Filmas: "Tušti namai" / "3-iron" / "Bin-jip"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti bene paties garsiausio Pietų Korėjos režisieriaus Ki-duk Kim filmą „Tušti namai“ (angl. 3-iron) (2004). Na, filmas laikomas vienas iš stipriausių šio režisieriaus darbų, bet vėlgi, man vėl nepralenkė meditacinio pobūdžio ir itin estetiško, budistinio jo filmo „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“ (2003). Po labai patikusios „Pietos“, bet nuvylusios „Mėbijaus juostos“, žinojau, kad vis tiek grįšiu prie senesniųjų šio režisieriaus darbų peržiūros.

„Tušti namai“ vėl sugrąžina Ki-duk Kim kaip subtilųjį režisierių. Iš esmės man patiko šis filmas, nors pradžia gana nuobodoka. Aišku, patraukia savo mįslingomis užuominomis, kurios gal ir banalokos, bet žinant režisierių, žinai, kad iš viso to kažkas būtinai išsirutulios. Taip nutiko ir šįkart. Kaip visada ėmiau klausti – kodėl jo personažai vienaip ar kitaip elgiasi, ar tai įprastą Azijos kultūrai, ar tai motyvuota? Čia kaip visada personažai kalba labai nedaug, o pagrindinis personažas net neprabyla visai, todėl retkarčiais įgauna filmas neregėto statiškumo, yra scenų, kada tikrai norisi, kad personažas mesteltų kokį nors žodį, nes atrodo taip, lyg turėtų kažkokį kalbos sutrikimą arba būtų apskritai koks nors nebylys.

Šiaip daug gražių rytietiškos kultūros niuansų, tradicijų, tačiau meilė ir yra tikriausiai meilė visoje Žemėje. Išskirtinė raiška, įdomi režisūra, scenarijus ir mintis. Tik patekus pagrindiniam personažui į kalėjimą, man ėmė po truputį vertis šio filmo prasmės, kai žmogus tampa šešėliu, kai ir taip jis mažai kalbėjo. Labai įdomios perifrazės, kartais, rodos, visiškai neįtikinamos, sukuria visiškai simbolinį, netgi magiško realizmo filmo įspūdį. Patiko, tikrai patiko, bet man asmeniškai tai nėra pats geriausias režisieriaus darbas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mėbijaus juosta" / "Moebius"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti naujausią Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki-duk‘o darbą „Mėbijaus juosta“ (angl. Moebius) (2013). Na, Kim Ki-duk‘as Lietuvoje turi begales gerbėjų, o kasmet sulaukdami po naują sukurtą juostą, vis nepamirštame šio savito ir išskirtinio ne tik Pietų Korėjos, bet ir viso pasaulio kino mastu ypatingojo režisieriaus. „Mėbijaus juostą“ galėjote (galite) išvysti šių metų „Kino pavasario“ festivalyje.

Dar pernai po matyto puikaus filmo „Pieta“, kuris padarė tikrai gerą įspūdį, stebėjau, kad režisierius su kiekviena juosta tampa vis brutalesnis, vis kūniškesnis. Po filosofinio filmo „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“, režisierius gerokai pakito. Nors nemačiau jo visų juostų, tačiau daugiau ar mažiau nujaučiu link ko eina šis kino kūrėjas. „Mėbijaus juosta“ jau laikoma pačia kontraversiškiausiu šio režisieriaus darbu – tėvynėje uždraustos kai kurios scenos, o filmas paskelbtas žalingu jaunuomenei, ypač paaugliams. Ir taip, šiame filme ko gero daugiausia Kim Ki-duk‘o brutalumo, smurto. Pirmoji filmo pusė buvo įdomi, intriguojanti, tačiau šeimoje įsivyravusi kastracijos, kaltės, incesto, atpirkimo ir blogio gimdymo per blogį problemos pernelyg įsibangavo ir visko tapo per tiršta, neberealu, nebeįdomu.

„Mėbijaus juosta“ laikyčiau bene pačiu prasčiausiu šio režisieriaus darbu. Pasigedau išmonės, gilesnių filosofinių gelmių. Brutalumas lipo per brutalumą, herojai pernelyg „psichiniai ligoniai“, nenatūralūs, pasimetę ir visiškai nesivadovaujantys logika ir vertybėmis, net su draugu žiūrėdami juokėmės, kad šiame filme visgi nugalėjo „pimpalas, antras galas“, o ne herojai, nes herojai buvo tiek susirūpinę jaunuolio peniu, kad tiesiog darėsi juokingai graudu. Aišku, čia yra svarbiausia kaltės atpirkimo pasakojimas, kurį galėjome matyti ir ankstesnėje juostoje „Pieta“, tačiau šis variantas pasirodė pernelyg banalus. 

Kim Ki-duk‘as garsėja ir savo meditacinio pobūdžio filmais, tačiau šiame filme meditacijos neišvysime, nors filme herojai nekalba, todėl šį filmą žiūrėti galima bet kokia kalba, todėl šis filmas šiek tiek parodo režisieriaus bandymus savo asmeniniame kine ieškoti naujų formų. Ši forma man pasirodė iš pradžių veiksminga, tačiau vėliau ji brutaliųjų apeigų sodrumoje vista bevertė, netgi pernelyg dirbtina. 

Ir visgi, galvoju, kad nesigailiu, kad pažiūrėjau šį filmą, mielai lauksiu kito Kim Ki-duk‘o filmo pasirodymo.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pieta" / "Pieta"

Sveiki, 

Pietų Korėjos bene garsiausias ir mylimiausias režisierius Lietuvoje Kim Ki – Duk‘as 2012 metais pristato ir parodo savo 18 – tąjį filmą pavadinimu „Pieta“ (Pieta), kuris ir vėl sulaukia ypatingo dėmesio ir pripažinimo! Venecijos kino festivalyje ši juosta išplėšia „Auksinio liūto“ apdovanojimą, o ir mūsų pačių neaplenkia, nes pasirodo „Kino festivalyje“, kur beveik kasmet pristatoma vis nauja šio režisieriaus juosta. 

„Pieta“ – tai sudėtingas ir kaloringas kinas, puikiai suprantamas Vakarų kultūrai, jo mintys aiškios ir savaime suprantamos. „Pieta“ gerokai nutolusi nuo Kim Ki – Duk‘o ankstesnių juostų, bent jau tų, kurias man teko matyti, tiek savo raiška, tiek niūriomis ir tamsiomis spalvomis, kurias, kaip prasitarė pats režisierius, įkvėpė kapitalistinio pasaulio susidorojimas su žmogumi, kitaip sakant, pinigų valdymo problemos ir tai, ką jie padaro iš žmogaus...

„Pieta“ išties pulsuoja savo plieniniu žiaurumu. Pusę filmo galvojau, kad tai filmas vien tik apie atleidimą ir kaltę, nes toks beatodairiškas motinos noras atpirkti kadaise padarytą kaltę buvo neabejotinas žingsnis ties beprotybę. Monstrą įkūnijęs sūnus, kuris „išmušinėja“ savo skurdžioje apylinkėje skolas, nežino, nei kas yra motiniška šiluma, nei šilta ir jauki vaikystė. Atgailaujančios motinos kančios ir pažeminimai yra neabejotinos aliuzijos į Mikelandželo skulptūrą, kuri pavadinta „Pieta“, kai motina savo mirusio sūnaus nuogą kūną laiko ant rankų, tik šįkart tai sūnaus žmogiškumo mirtis motinos akyse. Ar įmanoma atpirkti kaltę ir vėl sūnų atversti į normalų žmogų, žinant, kad jis sunkiai nusikalsta žiauriai elgdamasis su aplinkiniais? Daug pamąstymų apie kaltę, nemeilės padarinius, pinigų galią „užlopyti“ žmogiškąsias problemas ir motinos besąlyginę meilę, kuri staiga sustingsta kraujyje, kai tik pajaučia, jog ji prisikasė iki sūnaus. Antroje filmo pusėje viskas apsiverčia ir motina imasi kankinti savo sūnų už tai, ką jis ilgus metus daro kitiems žmonės... tie kankinimo ir atgailos keliai filme labai pilki ir niūrūs, atmiežti skurstančios visuomenės spalvomis ir kapitalizmo nužeminto žmogaus jausenomis. Sūnus nesuvokdamas kas yra motina, netgi ryžtasi tokiai beprotybei kaip seksualinė sueitis, tačiau motina pasiryžusi iškęsti viską, kad tik pasiektų savo.

Neįtikėtinai šiurkštus šįkart Kim Ki – Duk‘as šokiruoja brutaliais šeimyniniais vaizdais, nesuvokiamais ir hiperbolizuotais atgailos bei apsivalymo keliais, todėl pratus prie įvairių šio režisieriaus spalvų, ši juosta gali pasirodyti blanki, tausojant operatoriaus darbus, vizualumą, bet visa tai turėjo būti tam, kad sukurtų monolitinę ir pilką „už prabangių dangoraižių“ egzistuojančią visuomenės užribį, kur teisingumo tiek, kiek teisingų žmonių. Man asmeniškai tai stiprus darbas, kuris paliko puikų įspūdį, kadangi esu žiaurių ir kontrastiškų filmų mėgėjas, kur balansuojama ant beprotybės sūpynių ir, rodos, to niekada negalėtų įvykti gyvenime.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela