Filmas: "Penki šokiai" / "Five Dances"

Sveiki, skaitytojai,

Iš filmo „Penki šokiai“ (angl. Five Dances) (2013), tiesą sakant, nesitikėjau ničnieko. Netgi buvau nusiteikęs pažiūrėti pačiu baisiausiu būdu – prasukinėjant kas 10 minučių. Labai bijojau, kad šis LGBT tematikos filmas vėl nusivažiuos į banalias klišines formas, tačiau nuo pat pradžių man užbūrė violončelės garso takelis ir tie pusiau baletiniai plastiški šokiai, kad tiesiog po to nebegalėjau atsiplėšti.

Taip, filmas labai mažo biudžeto ir istorija, sakyčiau, ne itin ypatinga. Viso labo pasakoja apie 18 metų vyruką, kuris išvykęs iš namų į Niujorką, šoka su ką tik susibūrusia trupe. Trupėje vyksta savotiškos dramos, kurios padeda susibendrauti keturiems šokėjams ir vadovui. Vaikinukas pastebi tamsaus gymio vyruką, tačiau nedrįsta, negali, bijo... Filmo struktūra gana paprasta – etapinė, penki šokiai ir penki lygmenys, atsiveriant paprastam žmogiškumui. Gražus filmas savo šokiais ir plastika, demonstruoja lankstų ir gražų jauną kūną. Juosta ryškiai poetizuota, jai suteikta ryški meninė kryptis, kad net galėtume ją iš dalies pavadinti šokių drama, kur vyrauja subtilumas, šiokia tokia sakralizuota energija, bet kartu dialogai, kai kurie bendravimo niuansai filme atrodo pernelyg nenatūralūs ir statiški, uždelsti ir toli gražu realybės neabsorbuoja.

Tie, kurie nesibaimina LGBT (homoseksualios) temos, tiems, filmas turėtų daugiau ar mažiau patikti. Man asmeniškai patiko ir jaučiausi po seanso pažiūrėjęs ne eilinę dramą, bet kažkokį subtilų šokių spektaklį su vaidybiniais intarpais, kurie vienaip ar kitaip sugebėjo paveikti mano emocinį lygmenį, todėl rekomenduoju ir jums.

Filmą galite rasti titruotą lietuviškai puslapyje torrentai.lt

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atikos institutas" / "The Atticus Institute"

Sveiki,

Iš tikrųjų mėgstu filmus apie įvairiausius apsėdimus ir esu nemenkas „Egzorcistas“ serijos gerbėjas, tačiau tenka pripažinti, kad dažniausiai tokiais filmais tenka nusivilti. Panašiai nutiko ir su vienu naujausiu filmu „Atikos institutas“ (angl. The Atticus Institute) (2015), kurį pažiūrėjau genamas gana įdomių ir kontraversiškų nuomonių. Vienį filmą gyrė ir sakė, kad jis įdomus, kiti, kad nieko naujo jame nematę ir išjungę dar net neįpusėjus. Aš pažiūrėjau visą.

Filme kone per visas puses skanduojama skambioji frazė, kad JAV vyriausybė tik karta pripažino apsėdimą ir tas apsėdimas yra būtent šio filmo dokumentinė medžiaga. Dėl šio fakto tikriausiai filmas ir pritraukia nemažai žiūrovų. Dokumentinis formatas suteikiamas vaidybiniam filmui jau tampa tikrų tikriausia kliše siaubo kino pasaulyje ir, tiesą sakant, jau geriau būtų sugrįžti į klasikinę siaubo filmo formą, kadangi ten yra kur kas daugiau galimybių eksperimentuoti. „Atikos institutas“ galėtume sakyti gana neblogas siaubo filmas, bet labai jau neįsimenantis ir nuobodus.

Aštuntas dešimtmetis, kameros, stebėjimai, eksperimentai su apsėdimais ir antgamtinėmis galiomis, politiniai kėslai – visa ta medžiaga išties nemenka ir iš jos buvo galima išspausti tikrai daug tiek vizualiai, tiek siužetiškai, tačiau ar filmas nuėjo autentiškumo keliu, norėdamas atkurti kuo tiksliau instituto dvasią ir tą įvykį, arba tiesiog pritrūko biudžeto ir kūrybinės galios – kas dabar žino. Na, buvo nuobodoka, ypač pirmoji filmo pusė, kuri bandė intriguoti, tačiau jokių staigmenų nepateikė, buvo viskas tiesmukai nuspėjama. Finalas, kaip ir tikėtasi, nieko irgi nepateikė. Na, taip, buvo kelias scenos, kada pasišiaušė gyvaplaukiai, tačiau filmas neįspūdingas ir mažiau nei vidutinis – yra daug geresnių visomis prasmėmis filmų apie apsėdimus. Nėra jokio išgyvenimo ar jaudulio dėl apsėstosios, neišnaudotas ir valstybės pasinaudojimas apsėstąja variantas. Pasakojimas kažkoks „štrichinis“, be gelmių ir didesnių intrigų. Viskas praplaukė paviršiumi ir nieko neliko, o taip norėjosi eiti gulti su tokiu filmu, kad būtų baisu likti vienam kambaryje.

Mano įvertinimas: 3.5/10

IMDb: 5.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rūkas" / "The Mist"

Sveiki, 

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Rūkas“ (angl. The Mist) (2007). Paskutiniu metu visai neplanuotai žiūriu daug rašytojo Stephen King literatūrinių kūrinių ekranizacijų ir visai neplanuotai, kažkaip išpuola ir negaliu atsispirti. „Rūką“ režisavo Frank Darabont, kuris galbūt geriau žinomas kaip „Pabėgimas iš Soušenko“ (1994) ir „Žalioji mylia“ (1999) režisierius. 

Ką aš galiu pasakyti? Gal ir dėl įdomios istorijos, gal ir dėl gero ir pripažinto režisieriaus meistrystės šioji ekranizacija tikrai nėra blogiausia S. Kingo kūrinių ekranizacija. Nuo pat pirmųjų 15 minučių istorija sugeba sudominti žiūrovą, prikausto dėmesį savo nežinomybe. Įtariu, kad romanas turėtų būti dar įdomesnis ir įtaigesnis. Daug paslapties, truputis siaubo ir daug miglos. Bene labiausiai mane erzino religinga boba, kuri prekybos centre patraukė įstrigusiųjų dėmesį ir pasiskelbė kone pranašu – viskas per kelias paras, o toks jausmas, kad izoliuotoje patalpoje atsikartotų ištisa civilizacijos ir išsilaisvinimo nuo primityvios valdymo formos. Aišku, boba gavo tai, ko nusipelno, tačiau filme tai šiek tiek neįtikinama, kad žmones taip veiktų kaip pagal programą, pasidalytų į stovyklas. Kur kas man šiuo atžvilgiu atrodo įdomesnis filmas „Aklumas“, kai jaučiama ne staigi pasidavimo panika, o palaipsninis vilties praradimas.

Na, žinoma, filmo finalas daugiau nei pavykęs, tačiau to tikriausiai ir buvo galima tikėtis. Tikriausiai neverta atpasakoti siužeto, užtenka pasakyti, kad filmas visai neblogas, gal siužetine prasme man ne viskas patiko ir herojų veiksmai pernelyg šabloniškai erzinantys, tačiau visuma tikrai nebloga.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Margaret Atwood "Tarnaitės pasakojimas"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Su legendine kanadiečių rašytoja Margaret Atwood susipažinau maždaug prieš devynerius metus, kai lietuviškai pasirodė jos romanas Oriksė ir Griežlys, kuris man padarė neišdildomą ir iki šiol menu siužetinius vingius, pvz., kaip kiaulėse augino organus žmonėms. Kiek žinau, autorė yra parašiusi šio romano tęsinį, bet, deja, lietuviškai mes jo neturime. Apie Tarnaitės pasakojimą mes irgi mažai ką žinojome, kol 2012 metais romano rinktinės prozos serijoje neišleido Baltos lankos. Lietuvoje ir apskritai knyginiuose blogeriuose susilaukė nemenkų vertinimo ir populiarumo. 

Na, Margaret Atwood pati nepyksta, kad yra vadinama distopinių (apie numatomą netolimą ateitį) romanų autore. Tikriausiai neminėsiu, kiek ir kokių įvairių literatūrinių apdovanojimų yra pasiekusi ši rašytoja. Lietuviškai mes turime jos: Aklasis žudikas, Greis, Sugrįžimas, Penelopiada: mitas apie Penelopę ir Odisėją, Oriksė ir Griežlys, o nuo šiol ir Tarnaitės pasakojimą. Tarnaitės pasakojimas tikriausiai yra vizitinė šios autorės kortelė. Su šiuo kūriniu 1985 m. M. Atwood smargiai išgarsėjo ir tapo viena populiariausių kanadiečių rašytojų pasauliniu mastu. Kiekvienas jos knyga sulaukia nepaprasto skaitytojų susidomėjimo, diskusijų, jie intelektualiai mįslingi ir truputį politizuoti, kritikuojantis mūsų civilizacijos ydas. Pati autorė sakė, kad tikriausiai neįmanoma parašyti distopinio kūrinio, nekritikuojant politikos ir ji šiuo atžvilgiu tikriausiai yra teisi.

Tarnaitės pasakojimas – gudrus pasakojimas apie Gileado valstybę, kuri žymi simbolinę žmonijos ir visos civilizacijos lūžio momentą. Nemažai paramstyta religiniais įvaizdžiais, bet vargu ar galėtume knygą laikyti antireligingą ir nukreiptą prieš krikščionybę. Romane panaudotos tik kai kurios Biblinės interpretacijos, kurios, ko čia slėpti, nuo seno buvo manipuliacijos politiniu įrankiu. Islamas iki šių dienų sėkmingai „plauna“ žmonėms smegenis tiesmukais išvedžiojimais ir tuo sėkmingai skaldo ir valdo. Paveikus žmoniją chemiškai Gileado laikais sunku susilaukti sveikų palikuonių, tam sukuriama ištisa „tarnaičių“ rinka, kuri atlieka Biblijinio indo funkciją ir privalo išnešioti sveikus palikuonis privilegijuotiems užsakovams. Trys bandymai ir skirtingos šeimos, o jei per šiuos bandymus tarnaitė neatneša gyvybės, ji nurašoma į mistišką koncentracijos stovyklą.

Stipri romano mintis, kaip ir Oriksė ir Griežlys, leidžia žmogui pamatyti vieną iš daugelių visuomenės galimų variantų ir neretai šokiruojantį, iškreiptą ir kartu pajusti, jog su mūsų pačia dabarties visuomene irgi ne viskas gerai. Autorė ryškiai išskiria tam tikras temas. Viena iš jų turi ryškią feministinės literatūros pradą. Apskritai apie moteriškumą ir moters biologines funkcijas, „misijas“. Ar gali moters kūnas tapti valstybės nuosavybe ir paversti jį mėsos gabalu, šaudančiu kūdikių sviediniais? Tarnaitės pasakojime apskritai kirba pasirinkimo klausimas, kas toji moters laisvė ir kokią moteris turi teisę spręsti ir lemti savo likimą? Fredinė, pagrindinė knygos veikėja, priversta tapti tarnaite irgi nuolat susiduria su pasirinkimo kaip savos valios turėjimo stoka. Priversta vilkėti raudoną abitą, apgyvendinta sterilioje erdvėje – kambaryje be sietyno, aštrių daiktų, neperdaužiamo stiklo, – ji tampa unikalaus eksperimento pavyzdžiu, kur dingsta žmogaus asmenybė, kai kiekvienas jos žingsnis yra numatomas ir švariai organizuotas. Moteris susitelkia į prisiminimus, todėl tekstas kalba iš dviejų plotmių – iš Fredinės vidaus ir byloja siaubingą sterilios realybę.

Margaret Atwood knygos lietuviškai mano knygų lentynoje.

Knygoje nemažai emocinės įtampos, pasakojime viskas taip trapu, taip tikra, kad kiekvienas Fredinės krustelėjimas, žvilgsnis turi slaptos įtampos tašką, bet koks stipresnis krustelėjimas, rodos, gali jai prišaukti didžiulių bėdų. Tiesa, didelį kūrinio dalį mums neaišku, kokie pavojai laukia tarnaitės ir kas gali su personažu nutikti, jei ji pasielgs ne taip, kaip perauklėjo Teta Lidija. Pasakojimas nechronologiškas, jis fragmentais grįžta į praeitį, prikeliama visuomenės priešistorė, pasakojami Fredinės vaikystės ir santykiai su Luku epizodai, kol pamažu ima dėliotis ištisa Gileado valstybės epocha, jos disciplina ir bendras visuomenės peizažas, kuris labiau panašus į absoliutinį Šiaurės Korėją primenantį režimą. 

Esama knygoje ir meilės temos. Toji meilė Lukui, praėjusiam gyvenimui, neaiškūs santykiai su Niku bei užuomazgos, žmogiškojo priartėjimo prie žmogaus Vado. Tarp Gileado visuomenės sandaros ir sistemos taikosi žmogaus prigimtis ir emocinis būvis, todėl įvyksta atviri ir žiaurūs nužmogėjimo aktai, pvz., tarnaitėms vidury aikštės leidžiama į gabalus suplėšyti gyvą vyrą, tai kartu ir lojalumo šiai sistemai patvirtinimas ir rankų susitepimas, paminant ankstesnės epochos vertybes. Knyga išties dirgina skaitytojo sąžinę ir tarsi tyliai klausia, kodėl mūsų visuomenė yra tokia, kokia yra, kas ją suformavo, kodėl paklūstame šiai sistemai ir kokią kainą tektų sumokėti už pasipriešinimą. Į tai daugiau ar mažiau bando atsakyti maištingoji Moira ir pogrindyje veikiantys maištininkai. Mirti arba tapti šios sistemos dalimi, paminant savo prigimtį ir laisvę, bet ar toks gyvenimas vertas savo egzistavimo? Sunku atsakyti į šiuos klausimus.

Mane asmeniškai labiausiai neramino Vado požiūris į taisykles. Susikūręs valdybos elitas lankosi Klube, kuris yra oficialus elitinis viešnamis, dovanoja Fredinei suknelę, rankų kremą ir kitas menkas užgaidas, tarsi pats paniekindamas savo rankomis kurtą sistemą. Kam tada ją apskritai kurti, jeigu jos nesilaikai? Manau, atokių sistemų kūrėjai yra gryni fanatikai, atsidavę savo idėjai, kaip antai Hitleris, kuris ir laikėsi savo idėjos, o Vadas tarsi atrodo dvilypis, su mįsle.

Iš pirmo žvilgsnio Margaret Atwood negaišta laiko poetizuodama kiekviename sakinyje teksto, nepuošia minties, nors ir esama tokių sodrių abito ir tulpių palyginimai ir kitos kalbos figūros. Apskritai Fredinės kalbėsena formuojama labiau jausmų leksika, tačiau sakinių struktūra labai paprasta, o šis paprastumas suteikia įtaigumo. Menas pasitelkiant paprastus žodžius, kurti tokį daugiaplanį pasakojimą, todėl tie, kurie baidosi ilgo psichologizavimo diskurso ir krustelėjimų aprašymo, Tarnaitės pasakojime, tie gali būti ramūs, visa tai irgi užfiksuota, bet taupiai, todėl nevargina skaitytojo. 

Sakyčiau, romanas išties pavykęs, jame papasakota įdomiais feministiniais rakursais civilizacinės ydos, galimi kultūriniais išsigimimo atvejai, kuriuos kadaise mes patys esame vienokia ar kitokia forma išgyvenę. Rekomenduoju rimtesnės literatūros skaitytojams.

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Dangus aukštai" / "Higher Ground"

Sveiki,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Dangus aukštai“ (angl. Higher Ground) (2011), kuri režisavo Vera Farmiga ir pati atliko pagrindinį vaidmenį. Filmą kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, todėl nutariau pasižiūrėti, juolab kad man patinka Veros Farmigos pasirodymai kine, o ir jos jaunesnioji sesutė, „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždutė Taissa Farmiga taip pat suvaidina rolę šiame filme ir iš esmės pradeda kaip aktorės karjerą.

„Dangus aukštai“ – tai debiutinis Veros Farmigos filmas ir drįstu pasakyti, kad tikrai rimtas ir brandus darbas. Slidūs religiniai tematiniai niuansai gana rizikingi, nes katalikai ir bet kurios kitos religijos atstovai nemėgsta būti kritikuojami. O šičia yra tiek daug religinio davatkiškumo, o ir vietomis tikro fanatizmo, bet tai papasakota taip subtiliai ir gražiai, kad belieka tik paploti tiek scenarijaus autoriams, tiek aktoriams, tiek pačiai režisierei. Tikėjimo tikrumo ir dievo priartėjimo trokštanti pagrindinė herojė tarp tų „nušvitusių“ krikščionių atrodė kur kas tyresnė ir tikresnė, nei viena tiesa besiramstantys tikintieji. 

Pirmoji filmo pusė gana nebloga, kol kas neaiški nei tema, nei problema, bet pamažu ima ryškėti tikėjimo problema. Tos doktrinos, Jėzaus pasekėjų sutirštinta pasaulėvoka taip intensyvėja, kad kartais nuo to pasidaro negera. Žiūrovas „normalus“ ima klausti, kaip šitaip galima gyventi, šitaip ištisai nuo ryto iki vakaro, įrėmintiems religinių tiesų, kuri iškreipia krikščioniškas dorybes ir paverčia žmones aklais, savo nuodėmių – puikybės, pavydo ir t.t. nebematančiomis būtybėmis. Subtilūs susipriešinimai, Veros Farmigos žavi, aišku, ir vaidyba, bet labiausiai jos personažo charakteristika – tokia tyra, nuoširdi, paprasta, pasiruošusi atiduoti ir mylėti, nepaisant visko, o „priartėję prie dievo“ priešingai – regią vien tik šėtono pusę ir kitų nuodėmes.

Filmas patiko labiau nei tikėjausi dėl savo temos ir, manau, tie, kurie ištikti tikėjimo problemos ir ieško visokiose religijose tikrosios tiesos ir tik vienos, nenuginčijamos disciplinos, manau, turėtų pasižiūrėti šį filmą. Subtiliai, o ne brutaliai, papasakota apie dvasios alkį, išpildant krikščioniškąsias dorybes per pasaulietinį santykį. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela