Filmas: "Dar po vieną" / "Druk" / "Another Round"

 

Sveiki,

Vienas garsiausių pasaulinio masto danų režisierių Thomas Vinterberg, manau, turi nemažą gerbėjų būrį ir Lietuvoje. „Toli nuo tolstančios minios“ (2015), „Komuna“ (2016), „Submarino“ (2010) bei man kol kas labiausiai patikęs provokuojantis ir nejaukus filmas „Medžioklė“ (2012) jau turi savo žiūrovų gretas, tad nenustebčiau, jeigu šiemet Scanoramoje žiūrimiausiu filmu taptų naujausias jo darbas „Dar po vieną“ (dan. Druk) (2020), kuriame pasakojama apie vieną opiausių žmonijos problemų – alkoholizmą. Filmą pažiūrėti, beveik neabejoju, pritrauks ir aktorius Mads Mikkelsen.

Istorija prasideda nuo prigesusios istorijos mokytojo kasdienybės. Mokytojo nori atsisakyti tėvai, nes šis negali įkvėpti mokinių ruoštis istorijos egzaminui, todėl jausdamasis atstumtas, nereikalingas ir be aistros, jis, švęsdamas draugo gimtadienį, galiausiai prisiliuobia tiek, kad kitą dieną nebesmagu gyventi apskritai. Keturi vienos mokyklos mokytojai draugai sugalvoja patikrinti praktiškai vieno mokslininko teoriją, kad jeigu žmogaus kraujyje bus pastovus 0,5 promilės alkoholis (toks neva būna kiekis ką tik gimusio kūdikio kraujyje), jis jausis užsidegęs, smalsus, entuziastingas, kūrybiškas. Vyrukai pradeda mokykloje slapta girtuokliauti ir, atrodo, teorija, iš tikrųjų veikia: pagerėja santykiai su mokiniais, su žmona ir vaikais, atrodo, vėl prasidėjo tikrasis džiugusis gyvenimas...

Energetiškai vartojant alkoholį žmogaus biolaukas suplonėja, todėl jis emociškai tampa labai pažeidžiamas, sunku išlaikyti vieną ritmą ir kiekį. Galiausiai esminiu lūžiu tampa, kai vyrukai nutaria laikytis maksimaliai šios gėrimo kultūros, bet tiesa tame, kad velnias gundo, o vyrukams tiesiog gyvenimas slysta iš rankų. Jie į darbą ateina labai girti, darosi tiesiog nepakeliamai gėda, kad tokie mokytojai, turintys galvą ant pečių, leidžiasi į tokius kvailus eksperimentus ir surizikuoja viskuo, kas gyvenime teikia užuovėją ir stabilumą. Kitą vertus, žiūrint tą baisų mokytojo darbą, kuris diena ir dienos primena karą su mokinių nuostatomis, atrodo, kad iš vyrukų išsunkia visą gyvenimo džiaugsmą. Kokia tada gyvenimo prasmė, jeigu reikia diena iš dienos tai kęsti? Alkoholis, galima sakyti, tebuvo tik vienas iš būdų išsimušti iš tos pilkos kasdienybės. Žinoma, galima diskutuoti, kiek morališkai buvo verta viską „sušikti“ ir ar negeriau būti pilku paniurėliu zombiu prieš skepticizmu apsistačiusius abiturientus?

Gerai sukonstruota istorija dvelkia profesionalumu, geras scenarijus vėl iškelia viešumon žmogaus vienišumo ir atskirties sprendimo galimybes. Gal iš tikrųjų žmonės taip daug geria, nes jie tiesiog negali pakelti tos baisios juos sunkiančios rutinos, kaltinimų, nuostatų ir vertinimų? Pamiršti realybę, to dažnais labai nori – aš pats ne išimtis – tad man suprantami visi tų vyrukų poelgiai. Filmas nors ir pamokantis, tačiau jis nebruka jokių sprendimo būdų, o filmo finele taip ir neaišku, ar mokytojų gyvenimas susitvarkė. Abitūros egzaminus išlaikę moksleiviai kartu su mokytojais krantinėje geria putojantį vyną ir tiesiog švenčia gyvenimą. Įspūdingas pabaigos šokis, kuriame nusifilmuoja Mads Mikkelsenas iš tikrųjų užduoda mįslę: ar artimojo netektis yra toji priežasties, įspėjamasis ženklas, nuo kurio mokytojai vėl grįš į kasdienybę iki eksperimento? Kol žiūrovas užduoda šį klausimą, mes regime begalinį džiaugsmą gyvenimu apkvaitus nuo promilių. Tik kas po to, kai šventė ir karnavalas anksčiau ar vėliau baigiasi? Ar bepajėgs žmonės surinkti save iš naujo?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb:8.1

 

Nuoroda į Scanoramą Čia.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Absoliučiai normali šeima" / "En helt almindelig familie" / "A Perfectly Normal Family"

Sveiki, skaitytojai,

Kiek mes plačiai žinome apie translyčius asmenis? Aš asmeniškai beveik nieko ir nepažšstu nei vieno. Gal dėl to išsirinkau dar vieną Scanoramos filmą pavadinimu „Absoliučiai normali šeima“ (dan. En helt almindelig familie) (2020), kurį režisavo danų režisierė Malou Reymann (g. 1988). Istorija pasakoja apie itin netradicinę šeimą, kurioje vyras nusprendžia išsiskirti, nors turi paauglę dukrą ir netrukus paaugle tapsinčią jaunėlę. Išsiskyrimo priežastis labai paprasta: vyras nebegali meluoti nei sau, nei šeimai, jis trokšta tapti moterimi...

Kai prieš dešimt metų pamačiau pritrenkiantį filmą „Transamerika“ (2005) su „Nusivylusių namų šeimininke“ Felicity Huffman, man regis, kad niekas daugiau nebesukurs nieko įdomesnio šia tema. Na, neskaitant Čilės režisieriaus S. Lellio „Oskaru“ įvertintą „Fantastiška moteris“ (2017) ar absoliučiai kitokio žanro ir pobūdžio „Danų mergina“ (2015). Anuomet mane „Transamerika“  šokiravo gerąją prasme ir ilgą laiką nelabai ką šia tema išskirtinio žiūrėjau – būtent apie translyčių asmenų ir jų šeimos narių santykius. Visgi šis filmas (su pasauliniu indeksu „visai šeimai“) pasakoja ne apie translyčio asmens pasirinkimo priežastis ar jo dvasines problemas, bet renkasi jaunėlę šeimos narį, kuri yra aistringa futbolo žaidėja ir treniruojasi mergaičių komandoje, tačiau jai nepaprastai sunku susitaikyti, kad jos tėtis tapo moterimi. Įdomi režisierės pozicija vaizduoti, kad aplinkinis pasaulis tiesiog normaliai (daugiau ar mažiau) priima Tomo tapimą Agnese, o štai mergaitė, kuriai tėtis buvo futbolo žaidimo kelrodė žvaigždė, staiga išnyko, asimiliavo, tapo kažkuo kitu.

Iš tikrųjų kamera užfiksuoja visus mergaitės prieštaringus jausmus, kai ji būdama natūralioje savo terpėje gėdijasi, baiminasi patyčių ir jaučiasi vieniša, palikta likimo valiai. Iš mergaitės perspektyvos papasakota kiek kita LGBTQ versija. Dažniausiai būna, kad tėvams tenka „susidoroti“ su faktu, kad jų vaikas homoseksualus, ar yra mergaitė berniuko kūne (arba priešingai) ir tai dažnai yra traumuojanti patirtis visai giminei, nes tenka įveikti daug nerimo, stereotipų, nuostatų, netgi keisti pasaulėžiūrą, o šiame filme viskas priešingai – vaikai išgyvena šią traumuojančią susitaikymo patirtį, kad jų tėvas translytis. Bet argi visos tos „traumuojančios patirtys“ nėra iš tų pačių žmonių suskirstymo, visuotinai paplitusių homofobinių pažiūrų, kad vyras turi būti vyru, nes „Dievas taip sutvėrė“. Kas čia per davatkos argumentas, kai sakantis nuo akmens amžiaus nebuvo išpažinties pas kunigėlį? Viduramžių klišė. Suprantu režisierės užmačias atskleisti tas traumuojančias patirtis vien tam, kad būtų ne tik visuotinai formaliai legalizuota žmogaus gerbtinas pasirinkimas būti tuo, kuo jis gimė, bet ir pakeisti iš esmės žmonių nuostatas translyčių asmenų klausimu. Filmas apskritai kelia esminius politinius, žmogaus teisių ir sveikatos problemas, susijusias su sociumo nuostatomis ir nepagrįstomis baimėmis.

Drąsi tema, kaip esu ne kartą minėjęs, konservatyviems lietuviams ji šiek tiek gali būti atgrasi, bet veikia būtent švietėjiškai, kadangi emocionaliai, o ne vien faktiškai atskleidžia tą nepatogiąją tiesą, jog tokios traumuojančios šeimos situacijos susikuria iš mūsų nuostatų. Visgi nepasakyčiau, kad pati režisūra kažin kuo ypatinga ar novatoriška, lengva ir kiek standartiška kino kalba perteiktas filmas skirtas visai šeimai.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.0

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela