Geriausios 2025 metų Maištingos Sielos perskaitytos knygos: TOP 10!

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

2025 metais artėja jau visai prie pabaigos, tad skubu dalytis savo skaitymų metų įspūdžiais. Šie metai nebuvo itin įspūdingi literatūros gausa, tačiau perskaičiau 34 knygas (tiek šiemet knyginių recenzijų-apžvalgų publikavau šiame saite), kaip visada daugiausia grožinę literatūrą. Nepasakyčiau, kad turėjau didelius skaitymo blokus, bet pajutau, kad metų pabaiga buvo gana laisva ir dėkinga, pradėjau daugiau skaityti ir mėgautis – dalis kūrinių į geriausių top 10 pateko būtent iš to paskutiniojo laikotarpio.

 

Galų gale pasikartosiu, kad visi tie top‘ai yra viena didelė nesąmonė, nes jie tik orientyras, sudėliotas Kalėdų laikotarpiu. Net neabejoju, kad po pusmečio, jau dar labiau atitolus nuo skaitymo patirčių, šį sąrašą koreguočiau ir jau dėliočiau visiškai kitaip. Subjektyvus šis sąrašas, jis kintantis, nusitrinantis ir atsistatantis vėl kiek kitaip, bet be jokios abejonės šios visos knygos (įskaitant į šį sąrašą dar neįtrauktų, bet pasilikusių paraštėje) yra savaip geros, įdomios ir įtraukios.

 

Šiemet mažai skaičiau lietuvių autorių knygų. Viso labo vieną poezijos (Rūta Vyžintaitė „Liuksemburgo jūra“) ir vieną prozos rinkinį (Indrė Motiejūnaitė „Mūsų miestelis“), turiu galvoje, iš šiuolaikinės literatūros. Reikėjo pakartoti tam tikrus klasikinius kūrinius, tad teko grįžti prie Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Skirgailos“ bei Vinco Mykolaičio-Putinio „Altorių šešėly“, bet jie savaime programiniai, kanoniniai, nelabai konkurencingi su šiuolaikiniais autoriais. Reiktų, matyt, daugiau dėmesio skirti lietuvių autoriams, nes ten tikrai yra ne vienas perliukas: jau keleri metai laukia vis Dalios Staponkutės „Vavat Regina!“, niekaip prie jos neprisėdu.

 

Iš viso perskaitytų knygų: 34 knygos

Lietuvių autorių: 5 knygos

Vaikų knygos: 1 knyga

Poezijos: 1 knyga

Užsienio autorių: 28 knygos

Savipagalbos ir dalykinės (ne grožinės): 5 knygos

 

2025 METŲ GERIAUSIŲ GROŽINIŲ KNYGŲ TOP 10!

1. Annie Ernaux „Metai“ (Baltos lankos, 2024, vertė Greta Štikelytė). Daugelis ją perskaitė dar pernai, tad įvairiuose kai kurių pernykščiuose topuose ji dominavo. Knyga, kuri sukėlė nepaprastai daug minčių ir emocijų. Galvojau apie ją ištisus metus (perskaičiau sausio mėnesį), manau, ji šiemet kaip grožinė knyga padarė didžiausią įspūdį. Parašyta nedaugžodžiaujant, tačiau aprėpia tiek daug dalykų, kad visuminis knygos audinys kelia išties labai didelę nuostabą apie gyvenimą ir kintantį laiką. Labai rekomenduoju!

2. Kate Atkinson „Anapus fotografijų“ (Alma litera, 1999, vertė Nida Norkūnienė). Romanas, kuris ilgus metus prabuvo mano lentynoje, sugrąžino tikrąjį skaitymo ir malonumo džiaugsmą. Nebepamenu, kada skaičiau iki nakties vidurio taip įsitraukęs. Buvau pasiilgęs šeimos sagos istorijų ir organizuoto nuoseklaus pasakojimo, užpildyto poetiškos pajautos, o Atkinson tokia puiki ir jautri pasakotoja, kad šis romanas tiesiog... Jūs jį turite perskaityti ir viskas tuo pasakyta.

3. Giuseppe Tomasi di Lampedusa „Gatopardas“ (Baltos lankos, 2024, vertė Lina Gaušytė). Jau įpusėjęs anuomet knygą, supratau, kad romanas bus šiame metų tope, tik neaišku, kurioje vietoje. Knyga išliekanti ilgai atmintyje, nors tų siužetų lyg ir dinamiškų nėra, tačiau pati aristokratija, polėkis, atmosfera ir teksto tonas įsimena ilgai. Tai prabangi knyga, turiu galvoje, skaitydamas jautiesi tarsi laikytum kruopštų rankų darbo retą servizą. Ne veltui ši knyga viena mėgstamiausių Kristinos Sabaliauskaitės, o naujasis vertimas su papildoma informacija – kruopštus rangovų ir vertėjos darbo rezultatas.

4. Benjamin Labatut „MANIAC'as“ (Rara, 2024, vertė Rasa Drazdauskienė). Net žagtelėjau, kai pamačiau, jog ją perskaičiau ir pamiršau dar šiemet. Visiškai pasimiršo, bet sudarinėjant topą vėl atgijo tos puikiai suregztos istorijos apie kompiuterius ir atomines bombas. Labatutas nuostabus paradoksų ir istorinių detalių pasakotojas. Aišku, „Kai liaujamės suprasti šį pasaulį“ buvo nepalyginamai didesnis įspūdis, tad ši tarsi parašyta ankstesnės tąsa apie matematikus genijus. Labiausiai įsiminusi „MANIAC‘o“ istorija buvo apie „go“ genialųjį žaidėją, kuris intuityviai laimėjo varžybas prieš dirbtinį intelektą. Sodri, svaiginanti, tiksli, beveik eseistinė. Puikus vertimas ir stilius.

5. Mathias Enard „Kalbėkjiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (Baltos lankos, 2025, vertė Violeta Tauragienė). Viena paskutiniųjų šiais metais skaitytų knygų, kuri vis dar labai „gyva“. Nepaprastai poetiškas ir gražus tekstas, Tauragienės vertimas. Man labai patiko, kaip autorius sujungia fikciją su istorinėmis detalėmis, kaip erotiškai geba perteikti aistringas Mikelandželą klajones (fizines ir dvasines) po Konstantinopolį. Ir išties... imi tikėti, kad gražiausia mūsų istorija yra toji, kuri tik galėjo įvykti, bet niekada neįvyko.

6. Olga Ravn „Vaško lėlė“ (Rara, 2025, vertė Aurelija Bivainytė). Labai man patiko ši poetiška, neapčiuopiama knyga apie raganas ir raganystes senovės Danijos karalystėje. Šiaip internete šioji knyga susilaukė įvairių lietuvių skaitytojų nuomonių, tačiau būtent man meniškoji šios knygos dalis ir yra stiprybė. Atmosferiška, parašyta iš nuojautų, kuždesių, folklorinio matmens bei išlikusių istorinių šaltinių, kuri kiek įdomiau, nei įprastos knygos apie raganų deginimą, atskleidžia primištas juodąsias mūsų civilizacijas ir krikščioniškojo pasaulio istorines dėmes.

7. Nenad Veličković „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ (Slinktys, 2025, vertė Kristina Tamulevičiūtė). Tikriausiai viena šmaikščiausių ir juokingiausių šių metų knygų, kartu kelianti ir savotišką graudulį. Bosnijos ir Hercegovinos rašytojas pasakoja LGBTQ istoriją, t. y. kaip karo nusiaubtoje Bosnijoje vyksta gerosios valios ir pagalbos iš senutės Europos teikiamos pastangos. Tai vakarietiškos ir rytų (jugoslaviškosios) kultūros bosnių paveiktų kultūrų sandūra, nesusikalbėjimas ir kartu teikiantis daug tuščių vilčių, kad įmanoma ką nors pakeisti vien savo asmeninės valios pastangomis. Laiškų forma parašytas romanas į nieką, ką šiemet ir pastaruosius kelerius metus skaičiau, nepanašus.

8. Andrew Sean Greer „Arturas Vargas“ (Balto, 2025, vertė Ina Rosenaitė). Pulitzerio premija įvertintas LGBTQ turinio romanas, kuris pasakoja apie senėjimą ir susitaikymą su savo vidutiniškumu. Rašytojas leidžiasi po pasaulį į literatūrinį nuotykį, prisimena savo mylimuosius, kaip keitėsi jis ir gyvenimas, ir bando susitaikyti, kad su savo literatūra nepergalės nei laiko, nei leidybos pasaulio intrigų, o galų gale... Šioje knygoje puikiai sukurtas įtaigus Arturo Vargo portretas, kurį galėtume pavadinti ir Donkichotu, ir pavargusiu nuo pasaulio nevykėliu, įkūnijantį mus pačius, kurie trokšta kuo puikiausiai save realizuoti ir už tai gauti atlygį.

9. Mariana Enríquez „Kodėlpavojinga rūkyti lovoje“ (Sofoklis, 2022, vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė). Absoliučiai netikėtas skaitinys, kurį maniausi perskaitysiu greitai ant suolelio belaukdamas, nes knyga nedidelė, bet ji tapo labai įsimintina. Apsakymų žanras vis dar puikus, reiktų daugiau jų skaityti, nes romanai dažnai paklaidina savo schemose, o apsakymas gali būti šiurpus ir talpus. Tokie ir yra Enriquez pasakojimai. Apgaubti socialinio siaubo, smurto ir obsesijų veikiami veikėjai daro tarantiniškus sprendimus ir perteikia Lotynų Amerikos realijas, kurios lygiagrečiai tinka ir lietuviams.

10. Barbara Kingsolver „Demonas Variagalvis“ (Balto, 2024, vertė Gabrielė Galiūtė-Bernotienė). Ilgai galvojau, ar įtraukti į geriausiųjų topą, nes romanas, kad ir kaip puikiai skaitėsi, jis turi schematiškumo, veikėjas pernelyg jau... įtaigus didvyris, primenantis T. Westover „Apšviestąją“: iš kur tokiomis sąlygomis galima būti tokiu žmogišku? Nepaisant to, tai įsimintinas chuliganiškas romanas, sodrus, dinamiškas, „auginantis“ savo veikėją ir vedantis per kintantį laiką. Kitaip sakant, tai puikiai parašytas ir išverstas romanas, kuris daugeliui padarys tikrai puikų įspūdį.

KAS LIKO PARAŠTĖJE IR VERTA TAIP PAT PAMINĖTI?

 

Dar daug gerų knygų liko paraštėje! Pavyzdžiui, verta paminėti mano negrožines knygas, pvz., Byung-Chul Hano filosofines knygas „Eroso agonija“ bei „Psichopolitika“, kurios sukėlė didžiulių apmąstymų apie mūsų visuomenę, iš jų daugelis skaitytojų gaus šiuolaikinio supratimo apie visuomenės procesus, galės perfiltruoti pačius save, tad jo knygos nepaprastai aktualios. Didžiausiu skaitymu šiemet tapo britų mokslininko Martyn Rady veikalas „Nauja Vidurio Europos istorija“, kurią skaičiau didžiąją vasaros dalį ir tiek save praturtinau, ir tiek dalykų primirštų pakartojau, kad atrodo, jog istoriškai protas nušvito. Labai paprastai, įtaigiai parašyta istorija, paskaitoma net abiturientams prieš egzaminą.

 

Grįžtant prie grožinės literatūros, į dešimtuką norėjosi įtraukti tokias knygas, kurios padarė taip pat didelį įspūdį kaip Alvaro Enrigue „Išsvajotos tavo imperijos“ – labai sapniška, nors ir paini knyga, jau mačiau, tam tikrų skaitytojų dešimtuke šiemet figūruojantis kūrinys. Įsimintina, nors kiek ir pop-terapine ir nuspėjama knyga tapo „Desperatiški veiksmai“, kurią parašė Megan Nolan. Labai norėčiau įtraukti Nobelio literatūros premijos laureato Jon Fosse „Trilogija“, kuris, tiesa, puikiai ir šiaurietiškai parašyta. Tarp įsimintinų priskirčiau latvių rašytojo „Mane vadina Kalendorium“, kurį parašė Andris Kalnozols – pagal pastarąjį Klaipėdos dramos teatras pastatė, sakyčiau, įspūdingą spektaklį, todėl verta skaityti ir nueiti į teatrą! César Aira „Fulgencijus“, mano galva, taip pat vertas laiko skaitymui.

 

KAS NEPADARĖ ĮSPŪDŽIO IR VISAI NEPATIKO?

 

Taip, metų nekenčiamiausia knyga pas mane taip pat yra... danų rašytojos Solvej Balle „Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga“. Kitų tęsinių tikrai neskaitysiu. Nedidukė knyga, daug kam patikusi, tačiau tokia nuobodybė, kad beveik dzenbudistinė. Kažkodėl sunkiai skaitėsi ir argentiniečių rašytojos Claudia Pineiro „Elena žino“, Bookeriui nominuota, labai daug gero apie ją girdėjau, tenka pripažinti, kad gerai parašyta, bet beveik neįtraukė, todėl liko tokia prėska. Labai nuvylė šiaip mano mėgstamo italų rašytojo Alessandro Baricco naujausias romanas „Abelis“, viskas daugmaž atsikartoja, bet smarkiai fragmentuota, neprilygstanti nei sumanymu, nei atmosfera ankstyvajai jo kūrybai. Keistas pasirodė kitos argentiniečių rašytojos Auroros Venturini romanas „Pusseserės“: šokiruojanti, gerai parašyta, tačiau skaitėsi ir, atrodo, nelabai kas liko iš visos toks istorijos. Didelio įspūdžio nepaliko ir Emily St. John Mandel romanas „Ramybės jūra“, techniškai gerai parašyta, tačiau pernelyg fragmentuota ir vietomis be intrigos nuspėjama.

 

Liko ir vidutiniškų knygų, kurių nepaminėjau, tačiau jos metuose užima tokią tarpinę poziciją, bet apie jas jau esu rašęs atskirose recenzijose. Ne taip jau ir blogai, ką? Džiaugiuosi jau vien dėl to, kad manęs niekas nevaržo, neblokuoja ir toliau galiu mėgautis gera literatūra, dėlioti patirtis ir dalytis su Jumis visais (man nežinomais) skaitytojais. Sau linkiu netikėtų ir turtingų ateinančių skaitymo metų, kad knygos būtų viena už kitą geresnės ir puikesnės. To linkiu ir Jums!

 

Maištinga Siela

10 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Andrew Sean Greer, Liz Nugent, Nenad Veličkovič, Olga Ravn

 

Andrew Sean Greer – amerikiečių rašytojas, pelnęs Pulitzerio premiją už romaną „Arturas Vargas“ (angl. „Less“). Jo kūryba pasižymi subtiliu humoru, melancholija ir giliu žmogiškųjų santykių bei tapatybės nagrinėjimu. Greene'as meistriškai derina komediją su liūdesiu, kurdamas įsimintinus ir empatiškus personažus, kurie bando susigaudyti sudėtingame pasaulyje. Jo proza yra elegantiška, ironiška ir kupina įžvalgų apie senėjimą, meilę ir prarastas galimybes, pasižyminti unikaliu stiliumi, leidžiančiu skaitytojui vienu metu ir juoktis, ir susimąstyti.

Andrew Sean Greer romanas „Arturas Vargas“ yra ironiškas, melancholiškas ir nuoširdus pasakojimas apie vidutinio amžiaus, ne itin sėkmingą rašytoją Arthurą Lessą, bandantį pabėgti nuo savo gyvenimo ir, pirmiausia, nuo buvusio mylimojo vestuvių. Nors romanas yra plačiai vertinamas dėl savo komiškumo ir kelionių aprašymų, LGBTQ siužetai, temos ir problemos yra jo šerdis, kadangi Arthuras yra gėjus, o jo seksualinė tapatybė ir santykiai su kitais vyrais lemia visą pasakojimo eigą.

 

Romano centre – Arthuro Lesso, gėjaus rašytojo, bėgimas nuo realybės. Jo kelionė aplink pasaulį, kurios metu jis dalyvauja įvairiuose literatūros renginiuose, yra ne tik geografinė, bet ir emocinė. Per šią kelionę Arthuras reflektuoja savo praeitį, prarastas meiles ir neįgyvendintas svajones. Arthuro homoseksualumas nėra tik bruožas, tai yra jo tapatybės pagrindas, lemiantis jo santykius, karjerą ir savęs suvokimą. Romanas itin atvirai ir jautriai nagrinėja gėjų santykių temą, pavaizduodamas įvairius Arthuro buvusius partnerius, jų tarpusavio dinamiką, skyrybų skausmą ir išliekančius ryšius. Ypač svarbus yra jo ryšys su daug jaunesniu buvusiu mylimuoju Freddy, kurio vestuvės ir tampa šios didelės kelionės katalizatoriumi. Greer nepagražintai, bet su dideliu subtilumu atskleidžia gėjų porų kasdienybę, meilės niuansus, iššūkius ir ilgaamžiškumo siekį.

 

Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria Arthuras, yra senėjimas LGBTQ bendruomenėje, meninės karjeros nesėkmės ir vienatvė. Kaip gėjus vyras, Arthuras susiduria su specifiniais senėjimo iššūkiais – visuomenės spaudimu atrodyti jaunam, pasikeitusia bendruomenės dinamika ir baimė būti pamirštam ar nebereikalingam. Jo meninės ambicijos dažnai lieka neįgyvendintos, o tai sukelia nepasitikėjimą savimi ir egzistencinę krizę. Nepaisant to, kad Arthuras turi daug buvusių partnerių ir draugų, jis jaučiasi vienišas ir nesuprastas, nuolat ieškantis tikrosios meilės ir prasmės. Be to, romanas subtiliai paliečia heteronormatyvios visuomenės spaudimą ir stereotipus, su kuriais susiduria gėjai, nors tai ir nėra pagrindinis konflikto šaltinis.

 

„Arturas Vargas“ yra ne tik juokinga ir šviesi komedija, bet ir gilus apmąstymas apie tai, ką reiškia būti senstančiu gėjumi vyru, ieškančiu meilės ir priėmimo pasaulyje. Per Arthuro kelionę, Greer sukuria universalų pasakojimą apie žmogiškąjį pažeidžiamumą, atsparumą ir gebėjimą rasti grožį net ir netobuliausiame gyvenime. Tai romanas, kuris su širdimi ir humoru kalba apie LGBTQ patirtį, priversdamas skaitytoją ir juoktis, ir susimąstyti apie meilės, tapatybės ir laimės prasmę.

Liz Nugent – airių rašytoja, geriausiai žinoma dėl savo psichologinių trilerių ir kriminalinių romanų. Jos kūrybai būdinga tamsi atmosfera, sudėtingi, dažnai ydingi personažai ir gebėjimas atskleisti tamsiąją žmogaus prigimties pusę. Nugent meistriškai narplioja šeimos paslaptis, manipuliaciją ir smurtą, perkeldama skaitytojus į neramius ir klaustrofobiškus personažų vidinius pasaulius. Jos proza pasižymi įtemptu siužetu, netikėtais posūkiais ir stipriu psichologiniu realizmu, kuris prikausto dėmesį nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Liz Nugent romanas „Išnarplioti Oliverį“ (angl. „Unraveling Oliver“) yra tamsus, įtraukiantis psichologinis trileris, nagrinėjantis, kas paskatina seemingly tobulą vyrą Oliverį Ryaną žiauriai užpulti savo žmoną. Nors romano dėmesys sutelktas į Oliverio asmenybės ir jo praeities demonų atskleidimą, LGBTQ siužetai, temos ir problemos čia pasireiškia per Oliverio paslėptą homoseksualumą ir jo destruktyvią kovą su savo tapatybe, kuri galiausiai prisideda prie jo elgesio.

 

Romane Oliverio homoseksualumas nėra tiesiogiai atskleistas iškart, tačiau jis tampa esminiu siužeto elementu, paaiškinančiu daugelį jo gyvenimo sprendimų ir vidinių konfliktų. Nuo pat jaunystės Oliveris yra veikiamas griežtos, patriarchalios ir homofobiškos aplinkos. Jo tėvas, giliai religingas ir kategoriškas, kategoriškai atmeta bet kokią nukrypstančią elgseną. Tokia aplinka suformuoja Oliverio baimę pripažinti savo tikrąją tapatybę ir verčia jį slėpti savo homoseksualumą už tobulo vyro fasado. Šis užgniaužimas yra viena iš pagrindinių varomųjų jėgų, vedančių prie jo psichologinės degradacijos.

 

Pagrindinės problemos, susijusios su LGBTQ temomis, romane yra kelios. Pirma, tai vidinė kova su užgniaužtu seksualumu. Oliveris bando slopinti savo tikruosius troškimus ir gyventi „normalų“ gyvenimą, vedęs moterį ir sukurdamas šeimą. Tačiau šis fasadas nuolat griūna, o užgniaužti jausmai pasireiškia destruktyviu elgesiu, agresija ir negalėjimu sukurti tikrų, nuoširdžių santykių. Antra, romanas nagrinėja homofobijos įtaką asmenybei. Oliverio tėvo homofobija ir bendras visuomenės nepriėmimas įspaudžia gilias žaizdas Oliverio psichikoje, priverčiant jį jaustis nenormaliu ir gėdytis savo prigimties. Ši baimė ir gėda yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys jo manipuliacijas ir brutalų elgesį. Trečia, dvigubo gyvenimo tema yra esminė. Oliveris gyvena iliuzijose, stengdamasis atitikti visuomenės lūkesčius, tačiau ši pastanga reikalauja didžiulių emocinių išteklių ir galiausiai priveda prie jo asmenybės suskilimo.

 

Nugent talentingai parodo, kaip nepripažintas homoseksualumas ir nuolatinis savęs neigimas gali tapti uždelsto veikimo bomba, kuri sprogsta destruktyviais būdais. Nors romanas nėra tiesiogiai apie LGBTQ bendruomenės priėmimą, jis yra gilus tyrimas apie tai, kokią žalą padaro slaptumas, gėda ir baimė būti savimi, ir kaip šios vidinės kovos gali lemti žiaurų elgesį. „Išnarplioti Oliverį“ priverčia susimąstyti apie sudėtingą žmogaus prigimtį ir tai, kaip praeities traumos bei visuomenės spaudimas gali suformuoti monstrą.

Nenadas Veličkovičius – žymus šiuolaikinis Bosnijos ir Hercegovinos rašytojas, publicistas ir kultūros kritikas, žinomas dėl savo aštraus socialinio ir politinio angažuotumo. Jo kūryba dažnai ironiškai ir kandžiai kritikuoja postkomunistinės visuomenės ydas, nacionalizmą, korupciją ir paprastų žmonių kasdienę kovą už išlikimą. Veličkovičius pasižymi unikaliu pasakojimo stiliumi, kuriame derinama satyra, absurdas ir gilus humanizmas. Jo proza yra provokuojanti, atvira ir dažnai verčianti skaitytoją susimąstyti apie sudėtingus etinius ir moralinius pasirinkimus.

 

Nenado Veličkovičiaus romanas „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ (serb. „Sahib. Impresije iz depresije“) yra itin aštrus, ironiškas ir giliai politinis kūrinys, pasakojantis apie bosnių rašytojo susidūrimą su Bosnijos karo pasekmėmis ir tarptautinės bendruomenės vaidmeniu atstatant šalį. Nors romano dėmesys pirmiausia skiriamas politinei korupcijai, nacionalizmui ir absurdiškai karo ir pokario realybei, LGBTQ siužetai, temos ir problemos čia pasireiškia netiesiogiai, per aliuzijas į visuomenės nepakantumą „kitokiems“, išreikštą homofobišką požiūrį ir netoleranciją bet kokiems nukrypimams nuo nustatytų „normų“. Veličkovičius, būdamas stiprus socialinis kritikas, naudoja homofobijos temą kaip platesnės netolerancijos, kuri vyravo pokarinėje visuomenėje, iliustraciją.

 

Romane nėra tiesioginių LGBTQ personažų, kurie būtų siužeto centre, tačiau homofobija ir transfobija yra nuolat atspindimos per visuomenės požiūrį ir kalbą. Autorius parodo, kaip Bosnijos visuomenėje, ypač po karo, vyravo griežtos normos ir konservatyvus mąstymas, o bet kokia „kitoniškumo“ forma, įskaitant netradicinę seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę, buvo stigmatizuojama ir atmetama. Veličkovičius naudoja sarkazmą ir groteską, kad atskleistų šios homofobijos absurdiškumą ir jos įtaką žmonių kasdieniam gyvenimui. Pavyzdžiui, kai kurie pasakojimo fragmentai ar dialogai gali turėti užuominų apie giliai įsišaknijusius prietarus, baimę ir neapykantą viskam, kas neatitinka „tradicinių“ vertybių, net jei tai tiesiogiai neįvardijama kaip LGBTQ problema.

 

Pagrindinės problemos, susijusios su LGBTQ temomis, romane pasireiškia kaip platesnės netolerancijos ir visuomenės represijos atspindys. Homofobija čia tampa vienu iš daugelio ženklų, kad visuomenė yra emociškai ir moraliai sužalota, nesugebanti priimti įvairovės ir užgniaužianti bet kokią laisvę. Autorius atskleidžia, kaip nacionalizmas ir religinis fanatizmas dažnai eina koja kojon su homofobija, kuri tampa priemone kontroliuoti ir engti individą. Romanas parodo, kad net ir tose situacijose, kai šalies laukia fundamentalios problemos – ekonominė krizė, korupcija, trauminės karo pasekmės – visuomenė vis dar randa laiko ir energijos demonizuoti „kitokius“, įskaitant ir LGBTQ asmenis. Veličkovičius pabrėžia, kad ši homofobiška retorika yra tik vienas iš būdų nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų ir palaikyti valdančiųjų elitų galią.

 

„Sachibas. Impresijos iš depresijos“ nėra tiesioginis LGBTQ romanas, tačiau jis yra aštri ir provokuojanti kritika visuomenės, kuri dėl savo pačios traumų ir netobulumų yra linkusi ieškoti atpirkimo ožių ir atstumti tuos, kurie neatitinka jos griežtų normų. Per užuominas į homofobiją ir kitokį netolerancijos formas, Veličkovičius įtaigiai parodo, kaip baimė ir neapykanta „kitoniškumui“ yra giliai įsišaknijusios posovietinėse ir pokarinėse visuomenėse, ir kaip tai stabdo tikrąją pažangą bei atvirumą.

 

Olga Ravn – danų rašytoja, kurios kūryba pasižymi išskirtiniu stiliumi ir giliu psichologiniu jautrumu. Ji nagrinėja moters tapatybės, motinystės, depresijos ir visuomenės lūkesčių temas, dažnai pasitelkdama sapnišką, fragmentišką naratyvą ir įtraukiančią atmosferą. Ravn proza yra poetiška, kartais niūri, bet visada atvira ir nuoširdi, leidžianti skaitytojui pasinerti į veikėjų vidinius pasaulius ir patirti jų emocijas. Ji meistriškai derina realybę su fantazija, kurdama unikalius ir nepamirštamus pasakojimus.

 

Olgos Ravn romanas „Vaško lėlė“ (dan. „Voksbarnet“) yra intensyvus, eksperimentinis kūrinys, pasakojantis apie raganų persekiojimus ir burtus XVII amžiaus Danijoje, remiantis tikrais istoriniais įvykiais. Pagrindinė siužeto ašis sukasi aplink kilmingą, bet vienišą moterį Kristenzę Kruckow, kuri yra apkaltinama raganavimu ir priversta bėgti, o istoriją pasakoja stebuklinga vaško lėlė – lėlė, kurią, kaip teigiama, sukūrė pati Kristenzė burtams atlikti. Romane detaliai atskleidžiama to meto visuomenės baimė, prietarai ir žiaurumas, kuris pasiekia kulminaciją raganų teismuose.

 

Nors romane tiesiogiai nekalbama apie LGBTQ terminus, galimai homoseksualios temos ir problemos pasireiškia per visuomenės nepakantumą „kitokiems“, „normas laužantiems“ asmenims ir moterų bendruomenės ryšių demonizavimą. Kristenzė ir kitos moterys, apie kurias pasakojama romane, dažnai gyvena už to meto visuomenės nustatytų normų ribų – jos yra vienišos, bevaikės, užsiimančios gydymu ar magija, kas jas padaro pažeidžiamomis ir lengvai paverčiamomis atpirkimo ožiais. Istoriškai, raganų persekiojimai dažnai buvo nukreipti prieš moteris, kurios neatitiko socialinių lūkesčių, o tai galėjo apimti ir neheteronormatyvią seksualinę tapatybę ar elgesį, net jei tai nebuvo atvirai įvardijama. Romanas atskleidžia, kaip griežta, patriarchalė ir religinga visuomenė smerkia ir persekioja tuos, kurie išsiskiria iš minios ar puoselėja neįprastus ryšius.

 

Pagrindinės problemos, susijusios su LGBTQ temomis, romane pasireiškia kaip platesnės netolerancijos ir visuomenės represijos atspindys. Kristenzė ir jos bendramintės moterys sudaro savotišką bendruomenę, kurios ryšiai ir artumas gali būti interpretuojami kaip slapti ar netradiciniai santykiai, už kuriuos jos yra baudžiamos. Visuomenė, stokodama supratimo, pasitelkia baimę ir prietarus, kad demonizuotų moterų nepriklausomybę, intymius ryšius ir jų gebėjimą veikti už patriarchato normų ribų. Romanas įtaigiai parodo, kaip baimė ir neapykanta „kitoniškumui“ veda prie žiaurių persekiojimų ir asmeninių tragedijų. „Vaško lėlė“ yra gilus tyrimas apie tai, kaip visuomenės normos ir prietarai gali sunaikinti individų gyvenimus ir kaip „normalumo“ samprata tampa pavojingu įrankiu, nutaikytu prieš tuos, kurie drįsta būti savimi ar puoselėja kitokius santykius.

Maištinga Siela

Knyga: Nenad Veličković "Sachibas. Impresijos iš depresijos"

 

Nenad Veličković. „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ – Vilnius: Slinktys, 2024. – p. 184.

„ ... (prisimeni, grįžę iš skvočo, kartu žiūrėjome reportažą). Sviedinio, kuris pražudė septyniasdešimt duonos eilėje laukusių žmonių, skeveldros. Girdėjau pasakojimus, kad žuvo ir eilėje ledų laukę žmonės, bet žiniasklaida apie tai neskelbė. Nes kai žmonės žūsta eilėje prie duonos, įvyksta tragedija, o kai žmonės, kurie eilėje laukė ledų – komedija. Kas per apgultis, jei pardavinėjami ledai? (p. 168).“

„Mielasis, lagaminai sukrauti! (Ne tie, kuriuos man padovanojai, nes kiemas išklotas trinkelėmis vadinamais akmenimis. Tos trinkelės mūsų lagaminams yra tai, kas lėktuvams ir laivams – Bermudų trikampis.) Maišuose – išprievartautų moterų ir našlių darbo kilimai bei drabužiai. (Turėjau jų pripirkti, nes aukcioną vedė ambasadorių žmonos.) (p. 167).“

Sveiki, skaitytojai,

Bandau prisiminti, kada paskutinįkart skaičiau linksmą ir juokingą knygą, tačiau neprisimenu. Tik skaitydamas bosnių autoriaus, 2025 metais viešėjusio Vilniaus knygų mugėje, Nenad Veličković (g. 1962) romaną Sachibas. Impresijos iš depresijos (bosn. Sahib. Impresije iz depresije), kurį į lietuvių kalbą išvertė Kristina Tamulevičiūtė, o išleido leidykla Slinktys, pamaniau, kad mano skaitomos knygos pernelyg rimtos, kad iš tikrųjų apie didžiules tragedijas galima literatūroje kalbėti ironiškai, linksmai. Aišku, galioja tas status quo, kada tik žydai gali kalbėti apie Holokaustą juokingai, nes kitu atveju bus antisemitizmas, tiktai tokie kaip Balys Sruoga, kuris išgyveno koncentracijos stovyklos siaubą, gali šitaip karikatūriškai ir ironiškai perteikti „gyvenimą“ tomis sąlygomis, nes kitaip būtų pasityčiojimas iš Antrojo pasaulinio karo aukų.

Panašiai ir bosnių rašytojas žvelgia į Bosnijos ir Hercegovinos tikrovę, nestokodamas ironijos, šaržavimo, paradoksų ir netgi grotesko savo romane, kuris pirmąkart originalo kalba pasirodė 2002 metais. Taigi po Balkanų karų siautulio praėjus ne tiek daug laiko, tad skaitant romaną galima pajusti Jugoslavijos subyrėjimo tragediją, besikuriančios Bosnijos ir Hercegovinos tikrovę prieš 23 metus, tačiau knyga nė kiek nepaseno, o, sakyčiau, turi šiek tiek sąsajų su Lietuvos dešimtuoju dešimtmečiu, taip ironiškai vaizduojamu R. Kmitos romane Pietinia kronikas.

Teko prieš kelerius metus keliauti po Bosniją ir Hercegoviną. Labai savita ir kitokia šalis visomis prasmėmis. Pastebėjau didelį savo paties susidomėjimą apskritai Balkanais, jų kultūra ir istorija, tad ir literatūroje stengiuosi nepraeiti pro šių šalių rašytojų taip retai lietuviškai verčiamas knygas. Sachibas. Impresijos iš depresijos – tai 76 elektroninių laiškų knyga. Epistolinė romano kompozicija pasiteisino, nes fragmentuose pagrindinis veikėjas Sachibas, rašo savo mylimajam gėjui Džordžui laiškus apie savo puikiai apmokamą misiją Bosnijoje ir Hercegovinoje, tačiau sugeba perteikti įvairius tikrovės elementus. Po Balkanų karų vakariečiai suskubo su humanitarine pagalba ir daug ką atstatinėjo, kūrė, steigė, kad tik bosniai, kroatai ir serbai galėtų grįžti iš ES ir gyventi savo šalyje, kad nebekiltų sumaištis. Priminsiu, kad Bosnija ir Hercegovina yra iki šių dienų labai išskirtinė, nes joje kalbama trimis kalbomis, sudėtinga valdymo forma, himnas ir religija. Bosniai – musulmonai, serbai – pravoslavai, kroatai – katalikai.  Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga priimti kokį nors progresyvų įstatymą.

Vienas svarbiausių knygos niuansų yra Sachibo seksualinė orientacija, kuri vienaip ar kitaip persismelkia Džordžui skirtuose laiškuose. Intriga kuriama ir dėl to, kad Džordžas pavyduliauja savo mylimajam dėl vairuotojo Sakibo, apie kurį Sachibas dažnai rašo. Homoerotiniai intarpai labai naivūs ir paviršutiniški, pagrįsti ne psichologiniais niuansais, bet muilo operos principais ir kūniškumu. Nepanašu, kad Džordžas ir Sachibas turėtų gilesnius santykius nei vien atsipalaidavimą, seksą ir laisvalaikį. Laiškuose mažai minimas jų ankstesnis gyvenimas, o pasiilgimas labai aistringas ir neįtikėtinas, tačiau knygos pabaigoje paaiškėja, kodėl viskas būtent šitaip deklaratyvu. Veikėjas netgi laiškuose šmaikštauja: „Nes jei būtume norėję sustabdyti ir suvienyti, būtume surengę gėjų paradą ir visi būtų susivieniję tam, kad užmuštų kuo daugiau pederastų. Čia tėvai pultų į depresiją sužinoję apie sūnaus troškimą tapti balerūnu, o išvydę jį gėjų parade, mirtų iš gėdos. Sūnų jie mieliau matytų be pėdų, nei apsiavusį puantus. (Tai suprantama, nes pasaulio baleto pirmenybėse bosniai paskutiniai, o neįgaliesiems skirtame tinklapyje – pirmi. Jei manai, kad perdedu, perskaityk kokio nors vietinio eksperto pareiškimą apie tai, jog neįgaliųjų tinklinio komandai trūksta jaunų talentų.) (p. 131).“

Nenad Veličkovič

Vienas svarbiausių knygos išskirtinių bruožų – sarkazmas ir ironija. Tekstas nepaprastai linksmas, sakyčiau, netgi juokingas, kad net sunku patikėti, jog taip autorius ironizuoja valstybės procesus, kitą vertus, suprantama, nes visi šie socializmo ir kapitalizmo paradoksai kuria absurdiško pasaulio vaizdinį. Būtent socialinių valdžios valdymo formų ir atsiranda šis absurdiškumas. Manau, pasirinkti vakarietį kalbėti apie Balkanus ir Bosniją buvo puiki strategija, nes Sachibas pasitarnauja kaip antipodas prie socializmo pratusiems Balkanų gyventojams: tik priešybėje išryškėja santvarkų paliktos traumos, nužmogėjimas.

Įdomu dar ir tai, kad kapitalistai, kurie save laiko labiau civilizuotais, taip pat atskleidžiami kaip industrinės vartotojiškos visuomenės aukos. „Brangusis Džordžai, socializmas čia išaugino penkiasdešimt kartų, kurie iki keturiasdešimties laukė pirmojo darbo, o po keturiasdešimties – pirmosios pensijos. Su jais nieko rimto neįmanoma nuveikti, nesvarbu, su kuo turėsi reikalų: valstybės prezidentu ar stovėjimo aikštės sargu (p 103).“ Kita vertus, Sachibas dvilypis veikėjas, linkęs mąstyti kaip globalistas ir pratęs prie patogumų, tad nevengia pasiskųsti: „Jų tualetinis popierius mane varo iš proto. Toks plonytis, kad vienam kartui išnaudoji pusę ritinio. Bet, tiesą sakant, geriau toks nei jokio, jau nekalbu apie tą sunormuotą lapeliais, kuris toks kietas, kad prieš sėsdamas ant klozeto turiu atsiplėšti norimą kiekį ir ilgai trinti tarp delnų“ (p. 21). Nevengia kaip imperialistinės šalies palikuonis naudotis savo misionieriaus teisėmis, kalbėdamas apie Sakibą ne kaip apie darbuotoją, o kaip apie tarną: „Sekmadienio rytais jis atneša karštų bandelių. Vakarais, jei einu pėsčiomis, palydi namo. Kai lyja arba kai tingiu eiti iš ofiso. Sakibas man parūpina pietus, kai esu pagiringas, vežioja specialias sriubas (jos verdamos kažkokiame rajone ant kalvos, pats nežinočiau, kaip iki ten nuvažiuoti), kai sirgau, virė man arbatas ir padėjo išprakaituoti. Sakibas man atstoja pirštinę, padedančią apsisaugoti nuo šios galimai užkrečiamos pasaulio dalies (p. 77).“

Nemažai ironijos sukelia pagrindinio veikėjo Bosnijos tikrovės vertinimas ir lyginimas su Vakarais. Mes, lietuviai, esame išgyvenę laukinį gariūnmetį, tad žinome, kas yra piratavimas ir dejavimas dėl skurdo. Autorius vis įgelia ir šaiposi iš primityvių bosnių elgsenos ir kultūros modelių, ryškindamas kaip socializmas ir pokarinis skurdas verčia bosnius jaustis ir suktis. „Tada aš jo paklausiau, ar normalu, kad šie vagys uždirba daugiau už patį Stingą. <...> O Sakibas man atsakė, kad Stingas vis tiek turi didelį namą, kitaip nei tie vargšai, kurie kompaktines plokšteles pardavinėja pakelėse. Kodėl, klausė jis, tuos žmones turėčiau laikyti vagimis? Jie – kaip bitės, apdulkinančios augalus (p. 120).“

Vietos papročiai perteikiami beveik kaip Emiro Kusturicos filmai, pavyzdžiui, vien vestuvių papročiai su daugybe maisto, apkabinimų Sachibui kelia ir smalsumą, ir pasišlykštėjimą. Kaip, beje, ir perpardavinėjimo kultūra, senų automobilių turgus, dirbtinio medaus siūlymai pakelėse, druska barstomi keliai ir batai su baltomis dėmėmis nuo tų druskų. Romaną norisi ištisai ir išilgai cituoti, nes, atrodo, Veličkovičius vis atranda neįtikėtinų paradoksų, kurie kelia ir juoką, ir siaubą, nes skaitytojas suvokia, kad vakariečiui nelemta suvokti visų Bosnijos ir Hercegovinos kultūrinių niuansų, kaip vakariečiams perprasti, pvz., buvusių sovietinių šalių mentaliteto. Pasirinkęs vakarietiškojo gėjaus kaukės principą, Veličkovičius ryškina militarizmą su patogiu gyvenimu, vyriškumą su antivyriškumu, socializmą prieš kapitalizmą, tad neretai misionieriams, kaip teigia Sachibas, svarbu yra ne altruistiniai polinkiai, Bosnijos padėties gerinimas, bet iš tikrųjų iš viso to užsidirbti, tad laiškuose Džordžui, kurį vadina Tinkiu Vinkiu, nuolatos kurpia grandiozinius scenarijus, kaip kurs muilo operą, siūlys scenarijų, atidarys šunų veisyklą, apmokestins Kroatijos pakrančių namukus, iš tikrųjų parodydamas, jog jis, kaip vakarietis, nors ir mato daug perspektyvų, tačiau yra bejėgis pakeisti ne tik bosnių tikrovę, bet ir jų mentalitetą.

Nesuklysiu sakydamas, kas Sachibas. Impresijos iš depresijos turi donkichotizmo, kuris literatūros formomis geba perteikti Europos persitvarkymo veidą, geba išryškinti žmonių skirtybes, ydas ir brėžia tariamai trokštamų permainų ir progreso butaforiją, to progreso neįgalumą ir neįmanomumą. Bosniai, kurie mato ES kaip galimybę prasiveržti ir užsidirbti, vakariečiai į bosnius žvelgia geriausiu atveju kaip į antrarūšius lauko arklius, kuriems galima mokėti dvigubai mažiau už dvigubai didesnį darbą. Manau, knyga yra ne vien apie Bosnijos ir Hercegovinos istoriją ir tragedijas, knyga išėjo kaip euroromanas, tiesa, puikus, nes klišės pasitarnavo atskleisti europiečių socialinės tikrovės dvilypumui, kitaip sakant, man šioji knyga apie galios žaidimus, t. y. apie dominuojančius ir vergus, apie privilegijuotuosius ir juos aptarnaujančius – štai taip Veličkovičius atskleidžia misionierių humanitarinės pagalbos kėslus. Ar būtų vakariečių organizacijos atvykusios į Bosniją „sutvarkyti šalies“, jeigu jie patys nebūtų iš to gavę naudos? Nors romanas lengvas, jo formos klišinės ir šabloniškos, tačiau kaip pagaviai ir gyvai per jas atsiveria Europos veidas, vertybės, kapitalizmo ir socializmo dvikova, kaip taikliai demaskuoja socialinį žmonių rūšiavimą tolerancijos ir taikos siekimo laikais. Neapsigaukite, knyga, nors ir turi LGBTQ+ dėmenį, tačiau knyga ne apie tai, ji kur kas platesnė, gilesnė ir įdomesnė, nei galėtumėte pamanyti.

„Dvi mūsų geriausios valytojos yra baigusios pedagogikos akademiją. Kodėl valo tualetus, kai galėtų dirbti vaikų darželiuose? Nes darželių mažėja, o mūsų tualetų daugėja. Tai – puikus įrodymas, kad kapitalizmas yra už socializmą geresnė sistema. Pereinamojo laikotarpio šalyse už rūpestį kapitalizmo ekskrementais mokama daugiau nei už rūpestį socializmo vaikais. Mano misija – pasistengti, kad vietos gyventojai prie to priprastų (p. 153).“

P. S. Knygą išvertė Kristina Tamulevičiūtė, kuri vienu metu gyveno Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve, kur gimė ir iki šių dienų universitete dėsto Nenand Veličkovič. Rašytojas yra laikomas vienu svarbiausiu šiuolaikinių Bosnijos ir Hercegovinos literatūros balsų. Jo kūryba dažnai nagrinėja sudėtingą Bosnijos istoriją, ypač XX amžiaus pabaigos karą ir jo pasekmes visuomenei. Veličkovičius nevengia aštrių socialinių ir politinių temų, kritikuodamas nacionalizmą, korupciją ir kitas šalies problemas. Kai keliavau per Bosniją ir Hercegoviną, skaičiau pačios Kristinos Tamulevičiūtės esė knygą Pasakojimas apie vieną miestą (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013), kuri nepaprastai priartino mane prie Sarajevo ir šios šalies, leido kitaip pamatyti šalį.

Jūsų Maištinga Siela   

Šios dienos citata: bosnių rašytojas Nenad Veličkovič apie žmogaus seksualumą

 

Sveiki,

 

Nekantrauju perskaityti bosnių rašytojo Nenad Veličkovič (g. 1962) romaną „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ (bosn. Sahib. Impresije iz depresije), kurią išvertė Kristina Tamulevičiūtė. Mėgstu Balkanus, nors jų istorija dar labai jautri ir gyva, tačiau kasmet pro ten tenka keliauti, todėl labai domiuosi šiuo kraštu. Bosnija ir Hercegovina tikriausiai dėl musulmoniškos ir rytietiškos kultūros labiausiai išsiskiria iš visų subyrėjusios Jugoslavijos šalių, tad ir rašytojo bei dėstytojo požiūris į seksualumą, man regis, kur kas labiau laisvesnis, nei eilinio lietuvių piliečio.

 

„Seksualumą laikau svarbia žmogaus gyvenimo dalimi, nors jis bažnyčios pastangomis paverstas tabu ir iš žmonių tarytum atimtas. Manau, kad švietimo sistemoje apie tai būtina kalbėti kaip apie atskirą dalyką ir skirti tiek dėmesio, kaip matematikai, kalboms, istorijai, ar bet kuriai kitai disciplinai. Manau, kad visuomenės laisvumą galima išmatuoti pagal tai, kaip ir kiek toje visuomenėje kalbama apie seksualumą.“

 

Visą interviu su rašytoju, kuris atvyks į Vilniaus knygų mugę skaitykite čia: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/bosniu-rasytojas-nenadasvelickovicius-nezinau-kuria-kalba-parasiau-savo-romana-286-2376104

 

Jūsų Maištinga Siela