Filmas: "Tarnaitė" / "Ah-ga-ssi" / "The Handmaiden"

Sveiki,

Esu šito režisieriaus gerbėjas! Tikrai! Daug kas sumaitojo jo estetišką siaubo trilerį „Stokeriai“ į miltus, o aš buvau įvertinęs aukščiausiais balais, o štai elegantiškoji „Užuojauta keršto poniai“ (2005) ir „Troškulys“ (2009) tiesiog prikaustė prie ekrano, kad tiesiog negalėjau atsisakyti naujausio Chan-wook Park filmo „Tarnaitė“ (angl. The Handmaiden) (2016), kuris po pasaulinio drungnai priimto „Stokerių“ vėlei sugrįžo režisierių į pripažinimo viršūnes.

Britų literatūrinio kūrinio ekranizacija patyrė įvairių transformacijų, ji dar ir pritaikyta rytų kultūrai (Pietų Korėjai), „įmaunant“ viską dar ir į istorinį kontekstą, paliekant tik painius romano siužeto vingius ir veikėjų veiksmų ir ketinimų tendencijas. Nuo pat pradžių filmas užburia kone tamsiais gotiškais siaubo trilerio potėpiais, kuriama mistinė rytų erdvė (Viktorijos laikų dvaras), kurį taip mėgsta žiūrovai, bet galiausiai viskas iš įprastos vakarietiškos ir rytietiškos difuzijos išauga į sunkiai sveiku protu suvokiamą estetišką smurtą (pradedant psichologiniu ir baigiant aštriais seksualiniais prievartos kadrais). Beveik pustrečios valandos filmas tiesiog įtraukia kaip į sapną! Erotika jaudina, sadistinės scenos priverčia smarkiau plakti širdį, piktintis ir gerėtis režisieriaus gebėjimu prispausti žiūrovą ir išsunkti jį emociškai, kitaip sakant, patirti kine ir gerų, ir nelabai gerų jausmų amplitudę, kas, žinoma, yra meistrystės rodiklis.

Sunku pasakyti, ar tai būtų meilės trikampio istorija, veikiau pakvaišusių lesbiečių trileris, kuris nepretenduoja patikti tik LGBT žiūrovams, o apima labai didelį spektrą problemų lauką. Tai kartu ir mistifikuota ir apgalvotai sudėliota drama su ryškiais trilerio atspalviais, iškrypęs auklėjimas, meilė, neturinti kultūrinių ribų, bei akims teikiantis gražius kino kadrus. Po šio filmo sunkokai užmigau, nes nuolat bandžiau atkurti išties beprotišką ir labai patikusį filmo siužetą... Netgi jeigu jums nepatinka azijietiška kultūra, nes sakote, kad negalite suprasti jų smurto ir kultūrinių niuansų, manau, šis filmas turėtų patikti. Po šios kino juostos galutinai priartėjau prie kažkada absoliučiai nesuvokto ir numesto to paties režisieriaus filmo „Senis“ (2003), kurį reiktų iš naujo bandyti įveikti ir galbūt... Galbūt patirsiu kažką panašaus, ką patyriau žiūrėdamas jo naujausią darbą „Tarnaitė“. Smarkiai rekomenduoju kino gurmanams ir „Kino pavasario“ mėgėjams, kurie nesibodi smurto ir erotikos kine.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 8.1

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela