Filmas: "Tušti namai" / "3-iron" / "Bin-jip"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti bene paties garsiausio Pietų Korėjos režisieriaus Ki-duk Kim filmą „Tušti namai“ (angl. 3-iron) (2004). Na, filmas laikomas vienas iš stipriausių šio režisieriaus darbų, bet vėlgi, man vėl nepralenkė meditacinio pobūdžio ir itin estetiško, budistinio jo filmo „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“ (2003). Po labai patikusios „Pietos“, bet nuvylusios „Mėbijaus juostos“, žinojau, kad vis tiek grįšiu prie senesniųjų šio režisieriaus darbų peržiūros.

„Tušti namai“ vėl sugrąžina Ki-duk Kim kaip subtilųjį režisierių. Iš esmės man patiko šis filmas, nors pradžia gana nuobodoka. Aišku, patraukia savo mįslingomis užuominomis, kurios gal ir banalokos, bet žinant režisierių, žinai, kad iš viso to kažkas būtinai išsirutulios. Taip nutiko ir šįkart. Kaip visada ėmiau klausti – kodėl jo personažai vienaip ar kitaip elgiasi, ar tai įprastą Azijos kultūrai, ar tai motyvuota? Čia kaip visada personažai kalba labai nedaug, o pagrindinis personažas net neprabyla visai, todėl retkarčiais įgauna filmas neregėto statiškumo, yra scenų, kada tikrai norisi, kad personažas mesteltų kokį nors žodį, nes atrodo taip, lyg turėtų kažkokį kalbos sutrikimą arba būtų apskritai koks nors nebylys.

Šiaip daug gražių rytietiškos kultūros niuansų, tradicijų, tačiau meilė ir yra tikriausiai meilė visoje Žemėje. Išskirtinė raiška, įdomi režisūra, scenarijus ir mintis. Tik patekus pagrindiniam personažui į kalėjimą, man ėmė po truputį vertis šio filmo prasmės, kai žmogus tampa šešėliu, kai ir taip jis mažai kalbėjo. Labai įdomios perifrazės, kartais, rodos, visiškai neįtikinamos, sukuria visiškai simbolinį, netgi magiško realizmo filmo įspūdį. Patiko, tikrai patiko, bet man asmeniškai tai nėra pats geriausias režisieriaus darbas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela