Filmas: "Astridos Lindgren jaunystė" / "Unga Astrid"

 

Sveiki,

 

Keista, kad iki šiol mūsų nepasiekė filmai apie legendinė vaikų rašytoją Astrid Lindgren, tačiau baigiantis antrajam šio amžiaus dešimtmečiui, regis, skandinavai atsitiesė ir suskubo sukurti net du filmus apie garsiausias vaikų rašytojas: „Tuvė“ (2019) apie Tove Jansson ir „Astridos Lindgren jaunystė“ (sved. Unga Astrid) (2018) – pastarąją pirmiausia ir nusprendžiau pasižiūrėti. Filmą režisavo danų režisierė Pernille Fischer Christensen, dirbdama su švedų, danų ir norvegų garsiausiais aktoriais. Tas, kas nepraleidžia naujienų iš Skandinavijos per Scanoramą, manau, ne vienas veidas ar aktorius bus atpažintas šiame filme.

 

Filmas pasakoja apie Švedijos provincijoje religingoje daugiavaikėje šeimoje gyvenančią Astrid Ericsson (mergautinė pavardė). Kurį laiką mes stebime Astridą šešiolikmetę, primenančią Pepę Ilgakojinę su dviem kasytėm, kuri išdykauja ir pernelyg dažnai yra nepaklusni ir pasižyminti berniokiškumu. Galiausiai imlų mergaitės būdą pastebi vietos laikraštis, į kurį ji pakviečiama dirbti, o ten netrunka įsivelti į meilės romaną su gerokai vyresniu, vaikus turintį ir neišsiskyrusiu redaktoriumi. Nuo jo šešiolikmetė Astrida susilaukia sūnaus ir viskas pamažu ima panašėti į baisiausią jaunos merginos gyvenimo košmarą. Prisiklaususi vyro pažadų, ji iškeliauja į Daniją ir ten pagimdžiusi palieka naujagimį, o namuose dėl religingų tėvų yra priversta meluoti, kad ji mokosi užsienyje. Sunkus jaunos ir naivios merginos gyvenimas verčia kuo greičiau subręsti ir pamiršti mergaitiškus žaidimus. Galimas daiktas, kad vėliau tai turės įtakos ir busimiems rašytojos romanams, apsakymams vaikams. Ankstyvi suaugusiųjų sunkumai suformavo jautrią, empatišką ir kartu atsakingą merginą, kuri nepalieka savo sūnaus Danijoje, o po trejų metų parsiveža vaiką, nepaisant to, ką aplinkiniai pasakys. O netrukus susipažįsta su savo pirmuoju vyru Lindgrenu, kuriems, deja, nelemta ilgai gyventi drauge, nes 1951 m. vyras miršta, tačiau toji istorija nebeparodyta filme...

 

Manau, tai svarbus filmas, perteikiantis menkai kam žinomus faktus apie A. Lindgren jaunystę. Filme vaizduojanti mergina tikrai išgyveno neeilinius sunkumus, tačiau tikriausiai dažna mergina kiekvienoje giminėje tuo metu turėjo panašios patirties, nes turėti nesantuokinį vaiką ir dar šešiolikos, kai jauti tėvų spaudimą, motinos atšiaurumą ir turi slėpti kelionėje savo „padėtį“, ne vieną merginą traumavo. Labai panašiai išgyveno daugelis airių merginų, kurios buvo priverstos slapstytis ir meluoti dėl visuomenės spaudimo ir reputacijos.

 

Nepaisant šios tragedijos, manau, šis filmas vykęs dėl savo gyvumo, kurį sukūrė pagrindinė švedų-danų aktorė Alba August, pasinėrusi visomis išgalėmis į šį žaižaruojantį ir įvairias charakterio spalvas atskleidžiantį vaidmenį. Sunku pasakyti, ar tokią Astridą įsivaizdavau, ir apskritai, ar aš įsivaizdavau. Daugelis iš mūsų tikriausiai ją prisimena jau pagyvenusią vaikų rašytoją, duodančią retus interviu iš savo namų Stokholme. Šiemet, 2022 metų sausio 28 dieną, sukako 20 metų, kai autorė mirusi. Nors filmas neperžengia ir neanalizuoja literatūriškos Lindgren pusės, galima iš filmo nemažai spręsti, kad sunkus gyvenimas ir ankstyva motinystė tampa ne tik gniuždančiu gyvenimo išbandymu, bet ir stiprybę suteikiančiu patyrimu, kuris vienaip ar kitaip turės įtakos autorės kūrybiniam gyvenimui. Filmas charizmatiškas, kiek holivudiškai skandinaviškas, bet susižiūrėjo tikrai gerai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dar po vieną" / "Druk" / "Another Round"

 

Sveiki,

Vienas garsiausių pasaulinio masto danų režisierių Thomas Vinterberg, manau, turi nemažą gerbėjų būrį ir Lietuvoje. „Toli nuo tolstančios minios“ (2015), „Komuna“ (2016), „Submarino“ (2010) bei man kol kas labiausiai patikęs provokuojantis ir nejaukus filmas „Medžioklė“ (2012) jau turi savo žiūrovų gretas, tad nenustebčiau, jeigu šiemet Scanoramoje žiūrimiausiu filmu taptų naujausias jo darbas „Dar po vieną“ (dan. Druk) (2020), kuriame pasakojama apie vieną opiausių žmonijos problemų – alkoholizmą. Filmą pažiūrėti, beveik neabejoju, pritrauks ir aktorius Mads Mikkelsen.

Istorija prasideda nuo prigesusios istorijos mokytojo kasdienybės. Mokytojo nori atsisakyti tėvai, nes šis negali įkvėpti mokinių ruoštis istorijos egzaminui, todėl jausdamasis atstumtas, nereikalingas ir be aistros, jis, švęsdamas draugo gimtadienį, galiausiai prisiliuobia tiek, kad kitą dieną nebesmagu gyventi apskritai. Keturi vienos mokyklos mokytojai draugai sugalvoja patikrinti praktiškai vieno mokslininko teoriją, kad jeigu žmogaus kraujyje bus pastovus 0,5 promilės alkoholis (toks neva būna kiekis ką tik gimusio kūdikio kraujyje), jis jausis užsidegęs, smalsus, entuziastingas, kūrybiškas. Vyrukai pradeda mokykloje slapta girtuokliauti ir, atrodo, teorija, iš tikrųjų veikia: pagerėja santykiai su mokiniais, su žmona ir vaikais, atrodo, vėl prasidėjo tikrasis džiugusis gyvenimas...

Energetiškai vartojant alkoholį žmogaus biolaukas suplonėja, todėl jis emociškai tampa labai pažeidžiamas, sunku išlaikyti vieną ritmą ir kiekį. Galiausiai esminiu lūžiu tampa, kai vyrukai nutaria laikytis maksimaliai šios gėrimo kultūros, bet tiesa tame, kad velnias gundo, o vyrukams tiesiog gyvenimas slysta iš rankų. Jie į darbą ateina labai girti, darosi tiesiog nepakeliamai gėda, kad tokie mokytojai, turintys galvą ant pečių, leidžiasi į tokius kvailus eksperimentus ir surizikuoja viskuo, kas gyvenime teikia užuovėją ir stabilumą. Kitą vertus, žiūrint tą baisų mokytojo darbą, kuris diena ir dienos primena karą su mokinių nuostatomis, atrodo, kad iš vyrukų išsunkia visą gyvenimo džiaugsmą. Kokia tada gyvenimo prasmė, jeigu reikia diena iš dienos tai kęsti? Alkoholis, galima sakyti, tebuvo tik vienas iš būdų išsimušti iš tos pilkos kasdienybės. Žinoma, galima diskutuoti, kiek morališkai buvo verta viską „sušikti“ ir ar negeriau būti pilku paniurėliu zombiu prieš skepticizmu apsistačiusius abiturientus?

Gerai sukonstruota istorija dvelkia profesionalumu, geras scenarijus vėl iškelia viešumon žmogaus vienišumo ir atskirties sprendimo galimybes. Gal iš tikrųjų žmonės taip daug geria, nes jie tiesiog negali pakelti tos baisios juos sunkiančios rutinos, kaltinimų, nuostatų ir vertinimų? Pamiršti realybę, to dažnais labai nori – aš pats ne išimtis – tad man suprantami visi tų vyrukų poelgiai. Filmas nors ir pamokantis, tačiau jis nebruka jokių sprendimo būdų, o filmo finele taip ir neaišku, ar mokytojų gyvenimas susitvarkė. Abitūros egzaminus išlaikę moksleiviai kartu su mokytojais krantinėje geria putojantį vyną ir tiesiog švenčia gyvenimą. Įspūdingas pabaigos šokis, kuriame nusifilmuoja Mads Mikkelsenas iš tikrųjų užduoda mįslę: ar artimojo netektis yra toji priežasties, įspėjamasis ženklas, nuo kurio mokytojai vėl grįš į kasdienybę iki eksperimento? Kol žiūrovas užduoda šį klausimą, mes regime begalinį džiaugsmą gyvenimu apkvaitus nuo promilių. Tik kas po to, kai šventė ir karnavalas anksčiau ar vėliau baigiasi? Ar bepajėgs žmonės surinkti save iš naujo?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb:8.1

 

Nuoroda į Scanoramą Čia.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu Dina" / "Jeg er Dina" / " I am Dina"

Sveiki, 

Kažkada lietuviai tiesiog kraustėsi iš proto skaitydami norvegų rašytojos H. Wassmo trilogiją „Dinos knyga“, kuri buvo ne kartą perleista ir sugraužta bibliotekose iki krentančių taukuotų puslapių. Kažkur ir pas mane voliojasi vienas leidimas, nors jos skaityti ir neteko. Štai pirmosios dalies ekranizacija „Aš esu Dina“ (norv. Jeg er Dina) (2002) taip pat susilaukė įvairių aikčiojimų ir susižavėjimų. Žiūrėjau ir tas šiaurietiškas pasaulis man kiek priminė „Elzę iš Gilijos“ A. Puipos filmą, tik mūsų nepalyginamai realistiškesnis.

„Aš esu Dina“ absoliučiai laikosi tik ant simpatijos stipriai jaunai moteriai, kuri turi vyrišką sielą ir nesibaimina gyventi stereotipų suskaldžiusioje visuomenėje. Įvairios Dinos situacijos dėl mylimųjų ir nemylimųjų primena kiek „Santą Barbarą“ tik šimtu metų atgal ir pagal Norvegijos standartus. Tai, aišku, nėra blogai, ypač tie, kurie mėgsta kostiumines dramas su neblogais laikmečio atmosferiniais vėjais, tačiau, tiesą sakant, pats filmas pasirodė vienplanis, melodramatinis. Stiprios moters portretas šiek tiek pritemptas, labiau konstrukcinis ir herojinis nei natūraliai derantis prie laikmečio ir pačios istorijos konteksto, tačiau akivaizdu, kad knygos autorė ir režisierius kūrė labiau fiktyvų moters charakterį nei realų. Kai kurios scenos neįtikino, dvelkė absurdiškumu ir pigia romantika, tačiau filmo pradžia buvo daug žadanti ir tikriausiai stipriausias visos istorijos dalis: didžiulis verdantis skalbinių katilas pražudęs motinos gyvybę ir tas amžinas kaltės jutimas tampa stipriausia personažo psichologine ašimi, o visa patetika apie tolimesnius herojės-didvyrės (amoralios ir moralios) Dinos veiksmus labiau primena kažkur jau panašiu stiliumi plakamą meladromatiškos istorijos kokteilį.

Filmas nėra prastas, jame yra išties puikių ir gerų scenų, tačiau visumoje jis visgi tampo labiau pramoginiu reginiu be didesnės gelmės. Skandinaviški vaizdai ir kultūra turėjo „ištempti“ filmą aukštėliau, tačiau laukinukės charakteris pernelyg priminė Lotynų Amerikos serialų charakterių tipažus. Daug gerų Europos aktorių pasirodo šiame filme, tačiau labiausiai žiba, žinoma, pagrindinė aktorė Maria Bonnevie, sukūrusi ne tiek gyvą, kiek literatūrišką povyzą turintį personažą.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela