Filmas: "Vaizdai ir žodžiai" / "Words and pictures"

Sveiki, kino žiūrovai,

Režisieriaus Fred Schepisi filmas „Vaizdai ir žodžiai“ (angl. Words and pictures) (2013) tapo neregėtu atradimu. Kuo mažiau tikiesi iš filmo, tuo daugiau gauni – tai mirtina kinomano taisyklė. Na, pradėsiu nuo to, kad tai be galo gražus filmas, nuteikiantis nepaprastai optimistiškai. Mėgstantiems aštrias ir komplikuotos tematikos dramas, trilerius, šis filmas tarsi lietus dykumoje.

Aišku, filmas iš pirmo žvilgsnio nėra nei novatoriškas, nei režisūra kažkuo čia ypatinga, bet nuo pat pradžių pasidalijusi pedagoginė mokytojų stovykla, aštrūs ir flirtuojantys dialogai skamba taip gerai, kad tiesiog belieka mėgautis. Geras siužetas, o personažai su savo ydomis, priklausomybėmis ir šiek tiek nutolę nuo tradicinės Holivude „žolytę“ parūkančios jaunatviškos porelės klišių, kurių lemtis žinoma dar net filmui neprisidėjus. Režisierius skiria daug dėmesio asmeninėms personažų biografijoms. Literatūros charizmatiškas mokytojas, praradęs su sūnumi dėl alkoholio ryšį, balansuoja ties darbo netikimu, bet turi užgniaužtą talentą sužadinti literatūros troškulį, bet pats neturi įkvėpimo kūrybai. Nauja dailės mokytoja serga kūną paralyžiuojančia liga, buvo perspektyvi dailės mokytoja, bet dėl ligos atvyksta į provinciją, daug nieko nesitikėdama, ji įsivelia į karą su literatūros mokytoju, kuri meno rūšis – verbalinė ar vizualinė yra pajėgesnė išreikšti žmogaus dvasios būklę ir intencijas. Karas vyksta žavus, daug aistringo flirto, įtraukiami mokiniai, savęs atradimų ir, aišku, kažko praradimo.

Nuo pat pirmųjų kadrų aišku, kad herojai pasmerkti įsimylėti, tačiau lengvas ir „flirtiškas“ siužetas pritemptas iki švelnios dramos – kiekvienas iš mokytojų turi susigrumti su savo asmeninėmis problemomis ir jas įveikti. Nežinau, panašų filmą gal mačiau kažką prancūzų filme „Subtilumas“ ar kitame – „Geri metai“. Paprastas ir iš pirmo žvilgsnio neįpareigojantis filmas aprėpia aiškias tiesas, bet kartu pašlakstoma sūdytu intelektualiu vandeniu – daug meno dirbinių, įvairių grožinės literatūros citatų ir pan., kurie sugyvina filmą ir suteikia elegancijos, apskritai menas suteikia gyvenimui prasmės ir grožio, o šis filmas tai įprasmina, todėl buvau nepaprastai sujaudintas, kad tokios lengvos ir paprastos tiesos, jau žinomos kadaise, filme vėl gali mane sujaudinti, nuskambėti naujai, aktualiai. Rekomenduoju pedagogams, daile ir literatūra besidomintiems žiūrovams. O ką jau besakyti apie Juliette Binoche ir Clive Owen duetą? Labai skaniai žiūrisi, kai vidutinio amžiaus žmonės nepamiršta, kad jie vis dar nusipelnę būti laimingais.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela