Sveiki,
Vienas
garsiausių pasaulinio masto danų režisierių Thomas Vinterberg, manau, turi
nemažą gerbėjų būrį ir Lietuvoje. „Toli nuo tolstančios minios“ (2015), „Komuna“
(2016), „Submarino“ (2010) bei man kol kas labiausiai patikęs provokuojantis ir
nejaukus filmas „Medžioklė“ (2012) jau turi savo žiūrovų gretas, tad
nenustebčiau, jeigu šiemet Scanoramoje žiūrimiausiu filmu taptų naujausias jo
darbas „Dar po vieną“ (dan. Druk) (2020), kuriame pasakojama apie
vieną opiausių žmonijos problemų – alkoholizmą. Filmą pažiūrėti, beveik
neabejoju, pritrauks ir aktorius Mads Mikkelsen.
Istorija
prasideda nuo prigesusios istorijos mokytojo kasdienybės. Mokytojo nori
atsisakyti tėvai, nes šis negali įkvėpti mokinių ruoštis istorijos egzaminui,
todėl jausdamasis atstumtas, nereikalingas ir be aistros, jis, švęsdamas draugo
gimtadienį, galiausiai prisiliuobia tiek, kad kitą dieną nebesmagu gyventi
apskritai. Keturi vienos mokyklos mokytojai draugai sugalvoja patikrinti
praktiškai vieno mokslininko teoriją, kad jeigu žmogaus kraujyje bus pastovus
0,5 promilės alkoholis (toks neva būna kiekis ką tik gimusio kūdikio kraujyje),
jis jausis užsidegęs, smalsus, entuziastingas, kūrybiškas. Vyrukai pradeda
mokykloje slapta girtuokliauti ir, atrodo, teorija, iš tikrųjų veikia: pagerėja
santykiai su mokiniais, su žmona ir vaikais, atrodo, vėl prasidėjo tikrasis
džiugusis gyvenimas...
Energetiškai
vartojant alkoholį žmogaus biolaukas suplonėja, todėl jis emociškai tampa labai
pažeidžiamas, sunku išlaikyti vieną ritmą ir kiekį. Galiausiai esminiu lūžiu
tampa, kai vyrukai nutaria laikytis maksimaliai šios gėrimo kultūros, bet tiesa
tame, kad velnias gundo, o vyrukams tiesiog gyvenimas slysta iš rankų. Jie į
darbą ateina labai girti, darosi tiesiog nepakeliamai gėda, kad tokie
mokytojai, turintys galvą ant pečių, leidžiasi į tokius kvailus eksperimentus
ir surizikuoja viskuo, kas gyvenime teikia užuovėją ir stabilumą. Kitą vertus,
žiūrint tą baisų mokytojo darbą, kuris diena ir dienos primena karą su mokinių
nuostatomis, atrodo, kad iš vyrukų išsunkia visą gyvenimo džiaugsmą. Kokia tada
gyvenimo prasmė, jeigu reikia diena iš dienos tai kęsti? Alkoholis, galima
sakyti, tebuvo tik vienas iš būdų išsimušti iš tos pilkos kasdienybės. Žinoma,
galima diskutuoti, kiek morališkai buvo verta viską „sušikti“ ir ar negeriau
būti pilku paniurėliu zombiu prieš skepticizmu apsistačiusius abiturientus?
Gerai
sukonstruota istorija dvelkia profesionalumu, geras scenarijus vėl iškelia
viešumon žmogaus vienišumo ir atskirties sprendimo galimybes. Gal iš tikrųjų
žmonės taip daug geria, nes jie tiesiog negali pakelti tos baisios juos
sunkiančios rutinos, kaltinimų, nuostatų ir vertinimų? Pamiršti realybę, to
dažnais labai nori – aš pats ne išimtis – tad man suprantami visi tų vyrukų
poelgiai. Filmas nors ir pamokantis, tačiau jis nebruka jokių sprendimo būdų, o
filmo finele taip ir neaišku, ar mokytojų gyvenimas susitvarkė. Abitūros
egzaminus išlaikę moksleiviai kartu su mokytojais krantinėje geria putojantį
vyną ir tiesiog švenčia gyvenimą. Įspūdingas pabaigos šokis, kuriame
nusifilmuoja Mads Mikkelsenas iš tikrųjų užduoda mįslę: ar artimojo netektis
yra toji priežasties, įspėjamasis ženklas, nuo kurio mokytojai vėl grįš į
kasdienybę iki eksperimento? Kol žiūrovas užduoda šį klausimą, mes regime
begalinį džiaugsmą gyvenimu apkvaitus nuo promilių. Tik kas po to, kai šventė
ir karnavalas anksčiau ar vėliau baigiasi? Ar bepajėgs žmonės surinkti save iš
naujo?
Mano
įvertinimas: 8.5/10
Kritikų
vidurkis: 72/100
IMDb:8.1
Nuoroda
į Scanoramą Čia.
Jūsų
Maištinga Siela
