Filmas: "Pasodinsiu savo eks"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti visai neblogą komediją „Pasodinsiu savo eks“ (The Bounty Hunter) (2010 m.). Na nereikia nė sakyti, kad čia vaidina visiems neblogai žinomi aktoriai: Gerard Butler ir Jannifer Aniston. Filmą siunčiau dėl pastarosios, kad dar kartą įsitikinčiau, kad ji tinka kuo puikiausiai atlikti komiškus vaidmenis, filmai jos liejasi kaip iš gausybės rago, bet visi vaidmenys esti tik komiški ir vienos jau pradedančios atsibosti rolės, bet nevarykim ant jos, ir tą patį darbą ji atlieka labai gerai.

„Pasodinsiu savo eks“ – tai filmas, kuris man priminė „Piršlybos“ su Sandra Buloc, jeigu jums patiko pastarasis filmas, tai šis be jokios abejonės taip pat patiks. Tai paprastas, lengvo amerikietiško humoro dozė jūsų širdžiai, labai tinka vasarai, didelėse draugų kompanijose su dideliais pakais čipsų.

Tai pasakojimas apie detektyvę ir jos buvusio vyro gaudynes, vyras gauna užduotį pasodinti savo buvusią žmoną į kalėjimą, nes ši praleido teismo posėdį, žodžiu, tos gaudynės tampa dideliu kuriozu, per kurį porelė įklimpsta net į pavojingą mafijozų žaidimėlį, bet komedijose viskas baigiasi laimingai, to ir reikia tikėtis. Niekada rimtai ir su susižavėjimu nežiūriu į amerikietiškas komedijas, o šį kartą tai pasitvirtino, tai komedija, kuri atitinka visus esamus amerikietiškos komedijos stereotipus. Nieko blogo kartais pažiūrėti ir į tokį, atsikvošėjant nuo dramų ir siaubo filmų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys metrai virš dangaus"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti filmą „Tris metrai virš dangaus“ (Tre mitri sopra il cielo) 2004 m. Na, iš tiesų čia dar visai neseniai buvau pristatęs ir Federico Mocco knygą tuo pačiu pavadinimu, filmą irgi akimirksniu parsisiunčiau ir tik visai neseniai teko progos jį pamatyti. Knyga buvo nebloga, bet popsinė, skirta daugiau jaunimui, kurie ieško gražių minčių apie meilę ir įkvėpimo savo dienoms. Filmu teko nusivilti, nė iš tolo nepajutau to, ką teko skaityti knygoje. Aišku, knygoje viskas plačiau, filmas viską interpretuoja savaip.

Na, tenka pripažinti, kad iš esmės buvo tikrai gražių romantiškų vietų, tie saldūs lipšni bučiniai, juntamas intensyvus pagrindinių herojų meilės pakylėjimas ir nuosmukis, gražūs aktoriai, nebloga ir vaidyba. Keista, prie itališko filmo nesu pratęs, tai sunku vertinti režisūrines galimybes, tik man kažko labai pritrūko arba koja pakišo jau skaityta knyga. Kažin, ar būčiau šį filmą įvertinęs geriau ir jeigu nebūčiau skaitęs knygos. Tai filmas jaunai sielai, kuri ieško kaip praleisti gerai laiką, atsipalaiduoti ir galiausiai pamiršti tai ką žiūrėjai. Taip, tai filmas kurį tikriausiai prisiminsiu tik žvilgtelėjęs į tos knygos nugarėlę, nors visai nesiginčiju, turėtų atsirasti ir nemažai šio filmo gerbėjų.

Jūsų Maištinga Siela.

Knyga: Vanda Juknaitė "Stiklo šalis", "Šermenys"

Sveiki visi,

Vasara gali būti poilsis ne tik gulėjimas po saule, bet ir malonus skaitymas. Grožinės literatūros skaitymas yra poilsis, tą įrodė net mokslininkai, todėl šiandien noriu jums parekomenduoti savo dėstytojos Vandos Juknaitės pernai (2009 m.) naujai perleistoje rinktinėje „Stiklo šalis.“, „Šermenys“.

Na, Vandą Juknaitę turėtų būti gerai pažįstama dar iš mokyklos laikų, kiek žinau visiems privaloma bent jau perskaityti „Stiklo šalį“, pagal pastarąjį sukurtas net kino filmas. Vanda Juknaitė nėra labai produktyvi rašytoja, kuria mažai, pati ne kartą minėjo, kad rašymas jai yra sunkus darbas, bet tos ypatingos progos yra nuostabios, nes tai apie ką ji rašo ir kaip rašo yra nuostabu. Per visą savo gyvenimą yra išleidusi tiek knygų, kurias galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: „Šermenys“, „Stiklo šalis“, „Išsiduosi, Balsu“ ir „Tariamas iš tamsos“. Visos Juknaitės knygos – ypatingos, bent jam man jos tokios yra. Jos pilnos tikrovės, aišku, ne saldžios, bet visada suparalyžiuoja skaitant jos tekstus. Pagalvoji, kad kiekvienas žodis yra tiksliai atseikėtas iš leksikono aruodo ir panaudotas nusakyti esmei. Vanda Juknaitė niekada nedaugžodžiauja savo kūryboje, ji tiksli meistrė.

Pradėsiu nuo savo mėgstamiausio. Apysaka „Stiklo šalis“. Nu jau taip jautru, tikslu ir subtilu, kad iki šiol nieko panašaus nesu skaitęs lietuvių literatūroje. Tai ko gero pats mėgstamiausias mokyklinis kūrinys per visus dvylika metų, o kas galėjo pagalvoti, kad ši rašytoja dar man bus ir dėstytoja... „Stiklo šalis“ tai pasakojimas apie moterį, kuri patenka į sudėtingą laikotarpį, sudėtingą gyvenimą... Kas galbūt visais laikais ir buvo. Tai Juknaitės kūrinys, kuriame tyla, nutylėjimai kalba daug daugiau nei žodžiai, viskas slypi už eilučių. Tas jausmas skaitant jaučiamas be jokių didelių pastangų. Moteris stiklo šalyje, vieniša, su savo našta, stipri ir kaltu silpna ir nepaprastai trapi. Nežinau, galbūt tik Laura Sintija Černiauskaitė kažką panašiai rašo. „Stiklo šalis“ – pilna šiuolaikinio pasaulio, to stiklinio virpėjimo, kada prisiėmę pareigų, kartu užsikrauname ir naštą, kuri tampa ne tiek laimė, kiek vargas. Šaltis jaučiamas iš kiekvieno veikėjo, visi veikėjai nepaprastai toli vienas nuo kito, bet kartu taip desperatiškai trokšta meilės, bet kartu intuityviai nuo jos bėga, ieško ten, kur jos nėra ir negali būti. Herojai stengiasi užpildyti savo tuštumą, skausmą, likimo smūgius ir jie nepaprastai žmogiški, nedrąsūs radikaliems pokyčiams, nes juos kausto ne tik baimė būti pasmerktiems, bet ir laikotarpis, žinia, kad vis tiek tau pabėgus, už to nuo traukinio virpančio stiklo niekas tavęs nelaukia. Vienatvė ir nereikalingumas, štai kas dar slypi tarp eilučių, pastaruosius bando užgožti įvairūs buitiški daiktai, į šeimą atėjęs šuo. Moters vyresnysis sūnus savo meilę nukreipia į šį padarėlį, vyras šaltas, moteris ir jos sergantis naujagimis, emocinė krizė, tyli ir destruktyvi jaučiama depresija. Juknaitė nepateikia jokių sprendimo priežasčių, tekstas ir baigiasi su mintimi, kad iš tos stiklo šalies negalima moteriai ištrūkti, ji turi susitaikyti ir toliau gyventi.

Pirmą kartą skaičiau Vandos Juknaitės romaną „Šermenys“. Labai norėjau. Tikėjausi, kad bus kažkas panašaus į „Stiklo šalį“. Nė velnio. Šiuos kūrinius skiria bedugnė kultūrinė ir epochos praraja. „Šermenys“ rašytos seniau, tai pasakojimas apie agrarinės lietuvių kultūros pabaigą. Kaip ir anotacija pasako „kažkas panašaus į Granausko „Gyvenimas po klevu“. Galbūt kažkuo ir panašu, tačiau čia vystosi ir kitokios temos, pvz.: Mildos meilės istorija. Juknaitė čia labiau susitelkia ties lietuvių senomis tradicijomis, tradicijos, anot romano, mus tik stiprina ir sujungia, padeda išlaikyti mumyse žmogiškumą ir supratingumą. Nepaprastai vaizdžiai ir realistiškai Juknaitė aprašo gamtos vaizdus, tą kalną, tuos medžius, tuos kvapus ir tas pūvančias bei nykstančias sodybas. Jaučiami sovietiniai ir kolūkiniai randai. Nostalgijos jausmas. Priminė man mano kaimą ir vaikystę, tai be galo artima.

„Šermenys“ tekstas taip pat jau kitoks, čia daugiau pasakojama žodžiais, mažiau nutylėjimo, bet ir tų žodžių prasmė daugiareikšmė. Labai abejoju ar šį romaną supratų koks nors vakarietis, kuris nėra tinkamai suvokęs sovietų būvimo šalia padarinių, nežino, ką reiškia valgyti tai, kas užauginama pačių rankomis. Jaučiu, kad to jau nebežinos ir ateinančios lietuvių kartos, to semsis tik iš knygų ir filmų, o „Šermenys“ yra būtent tas dokumentas, kuris byloja apie praėjusį gyvenimą.

Ateityje dar planuoju perskaityti „Išsiduosi. Balsu“, taip pat dar kartą perskaityti „Tariamas iš tamsos“.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vidmantė Jasukaitytė "Marija Egiptietė"

Sveiki visi,

Vidmantė Jasukaitytė – viena idomiausių lietuvių moterų rašytojų. Kai kam dar ir nežinoma, bet ją drąsiai galime statyti prie tokių vardų kaip Renata Šerelytė, Laura Sintija Černiauskaitė, Jurga Ivanauskaitė, Vanda Juknaitė ir t.t. Jasukaitytė turi savo skaitytojų ratą, todėl galbūt ne visiems ji ir prieinama dėl to kaip ji rašo ir apie ką rašo. Aš žinau tris Jasukaitytes: pirmoji poetė, kuri rašo nuostabius pilnus skausmo ir ilgesio eilėraščius, antroji pagarsėjusi savo religinės tematikos kūriniais ir trečioji, kovotoji Jasukaitytė, kuri rašo apie sovietmetį, KGB ir kitus užkulisius. Trys Jasukaitytės. Trys skirtingi tipai. Garsiausi jos kūriniai: “Po mūsų nebebus mūsų”, “Aš nužudžiau savo dukterį”, “Dievas miršta vienišas”, “Kai mes buvome vilkai” ir t.t.

Išties tai labai produktyvi autorė, išbandžiusi nemažai žanrų. Apie jos asmenybę irgi yra prikurta legendų, gal kada nors apie tai papasakosiu skyrelyje “Asmenybės”, dabar apie jos romaną “Marija Egiptietė” (2002m.). Tai iš serijos “Jasukaitytė ir religinė tematika”. Šią knygą buvau pradėjęs skaityti dar mokykliniais laikais, šiemet nusprendžiau perskaityti iš naujo ir visą, pasiilgau gražių žodžių. Tenka pripažinti, kad Jasukaitytė žodžio meistrė, žino kas yra skoninga ir gera teksto estetika. “Marija Egiptietė” pulsuote pulsuoja nuostabiais žodžiais. Pridedu ištraukėlę iš romano, kad patys įsitikintumėte:

„Aš noriu palikti savo mylimajam savo pėdsakus, nes jis nežino, kur manęs ieškoti. Kai jis naktį pakelia akis į žvaigždes, žinau, kad jos pasirodo didelės kaip perlai ar deimantai, kuriais kilmingieji puošia savo turbanus arba kuriuos įsideda į storus žiedus ir užsimauna ant kiekvieno piršto, kad didelės, raukšlių išvagotos, nešvelnios rankos taptų gražesnės, - jos mirksi jam, juokiasi ir pasakoja apie tą naktį, kai mes sėdėjome vienas priešais kitą šiurkščioje žolėje ir mūsų pirštų galiukai vos vos lietėsi. Mes taip sėdėjome pabėgę nuo piligrimo būrio, ir aš jutau, kaip iš jo į mane per pirštus plūsta auksiniai nuodai su medumi. Jie stūmėsi gyslomis gilyn į mane kaip karštas ištirpintas auksas ir pripildė krūtinę. Jis apėmė širdį, - širdis nardydama plaukiojo juose ir smarkiai plakė tarsi skęsdama. Jie pripildė mano pilvą, ir jis tapo degančių žarijų indu. Man ėmė trūkti oro, tačiau medus pakilo iki gomurio, ir aš dejavau nuo jo saldumo ir aromato. Mano mylimasis sėdėjo priešais mane, žiūrėjo į mane savo didelėmis akimis – jos spindėjo mėnulio šviesoje kaip auksinės, - ir tankiai kvėpavo. Jis kvėpavo greitai ir stipriai, ir man atrodė, kad jis įkvepia medaus aromatą, sklindantį iš mano gomurio.“

Išties tai yra stiprus brandžios moters tekstas. Moteris, kuri suvaldo mintį, suvaldo aistrą ir kartu viską padaro nepriekaištingai sugebėdama ne subanalinti, bet atskleisti už žodžių slypinčią tikėjimo galią. Ši autorė nepaprastai tikinti ir tai ne pirmas jos romanas kalbantis apie tikėjimą ir gyvenimą. „Marija Egiptietė“ – tai pasakojimas apie realiai egzistavusią moterį, apie kurią rašytiniai šaltiniai tebuvo užsiminę vos 58 eilutes, kad ji buvo vos ne prostitutė, kuri keliavo į Jėzaus kapą, kelionėje įgavo tiek galios, kad gebėjo vaikščioti vandeniu, o jos kapo duobę neva išrausęs liūtas. Iš tokių nuotrupų Jasukaitytė sukuria stulbinamo grožio romaną. Tai nėra lengvas tekstas, jame pilna aliuzijų į Mariją Magdalietę ir į šventuosius. Jasukaitytė subtiliai perteikia erotines scenas, jos pulsuoja moteriškumu. Šis romanas moteriškas visomis gerosiomis prasmėmis. Tai pasakojimas apie moters lemtį, apie nelengvą Marijos Egiptietės vaikystę, kada aštuonerių metų mergaitė ėmė ne savo noru dirbti prostitute, kad į namus parneštų duonos.

Romane jausmingai išgyvenamas penktasis amžius po Kristaus socialinis lygmuo Egipte, kada vyras vis dar patriarchalinės visuomenės galva ne tik mieste, bet ir šeimoje. Kenčia moteris. Moters kančia persipina ir į Mariją Egiptietę, persipina su jos geiduliais, į jos dvasinį gyvenimą. Daug vaizdingų epizodų su smėliu, dykumomis, jūromis. Tekstas suteikia Jeruzalės ir Egipto smėlynų aromatą, puslapiai kvepia šiukščiu smėliu.

Manau, kad Jasukaitytė nepelnytai nuvertinama kaip Lietuvos rašytoja. Jos brandus ir išmintingas tekstas, manau, lygiuojasi net su libaniečio K. Gibran „Pranašas“, kuris laikomas neblėstančiu išminties aruodu. Net aiktelėjau, kad perskaičiau vieną „Marijos Egiptietės“ komentarą, kad tai neva geriausia, ką yra sukūrę Lietuvos rašytojai. Išties „Marija Egiptietė“ nusipelno perleidimo ir naujo asimiliavimo į skaitytojų pasaulį. Tai gražus tekstas visomis prasmėmis, puikiai tinka versti ir integruoti į kitas kalbas, tačiau, kaip žinia, religinės tematikos literatūra nėra pati paklausiausia. O be reikalo. Užuot nagrinėję visokius „Da Vinčio kodus“, kurie tik, mano akimis, išdarko tikėjimą, žmogų išbalansuoja ir priverčia jau nieko nebetikėti, užuot jį skaitę, geriau pasinerkite į Jasukaitytės „Mariją Egiptietę“, pastaroji yra harmonijos pliūpsnis, švelnumo ir moteriškumo balastas jūsų sielai. Nors tenka pripažinti, kad skaitant romaną link pabaigos, autorė šiek tiek persistengė, tekstas tapo „plaukiantis“ pro akis, pasikartojimai, tarsi norėta pernelyg ištęsti pasakojimą, nors ir taip viskas aišku, kuo jis baigsis.

Stulbina ir tai, kad ji šį romaną, kai supratau iš paliktos datos, parašė per mėnesį (Vilnius, 2001 m. spalis – lapkritis). Man kaip rašančiam, tai nuostabu. Parašyti gerą romaną per mėnesį yra tik talento ir meistriškumo pripažinimas. Kaip supratau, pati autorė labai emocionali, ne visada gali rašyti, bet kai rašo, tai rašo greitai, produktyviai ir užtikrintai. Sveikinu Vidmantę Jasukaitytę su jos puikiu, šviesiu, originaliu, išskirtiniu darbu mūsų literatūros padangėje.

Pridedu dar kalis epizodus, kurie man patiko:

„Aš verkiau, o Dievo Sūnus tai matė, nes mane apėmė ramybė. Gulėjau prisiglaudusi prie storo žeme kvepiančio medžio šaknies galvodama, jog tai, ką dabar jaučiu, ir yra jo ramybė, besiliejanti į mane kaip rytmetys liejasi į žemę. Gulėjau ir kvėpavau šaknies aromatą, ir supratau, kad dabar esu riba tarp žemės, kuri yra gyvenimas, ir dangaus, kuris yra amžinybė.“ (p.95)

„Ir kada nors, kai jis, Dievo Sūnus ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų ir teis mus, jis teis atleidimu. Tai vienintelis teismas tų, kurių gyvenimas paženklintas Meilės galia ir didybe. Tada jis atvers amžinybės knygą ir perskaitys joje šventos Marijos Egiptietės gyvenimą, ir to liudijimo pakaks“ (p.180)

„Tada aš sužinojau, kad jaunos mergaitės reikalingos seniems vyrams dėl to, kad sustabdytų jų senatvę. Tada aš sužinojau, kuo skiriasi vyras ir moteris. Tada aš sužinojau, kaip vyras patiria didžiausią malonumą ir kad už tai duoda labai skaniai pavalgyti“. (p.44)

Norėdami daugiau paskaityti romano ištraukų, spauskite čia: http://www.hotcommentary.com/index.php?id=309

Jūsų Maištinga Siela

Asmenybės: Ponia Rožė (Rožytė)

Sveiki visi,

Jau seniai knietėjo papasakoti apie tikrai neeilinę Vilniaus, o gal ir viso pasaulio asmenybę. Taip, aš kalbu apie tą pačią, kurią Vilniuje visi kaip „Tėve mūsų“ įvardija labai meiliai ir tik vienu vardu – Rožytė arba Rožele. Tikriausiai niekas nebeįsivaizduoja Vilniaus be Rožytės, žinot, aš taip pat. Rožytė visada buvo senamiesčio sielą, ją visada galėdavai (ir tebegali) pamatyti Didžioje gatvėje, Pilies gatvėje ištiestu delnu prašančios pinigėlių. Kitaip nei daugelis elgetų, ji visada būdavo išskirtinė. Jos veide visada buvo drąsa ir narsa kitaip gyventi. Jau nekalbu apie jos spalvingą aprangą, kuri puošia Vilniaus senamiestį visais metų laikais, tai išskirtinė asmenybė nepritapusi niekur. Keičiasi Vilnius, bet Rožytė visada išliko tokia pati.

Man taip pat teko ne kartą praeiti pro Rožytę, šią pravardę ji gavo iš prieš dešimt ar daugiau metų pasirodžius jos gyvenimo istorijoms spaudoje. Jos vardas buvo minimas kaip Rožytė, nuo to laiko ji ir tapo Rožytė, stilingiausia Lietuvos, o gal ir visos Baltijos elgeta. Kasdien yra šventė, sako Rožytė. Tiesą sakant ją nuo gatvės visai neseniai pakvietė į mados podiumą, kuriame Rožytė pristatinėjo rūbus, bet Rožytė savo žinomumo nesureikšmina, iki šiol jai svarbiausia yra pabendrauti, pabūti su žmonėmis, išgerti kavos.

Mūsų Rožytė gyvena netoli Kaišiadorių, kur kasdien su traukiniu traukia į Vilnių, kad galėtų „puošti“ Vilniaus senamiestį. Prisipažinsiu, gyvenime nebuvau sutikęs tokio žmogaus kaip Rožytė. Nors daugelis turi apie ją kitokią nuomonę, vadina ja įkyria pinigų prašinėtoja, driske, ligone, atsilikusia nuo gyvenimo ir žodžiu visaip, kurie mėgsta teisti, bet nemėgsta, kai juos teisia. Bet yra nemaža žmonių dalis, kurie Vilniaus neįsivaizduoja be Rožytės, tas puikiai atsiskleidžia iš internetinių komentarų, kurie palaiko Rožytę, vadina ją „Vilniaus veidu“, „Senamiesčio siela“. Taip jau likimas lėmė, kad Rožytė ilgą gyvenimą buvo viena, skurdi, bet visada laisva. Neseniai teko per radiją išgirsti jos interviu, buvau šokiruotas, kai išgirdau jos sąmoningą, gražų ir pilną optimizmo balsą. Jokia ji šizofrenikė ar psichė, kaip čia kažkas bandė piršti. Gal ir tiesa, kad kartais ji būna šiurkštoka tiems, kurie pagaili dėl savo paties taupumo pinigėlių, galbūt kartais juos ir apkeikia, bet toks tas gatvės gyvenimas. Ji pasakojo apie sveikatą, gyvenimo džiaugsmą, Vilniaus senamiestį. Aišku, galima sakyti, kad čia ji darosi sau reklamą, esu tikras, kad ne vienas taip ir pamanė, bet tai kas slypėjo už Rožytės žodžių, sklinda iš jos pačios. Tai moteris, kurie niekada savęs neišsižadėjo, pasirinko laisvę užsitraukdama kitų žmonių pašaipą ir neapykantą, tačiau atrasdama ir savus gerbėjus. Žodžiu, pati sau karalienė, kiekviena diena – šventė, bendravimas, gamta ir iš dalies vienatvė. Laisvė visada reikalauja vienatvės, tai jaučiasi, nors ji ir džiaugsmingai kalba apie gyvenimą.

Jau seniai Rožytė gyvena laisvą gyvenimą, kurio tikriausiai daugelis ir nesupras. Žmonės ją mena maždaug nuo 1973 metų. Iš tikrųjų tai žmogus legenda. Ir kokių istorijų nėra tik pasakojama apie Vilniaus Rožytę. Jei atvirai, tai dabar neseniai mirė Brazauskas, savas žmogus ir kažkaip gyvenimas be jo ir toliau tęsiasi, o štai neįsivaizduoju naujienos, jog mirė Rožytė, nes jos pakeisti niekas nebegalėtų. Visiems, kas nors kiek su ja turėjo reikalų, žino, kokia ji žemiška, paprasta, o gal ir atvirkščiai, grubi ir įkyri pinigų prašinėtoja. Rožytė daug kalba apie sveikatą, pati kol kas dideliais sutrikimais nesiskundžia, tačiau neslepia baimės, kad galbūt sveikata ne visada leis „puošti Vilniaus“. Ji niekada nesirodo girta, niekada nebūna murzina, savotiško makiažo, visada kultūringa, šneki, tik tokiu būtu per trisdešimt metų ji užsitarnavo nemažą žmonių pagarbą.

Kaip atsitiko, kad Rožytė pradėjo taip spalvingai ir, anot jos, gražiai rengtis. Pasak jos, spalvos ir rūbai yra dalis gyvenimo, kas gali suteikti džiaugsmo pilkoms dienoms, ji teigia, kad jai smagu atrodyti gražiai, o šitaip rengtis pradėjo, kai „įsimylėjo“ indų filmus, jų ryškius apdarus. Indų filmų įkvėpta, ji sugalvojo, kad nėra prastesnė už juos, todėl nustojo vilkėti tuos pilkus sovietmečio siūlomus rūbus ir ėmė rengtis nepaprastai ryškiai, kol galiausiai susiformavo dabartinis Rožytės stilius. Nieko neprikibsi, Rožytė turi savo stilių, į kurį po šitiek laiko pagaliau atkreipia ir mados pasaulis. Rožytė kur kas daugiau nei elgeta, tai laisvas gyvenimas, savotiškas laisvas gyvenimas, nes kiekvienas laisvę gaudo vis savaip. Ar ne taip? Aišku, pats niekad negirdėjau jos keikiantis, bet sakoma, kad Rožytė gali būti ir su spygliais, o ypač tiems, kurie pašykšti vieno kito lito.

Štai ką apie Rožytę mano internautai, įdomesnes nuomones atrinkau iš įvairių straipsnių komentarų apie Rožytę:

Akvilė

Nuo tarybinių laikų Gedimino prospekte (anksčiau - Lenino) vis prieidavo prašydama smulkių pinigėlų. Tai paskambinti, tai kavai, tai bandelei...Paskutinį kartą vasarą besėdint Čili picerijoje prie lauko staliuko, priėjo ir labai mandagiai paprašė duoti pinigėlių kavai. Daviau 2 Lt. Lbai maloniai, labai gražiai padėkojo - nė kiek neperdėtai, sakyčiau, netgi oriai.Visuomet su ja stengiuosi elgtis pagarbiai, neįžeisti pernelyg dideliu lipšnumus, ar atvirkščiai - atsainumu. To paties sulaukiu ir iš jos. Linkiu jai sveikatos.

Inga

P.Roze savita stiliu tikrai turi. Manes jis nei kiek neerzina, jei ji taip jauciasi gerai. O
del sveikumo ar nesveikumo, apie kuri cia tiek daug diskutuojama, tai kur jo riba???

Nu

bet stebina mane komentatoriu bukaprotiskumas. Gi zmones atsipeikekit, moteriskes isvaizda ir elgesys ryskiai sako, kad kazkas su ja netvarkoj. Koks dar stiliaus savitumas??

Lil

Si moteriske ryskiai sutrikusios psichikos, dar pries desimtmeti apsiskarmalavus, itin ryskiu ''makijazu'' pasirodydavo ir Kaune, visada prasinedavo pinigu, o jei negaudavo- iskoliodavo. Abejoniu, ja pamacius, kad tai nesveikas zmogus - nekyla.Tai kas cia dabar? Pasityciojimas is nesveiko zmogaus?? Ar Lietuviskos mados lygis? SLYKSTU.

Jojo

Prieš dvidešimt metų matydavau Vilnius - Kaunas traukinyje, kaulindavo centų. Mes ją vadinom Aldona. O ji pasirodo - Rozele.

Beje

Prieš 30 m. ji vis stabdydavo jaunus vyrus ir prašydavo pakeisti kapeikas, kad, atseit, paskambintų telefonu automatu.
Amžius daro savo, matyt todėl ji persikvalifikavo, darbar jau pinigų prašo ne tik pas vyrus.
Kelti ją ant pjedestalo nereikėtų, nagalima tyčiotis iš neįgalaus žmogaus

…

Aš apie ją girdėjau šit ką - gyvena Vievyje su serimi. namo veranda prikimšta maišų maišelių su skudurais. Gauna kažkokią pensiją. Kasdien važinėja į Vilnių, ubagauna na ir savaip pramogauja. Būdama jauna medžiodavo vyriškius, pasivaišindavo su jais restorane, po to nusiplaudavo. Tada dar neubagavo. Raibas stilius buvo visada.

Ula

studijavau senuosiuose VU rūmuose, tad Gedimino prospekte dažnai sutikdavau Roželę, tuomet aštuoniolikmetė labai ja stebėdavausi kartu su draugėmis, nes tada niekas taip drąsiai nesirengdavo, o dabar ji tikrai prilygsta dizaineriams. Na, bent jau už drąsą ją verta pagirti, o savitas skonis irgi gerai.

Sima

Moteris kaip moteris, bet del dievo meiles, patvarkykit jai antakius, uzteks jau tos nustebucios rozeles minos!!!

Vilnius

Vilniaus simbolis - Rozele, Kauno - Gintaras Patackas

He

Faina ta roze, primena Vilniu :)

Buu

p. Roželei jau virš 60 metų. Ir klysta tie, kurie galvoja, kad ji rengiasi tai, ką turi. Anaiptol, ji viską suderina. Stebina tai, kaip ji tai padaro.Nors ji elgeta, bet mūsų dizaineriams galėtų būti idėjų, įkvėpimo šaltinis, kuriant rūbus, stilių ir derinant spalvas. Roželė labai originali, tiesiog jaučia madą.Mačiau ją pieš kelias dienas - geros nuotaikos besišysančią...

Taigi

...dar vienas pajuokos objektas- nestabilios psichikos zmogus ( ar nesat girdeje kaip ji koliojas troleibuse?). Ar is musu nori pasisaipyt sio straipsnio autoriai? Tik isivaizduokit kaip atrodytu miestas apsiredes "TAIP STILIONGAI" tokiais skarmalais- karnavalas. NETURI KA RASYT BEI KA IDOMESNIO PARODYT....

!!!

Zmones mieli, pati rozele yra visiskai sveiko proto, vargingai gyvenanti moterele. Taip rengiasi todel, kad atkreiptu i save demesi ir susirinktu pinigeliu. Toks jos gyvenimo budas! Gyvena prie vilniaus, atvaziuoja i sostine, susirenka lita kita...nusiperka bandele ir vaziuoja namo. Ir taip metai is metu. Ji Pilies gatveles simbolis. Ir ne veltui i jos stiliu demesys kreipiamas, ji apie stiliu galvoja, kad itiktu kitiems, butu idomi. Esu milijona kartu su ja kalbejusi apie tai, kartu gerusi kakava.

Anonim

Žinau, kad nemažai kas žavisi litų kaulijančia Vilniaus senamiesčio puošmena Rožyte, bet po to, kai prieš ketverius metus ji mane (jei ką - dar ir kažkelintą mėnesį besilaukiančią) grūmodama kumščiu garsiai apiburnojo - mat nedaviau kokio lito kito - visos mano simpatijos šitai skarmalei išgaravo.

Jūsų Maištinga Siela

Visi turi teisę būti savimi!

Sveiki visi,

Nusprendžiau, jog vis dar reikia apie tai kalbėti. Apie lygias teises. Čia dar visai neseniai išėjau į miestą ir lyg tyčia kaktomuša atsitrenkiau į tokį plakatą, kuriuo ne visi tikriausiai ir pasinaudoja, galbūt ir ne visi jį ir pastebi, bet dėl jo žmonės turėtų jaustis nors kiek ramiau, nes jie bet kada gali kreiptis į „Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą“. Daugiau informacijos galite rasti jų puslapyje www.ligybe.lt . Pagalvojau, kad Lietuvoje, kur dėl krizės smuko ne tik žmonių algos, socialinės garantijos, bet ir paties žmogaus kantrybė, pakantumas, tolerancija, kuo ir taip Lietuva nelabai pasižymi. Juk tiek daug dalykų, dėl ko žmogus gali būti pažeidžiamas. Diskriminacijos priežasčių būna pačių įvairiausių ir ne tik dėl lytinės orientacijos, kaip čia dažnai apie ją rašau, bet ir dėl kitų dalykų. Žmogus yra toks skirtingas, kad jį kiekviename žingsnyje gali ignoruoti, smerkti, persekioti, užgaulioti, terorizuoti, išnaudoti. Tai gali nutikti dėl to, kad tu esi moteris, o ne vyras, tai gali nutikti dėl to, kad esi senukas, o ne jaunas ir patvarus žmogus. Diskriminacija gali patirti dėl savo religinių įsitikinimų, odos spalvos, tautybės, ligos, rasės, socialinės padėties ir t.t.

Galbūt ne visi turi galimybę kreiptis pagalbos. Žinau, kad ir tie mūsų pašaipiai vadinamieji „bomžai“, jokie jie bomžai, jie žmonės kaip ir mes, tik skirtingų socialinių padėčių. Man sunku žiūrėti, kaip jie vaikščioja su mėlynėmis, primušti žiaurių kone sužvėrėjusių paauglių, kurie apiplėšinėja atiminėdami jų paskutinius centus. Moterys, jokios jos vergės, jokios jos „žemesnės ar prastesnės“ už vyrus. Luošys, joks jis prastesnis už sveikuosius. Senukai, jie gal ir lėtesni, gal atsargesni, bet jokie jie pastumdėliai, jie gi mūsų seneliai, jie tokie kaip ir mes visi. Noriu paraginti ne tik tuos, kurie patiria diskriminaciją dėl kokių nors priežasčių, bet ir tuos, kurie mato, kad patiria kiti: draugai, pažįstami, šiaip praeiviai. Siūlau nedelsiant kreiptis į „Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą“, kuri pagal visus įstatymus padės susidoroti su iškilusia diskriminacija ir kitais su ja susijusiais sunkumais.

www.ligybe.lt galite susipažinti su savo teisėmis būti kitokiais, čia galite pasidomėti teisės aktais, sužinoti kaip ir kokiu būdu yra nagrinėjami nuskriaustųjų skundai. Ši tarnyba taip pat rengia renginius, kuriuose galite apsilankyti.

Manau, yra labai svarbu kurti tikrą ir darnią visuomenę pagrįstą ne elitu, ne susiskaldymu ir „savęs kėlimu“ ir tai nėra vien tik gražūs žodžiai šiam blogui. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau savo kailiu įsitikinu, kad apie tai reikia ne tik kalbėti, bet ir veikti. Labai džiaugiuosi, jog susikūrė toks puslapis kaip www.ligybe.lt ir iš tikrųjų norėtųsi, kad žmonės kreiptųsi į šią tarnybą, kad būtų baudžiami nusikaltėliai, pasikėsinę į tavo asmeninę teisę būti savimi, nes kol kas, manau, tokiu būdu galima iš dalies žaboti diskriminacijos plėtrą. Gaila, kad visgi žmonės dar kažko bijo arba viliasi, kad rytojus praeis be patyčių, be prievartos ir nesikreipia pagalbos. Aš taip pat žinau, kaip sunku yra kovoti su vienu žmogumi, kuris pilnas neapykantos ir piktdžiugos užgauliojant, o jeigu tai yra ne vienas žmogus, bet masė, banda, arši banda, kuri už savo nusikaltimus negauna atlygio, tai yra baisu, todėl tikrai verta įrodyti sau ir pasauliui, kad egzistuoja ne tik teisybė, bet ir lygybė. Galiausiai niekas kitas nepakovos už savo tiesas ir teises, turime patys tai daryti ir daryti drąsiai, todėl dar kartą visus raginu nenusileisti žeminamiems, nesileisti ujamiems ir nesileisti jaustis blogesniam už kitus tik dėl to, kad kiti to nori.

Jūsų Maištinga Siela

Mano aguonos

Sveiki,

Vasara, čia neseniai buvo lietingos dienos ir taip mažai saulės. Po sesijos pasijutau toks palengvėjęs, kad ir vėl kėliau teptuką prie drobės. Sakau būtinai reikia išlieti save ant drobės. Ką gi, prieš jus – rezultatas. Tai neįprastas darbas, kuris papuošė oranžinę virtuvę – svetainę, kadangi man nebūdinga realistiniai kūriniai, o šios aguonos buvo lyg sugrįžimas prie realių ir apčiuopiamų dalykų.

Ankstesni mano tapybos darbai visada būdavo „su mintimi“, kurioje turėdavau būtinai išreikšti dalelę savo tuometinės būsenos, o šį kartą norėjosi ir prisitaikyti, būti savęs suvaldytam ir sutramdomam, romiam. Ir, dievaži, man tai patiko. Sakau, reikia piešti gėlių vazą, natiurmortą, tačiau gavosi padrikos ryškios aguonos. Gavosi kaip gavosi, ką jau padarysi. Džiaugiuosi, jog šis paveikslas papuošė namus ir įneš į juos dar daugiau ugnies ir šilumos. Jauku ir gera, kai tave supa tavo paties rankdarbiai. Tenka pripažinti, jog kol kas tai didžiausias mano darbas palyginus su kitais formatais, drobė buvo didelė, suvaldyti erdvę, teptuką ir aguonas buvo tikras malonumas. Tikiuosi, kad iki kito tapymo nereikės laukti pusmečio ir dar šią vasarą sugrįšiu prie teptuko, dažų ir drobės.

Jūsų Maištinga Siela