Knygų kovos: Kate Atkinson "Gyvenimas po gyvenimo" prieš Joanna Bator "Kartu, kartu"

 

Sveiki!
 
Abi knygas turiu po ranka ir šiuo metu tuoj įpusėsiu K. Atkinson romaną „Gyvenimas po gyvenimo“. Ką tik įsigijau skaitytojų puikiai įvertintą lenkų romanistės Joannos Bater „Kartu, kartu“. Kuri knyga geresnė ir laimės dvikovą?
 
***
 
Literatūros pasaulyje netyla diskusijos, kai susiduria du išskirtiniai šiuolaikinės prozos kūriniai, priverčiantys skaitytojus iš naujo permąstyti laiko, lemties ir šeimos ryšių gijas. Šioje simbolinėje knygų dvikovoje susitinka Kate Atkinson romanas „Gyvenimas po gyvenimo“ ir Joannos Bator epinė saga „Kartu, kartu“. Abu šie kūriniai išsiskiria ne tik solidžia apimtimi, bet ir giluminiu žvilgsniu į moterų likimus, istorinių kataklizmų fone plėtojamas asmenines dramas bei neįprastas pasakojimo struktūras.
 
Kate Atkinson „Gyvenimas po gyvenimo“ skaitytojus nukelia į XX amžiaus pradžios Angliją, kur per didžiulę pūgą gimsta Ursula Tod. Unikali romano idėja paremta tuo, kad pagrindinė veikėja gauna begalę šansų gyventi iš naujo – jos gyvenimas nuolat nutrūksta ir vėl prasideda, leidžiant taisyti klaidas ir bandyti pakeisti grėsmingą istorijos bei Antrojo pasaulinio karo tėkmę. Tai filosofinis, sodraus ir įtraukiančio stiliaus kūrinys, verčiantis mąstyti apie alternatyvius pasirinkimus ir pačios būties trapumą.
 
Tuo tarpu Joannos Bator „Kartu, kartu“ atveria audringą Silezijos praeitį per kelių kartų moterų lūpas. Lenkų rašytoja sukuria galingą šeimos epopėją, kurioje susipina žiaurumas ir švelnumas, magiškasis realizmas bei kartėlis. Istorija prasideda nuo mėsininko dukters Bertos lemtingo poelgio, sukūrusio grandininę maišto ir nerimo reakciją per visus palikuonis. Čia pagrindinis dėmesys skiriamas moteriškos linijos atminčiai ir laisvės ilgesiui patriarchaliniame pasaulyje.
 
Literatūrologai negaili pagyrų abiem autorėms, pabrėždami jų išskirtinį meistriškumą konstruojant sudėtingus siužetus. Kritikų vertinimu, Kate Atkinson pasižymi nepriekaištinga intelektualine intriga ir stilistiniu lengvumu, sugebančiu suvaldyti chaotišką laiko ciklą, o Joanna Bator giriama už tirštą, jausmingą ir ironišką prozą, kurioje istorijos trauma tampa gyvu organizmu. Abiejų knygų autoriai vertinami už gebėjimą sulaužyti tradicinio linijinio pasakojimo rėmus ir suteikti istoriniams romanams naują kvėpavimą.
 
Internautai ir aktyvūs knygų apžvalgininkai socialiniuose tinkluose bei platformose atskleidžia šiek tiek kitokį kasdienio skaitytojo žvilgsnį. Diskutuojant apie „Gyvenimą po gyvenimo“, dažnai pastebima, kad knyga reikalauja didelės koncentracijos, o pasakojimo pasikartojimai kartais vargina, nors galutinis emocinis užtaisas atperka visas pastangas. Vertinant Joannos Bator „Kartu, kartu“, skaitytojai pažymi, jog tai tirštas, lėtai skaitomas kūrinys, kurį baigus ilgai neįmanoma rasti nieko kito prilygstančio savo svoriui, nors kai kuriuos pasirodė sunkiai perprantami magiškojo realizmo elementai.
 
Subalansavus kritikos įžvalgas ir skaitytojų atsiliepimus, galima teigti, kad geresnės knygos šiame „mūšyje“ nėra, nes jos tarnauja skirtingiems skaitymo poreikiams. Kate Atkinson kūrinys labiau tiks ieškantiems intelektualaus laiko žaismo, egzistencinių klausimų ir subtilaus britiško stiliaus, tuo tarpu Joannos Bator saga idealiai tiks tiems, kurie trokšta sodrios, europietiškai aistringos šeimos dramos su stipriu istoriniu prieskoniu.
 
Galutinį šių dviejų kūrinių vertinimą internetinėje erdvėje ir literatūros bendruomenėje geriausiai atspindi ši žvaigždučių lentelė:

 
Maištinga Siela

Klaipėdos restorane "Senoji Hansa" visada rasite kultūros žurnalą "Durys" ir "370"

 

Žinote, kodėl man patinka „Senoji Hansa“? Laukiant savo užsakymo Klaipėdos restorane „Senoji Hansa“, lankytojai gali turiningai praleisti laiką naršydami kultūriniuose leidiniuose. Restorane lankytojams visiškai nemokamai siūloma skaityti populiarius kultūros žurnalus „Durys“ ir „370“. Tai puiki proga pasinerti į įdomius straipsnius bei menines apžvalgas, tarp kurių galima rasti ir įtraukiančių tekstų apie literatūros naujienas, pavyzdžiui, leidinyje „370“ pristatomą Alleno Levi romano „Teo iš Goldeno“ sėkmės istoriją.

Maištinga Siela

Žurnalas 370: straipsnis apie Allen Levi knygą "Teo iš Goldenos"

 

70-MEČIO DEBIUTANTO ROMANAS: NEEILINĖ LEIDYBOS ISTORIJA, 2,5 MLN. SKAITYTOJŲ IR TIKĖJIMAS KASDIENIU GĖRIU
 
JAV verslo dienraštis „The Wall Street Journal“ šią knygą pavadino beprecedenčiu bestseleriu, o „The Washington Post“ neseniai detaliai aprašė, kaip beveik 70 metų sulaukęs debutantas išleido vieną ryškiausių 2025-ųjų literatūros pasaulio hitų. Alleno Levi romanas „Teo iš Goldenos“, savo kelią pradėjęs kaip savilaidos projektas, be didelio rinkodaros biudžeto ar aktyvių socialinių tinklų kampanijų tapo pasauliniu fenomenu. Šiais metais autorius atšventė ir savo 70-ąjį gimtadienį. A. Levi knygą „Teo iš Goldeno“ (iš anglų k. vertė Inga Čepulienė, redaktorė Ingrida Daračienė) Lietuvos skaitytojams pristato leidykla „Baltos lankos“.
 
NUO STALČIAUS IKI TARPTAUTINĖS SĖKMĖS
 
Buvęs teisininkas A. Levi nuo 1980-ųjų dešimtmečio dirbo advokatu gimtajame Kolambo mieste (Džordžija, JAV), tuomet išvyko į Škotiją, kur Edinburgo universitete studijavo škotų grožinę literatūrą.
 
Grįžęs dar trejus metus tęsė teisinę praktiką, kol 1996 m. galutinai pasirinko muzikos kelią ir tapo nepriklausomu dainų kūrėju. Romaną jis rašė tiesiog kaip asmeninį iššūkį. „The Washington Post“ duomenimis, rankraštį autorius planavo padėti į stalčiuką, vis dėlto draugai įkalbėjo juo pasidalyti su pasauliu.
 
{...}
 
Visą straipsnį skaitykite leidinyje „370“
 
Maištinga Siela

Slovėnijos spauda: ką mėgsta skaityti šiadien slovėnai ir kas būdinga slovėnų žurnalams, laikraščiams slovėnų kalba?

 

Labas!
 
Šią nuotrauką padariau viename Slovėnijos prekybos centre. Ką iš tikrųjų skaito ir domisi slovėnai savo spaudoje?
 
Slovėniškoje periodinėje spaudoje, kaip matyti iš gausiai žurnalais nukrautų prekybos vietų lentynų, dominuoja gilias tradicijas turintys, nacionaline kalba leidžiami leidiniai, kurie sėkmingai išlaiko savo pozicijas šalia skaitmeninių medijų. Vietinė spaudos rinka pasižymi didžiuliu gyvenimo stiliaus, visuomeninių, pramoginių ir specializuotų žurnalų margumu, orientuotu į gana nedidelę, bet ištikimą skaitytojų auditoriją.
 
Svarbią vietą Slovėnijos spaudos rinkoje užima visuomeniniai-politiniai savaitraščiai, tokie kaip nuotraukoje matoma „Mladina“, nagrinėjantys svarbiausias šalies aktualijas, politines intrigas bei tarptautinius santykius. Šie leidiniai išsiskiria pastebimais, dažnai provokuojančiais viršeliais bei gilumine analize, patraukiančia kritiškai mąstančią visuomenės dalį.
 
Didžiąją dalį spaudos asortimento sudaro bulvarinės ir gyvenimo būdo pakraipos žurnalai („Lady“, „Nova“, „Suzy“), kuriuose gausu kasdienių garsenybių gyvenimo detalių, interviu su vietinėmis žvaigždėmis bei karališkųjų šeimų kronikų. Tokie leidiniai pasižymi ryškiomis, spalvingomis fotografijomis ir lengvai skaitomu turiniu, orientuotu į platesnį visuomenės ratą bei kasdienį laisvalaikį.
 
Slovėnijoje išskirtinai populiarūs yra įvairūs galvosūkių, kryžiažodžių („Križanke“) ir laisvalaikio žurnalai („Zabavnik“), kurie užima didžiąją dalį spaudos lentynų apatinių bei vidurinių dalių. Šie leidiniai išsiskiria praktiškumu, įvairaus sudėtingumo loginėmis užduotimis ir yra nuolat perkami vyresnės kartos ar aktyvų laisvalaikį mėgstančių skaitytojų.
 
Visoje spaudos įvairovėje taip pat gausu specializuotų leidinių, skirtų namų ūkiui, sodininkystei, sveikatai, kulinarijai bei istorijai („Histor“). Tokie žurnalai dažnai leidžiami kaip teminiai numeriai arba periodiniai leidiniai, teikiantys praktinius patarimus ir atspindintys tradicinį slovėnų gyvenimo būdą bei kultūrinius pomėgius.
 
Maištinga Siela

Vyno dvikova: „Piccini Chianti DOCG“, 2024 (Italija) vs. „Maison Castel Bordeaux“, 2023 (Prancūzija)

 

Sveiki!

Vyno kultūra dažnai tampa puikiu pretekstu susipažinti su skirtingomis Europos vyndarystės tradicijomis, regionų specifika bei amato subtilybėmis. Šiame palyginime susiduria du populiarūs ir lengvai prieinami raudonieji vynai: itališkasis „Piccini Chianti DOCG“ (2024 m.) iš saulėtosios Toskanos ir prancūziškasis „Maison Castel Bordeaux“ (2023 m.) iš legendinio Bordo regiono. Nors abu šie buteliai užima panašią kasdienio ar vakarienės vyno nišą, jų gamybos filosofija, dominančios vynuogių veislės ir aromatinis profilis skiriasi iš esmės.

Italijos techologijos klasikai atstovaujantis „Piccini Chianti“ yra pagrįstas tradicine Sangiovese vynuogių veisle. Toskanos regionui vingiuojantis Chianti stilius pasižymi gyvumu, pastebima gaivia rūgštele ir išraiškingomis uogų natomis. Taurėje šis vynas skleidžia prinokusių vyšnių, raudonųjų uogų bei subtilius žolelių ar prieskonių tonus. Jis yra vidutinio kūno, lankstus, o jo švelnūs taninai ir šviežumas padaro jį nepriekaištingu pasirinkimu prie tradicinių itališkų patiekalų – picų, pomidorų padažu pagardintų makaronų ar lengvesnių mėsos užkandžių. Tai gyvybingas, nesudėtingas, bet labai charakteringas itališkas gėrimas.

Tuo tarpu prancūziškasis „Maison Castel Bordeaux“ nukelia į gilias tradicijas turintį Bordo kraštą, kur vyndariai remiasi meistrišku vynuogių kupetažu. Šis regionas garsėja struktūrizuotais, subalansuotais ir elegantiškais vynais, kuriuose dominuoja tamsiųjų uogų aromatai. „Maison Castel“ butelis pasižymi juodųjų serbentų, gervuogių, slyvų bei lengvomis vanilės ar ąžuolo natomis, atsirandančiomis dėl brandinimo subtilybių. Lyginant su itališkuoju „Chianti“, šis Bordo vynas dažnai pasirodo kiek labiau suapvalintas, tamsesnio vaisiškumo ir su tvirtesniu, brandesniu struktūriniu pagrindu, puikiai tinkančiu prie raudonos mėsos kepsnių ar kietesnių sūrių.

Galutinį šių dviejų vynų vertinimą internetinėje erdvėje (pavyzdžiui, „Vivino“ platformoje) gerai atspindi vartotojų bei ekspertų nuomonės, kurios išreikštos balais ir žvaigždutėmis:

Maištinga Siela

Vyno dvikova: Torre del Falasco Valpolicella Ripasso Superiore vs. Domaines Paul Mas "Vignes de Nicole" Cabernet Sauvignon - Merlot

 

Sveiki!
 
Vyno pasaulis yra neįtikėtinai įvairus ir žavus, o kiekvienas butelis pasakoja savitą kilmės, klimato ir vyndario tradicijų istoriją. Lyginant du raudonuosius vynus – prancūziškąjį „Domaines Paul Mas „Vignes de Nicole“ Cabernet Sauvignon – Merlot“ ir itališkąjį „Torre del Falasco Valpolicella Ripasso Superiore“ – susiduriame su dviem visiškai skirtingomis vyndarystės filosofijomis bei regionų charakteriais. Nors abu šie gėrimai nusipelno didelio dėmesio ir savo kategorijose yra aukštos kokybės pavyzdžiai, jų skonio savybės ir gamybos metodika patenkins skirtingus skonio lūkesčius.
 
Prancūzijos pietuose, saulėtame Languedoc regione, gimstantis „Domaines Paul Mas „Vignes de Nicole“ atstovauja klasikiniam Bordo regiono kupetažo stiliui, kuriame susipina Cabernet Sauvignon ir Merlot vynuogės. Šis IGP lygio vynas pasižymi elegantiška pusiausvyra ir aiškiai išreikštu pietų prancūzišku charakteriu. Ąžuolo statinėse brandintas gėrimas įgauna struktūros ir subtilių prieskonių tonų, kurie puikiai dera su tamsiųjų uogų, tokių kaip juodieji serbentai ir gervuogės, aromatais. Tai solidus, sausas ir gana tvirtas vynas, idealiai tampantis kulinariniu kompanionu sunkesniems mėsos patiekalams, kepsniams ar brandintiems sūriams, kur jo tvirtas charakteris gali atsiskleisti visu gražumu.
 
Tuo tarpu itališkasis „Torre del Falasco Valpolicella Ripasso Superiore“ iš Veneto regiono atveria duris į visiškai kitokį, kur kas kompleksiškesnį pojūčių pasaulį. Valpolicella Ripasso gamybos metodas yra unikalus ir išskirtinis – bazinis vynas papildomai fermentuojamas ant garsiųjų Amarone vyno išspaudų, praturtinant gėrimą gyliu, papildomu alkoholiu bei sodriais aksominiais taninais. Šio proceso dėka taurėje skleidžiasi prinokusių vyšnių, džiovintų vaisių, šokolado ir saldžių prieskonių natos. Šis D.O.C. statuso vynas yra sunkesnis, apgaubiantis ir šiltesnis, todėl puikiai tiks prie sodrių mėsos troškinių, žvėrienos patiekalų ar net kaip savarankiškas, meditacinis gėrimas ramiam vakarui.
 
Apibendrinant galima teigti, kad objektyviai „geresnio“ vyno šioje dvikovoje nėra, nes viskas priklauso nuo progos ir asmeninių pageidavimų. Jei jūsų tikslas – rasti klasikinį ir tvirtą gėrimą prie tradicinio jautienos kepsnio, prancūziškasis Paul Mas pasirinkimas taps nepriekaištingu palydovu. Jeigu ieškote išraiškingesnio, salstelėjusių džiovintų vaisių natų kupino bei itin gilaus vyno, galinčio nustebinti savo kompleksiškumu, italų meistrų kūrinys Valpolicella Ripasso nusipelnys pirmenybės jūsų taurėje.

 
Maištinga Siela

Filmas: "Kvietimas" / "The Invite"

 

Sveiki, mielieji ir brangieji, nepažįstamieji!

Aktorės Olivia Wilde režisuotas filmas „Kvietimas“ (angl. The Invite) (2026) tapo tam tikra prasme sensacija, kadangi beregint sulaukė puikių žiūrovų ir kino kritikų atsiliepimų. Režisierė atliko ir vieną pagrindinių ketveriukės rolių – meno mylėtojos Andželos vaidmenį. Tokius „pokalbių filmus“ kurti, mano nuožiūra, nėra itin sudėtinga, tik reikia turėti gerą scenarijų, temą ir, žinoma, gyvus dialogus. Ar „Kvietimas“ iš tiesų nepervertintas filmas?

Istorija – pasiplepėjimų ir situacijų draminė komedija. Kaip daugelis pastebėjo, primena R. Polanskio 2011 metų dramą „Kivirčas“, nes situaciją sudaro kvartetas. Pakviesti įspūdingas karjeras padarę aktoriai: Olivia Wilde, Seth Rogen, Penelope Cruz ir Edward Norton. Tai opozicinių porų susitikimas, porų, kurios yra kaimynai ir susitinka vakarienei. Seksologė ateina su savo partneriu, su kuriuo mezga atvirus santykius ir nuolat keldami triukšmą kaimynams už sienos dulkinasi, o kita pora – seksualiai išsisėmusi ir buitiškai pavargusi, kuri turi pretenzijų dėl triukšmo. Ilgas pokalbių vakaras tampa ne tik ribų peržengimo vakaru, bet ir psichoterapiniu porų pokalbiu apie tai, kas ilgą laiką buvo nutylima. Scenografiją primintų ir italų režisieriaus, mane asmeniškai nelabai sužavėjusį, Paolo Genovese filmą „Tobuli melagiai“ (2016).

Galiausiai filmas, bent jau man, fokusuojasi ne tiek į porų terapiją, kiek apskritai į santykių kūrimą šiuolaikinėje visuomenėje. Norėčiau iš visos ketveriukės išskirti pačios Olivios Wilde sukurtą veikėją, kuri čia ir buvo pati įdomiausia, jautriausia, įtikinamiausia. Visuomenėje, kurioje net santykiai yra orientuoti ekonominiais dėsniais, t. y. į sėkmingą parodomąją šeimą, motyvaciją būti kartu, rezultatus ir t. t., veikėjai patiria nuovargį, kurį sunku atskirti nuo profesinio darbo, todėl veikėjai tampa jautrūs, klystantys ir dėl to negalintys sau atleisti ir atsipalaiduoti, gyventi lėtai, be didesnių lūkesčių sau ir kitiems.

Iš tikrųjų labai nusivyliau, kai pradėjau žiūrėti šį filmą, nes po 5 minučių tapo aišku, kad jau kažkur mačiau šį filmą. Ir nesuklydau! Prieš kelerius metus teko matyti Katalonijos režisieriaus ir scenaristo Cesc Gay ispanišką versiją „Sentimental“ (2020), kuris lietuviškai buvo verčiamas pavadinimu „Kaimynai“. Tuokart filmas pasirodė gal labiau spalvingas, labiau susifokusavęs į komedijos žanrą ir teatrališkumą. O. Wilde angliškoji šio filmo versija, kuri pagal scenarijų iš esmės nieko nesiskiria, labiau susitelkusi į draminį aspektą, nors taip pat netrūko humoro ir absurdiškumo. Dabar negalėčiau išskirti, kuo šie filmai vienas už kitą pranašesni – matyt, kad skonio reikalas. Abu pasirodė toli gražu ne šedevrai, bet smagūs, pramoginiai, komiški. Manau, scenarijus labai tinka teatro scenai, tad kaip čia nutiko, kad lietuviai dar nesukūrė savo versijos? Ar tai vienas iš tų geriausių metų filmų, kuriuos verta žūtbūt pamatyti kaip kad reklamuoja? Oi, toli gražu ne.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

Maištinga Siela