Filmas: "Nepalikti pėdsakų" / "Leave No Trace"

Sveiki,

Kino kritikus ir gurmanus žavinti subtili dramų režisierė Debra Granik vėlei visus maloniai nustebino pateikdama naujausią savo kino juostą „Nepalikti pėdsakų“ (angl. Leave no trace) (2018), kuri dažnai įtraukiama į visokiausius „geriausių 2018“ nepriklausomo kino topus. Tiesą sakant, man pats mieliausias ir gyviausias darbas visgi tebėra kažkada labai nustebinęs Debros Granik filmas „Vinterio kaulai“ (kitur verčiama „Žiemos kaulai“) (2010), dėl kurio smarkiai išpopuliarėjo aktorė Jennifer Lawrence.

Naujausiame filme, kuris pastatytas pagal romaną, pasakojama mažų mažiausiai keista tėvo ir dukters istorija: jiedu ilgą laiką po mergaitės motinos mirties slepiasi miške. Tiesą sakant, nelabai domėjausi aprašu, kas ten vyksta ir filmas priminė nemažai poakopaliptinių filmų, kada civilizuotoji žmonijos dalis gaudo maištininkus partizanus. Tik po kurio laiko tampa aišku, jog viskas vyksta tik dėl to, kad tėvas serga potraumine depresija dėl žmonos mirties ir šalinasi civilizacijos, visur tampydamasis paskui save dukrą. Štai ir visa istorija ir įdomumas, visa siužetinė šerdis, kuri apstatyta besiblaškymu tarp miško ir juos persekiojančių tarnybų, tarp bėgimo ir „prisitrynimo“ prie atokios bendruomenės, tėvo ir dukters bendravimą užpildant gausybe nutylėjimų, kurie reiškia dažniausiai vieną ir tą patį: kvailys tėvas nuvarys ne tik save, bet ir dukrą į kapus dėl savo įsitikinimų.

Filmas ganėtinai niūrus ir man suprantamos visos priežastys, kodėl daugelis gurmaniško kino žiūrovų alpsta dėl panašaus tipažo filmų, nes juose esti ir subtilių metaforų, prasmių įskaitymo tarp pauzių, galų gale yra ir visuotinis filosofinis lygmuo, kuriame išriekiama kritika visokioms tarnyboms, kurios bando civilizuotai „sufabrikuoti“ šeimas ir pasakyti, kaip reikia gyventi teisingai. Tokie filmai išties turi pasisekimą, tačiau „Vinterio kaulai“ buvo nepalyginamai gyvesnis ir aštresnis filmas, nors ir panašios atmosferos, tačiau „Nepalikti pėdsakų“ atsiduoda pernelyg dideliu sintetinimu ir teatralizuotu perteikimu: taip, veikėjai sutrikę, savo gyvenimiškų nelaimių įkaitai ir tiek tėvas, tiek dukra yra tų įvykių aukos, tačiau po itin įtikinama vaidyba man šmėkšteli kažin koks neįtikėtinas melas – filmas šiek tiek pauzuojantis, pernelyg intelektualūs santykiai, turint galvoje, kad dukra didelė dalį praleido miške, tam tikros buitinės detalės. Kažkas šioje istorijoje randasi netikra, tas, ko aš siužetiškai negaliu patikėti ir dvelkia šiek tiek fantastinio filmo elementais, bet visumoje filmas veikia atmosferiškai, įdomu stebėti tuos keistus santykius ir visa tai vienaip ar kitaip permąstyti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela