Velnio tiltas (vok.
Teufelsbrücke), Kromlau parkas, Vokietija, Saksonija
Sveiki,
Penktadienis!
Puiki diena, nors ir lyga sausį spalio lietumi, bet iš
tikrųjų puiki diena šypsotis ir švytėti, nes viskas yra gerai. Visos nelaimės
ir negandos iššluotos lauk ir akcentuojami pozityvūs ir čia pat esantys gausos
aspektai. Juk šiaip ar taip netrūksta nei pinigų, nei laisvės kalbėti ir kurti,
nei knygų, nei meilės, nei darbo, o ir sveikata dar gera – belieka tik
džiaugtis, džiaugtis ir dar kartą džiaugtis.
Vakar pabaigiau nuostabią Annie Ernaux, prancūzų
nobelistės, knygą „Metai“, kuri be galo man patiko. Jautriai perteiktas
senstančio žmogaus laiko tėkmės suvokimas, kad gyvenimas baigiasi. Jis iš
tikrųjų baigiasi kiekvieną akimirką ir kiekvieną akimirką vis stebuklingu būdu
prasitęsia. Autorė atsisako savo ilgalaikės perspektyvos ir sako, kad
nebeprojektuoja savo veiklų, iliuzijų ir matymo į ateitį, nes, kai esi senas,
turi anūkų, esi pensijoje, ateities nebelieka, lieka tik čia ir dabar, kitaip
sakant, visas pasaulio laikas. Iš vienos pusės jaunam ar vidutinio amžiaus
žmogui tai skamba labai liūdnai, o iš kitos pusės, koks turėtų būti
palengvėjimas, nes nebelieka iliuzijų, jauti visą savo būties centrą ir
įsižeminimą. Nepaprasta knyga apie laiką, troškimus ir aplinkos triukšmą. Argi
ne stebuklas, jog šioji knyga pateko į mano rankas? Stebuklas.
Stebuklas, kad galiu prieš darbą, iš ryto, šią
akimirką gurkšnojant kavą apie tai rašyti ir mesti tą žinią į internetą, kur
viskas išsilydo tame dideliame intrigų, apkalbų, komentarų, patarimų, melagienų,
politikos ir propagandos, liūdesio ir džiaugsmo kakofonijos šurmulyje. Sakote,
kad neturi poveikio? Šaukštas deguto visą statinę medaus sugadina. Vienas pozityvesnis
įrašas visą internetą keičia. Priklauso tik nuo to, kaip pažiūrėsi.
„Jei nėra partijų su ideologijomis, tai
reiškia, kad partijos neteko savo esmės. Jei jos tapo linksmintojų, liūdintojų
ir gąsdintojų grupėmis, taip ir kalbėkime. Pereikime prie politinio teatro
kategorijų, o žmonės dažnai taip ir daro: kalba apie cirkus, klounadas,
komedijas. Politika mums yra viso labo reginys, už kurio niekas neslypi, tik
renkami mūsų balsai: esame juokinami, jaudinami, gąsdinami. Viskas emocijų
srityje ir pasibaigia. Gali būti, kad tokia yra mūsų visuomenė, ir tai dar
vienas aspektas to, ką vadinu lėkštumu. (...) Man atrodo, ką reikia įveikti,
yra lėkštumas. Turi būti įdarbinti kiti sąmonės matmenys. Kai dalykai
svarstomi, kai į juos gilinamasi, o ne tik remiamasi paviršutiniškais, jaudinti
skirtais įspūdžiais, kai kalbama konkrečiai, kai svarstoma“Arūnas
Sverdiolas.
Neturiu ko ir pridurti, tiesiog reikia skaityti visą
interviu, nes galima išilgai ir skersai cituoti filosofo mintis apie politiką
ir mūsų visuomenę.
Pamatyti gerą ir kokybišką veiksmo trilerį sunku, nes
žanrinis kinas toks jau yra, jis kuriamas pagal kanonus ir neišvengia klišių,
pasikartojimų, todėl ne kažin kuo gali pasigirti ir nustebinti. „Našlaitės“
režisierius Jaume Collet-Serra visai neseniai pristatė savo naujausią veiksmo
trilerį „Rankinis bagažas“ (angl. Carry-on) (2024),
kuriame aštrią įtampą bando kurti oro uoste. Gero trilerio, mano galva,
svarbiausias požymis yra kuriama įtampa, o jos „Rankiniame bagaže“ šiek tiek
yra.
Ne, tai ne dar viena atsikartojanti istorija apie
bombą lėktuve ar įkaitų drama, kokių itin daug buvo prikurta dešimtajame
dešimtmetyje. Pagrindinis veikėjas Etenas dirba oro uoste ir lemtingą dieną
pradeda dirbti rankinio bagažo patikros punkte, per kurį nori pereiti gerai
organizuotas ir šaltakraujis teroristas ir paleisti mirtinas dujas lėktuve. Visa
drama prasideda tada, kada Etenas gauna ausinuką ir pradeda girdėti
tiesioginius grasinimus nužudyti jo merginą, jeigu jis nedarys to, kas liepta.
Etenas norėjo būti policininku, tam jis turėjo daug duomenų, tačiau šio darbo
jis niekada negavo, todėl iš dalies jaučiasi neįgyvendinęs savo tėvo lūkesčių. Tačiau
savo sugebėjimus šaudyti ir grumtis su priešininku maksimaliai išnaudoja ir,
kaip galima numanyti, galiausiai nepalūžęs įveikia savo priešininką ir
išgelbėja daug žmonių.
Filmas absoliučiai standartinis trileris. Kietas ir
šiek tiek seksualus vyrukas tampa didvyriu ir ne toks seksualus jo priešininkas
gauna į kaulus. Įtampa vystoma absoliučiai iš vadovėlio ar receptų knygos:
dialogai, susižvalgymai, grumtynės, psichologinis augantis spaudimas... Ir
viskas, sakyčiau, daugiau ar mažiau šiame filme padaryta teisingai. Tiesa,
pirmoji filmo pusė „įsivažiuoja“ gana sunkokai, žiūrovas stebi nusivylusio
vyruko socialinį gyvenimą ir tenka palaukti tos augančios įtampos. Nors daugmaž
visa filmo sąranga nuspėjama ir standartinė, tačiau atperka klasikiniai
triukai, t. y. nuolat auginama įtampa, dinamika ir nepigus viso filmo pastatymas.
Apskritai tariant, tai kokybiškai sukaltas vidutinės klasės trileris skirtas
pramogai ir tame lygmenyje, sakyčiau, pateisina žiūrovo-pramogautojo poreikius,
tačiau vaikantis įdomesnių ir originalesnių istorijų, šią galite apeiti.
Nekantrauju perskaityti bosnių rašytojo Nenad
Veličkovič (g. 1962) romaną „Sachibas. Impresijos iš depresijos“
(bosn. Sahib. Impresije iz depresije), kurią išvertė Kristina
Tamulevičiūtė. Mėgstu Balkanus, nors jų istorija dar labai jautri ir gyva,
tačiau kasmet pro ten tenka keliauti, todėl labai domiuosi šiuo kraštu. Bosnija
ir Hercegovina tikriausiai dėl musulmoniškos ir rytietiškos kultūros labiausiai
išsiskiria iš visų subyrėjusios Jugoslavijos šalių, tad ir rašytojo bei
dėstytojo požiūris į seksualumą, man regis, kur kas labiau laisvesnis, nei
eilinio lietuvių piliečio.
„Seksualumą laikau svarbia žmogaus
gyvenimo dalimi, nors jis bažnyčios pastangomis paverstas tabu ir iš žmonių
tarytum atimtas. Manau, kad švietimo sistemoje apie tai būtina kalbėti kaip
apie atskirą dalyką ir skirti tiek dėmesio, kaip matematikai, kalboms,
istorijai, ar bet kuriai kitai disciplinai. Manau, kad visuomenės laisvumą
galima išmatuoti pagal tai, kaip ir kiek toje visuomenėje kalbama apie
seksualumą.“
Vienuolika dienų nepildžiau pozityvumo dienoraščio!
Pasiilgau ką nors užrašyti pozityvaus, kad ir labai naivaus, kad, iš pažiūros,
beveik beprasmiško, bet vis stimuliuoja ši veikla laikytis disciplinuoto
balanso, ieškoti atsvaros gyvenimo absurdui, neteisybei ar šiaip puolančiam
liūdesiui.
Šiandien galiu nebent pasidžiaugti, jog žinau, kas esu,
ir niekas, ką pasakys kiti, norėdami save iškelti ar sutrypti arba pavergti to
padaryti negalės, nes atskiriu, kas esu aš ir kas yra kitų pretenzijos į mane.
O mane labai dažnai nori nusisavinti, manipuliatyviai priversti, paveikti –
žinokite, neišdegs ir su tuo kovoti net nereikia, reikia nebent pakelti aukštyn
galvą kaip dar kartą Odisėjo laivo priekis ir pasitikti gyvenimo bangas kaip
begalinį grožį, atsiveriančias galimybes.
Dieve, kai pagalvoju, koks mažas gyvenimas ir kaip
kartais niekingai užsiplakame ir užsiturškime begalinėse rietenose, rutinoje ir
interesų bei įtakos sferose. Reikia nemažai sąmoningumo išlaikyti šturvalą,
perplaukti Charibdę ir Scilę, bet sėkmė ir lengvumas yra tame, kad tik sukoncentruotas
sąmoningumas, susitelkimas į lengvumą, paprastumą ir nesusireikšminimą leidžia
išplaukti į gražius dabarties vandenis ir mėgautis jūra, savimi, poilsiu,
literatūra, artimiausiųjų žmonių palaikymu ir pačiam galų gale tą patį teikti
aplinkiniams.
Ispanų kino legenda Pedro Almodovarą galimą drąsiai
vadinti chameleonu-režisieriumi, kuris daugmaž kas dešimtmetį daro kokį nors
esminį savo kūrybos lūžį. Šįkart jam įdomu kurti anglosaksišką kiną, dirbti su britų-amerikiečių
aktoriais. Tą rodo keli trumpo metro kino filmai ir vienas gal kam netikėtas, o
kitiems visai tikėtas kino projektas „Už gretimų durų“ (angl. The
Room Next Door) (2024), kurį tikriausiai įkvėpė ilgi dešimtmečiai
stebėto anglosaksiškojo kino. Nereikia sakyti, kad Almodovarui svarbūs moterų
portretai, todėl jis kruopščiai atsirenka pagrindines aktores, turi aiškią
viziją, kas galėtų jau iš anksto atlikti vieną ar kitą vaidmenį, todėl
režisierius pagarsėjęs savosiomis mūzomis ir pasijomis. Šįkart jis renkasi iš
brandžių Holivudo kino žvaigždžių Julianne Moore ir Tilda Swinton, aktores,
kurias seniai myli kamera ir su jomis galima labai daug ką nuveikti. Bet ar
tai, ką režisierius puikiai daro savo ispaniškojo kino versijose, pavyks ir
angliškosios kino kūrimo priemonėmis?
Filmas, mačiau iš atsiliepimų, nemažai kam labai
patiko. Tikrieji ir senieji Almodovaro kino gerbėjai ir toliau giria
režisieriaus savitumą ir kino kalbą, tačiau tarp nuomonių blyksteli ir viena
kita kino kritikos strėlė. Apskritai „Už gretimų durų“ tikrieji kino kritikai
filmą pasitiko palankiai, todėl neslėpsiu, kad šiokių tokių lūkesčių turėjau ir
vyliausi, jog kūrinys prikaustys prie ekrano, bet nutiko šiek tiek kitaip.
Manau, kad Almodovarui trūksta įdomesnio ir
sudėtingesnio, pavojingesnio ir ne tokio patogaus ir paprasto, sakytum,
masiniam žiūrovui pritaikyto scenarijaus. Istorija pasakoja apie dvi senas buvusias
meilužes. Marta (Tilda Swinton) serga vėžiu, o ją aplankiusi Ingrida (Julianne
Moore), nors ir nelabai noriai, tačiau dėl sentimentų, senos geros draugystės
visgi sutinka palydėti Martą paskutiniąją gyvenimo dieną. Marta suvokusi, jog
neįveiks išplitusio vėžio, ryžtasi gyvenimą nutraukti nelegaliai įsigyta
tablete, ji tik prašo, kad Ingrida tądien būtų kitame kambaryje ir aptikusi jos
kūną praneštų viešai apie josios mirtį. Žodžiu, toliau ne kažin kas vyksta.
Marta ir Ingrida prisimena savo darbus, vyrus meilužius, savo senas dienas,
sėdi tai ant ryškiai žalio fotelio, tai ant akvamarino spalvos sofos,
šnekučiuojasi ir žiūri kino filmus, kol galiausiai, neatskleidžiant daugiau
siužetinių detalių, daugiau ar mažiau istorija užsibaigia pagal jau numatytą
programą. O kur intriga? Tą, kurios žiūrovas dar viliasi antrojoje filmo dalyje,
jau praranda bet kokius lūkesčius, netgi sulaukti kokių nors dar netikėtų
paslapčių ar netikėtų siužetinių posūkių, kokių dar Almodovaras paruošdavo savo
tamsiausiuose ir labiausiai provokuojančiuose filmuose „Blogas auklėjimas“, „Pasikalbėk
su ja“, „Viskas apie mano mamą“, „Oda, kurioje gyvenu“, kurie pasiūlydavo dar
ir mistikos, detektyvinių elementų ir netikėtumą, bet „Už uždarų durų“ to
nesitikėkite.
Režisierius lyg ir laikosi savo tamsiųjų kino filmų rimtesnės
nuotaikos, tačiau intrigos nebesukuria, priešingai – siužetas atrodo
paprastutis, vienplanis ir be galimybės ką nors interpretuoti, spręsti ir galų
gale stebėtis. Visgi režisierius net ir kurdamas angliakalbinį filmą yra
ištikimas savo erotikai ir stilistikai. Scenos komponuojamos kaip paveikslai,
tiksliai pagal Amodovaro interjero ir rūbų spalvas, todėl filmas labai
spalvingas, ryškus. Veikėjos biseksualios, turėjusios savo gyvenime viena kitą
ir vyrų, todėl net seksualumas šioje istorijoje nėra probleminis klausimas,
viskas susitelkta į dabarties sentimentų akimirką. Priešingai nei „Sugrįžimas“
ar „Šalti apkabinimai“, Almodovaras pradeda atsisakyti hiperbolizuoti kičą,
nors dirbtinokų scenų yra, tačiau jos praradusios Lotynų Amerikos serialams
būdingos gestikuliacijos, lengvumo, naivumo, ironijos. Moterų paveikslai lyg ir
spalvingi, jautrūs, tačiau atrodo iki galo neišskleisti, tokie ir likę egzistenciniame
sąstingyje, todėl atrodo, jog filmas dvelkia stilinga senatve ir
atsisveikinimais, kartos, o galgi net tam tikra prasme ištisos Almodovaro kino
kartos nostalgija.
Tai koks tas dabar Almodovaras žiūrint „Už gretimų
durų“? Vis dar patetiškas ir estetiškas, vis dar teatrališkas, bet sušvelnėjęs,
įgavęs liūdnos melancholijos ir atsisakęs staigių pavojų, tapęs labiau poetiškas.
Veikėja Marta pacituoja Džeimso Džoiso, airių rašytojo, paskutinį „Dubliniečiai“
apsakymo sakinį, kuriame visą miestą, gyvuosius ir mirusiuosius užkloja
pradėjęs snigti sniegas. Po to Ingrida perfrazuoja šį sakinį ir iš tikrųjų
pradeda snigti ir šis sniegas, sąsajos su meno pasauliu ir literatūra tampa
liūdnoku, nors ir ryškiu tapybišku Almodovaro intertekstualumu byloti apie
gyvenimą ir mirtį, kuriame nebelieka jokios mistikos, intrigos, detektyvų, nes
mirtis mus visus suvienodina, vienodai apsninga tiek gyvųjų namus, tiek mirusiųjų
kapus. Visgi filmas man pasirodė švelniai poetiškas, tačiau Pedro Almodovaro kūrybos
lauke toli gražu ne esminis ir net ne vienas iš geriausių. Laukai, kai LGBTQ+
temos kine dar buvo šiokia tokia naujiena ir Almodovaro mokėjo iš to padaryti
pasakojimą ir dar šiaip ne taip nustebinti, manau, baigėsi ir jie nebegrįš,
tačiau galvoju, kad labiausiai režisierių ateityje turėtų gelbėti atidumas
renkantis ir kuriant įdomesnį scenarijų, nes šiaip ar taip kino kalbą jis moka
ir režisuoti geba, tačiau ar užtenka šiandien tik tokios 1000 karų kine
perpasakotos istorijos?
„Šiandien yra suformuotas supratimas, kad
mokymosi rezultatai nėra svarbūs ir neturėtų būti akcentuojami. Tokiu būdu,
sumenkinę žinių svarbą ir sutelkę dėmesį į mokinių kompetencijų ugdymą, kuriame
naują tikrovę, kurioje nežinojimas beveik tapo vertybe. „1984-ųjų“ romano šūkis
„Nežinojimas – jėga“ turbūt geriausiai išreiškia šių dienų idėjinę mokyklos
kryptį. Atsisakę ilgalaikės patirties ir turėtų tradicijų, išauginome kartą,
kuri ypač greitai pavargsta ir sutrinka, kai susiduria su rimtesniais iššūkiais.
Be to, jaunimas, išugdytas daugialypių veiklų apsuptyje, ilgai neranda savo
vietos gyvenime ir sunkiai susitelkia ties vienu tikslu. Įdomu ir tai, kad
naujasis pasakojimas daugeliui tapo patrauklus, nes vegetuoti aplinkoje, kuri
nereikalauja didelių pastangų, yra gerokai lengviau nei siekti akivaizdaus
rezultato.“Saulius Jurkevičius, Vilniaus licėjaus
direktorius.
