbėjimas įstatymų terminais, gali keisti skaitytojo santykį į tam tikrus tolerancijos ir priėmimo, suvokimo klausimus. Galų gale knyga leidžia suvokti, kad kiekvienas išprūstantis žodis gali smarkiai traumuoti ir sužeisti kitą. Taigi Olivia Laing knygoje tyrinėja kūno laisvę ne kaip galutinį tikslą, o kaip nuolatinę, įtemptą kovą tarp asmeninio išsivadavimo ir išorinių jėgų – ligų, rasizmo ar politinės priespaudos. Pasitelkdama tokias asmenybes kaip Wilhelmas Reichas ar Nina Simone, autorė atskleidžia, kad tikrasis išsilaisvinimas įmanomas tik pripažinus kūno trapumą ir suardžius baimės sukurtus vidinius bei visuomeninius „šarvus“.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: dainininkė Nina Simone apie laisvę ir baimę

 

Sveiki!

 

„Laisvė man reiškia nejausti baimės.“ Dainininkė Nina Simone.

 

Nina Simone gyvenimas ir kūryba buvo neatsiejami nuo nuolatinės kovos už orumą, o jos kultinė frazė „Laisvė man reiškia nejausti baimės“ tapo jos egzistenciniu pamatu. Ši nuostata atsirado ne iš teorinių apmąstymų, o iš gilaus asmeninio skausmo ir ankstyvos akistatos su rasine segregacija. Dar būdama vienuolikos metų pianistė vunderkindė savo pirmojo rečitalio metu atsisakė groti, kol jos tėvams nebuvo leista persėsti iš salės galo į priekines eiles, kurios buvo rezervuotos baltaodžiams. Šis ankstyvas susidūrimas su neteisybe ir vėlesnis nepagrįstas atmetimas iš Curtis muzikos instituto, kurį ji pati visą gyvenimą laikė rasinio nusistatymo pasekme, suformavo jos bekompromisį charakterį ir pavertė muziką ginklu.

 

Jos dainos tapo tiesioginiu atsaku į smurtą ir priespaudą, o baimės nebuvimas ryškiausiai atsiskleidė kūrinyje „Mississippi Goddam“. Parašyta po aktyvisto Medgaro Everso nužudymo ir bombos sprogimo bažnyčioje Alabamoje, ši daina nutraukė tylos ir mandagumo erą juodaodžių muzikoje. Nors radijo stotys laužė jos plokšteles, o koncertų organizatoriai baiminosi jos radikalumo, Nina Simone sąmoningai pasirinko paaukoti savo komercinę sėkmę vardan tiesos. Ji tiesiogiai fiksavo laikmečio žiaurumą, tačiau tuo pačiu metu dainose „To Be Young, Gifted and Black“ ar „Strange Fruit“ ji transformavo baimę į kolektyvinę stiprybę, skatindama savo bendruomenę pamatyti savo grožį ten, kur sistema bandė įskiepyti gėdą.

 

Ninos Simone laisvės samprata nebuvo tik politinis šūkis – tai buvo radikalus vidinis išsilaisvinimas iš aukos vaidmens. Jos pasirodymai scenoje primindavo dvasines apeigas, kuriose ji reikalavo absoliučios pagarbos ir tylos, taip simboliškai susigrąžindama erdvę, kurią iš juodaodžių moterų dešimtmečiais bandė atimti segreguota visuomenė. Jos gebėjimas dainuoti apie skausmą be nusižeminimo ir apie pyktį be atsiprašymo įrodė, kad tikroji laisvė prasideda tada, kai menininkas nustoja derintis prie auditorijos patogumo. Iki pat gyvenimo pabaigos ji išliko „sunkia“ asmenybe būtent todėl, kad pasirinko gyventi be baimės – be baimės būti nepatogia, be baimės prarasti šlovę ir be baimės garsiai įvardyti neteisybę.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Povas" / "Pfau - Bin ich echt?" / "Peacock"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Man sudėtinga su absurdą vaizduojančiomis metaforų persunktomis socialinėmis dramomis kine. Tikrai. Būna, kad pasiseka ir provokatyviai įtraukia, o būna, kad puikiai įvertintas, tačiau susižiūri gana prėskai ir nuobodžiai. Labai panašiai nutiko su austrų režisieriaus Bernhard Wenger debiutiniu ilgametražiu filmu „Povas“ (vok. Pfau - Bin ich echt?) (2024), rodytu per „Kino pavasarį“.

 

Istorija šiek tiek siurrelistiška. Pagrindinis veikėjas Matijas (aktorius  Albrecht Schuch) dirba keistoje įmonėje, kurioje nuomojami žmonės terapijoms ir renginiams, o šie kaip kokie aktoriai apsimeta tam tikrose situacijose jų sūnūs, tetomis, draugėmis ar net meilužiais (priklauso nuo to, ko nori užsakovas). Galų gale taip uždarbiaudamas Matijas suvokia, kad nebežino, o kas jis pats yra iš tikrųjų, įvyksta toks dvasinis ir psichologinis perkrovimas. Pasiklydęs tarp daugybės tapatybių, nebeturintis savasties, todėl ima elgtis tiek gyvenime, tiek atlikdamas savo vaidmenis darbe keistai ir nepaaiškinamai, pvz., jam sunku prieštarauti arba priešingai – nei iš šio, nei iš to ima elgtis agresyviai, nesąmoningai kviečiasi santechnikę (pasąmoninis noras susitvarkyti gyvenimą) ir t. t. Didžiausias Matijo lūžis įvyksta viename turtuolio renginyje, kuriame jis turi apsimetinėti sūnumi, pobūvyje šis nusirengia nuogas (kaip povas nusimeta netikrą kaukę, socialinių vaidmenų plunksnas) ir iššoka per langą, sukeldamas susirinkusiems performanso susižavėjimą: žmonės nė neatpažino, kad tai perdegusio ir savęs praradusio žmogaus lūžis...

 

Šiaip man filmo idėja patiko, tačiau nepatiko jo trafaretinė, šalta ir prėska realizacija. buvo vietomis, kada norėjosi jau lyginti su puikiuoju švedų „Kvadratas“, bet tik priartėdavo prie įtampos, filmas staiga pakrypdavo ne individo ir visuomenės konflikto strategija, o tuo, kad visuomenė abejinga individo sutrikimui, žmonės ne tik neidentifikuoja, bet ir stengiasi interpretuoti kaip meną, pateisinti, rodydama įprastą politinį korektiškumą, toleranciją, taip apsisaugodama save normatyvumo iliuzija. Visgi didžioji filmo dalis yra Matijo „iškritimo iš rikiuotės“ vaizdavimas, gan nuobodokas, vietomis nuspėjamas. Galiu suprasti, kodėl kitiems šis filmas patiko ir sukėlė minčių: ne visada patogu išeiti iš sistemų, pripažinti ir parodyti savo sutrikimą kaip esminį savęs praradimą. Visgi, manau, daugelis patys dažnai pasijaučiame absurdiškai kaip Matijas, manomės, kad elgdamiesi „normaliai“ išsaugosime tariamą tapatybę ir nebūsime smerkiami, tačiau Matijas eina dar toliau – reikia visiškai save sunaikinti, kad galėtum pradėti save kurti.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Palemono mitas: Palemono mito kilmė, reikšmė LDK bajorams, šių dienų interpretacija, Mykolo Lietuvio ir Bychovco kronikos versijos

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šį įrašą skiriu istorinėms žinioms praplėsti, sudėlioti tam tikrus žinomus, primirštus ir gal jau visai naujai suskambėjusius dalykus apie Palemono mitą. Tikiuosi, kad bus naudinga.

 

PALEMONO MITAS: KAS JAME PASAKOJAMA IR KODĖL LDK LAIKAIS JIS TURĖJO DIDELĘ REIKŠMĘ?

 

Palemono mitas paprastai laikomas vienu įdomiausių ir reikšmingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriografijos paminklų, suformavęs ankstyvąjį lietuvių savimonės ir valstybingumo pamatą. Ši legenda apie romėnišką lietuvių kilmę pradėjo formuotis XV amžiuje, tačiau galutinį pavidalą įgavo XVI amžiaus pirmoje pusėje, ypač Lietuvos metraščių Platesniajame sąvade, dar žinomame kaip Bychovco kronika. Mitas gimė kaip atsakas į kaimyninių valstybių, ypač Lenkijos, intelektualinį spaudimą, siekiant įrodyti, kad lietuviai nėra „barbarai iš miškų“, o garbingos, antikinės civilizacijos palikuonys, savo kilme nenusileidžiantys Europos monarchams.

 

Pasakojimo šerdis nukelia į I amžių po Kristaus, kai, gelbėdamiesi nuo imperatoriaus Nerono žiaurumo ar pilietinių karų, iš Romos pasitraukė penki šimtai kilmingų šeimų. Jų vedlys buvo legendinis kunigaikštis Palemonas, kuris, pasak metraščių, buvęs imperatoriaus giminaitis. Pabėgėliai laivais perplaukė Viduržemio jūrą, apiplaukė Europą per Atlanto vandenyną, įplaukė į Baltijos jūrą ir galiausiai pasiekė Nemuno žiotis. Keliaudami prieš srovę, jie pasiekė Dubysos upę, kurios vaizdingas krantų kraštovaizdis jiems priminė paliktą tėvynę Italiją, todėl būtent čia nusprendė įsikurti ir pradėti naują gyvenimą.

 

Nuoseklus mito pasakojimas tęsiasi aprašant, kaip Palemonas ir jo palikuonys – sūnūs Barkus, Kūnas ir Spera – pasidalino žemes ir įkūrė pirmąsias gyvenvietes bei pilis. Mitologizuotoje istorijoje teigiama, kad Barkus įkūrė Jurbarką, Kūnas – Kauną, o Spera tapo šiaurinių žemių valdovu. Šis pasakojimas tarnavo kaip genealoginis medis, sujungęs antikinius romėnus su didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais, tokiais kaip Gediminas ar Algirdas. Taip buvo sukurta nenutrūkstama valdžios legitimumo grandinė, leidžianti LDK elitui kildinti savo teises į žemę ir valdymą ne iš užkariavimų, o iš prigimtinės aristokratijos.

 

LDK laikotarpiu Palemono mitas tapo galingu ideologiniu įrankiu, kuris buvo grindžiamas ne tik metraščių tekstais, bet ir vizualiais simboliais bei vietovardžiais. Seredžiuje esantis piliakalnis, vadinamas Palemono kalnu, tapo simboliniu šio mito centru, o šalia jo esantis akmuo liaudies sąmonėje buvo siejamas su legendinio valdovo kapaviete ar aukuro vieta. Šie fiziniai objektai peizaže suteikė legendai apčiuopiamumo ir tikroviškumo pojūtį, paversdami mitinę istoriją gyva tautos atmintimi, kurią buvo galima pamatyti ir paliesti.

 

Vienas svarbiausių „įrodymų“, kuriuo rėmėsi ano meto šviesuoliai, buvo kalbinis lietuvių ir lotynų kalbų panašumas. Humanistai, tokie kaip Mykolas Lietuvis, pastebėjo daugybę paralelių tarp kasdienių žodžių: ugnis – ignis, vyras – vir, saulė – sol, mėnuo – mensis. Šis akivaizdus indoeuropietiškas giminingumas anuomet buvo interpretuojamas ne kaip bendros prokalbės rezultatas, bet kaip tiesioginis lotynų kalbos „sugadinimas“ bėgant šimtmečiams. Bajorijai tai buvo galutinis argumentas, kad jų protėviai kalbėjo lotyniškai, o dabartinė lietuvių kalba yra tik pasikeitusi romėnų tarmė.

 

Šio mito reikšmė skirtingiems socialiniams sluoksniams varijavo, tačiau stipriausiai paveikė bajoriją. LDK didikams Palemono kilmė suteikė „mėlyno kraujo“ statusą, leidžiantį lygiuotis į Lenkijos šlėktas, kurios puoselėjo sarmatizmo teoriją. Romėniška kilmė pateisino lietuvių bajorų laisves, jų politines ambicijas ir išskirtinumą valstybėje. Valstiečiams šis mitas pasiekdavo labiau per vietines legendas ir pasakojimus apie senovės karalius, tačiau jis taip pat stiprino bendrą bendruomeniškumo jausmą ir pagarbą senajai tvarkai, siejant valstiečių buitį su didinga, kone dieviška praeitimi.

Palemonas atplaukęs pro Nemuno žiotis dairosi po būsimą Lietuvą.

LDK bajorai lenkams įrodinėja savo vertę ir "mėlynojo kraujo" lygiateisiškumą.

Palemonas su šeimomis dramatiškai palieka Nerono padegtą Romą.

 

Mokslininkų požiūriu, tikimybė, kad Palemono istorija yra tikras istorinis įvykis, yra lygi nuliui. Nėra jokių archeologinių, genetinių ar antikinių rašytinių šaltinių, kurie patvirtintų romėnų kolonijos įsikūrimą prie Dubysos pirmajame mūsų eros amžiuje. Romos imperijos įtaka baltų žemėms apsiribojo tik prekybiniais ryšiais per Gintaro kelią, o ne masine migracija. Istorikai vieningai sutaria, kad šis pasakojimas yra vėlyvųjų viduramžių literatūrinė konstrukcija, sukurta politiniais ir kultūriniais tikslais, siekiant suformuoti tautinį mitą.

 

Nepaisant savo neistoriškumo, Palemono mitas pasakoja tikrą tiesą apie tai, kaip LDK elitas save suvokė ir kokią ateitį projektavo. Tai buvo intelektualinis bandymas įsirašyti į Vakarų civilizacijos kontekstą, atsiribojant nuo Bizantijos įtakos rytų pusėje. Mokslininkai pabrėžia, kad mitas atliko gyvybiškai svarbią funkciją: jis padėjo išsaugoti valstybinį savarankiškumą unijų su Lenkija metu, suteikdamas lietuviams savarankiško, garbingo ir nepriklausomo subjekto pojūtį, kuris vėliau tapo pamatu moderniai tautinei tapatybei formuotis.

 

Šiandien Palemono mitas vertinamas ne kaip istorinė klaida, o kaip genialus kultūrinis kūrinys. Jis rodo, kad LDK intelektualai puikiai išmanė antikinę literatūrą ir sugebėjo ją kūrybiškai pritaikyti savo krašto istorijai kurti. Nors žinome, kad Palemono laivynas niekada neprisišvartavo prie Nemuno krantų, pati idėja apie lietuvių ryšį su Europa ir lotyniškąja kultūra tapo pranašiška. Mitas tapo dvasine realybe, kuri šimtmečius jungė Lietuvą su Vakarų krikščioniškosios civilizacijos vertybėmis.

 

Galiausiai, Palemono istorija primena, kad tautos istoriją kuria ne tik faktai, bet ir pasakojimai, kuriais ji pasirenka tikėti. Nors mokslas dekonstravo legendos detales, jos simbolinė galia išlieka Seredžiaus kalvose ir literatūros puslapiuose. Tai liudijimas apie tautos ambiciją, savigarbą ir norą būti didingos pasaulio istorijos dalimi. Palemonas gali būti išmonė, tačiau jo vardu pavadinta lietuvių savimonė buvo ir išlieka tikra mūsų kultūrinio paveldo jėga.

 

MYKOLO LIETUVIO IR BYCHOVCO KRONIKOS: KAIP VEIKALUOSE PERTEIKIAMAS PALEMONO MITAS?

 

XVI a. viduryje pasirodęs Mykolo Lietuvio (tikėtina, Venclovo Mikalojaičio) traktatas „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ yra vienas ankstyviausių tekstų, kuriame romėniška teorija naudojama kaip politinis ginklas. Autorius ne tiesiog pasakojo pasakas, o siekė reformuoti LDK visuomenę. Jis teigė, kad lietuviai, būdami tiesioginiai romėnų palikuonys, turėtų grįžti prie savo „šaknų“ – lotynų kalbos ir romėniškos teisės. Mykolas Lietuvis apgailestavo, kad jo amžininkai pamiršo protėvių kalbą ir pradėjo vartoti „svetimą“ gudų (senąją baltarusių) raštų kalbą. Jo atlikta lyginamoji kalbotyra, nors šiandien moksliškai netiksli, tada atrodė neįveikiamas argumentas: jis sugretino kasdienius lietuviškus žodžius su lotyniškais, taip bandydamas įrodyti, kad lietuvis iš esmės yra tas pats romėnas, tik kiek nuklydęs nuo civilizacijos.

 

Jei Mykolas Lietuvis pateikė teorinį pagrindimą, tai Bychovco kronika (Platesnysis Lietuvos metraščių sąvadas) šią teoriją pavertė epiniu pasakojimu. Tai išsamiausias šaltinis, kuriame Palemono odisėja aprašyta su visomis detalėmis: nuo pabėgimo iš Romos iki konkrečių pilių statybos Lietuvoje. Būtent šiame metraštyje įtvirtinta schema, kaip romėnų giminės (pavyzdžiui, Centaurų ar Rožių herbų turėtojai) pasidalijo Lietuvos žemes. Kronikos autoriai meistriškai supynė realią geografiją (Nemuną, Dubysą, Jurbarką) su fiktyviais asmenimis, sukurdami įspūdį, kad visa LDK teritorinė struktūra yra tiesioginis Romos imperijos tęsinys. Tai nebebuvo tik kilmės istorija, tai buvo valstybingumo deklaracija – įrodymas, kad Lietuvos kunigaikščiai valdo savo žemes ne vėliau nei Vakarų Europos monarchai.

 

Abu šie šaltiniai rodo, kad Palemono mitas nebuvo tik liaudies pasaka – tai buvo aukšto lygio politinė ideologija. LDK elitas puikiai suprato, kad norint išlikti lygiaverčiais partneriais (ar konkurentais) santykiuose su Lenkija ar Šventąja Romos imperija, neužtenka turėti kariuomenę – reikia turėti prestižinę praeitį. Bychovco kronika ir Mykolo Lietuvio darbai šį poreikį užpildė su kaupu, suteikdami lietuvių savivokai aristokratišką, vakarietišką ir itin ambicingą atspalvį.

 

Maištinga Siela