Keli kilogramai apie lietuvišką mentalitetą

Sveiki mielieji, noriu šitą tą ir vėl prabilti apie Lietuvą, šįkart ne taip optimistiškai, kaip rašiau Kovo 11 – osios proga. Noriu pakalbėti apie lietuvių sampratą kaip asmenybės ir kaip mentaliteto saviraiškos ir suvokimo būdą. Negaliu nesipiktinti lietuvių ne tai kad bukumu, bet totaliu užsispyrimu ir nenoru keistis. Tai paskatino internete užgriuvę keli straipsniai, vienas iš tokių buvo Dariaus Sužiedėlis, kuris drąsiai prabilo apie savo asmeninę laimę ir padėtį užsienyje. Jis puikiai argumentavo, kodėl pasirinko užsienį – dėl to, kad Lietuvoje jis nebuvo priimtas toks, koks yra iš prigimties. Straipsnyje jis kalbėjo, kodėl yra svarbu kalbėti apie savo seksualinę orientaciją, bet naivūs lietuviai ir vėl nepatikėjo eilinio žmogaus nuoširdumu ir jį suvažinėjo kaip eilinis sovietų tankas, palikdamas iš jo tik šlapią vietą. Mat, lietuviai dedasi nepaprastai puritoniški, vis dar mano, kad lytinė tapatybė tebėra grubus lovos reikalas, kas ir pro kurį galą daro, kad ir peikdami šituos, anot jų išgamas, iš tikrųjų dar bando dangstyti ir savo susidomėjimą seksu. Lietuviui vis dar įdomu kas ir kaip su kuo miega, gal dėl to lietuviškasis mąstymas lieka tokios primatų rūšies, sunkiai keičiamas. Nenuostabu, žvelgiant į istoriją, lietuviai sunkiai keitė savo mentalitetą, prisiminkime žemaičius, kurie pasikrikštijo paskutiniai Europoje ir įšoko paskutiniai į civilizacijos skubantį traukinį. Bet gal mums nereikia primestos vakarų Europos ideologijos? Kam ji mums? Juk mes lietuviai, mes esam išdidi tauta, todėl kodėl dabar turėtume pradėti mylėti iškrypėlius, jeigu ES to nori? Mes ne tokie! Paskaičius piliečių komentarus, susidaro tokia, švelniai tariant, nuomonė, kurią išvertus iš galybės kaltinimų, įžeidinėjimų ir padrikų keiksmažodžių lavinos, reiškia – visus kitokius – mes giljotinuojame! Gal ir nevertėtų, sakyčiau, siekti totalaus vakarų Europos gyvenimo modelio, bet pasimokyti tolerancijos ir pakantumo reikėtų, nes būti tolerantiškam, tai nereiškia būti abejingam, kaip daugelis įsivaizduoja. Galiausiai ne tik gėjai ir lesbietės, bet ir visi likę skirtybių elementai: rasė, tikėjimas ir t.t. tėra tik skirtybės, kuriomis reikia džiaugtis, pasaulis įdomesnis, pasaulyje yra nuostabių kitoniškumo apraiškų ir dėl to riesti, nes kažkur dar sovietų laikais, kažkas į senolių ir tėvų sąmonę įmontavo, kad homoseksualizmas – blogis, kol kas dabar sėkmingai vis dar vilkiname to sovietinio pasaulio paveldą ir niekaip neleidžiam į save įsiskverbti liberalioms pažiūroms. Esu pasibaisėjęs facebook‘e sukurtomis tokiomis grupėmis, kaip „Lietuva – lietuviams“, kaip pavyzdžiui turi pasijausti čia atvažiavęs italas ar tarkim trisdešimt metų pragyvenęs rusas? Tokios akcijos skatina lietuviškumą kaip izoliuotą šalį, į kurią niekas negali įvažiuoti, niekas negali kisti, nes tai pažeistų lietuvių identitetą, bet kad akcija „Lietuva – pasauliui ir lietuviams“, tokios niekas nepasirūpino sukurti, kad Lietuva plėstų savo horizontus, kviestu į save kitataučius, palaikytų savo tradicijas, jas reklamuotų, mokytų kitus, bet ne, Lietuva lietuviams. O kita grupė skelbiam „Vaikai, imkit pagaliukus ir užmuškit tą gėjuką“, kitaip sakant, dabar ši grupė jau atsidūrusi teismuose už fašistines idėjas, o lietuvių tauta vos ne savanoriais ten susiregistravo ir propaguoja diskriminaciją, atvirą smurtą ir rodo blogą pavyzdį vaikams, nors patys apsiputoję aiškina, kad tai gėjai ir visa jų pritarančioji liaudis juos provokuoja. Na, taip provokuoja gindami savo teises, nors jiems atrodo, jog jie nori parodyti nuogus savo užpakalius, čia ir vėl viskas atsimuša į lietuvio siaurą mentalitetą – lovos reikalą, mat, bet koks pašnekesys apie seksualinę orientaciją yra neabejotinas seksualinių kone pornografinių idėjų reiškimasis, kažkodėl niekas negirdi žodžių „teisė“, „lygybė“ ir t.t. Sąmonėje susikurtas blogas įvaizdis nublankina kone nebylų kitoniškųjų opozicijų cyptelėjimą. O juk kažkada Lietuva reiškėsi kaip labai tolerantiška valstybė, Gediminas kvietė į šalį visokius žmones, nepriklausomai nuo jų tautos identiteto, odos spalvos, kalbos, tikėjimo ar kitų skirtybių. Vytauto laikais vėlgi visi turėjo teisę tikėti tai, kuo nori ir niekas per galvą neduodavo, tuo labiau nesišaipydavo. Bet šiais laikais, lietuvių mentalitetas tapo atvirkščiai proporcingas istoriniam. Jau nekalbu apie lietuvio potraukį labai greitai visko išmokti, darbštumą, jau viduramžiais lietuviai nuvažiavę į Austriją buvo viskuo pasiruošę – mokėjo valgyti prie stalo, į Lietuvą vežė visas naujienas ir jas diegė, keitė mentalitetą, kūrė įvaizdį, susijusį su liberaliomis pažiūromis. Dabar šios galios nebeturime. Net neabejoju, kad daugelis piliečių skaitydami mano eilutes tik piktintųsi, sakydami, kokia čia vertybė būti tolerantiškam, kad aš kliedžiu ir esu dar blogesnis negu pats gėjus – į laužą mane! Esmė šio straipsnio turėjo būti tai, kad buvo metas, kada lietuviai ne savo noru, gelbėdami savo gyvybę nuo sovietų žaliuoju koridoriumi ir kitais būdais emigravo į Pasaulį, dabar žmonės upeliais teka į vakarus, šįkart bėga nuo pačių lietuvių ir blogų sąlygų. Patys susikuriame sau blogas sąlygas, vieni kuria mums blogas sąlygas, mes kuriame kitiems ir tokiu būdu vieni kitiems kaišiojame pagalius į ratus. Štai kas liko iš lietuvio. Man juokinga, kai lietuviai porina po panašių straipsnių apie lietuviškas vertybes: šeimą, krikščionybę, kažin, kada jie bekalbėjo su savo tėvais, kada ėjo išpažinties? Vertybės liko girdėtos vaikystėje, bet nepuoselėjamos, tai ir lieka kalibras prieš naujas liberalias idėjas, kurios nori ateiti, bet nenoras transformuotis viską stabdo. Manote, kad lietuviai nori važiuoti iš Lietuvos vien tik dėl pinigų? Labai klystate, apklausos rodo, kad nemažai tokių yra dėl apgailėtinos politikos, dėl piktavališkų lietuvių, niūrios aplinkos, merdinčios kultūros ir korupcijos ar smurto. „Lietuva – lietuviams“. Kodėl mes turime izoliuotis, varyti kitus iš mūsų šalies? Skustagalvių gvardijos su odinėmis striukėmis, apkvaitę nuo alaus, kliedi nesuvokdami prigimtinių žmogaus teisių, žmogus nėra grupė, grudų aruodai, kuriuos reikia izoliuoti, atskirti ar dėl kažko diskriminuoti. Kodėl negalime keistis? Pranokti vakarus savo liberalumu, kodėl negalime savo šalies padaryti „Lietuva – pasauliui“, tegu pas mus atvyksta žmonės, tegu čia būna kultūros židiniai, tegu mokosi mūsų tautosakos, papročių, žino apie mus. Pasenusios vertybių sistemos ir perdėta netaisyklinga patriotinė samprata, puikybė neleidžia to padaryti. Lietuva – pasauliui tai nereiškia identiteto praradimo, tai nereiškia, kad Lietuva išnyksta ar tampa super kosmopolitiška, ji tampa tarsi svetainė, namai, kuriuose gera pasisvečiuoti. Utopiškas ir idiliška Lietuva, bet tokią norėčiau ją matyti, tokią norėčiau ją po gabalėlį lipdyti su visais iš naujo, tokioje norėčiau pats gyventi ir kad gyventų ateinančios kartos. Gražu. Saldu. Gaila, kad tai nerealybė. Kiek dar reikės kovoti už žmonių prigimtines teises būti savimi, būti laimingiems? Galbūt žino tik pats Viešpats.

Jūsų Maištinga Siela

Ko be darbo lietuviai dar ieško krizės metu?

Sveiki mielieji, kaip jūs gyvenate? Ar akių neiškabino katės? Juk krizė tokia, kad net katės greit pradės medžioti žmones. Na, o ką daro žmonės, kai netenka darbų, o kitų susirasti negali? Aišku, tada lieka daugiau laiko, daugiau laiko meilei, jos paieškoms ir naujoms pažintims, bet kažkodėl pažinčių skelbimai vis tiek nedaugėja, sakyčiau net mažėja, todėl nutariau padaryti tokią miniatiūrinę apžvalgą ir pasidomėti Lietuvos žmonėmis, ko jie gyvenime ieško ir ko gali tikėtis iš tautos vienišių, viengungių, našlių ar šiaip pasimetusių žmonių, kuriems reikia tos pačios Meilės, kuri tikrai nėra „made in China“ etikete, kad „pasigamintų“ meilės produktą, reikia dviejų žmonių. Kaip nenuostabu visuose skelbimuose yra taip, kad mergina ieško vaikino, šitokių būna daugiausia skelbimo, gal ir nenuostabu, juk moteriškosios lyties atstovės dažniausiai jaučiasi vienišos arba bent jau keletą kartų išsiskyrusios ir panorusios mylėti. Bet nepasirikime, kartais reikia ne tik meilės, bet ir kūniškų malonumų, už kuriuos tenka susimokėti klientams. Štai tokia 33 metų Karolina rašo: „Švelni tamsiaplaukė siūlo malonų laisvalaikį. Švelni tamsiaplaukė išpildys Jūsų fantazijas.“ Na, mes ne kvailių tauta, puikiai suprantame, kas slypi už šio skelbimo. Bet, kad tikrai įsitikintume, kad mes tikrai nesame vien tik nuobodūs žmonės, tenka pasidairyti ir įdomesnių skelbimų, kurie nustebina nuostabia žmonių rašysena ir reikalavimais, kad kartais tenka dantimis ir nagais įsitverti į stalą ir kėdę, kad nenukristum. Pastebėjau, kad krizės metu lietuvaitės nepaprastai tapo talentingos ir tapo pavargusių vyrų kūnų masažuotojos, o tų nuoširdžiųjų skelbimų, kurios skelbtųsi, norinčios meilės belieka tik vienetai. Pvz.: „Jei širdelėje dar sruvena ugnies kibirkštėlė ir tereikia ją įžiebti, leisk man tai padaryti. Šiltas, atpalaiduojantis masažas prikels tave naujiems darbams, naujiems norams, tik leisk man tai suteikti...“ Taip, rankomis lietuvaitės tikrai moka įžiebti širdyje kibirkštėlę, tuo aš net neabejoju. Kai kurios nebūna jau tokios kuklios ir iš karto eina prie reikalo, cituoju: „jauna simpatiska mergyna susitiktu su kulturingu viru ,uz nedidele finansine parama.“ Nesmerkime už nelietuviškas raides, gi gal žmogus neturėjo lietuviškos abėcėlės, bet esmę gi visi pagauna ir puikiai supranta. O ko daugiau reikia vyrams per krizę iš merginų? Ko merginoms reikia iš vyrų per krizę? Bet negalvokite, kad čia aš iš piršto visa tai laužiu, skelbimų susijusių su seksu yra pilna! Na, nesiruošiame mes čia dabar smerkti prostituciją, žmonės verčiasi kuo gali, tiesiog mums įdomi statistika, iki tautą privedą „nuostabūs“ valdžios sprendimai. Tarp moteriškų skelbimų aptikau ir vieną vyriškį, kuris merginoms siūlo viagros, matyt, tikrai mūsų šalyje krizė visomis prasmėmis, cituoju: „Viagra100- 4tablečių pakuotė, 80Lt Cialis20 - 4tablečių pakuotė, 100Lt. Vilnius“. Kitas egzempliorius: „27metu istekejusi moteis iesko inteleaktualaus, aistringo meiluzio.“ Įdomu kiek ji baigė klasių, kad nėra jokių rašybos taisyklių, vien lotyniškos raidės, bet pasirodo reikia jai intelektualo, nenuostabu, juk gal nori išmokti rašyti. Kita: „33m. komunikabili, issilavinusi, li nksma, simpatiska, patraukli, apypi lne su dideliu ir graziu biustu susipazintu su materialiai apsirupinusiu vyriskiu.Vieta susitikimams turiu.Mano foto daugiau pasakys uz mane.Tik skambuciai,nes i sms neatsakysiu.Iki malonaus.“ Patikėkite, jūs tų nuotraukų nelabai norėtumėte pamatyti. Persikėlus į skyrių vaikinas ieško merginos, pamatome, kad visgi vyrai išradingesni, jiems reikia ne tik pinigų už seksą, bet ir kai ko daugiau, keista, o dar sakoma, kad visi vyrai – kiaulės. Cituoju: „labas, mes du simpatiski vyrukai, 34 ir 35 metu amziaus, shi sekmadieny vaziuojam i prancuzija su mashina per europa, kelione bus fun 3-4 dienos, atgal su lektuvu. paimtume i kompanija keleta simpatisku merginu,finansiniai klausimai tai musu problema, tiesiog ieshkom geros kompanijos. „ - Na, tokio kąsnelio negalima praleisti, tik ne krizės metu! „Esu pakankamai išvaizdus, išsilavinęs, mandagus, apsirūpinęs (turtu irpaskolom :) ) komunikabilus, nerūkantis ir šiaip malonus. galiu atsiust foto. Trokštu susipažinti, užmegzti santykius, etc :)“ Žmogus nori meilės, o ne kišenės, keista, kad tai ne mergina, o vaikinas. Nors pasitaiko ir tokių: „Masažiukas + kunilingas. Ieškau merginos ar moters.Man 30m,fainas biciukas esu vedes. Paramos neteikiu ir neieskau reikia tik relaxso.“ Na, o toks skelbimas tikriausiai sulaukė labai daug princesių – „valdovas (38m) iesko neisaukletos, inoringos princeses (verges) karališkiems zaidimams:)“ Na, o štai ką rašo toks 29 metų vyriškis – vergas: „Vergas iesko Valdoves. Esu simpatiskas, 29 metu, 181cm/86kg, išsilavinęs vaikinas is Vilniaus. Ieskau Valdoves slaptiems susitikimams. Patinka spankingas, roleplaying, surisimai, psichologins dominavimas. Patirties turiu. Fantaziju irgi... Jeigu sudominau laukiu laiskucio.“ Na ir kitas: “ ieskaus paprastos ir nuosirdzios drauges. Esu draugiskas, nuosirdus, ramus bei megstantis svelnuma tiek savo tiek merginos atzvilgiu, megstantis ir suprantantis humora. Laukiu sms. Isvaizdai pirmenybes neteikiu.“ Na, skiltis „porelės“ vėlgi pateikia savo skelbimus: „Vedusi pora is Vilniaus iesko (TIK HETERO) ir tik POROS gyvenancios kartu. Igyvendinkime keturiese savo fantazijas. Mes ieskome ne idealiu, bet simpatisku zmoniu.“ „Bi vaikinas nori isbandyti sexa su porele v+v++m“. „labukas noreciau susipazinti su tramsvestitu transexsualu ar shemaleaistringai ir sexsualiai leisti laika.skelbmas tikras tik rimti zmones zinantis ko nori.“ Na, kaip matome Lietuvoje ta seksualinė revoliucija tebėra savo apogėjuje ir niekur ji nesistengia nukristi. Matau, kad lietuviai iš kuklumo tikrai nepražus, o ir pasitaiko keturiolikmečių, kurios sugeba prašyti vyro iki 45 metų paslaugų, kelionių į užsienių ir t.t. Aišku, krizės padariniai daro savo, bet žmonės iš kuklumo ir drovumo tikrai nemiršta, o ir pasitenkinti norisi kone visiems iš skelbimo pasaulio, nesvarbu ar tu kunigas ar šiaip koks pijokas, gyventi ir pragyventi reikia visiems. Vyrai sekso ieško savo malonumui, merginos savo piniginei, visi su savo lūkesčiais, kėslais ir tikslais. Na, nežinau kaip suskaitytų užsienietis lietuvių skelbimus, bet rašybos tikrai reikėtų lietuviams pasimokyti, ypač netingėti dėti paukštukų ir nosinių ant raidžių. Juk galiausiai šie skelbimai eina į viešumą, bet tikriausiai nieko tokio, nes tuos pačius skelbimus skaito tie patys rašytojėliai, taigi, skelbimų pasaulis lieka kaip paskutinės kartuvės, kuriame gali pasiūlyti iš nevilties paskutinę savo prekę – t.y. savo kūną!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Aidi Vallik "Kaip laikaisi, Ana?"

Sveiki mielieji, šiandien trumpai noriu pristatyti dar vieną knygą. Šįkart mano akiratyje sukiojosi estų rašytojos Aidi Vallik apysaka „Kaip laikaisi, Ana?“ Ši knyga visai netikėtai pakliuvo man į rankas „Knygų mugės“ metu, kai viena jauna mergina drąsiai pareiškė, savo draugei, kad tai kone geriausia, ką jinai yra skaičiusi. Aišku, toks aštrus komentaras pro mano ausis nepraėjo ir aš kaip tas ilganosis pasidomėjau, kas per paukštis ta knyga ir ar ji jau tokia nepaprasta, kaip teigė nepažįstamoji. Na, prisipažinsiu, kad tai pirmoji estų knyga, kurią esu skaitęs, nepaisant mokyklinių laikų, kaip teko skaityti estų – suomių „Kalevą“. Baltijos šalių literatūra taip pat įdomi, ji tikrai neserga vien tik sovietų užkratu, kaip daugelis bando čia įsivaizduoti, atvirkščiai, nūdienos literatūra užsikrėtė vakarietiškomis temomis, imta vaizduoti tų šalių peripetijas. Iki šiol teko skaityti latvių rašytojos Laimos Muktupavelos „Kilpa“, nuostabią istoriją surišta su baltų mitologija ir nūdienos pasaulio bėdomis. Be Dagnijos Zigmontės, tikriausiai iš beletristikos nieko ir nebeteko skaityti, todėl buvo puiki proga pralaužti ledus ir paskaityti estų kūrybos. O pasirodo, kad pati Vallik biografija įdomi, pati dirba mokytoja ir moko vaikus, labiau žinoma Estijoje kaip poetė. Pastebėjusi, kad Estijos jaunimas vis mažiau skaito, ėmė jų klausinėti, kokios jie visgi knygos norėtų, kad galėtų ją su malonumu skaityti. Štai cituoju: „Kūrinys turi būti apie juos pačius. Būtina meilės istorija, šiek tiek sekso, barnių su tėvais ir draugais, nelaimingas atsitikimas. Remdamasi šiais patarimais, autorė parašė pirmą savo knygą „Kaip laikaisi, Ana?“ Vėliau ji juokavo, kad nesistebi apysakos sėkme. Mat parašė ją pagal mokinių nurodymus.“ Taigi, tekstas kvėpuojantis jaunimo dvasia. Primena skandinavų rašytojų darbus, tai ši rašytoja, sakyčiau, nieko savo saviraiškos būdu nesiskiria nuo jų. Nežinau kaip kitose Baltijos šalyse, bet pas mus, kol kas rašytojų karta, kuri rašo jaunimui, o ne vaikams ir suaugusiems, kol kas snaudžia, nors „Blogos mergaitės dienoraštis“ iš tikrųjų sudrebino Lietuvos literatūros pasaulėlį ir, manau, kad po truputį atsiranda ta rinka, kai knygos yra tarp suaugusiųjų ir vaikų. Be abejo šią knygą priskirčiau šiai klasei, bet jokiu būdu nenoriu sumenkinti pačios knygos, nes ją derėtų paskaityti ne tik paaugliams, ne tik jaunuoliams, bet ir vyresniajai kartai. Visų pirma, knyga skirta jaunimui, nėra skaitoma vien tik jaunimo, ši knyga yra puikus dokumentas nagrinėjantis nesiliaujantį kartų konfliktą – tėvų ir vaikų santykius. Siužetas gan paprastas, pavyzdinga mergina besimokanti vidurinėje, staiga aptinka mamos dienoraštį, kuriame ji sužino apie savo mamos audringą gyvenimėlį, o tėvas pareiškia, kad jis iš tikrųjų yra netikras jos tėvas. Pasirodo ta mama, kuri iš jos reikalavo tik gerųjų dalykų, staiga praranda reputacija, todėl pagrindinė veikėja Ana ryžtasi pabėgti iš namų. Bet pabėgusi susiduria su daugybe sunkumų, kurių ne visada pavyksta išvengti, visą tą laiką, ji skaito mamos dienoraštį, kuriame pamažu ima susidvejinti vienodos nuojautos tie pačios Anos, tiek mamos dienoraštis. Galiausiai Ana supranta, kad padarė klaidą taip greit pasmerkdama mamą, bet sugrįžti negali, per daug sunku pripažinti aplinkiniams, kad ji suklydo... Taigi, knyga lengvai skaitosi, yra psichologiškai stiprus užtaisas tiek jaunimui, tiek ir vyresniam skaitytojui. Knyga kinematografiška, bet dėl to tik geriau, jame nerasime Nietzschės, bet tai pakankamai geras būdas pajusti jaunam žmogui skaitymo malonumą, pasimokyti ne iš didaktikos, bet iš paties gyvenimo pavyzdžių. Tikiu, kad daugelis būdami paaugliais bandėte bėgti iš namų dėl pačių įvairiausių dalykų, kad tikrai sakėte negrįšite, ši knyga apie tai, kodėl sugrįžtame, ką po tokių dalykų supranta patys vaikai, ką supranta tėvai. Tai kartų sprendimo būdas, kad kartais reikia tyčia paleisti vaiką į pasaulį, kad jis pats sugrįžtų po ilgos pamokos į namus ir pagaliau suprastų klydęs, tuo pačius ir sau išsikelti gyvenimo klausimus, ką tu padarei tokio blogo, kad vaikas nuo tavęs turėjo pabėgti. Šioje knygoje nuolat šmėžuoja kaimas, Talinas ir Tartu, sakyčiau, kvepia Estija, tie vardai, tą jų kalba ir toks paprastas ir visame suprantamas tėvų ir vaikų ryšys, kuris visose pasaulio šalyse yra tas pats. Kas galbūt man pasirodė šiek tiek naivu, tai, kad autorė, įsijautusi į paauglių gyvenimą, pamiršo, kad ši karta nebėra tokia naivi, merginos ir tos jau žino, kas yra suvedžiotojai, kad meilė iš pirmo žvilgsnio gali būti skausminga, kartais susidarydavo toks įspūdis, kad ta Ana pastatyta į tokią situacija visiškai žalia, lyg pati nenutuoktų apie slypinti išnaudojimą ir pasinaudojimą. Bet kitu būdu autorę pateisinu, juk Ana buvo gerų tėvų gera mergaitė. Manau, ši knyga patiks visiems, kurie tiesiog siekia atsipalaiduoti, pajusti skaitymo malonumą tarsi filmo žiūrėjimą, aišku, apysaka gan nuspėjama, bet ji nepraranda dėl to savo motoriuką, tiesiog į tokius kūrinius reikia žiūrėti teisingai. Tai puiki knyga savoje kategorijoje ir savam skaitytojui. Man taip pat patiko.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslaptinga oda" / "Mysterious Skin"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną neeilinį filmą, tiesa, jau nebenaują, 2004 metų laidos, bet vis tiek vertas dėmesio, pagarbos ir drąsos. Filmas vadinasi „Mysterious Skin“ – „Paslaptinga oda“. Prisipažinsiu, žinojau, kad tai filmas susijęs su netradicine seksualine orientacija, bet tikrai, galvojau, kad jo specifika yra kaip ir visų tų temų filmai, kažkokia meilės istorija, romantika ar kažkas panašaus. Deja, teko ne tik pakeisti nuomonę, bet ir požiūrį į patį filmą ir jo girdėtus komentarus. Pirmąsias 15 minučių filmo bijojau, tikrai bijojau ir jaučiausi tarsi žiūrėčiau nusikaltimą, kurio niekam negalėsiu išskųsti ir padėti filmo herojams. Tas klaikus ūsuotas beisbolo komandos treneris suvedžiojo aštuonmetį berniuką! Tiesa, yra daugybė filmų apie pedofiliją, ypač tai dabar aktualu Lietuvoje, kai sklando tokie skandalai ir į visa tai galima pažiūrėti pro kitokius akinius. Filmas išblaivina tų nekaltų vaikų NEKALTUMĄ. Filme parodoma, kad pats vaikas suvedžioja trenerį, pradeda jo geisti, o treneris tikrai neatsisako mažų berniukų kvapui ir po kelių susibičiuliavimų ir susitikimų, galiausiai treneris lyg ir įsimyli tą berniuką. Na, ir aišku, padaro viską, ką daro pedofilai. Ir tai buvo pirmosios 15 filmo minučių. Galiausiai filmo tempas auga, auga ir berniukas, keičiasi ir istorijos tėkmė. Filmas tikrai nėra saldus, užaugęs berniukas tampa vaikinu, kurį visi pažįsta gatvėje, pažįsta, nes visiems jis čiulpia už grašius. Vaikinas tiesiog apsėstas klaikios tuštumos, elgiasi taip, lyg neturėtų ko prarasti, rūko, geria, vartoja narkotikus ir nieko nesibodi, tarsi viskas gyvenimas būtų su vaikystės nutikimais praradęs savo tapatumą, tarsi viskas taptų vis vien, viena didele ir nieko nebeskiriama lytimi. Garai, kad vaikinas turi bent draugę, kuriai gali patikėti savo paslaptis, namuose laukianti jauna motina savaip myli sūnų ir taip, regis, tęsiasi gyvenimas, bet kažkur miestelyje yra berniukas, kuris kartu yra nukentėjęs nuo pedofilo, jo užgniaužta sąmonė negali prisiminti tų baisių dalykų iš vaikystės, nes jam reiškiasi, kad jį buvo pagrobę ateiviai ir savo šalta oda jį tyrinėjo. Galiausiai jie visi suauga, išaiškėja visų trūkumai ir dingę prisiminimai. Vaikystės traumos vėl iškyla įsibrovus į pedofilo namą ir prisiminus, kaip abu berniukai buvo seksualiai išnaudojami. Tai puikus filmas parodantis, kaip kiekvienas žmogus savaip moka susidoroti su savo vaikystės traumomis. Vienas tiesiog užsisklendžia, jo sąmonė blokuoja prisiminimus, kitas, atvirkščiai, patampa gėjų žigolo ir su malonumu pasineria į tą mėsmalę. Bet abu vaikinus vienija ta pati tuštuma, ta pavogta vaikystė, kuri tapo slenksčiu tarp tos jų utopiškos vaikystės ir suaugusiojo pasaulio. Tas slenkstis tampa itin skausmingas ir nenatūralus, priverstinis, amžiams paženklinęs jų gyvenimus ir likimus. Neseniai žiūrėjau „oskaru“ apdovanotą filmą „Išminuotojų būrys“, filmas buvo neblogas, bet nesuprantu, kas renka tuos filmus, kai aplinkui tiek gerų psichologinių filmų, o tokį apdovanojimą gauna vidutinybės. Šį filmą priskirčiau prie perliukų. Po šio filmo nesinorėjo ilgai miego, vis lindo įvairūs apmąstymai, mintys apie gyvenimą ir skirtingų žmonių likimus. Ir iš tikrųjų niekas neturi teisės nė vieno žmogaus teisti, nei to paties pedofilo, kuris vaikystėje galbūt taip pat, kaip tie berniukai, buvo praradęs tapatybę, pasimetęs psichologine prasme. Supratau, kad tai yra be pradžios ir pabaigos, neįmanoma nieko apsaugoti nuo gyvenimo, belieka jį gyventi su visais jo gražumais ir baisumais. Mes neturime teisės kažką pasmerkti už tai, ko patys nepadarėme, galiausiai kiekvienam yra savo gyvenimo kryžius, kurį reikia nešti asmeniškai. Aišku, visuomenine prasme, tokius dalykus reikia drausti ir už juos bausti, bet jokių būdu vidumi neniekinti, nes filmas įrodo, kad niekinimas to, kas tau atgrasu, padaro tave tokį patį. Nepritarimas ir smerktinumas skiriasi kaip diena ir naktis. Siūlau pažiūrėti filmą ir nors trumpam atitrūkti nuo savo rožinio pasaulio.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Fransua Rablė "Gargantiua ir Pantagriuelis"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti Fransua Rablė knygą „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Tai išties neeilinis kūrinys, nuskambėjęs per visą pasaulį ir skaitomas bei nagrinėjamas beveik visur. Taip jau atsitiko, kad beskaitydamas viduramžių literatūrą, neišvengsi susidūrimo su Renesanso atstovu Fransua Rablė ir jo šokiruojančiu kūriniu „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Tikriausiai visi mokykliniais laikais esate nors šiek tiek susidūrę su šiuo kūriniu, prisimenate ištraukas apie milžiną Pantagriuelį, kuris savo liežuviu apsaugojo kariuomenę nuo lietaus, kaip į jo vidurius buvo pasiųstas būrys su kastuvais, kad pravalytų kliūtis. Tikriausiai prisimenate su niekuo nesulyginamą Gargantiua gimimą, per motinos ausį ir t.t. Išties tai nuostabus kūrinys, plačių užmojų ir ambicijų kūrinys, kuris gal visai neseniai imtas nagrinėti kaip tikrai sudėtinga sistema, kurioje atsispindi prancūzų ir visos Renesanso epochos mentalitetas ir gyvenimas. Šis kūrinys remiasi į prancūzų tautosaką, jame yra stebuklinių pasakų motyvai, padavimų aliuzijos. Ir visa tai labai meistriškai sumaišyta su antikos pamatais, kūrinyje gausu antikos poveikio, jis beveik atsiskleidžia kiekviename puslapyje, o Jūs, kaip žinote, Renesanso pamatai ir buvo antikos atgaivinimas. Kas keisčiausia, pats Rablė yra buvęs vienuolis (pranciškonas, o vėliau ir benediktas), o kas keisčiausia, jis savo kūrinyje nepaprastai išjuokia ir išpeikia vienuolių paveikslą ir kataliko pasaulio atstovus – kunigus, popiežių. Aišku, Rablė nėra jau toks eretikas, kad jis spjautų į patį Dievą ir jį išniekintų, knygoje vis vien apčiuopiamas tas pagarbusis religinis audinys. Kartais Rablė visai teisingai apibūdina religijos sampratą, kuri nepaprastai būdinga mūsų dienų žmogui. Reikia pagalbos? Kreipkis į dievą! Prispyrė nelaimė? Kreipkis į Dievą! Nejučia Rablė puikiai atskleidžia religijos funkcionalumą nelaimių metu, o štai jei reikia džiaugtis, tai Rablė nurodo į žemiškuosius dalykus: vyną, žaidimus, lėbavimus, kekšes ir maistą. Atmetus visą religinį kokoną, šis kūrinys yra nepaprastai žemiškas palyginus su Dantės ar Bokačo kūryba, jo centre – žmogus, Dievas tėra tarsi pagalbininkas, kurio ne visada ir reikia. „Knyga pilna pantagriuelizmo“ – štai taip Rablė mėgsta pažymėti savo knygose. Ir čia atsiranda labai svarbus momentas, kada susiformuoja nauja mąstymo sfera, nauja pasaulėžiūra – pantagriuelizmas, tai tarsi iškreipta, smarkiai pagražinta tikrovė, kurioje viskas yra hiperbolizuota, tarsi žiūrėtume pro girtuoklio akis. Ir nepaisant tokios nuotaikos, kūrinys be galo optimistiškas, keliantis geras nuotaikas ir nešvankias mintis. Aišku, dėl visų šių dalykų Rablė turėjo bijoti inkvizicijos, kuri dar nebuvo panaikinta, nors ir vyravo Renesansas. Skaičiau šį kūrinį ir negalėjau nesižavėti pagaliau į literatūrą atėjus nešvankybėms, kuris iš tikrųjų nesugadina žmogaus pasaulėžiūros, bet padaro jį įdomesnį ir margesnį, nes iki tol vyravę kūriniai buvo pilni perdėto žmogaus idealų siekio, dievobaimingo atnašavimo. Nejaučia literatūra tampa ne siekiu įbauginti, ne siekiu kažką išaukštinti, o tiesiog teikti malonumo ir linksmumo. Tai naujas pažiūrįs į kūrybos produktą, štai kuo Rablė yra ypatingas. Nuostabi milžinų istorija, kuri pranoksta visas literatūros ribas, palyginčiau su Marquez kūryba. Skaitant tiesiog galima mėgautis ribų nebuvimu, logikos nepaisymu, čia Pantagriuelis toks didelis, kad siekia debesis, o kitame puslapyje jau dalyvauja teisme kaip paprastas žmogus, čia jis užkando kumpio, o kitur jau jo burnoje atskiras pasaulis – tai nepaprasto sudėtingumo ir mechanizmo kūrinys, jeigu bandysi jį logiškai pamatuoti, kur prasideda ir kur baigiasi realybė, tai pamatysime, kad tarp jų beveik neįmanoma atkapstyti ribų. Na, ir kaip čia nepaminėsi Rablė humoro jausmo, kuris yra puiki priemonė ne tiek įžeisti,bet kiek išpasakoti tiesai, juk tik juokdarys galėdavo karaliui į akis sakyti tiesą, niekas kvailelio nebausdavo, šiuo puikiu žanru Rablė puikiai pasinaudoja ir, apsaugodamas savo asmenybę, savo gyvybę nuo eretikų medžiotojų, jis viską pateikia ant porcelianinės humoro lėkštutės. Rablė per savo herojus labiausiai išjuokia įsistovėjusias ir įsišaknijusias pasaulėžiūros modelius, juo peikia ir pateikia savo sukurto pasaulio vaizdą, kuris yra maišto išraišką prieš patriarchalinį mąstymą. Laikas keistis, savo kūriniu sako Rablė. Jo ryškūs herojų paveikslai, įkūnijantys ne vieną idėją, kartu ir politinį tų metų veikėją, Rablė spjauna ant visko ir išlaisvina literatūrinį pasaulį. Jo kūrinio daugiasluoksniškumas yra neabejotinas ginklas prieš senienas, atskleidžiantis naujas galimybes, priverčiantis juoktis iš nelaimių, verkti per džiaugsmingiausią dieną. Kalbant apie tekstą, skaičiau labai seną vertimą, kuriame net lietuviški žodžiai rašomi pagal senas taisykles „Biaurus“ „Piauna“ (bjaurus, pjauna) ir t.t. Todėl vertimo į lietuvių kalba sunku ką nors komentuoti, tekstą vertė Dominykas Urbas ir jo vertimas yra pirmasis, kada į lietuvių kalbą išverstas visas penkių knygų „Gargantiua ir Pantagriuelis“, yra daug nuomonių apie tai, kad Rablė paskutinioji – penktoji knyga yra parašyta ne jo, kadangi ji nebeatitinka rašytojo stiliaus ir pasaulėžiūros, bet ji vis vien yra priskiriama prie jo knygų. Knygoje gausu šmaikščių pasakymų, kalambūrų, aliuzijų, kurie puošia tekstą ir daro jį įdomų literatūriškai. Tai didžiulis kūrinys, pripažintas viso pasaulio skaitytojų kaip dar viena literatūrinio pasaulio transformacijos knyga, kuri davė valią naujos literatūros pradžiai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasikalbėk su ja" / "Hable con ella"

Sveiki mielieji, šiandien Jums noriu pristatyti dar vieną ispanų režisieriaus Pedro Almodovaro filmą „Pasikalbėk su ja“ (Habla con ella). Na ką, aš beginklis prieš šį genijumi laikomą režisierių. Tai jau bene šeštas jo filmas, kurį matau ir galiu drąsiai pasakyti, jis vis dar vienas iš mano mėgstamiausių režisierių. Jo pasakojamos istorijos – nepakartojamos, tokios paprastos ir tokios sudėtingos. Tai daugiau nei muilo operos, jame yra Almodovaro dvasia. „Pasikalbėk su ja“ – tai 2002 metų sukurtas filmas, prieš „Blogą auklėjimą“, kuris pasirodė 2004m. ir tapo tikru skandalu. „Pasikalbėk su ja“ – tai istorija apie komos būsenoje gulinčią merginą, kuri jau ketverius metus nepabunda, bet ja rūpinasi vienas vaikinas, kuris ją rengia, masažuoja, prižiūri, ir be paliovos su ja kalbasi, tarsi ji būtų gyvas žmogus, o iš tikrųjų tėra tik tarsi medžiaginė lėlė. Galiausiai tas vaikinas norės ją tokios būklės net vesti, ją išprievartaus ir ji būdama komos būsenoje taps netgi nėščia. Galiausiai į gretimą palatą paguldoma kita mergina tokios pat būsenos, galiausiai antrosios vaikinas nedrįsta su ja kalbėtis taip, kaip kalbasi pirmasis vaikinas su savo mylimąja. Todėl filmas ir yra vadinamas „Pasikalbėk su ja“, nors iš tikrųjų kalbėsi, bet ji tavęs vis vien negirdės. Iš tikrųjų čia slypi placebas, psichologinis įsitikinimas, kad ji tave girdi. Ir pirmasis vaikinas tuo serga, jis bendrauja su komos būsenos mergina tarsi ji būtų gyva. Galiausiai visų keturių veikėjų gyvenimai taip susipina, kad jie tampa neatsiejami, jums tai reikėtų pamatyti, šis režisierius yra būtent tokių dalykų meistras. Filmas kaip visada yra toks, kai nereikia nieko, tik atsisėsti ir ilgai ilgai mėgautis, o kai jisai baigiasi, norisi dar ir dar tos istorijos tęsinio, tarsi panirtum į tokį sapną, iš kurio nesinori pabusti. Puiki aktorių vaidyba, nors šiame filme nėra Penelopės Cruz, bet ne bėda, ją kompensuoja puikus aktorius iš Argentinos, keista, kad jis vaidino tokiuose serialuose kaip „Mažyliai“ ir gavo tokiame filme vaidmenį, bet tai yra sveikintina. Pagrindinė šio filmo idėja yra tai, kad puikiai atskleidžiami žmonių gyvenimo posūkiai. Vieną dieną, rodos, mes galime prarasti absoliučiai viską, o kita, žiūrėk, jau turime visko, ko mums reikia. O ko mums reikia? „Pasikalbėk su ja“ parodo, kad eilinį kartą žmogui labiausiai reikia kito žmogaus, tai pagrindinis filmo variklis, kad žmogus negali gyventi be kito žmogaus. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad filmas yra beveik tas pats kaip knyga, ją galima panašiai išgyventi ir panašiai interpretuoti. Visada pažiūrėjęs Pedro Almodovaro filmus, suprantu, kad filmas gali priartėti prie knygos, nors jos niekada iš tikrųjų neatstos. Taigi jei turite gražaus laiko, norite gero gurmaniško filmo, siūlau Jums pasižiūrėti „Pasikalbėk su ja“.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 86/100
IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Vardan laisvo Tibeto

Rytas prie Kinijos ambasados su spalvota Tibeto vėliava.

Tibeto skverelyje, Užupio Respublikoje, žmonės degino smilkalus prie iš ledo padarytos stūpos (Stūpa - tai tarsi tibetietiškas altorius, šventyklėlė).

Mitinge, prie Kinijos ambasados, buvo ir Lietuvos trispalvė, simbolizuojanti panašų tibetiečių likimą.

Tibeto skverelis buvo ypač spalvingas.

Iš grudų pilama simbolinė mandala

Sveiki mielieji. Ar spėjote pasidžiaugti gražiu šių pastarųjų dienų oru? Saulė! Tokia, sakyčiau, diena buvo ir kovo dešimtoji, kada apie 12 valandą prie Kinijos ambasados susirinko būrelis piketuotojų, pasisakančių už laisvą Tibetą. Tarp jų buvau ir aš. Nors žmonių nebuvo taip gausu, sakyčiau, visai nedaug, gal ir suprantama, juk šiaip ar taip – darbo diena, ne visi galėjo ateiti, bet džiaugiuosi ir vėl sudalyvavęs pikete ir išreiškęs savo politines idėjas dėl Kinijos nesibaigiančio imperializmo Tibeto atžvilgiu. Rytas buvo puikus, švietė saulė, nebuvo šalta, o ir vėliavas pakeltas laikėm, kiti, apsikarstę plakatais, daužė metalinius instrumentus ir tokiu būdu bandėme atkreipti Kinijos ambasados dėmesį. Vieną kitą kartą garsiau nuskambėjo tokie šūksniai: „Laisvę Tibetui!“, „Free Tibet!“, „Chaina go home!“ ir t.t. Aišku, buvo ir tokiu gatvės praeivių, kurie rūškanais veidais žiūrėjo į mus kaip į bepročius ir net demonstratyviai praeidavo, ale pastumdami mūsų vėliavas, kaip jų nuostabaus prasmingo kelio kliūtį. Nors buvo ir tokių žmonių, kurie susižavėję mums pypsėdavo automobilio signalais. Visada yra malonu stovėti toje pusėje ir ginti nuskriaustuosius, žinant, kad už tai niekas medalio neduos, bet tiesiog nors tokiu taikingu būdu išreikšti savo nepritarimą. Gaila, kad šis piketas tetruko vos valandą, nors pernai jis truko net tris, todėl net sušalti normaliai nebespėjome, bet niekis. Labai įdomus buvo ir pačių žurnalistų darbas, visi kaip susitarę, žinojo, kad piketas prasideda 12 valandą, tai visi vienu momentu su fotoaparatais ir kamerom sulėkė ir paprasčiausiai atlikę prievolę dingo. Toks jų darbas, paimti informaciją ir ją nugabenti, o tai, kad piketas vyko iš tikrųjų, susidaro tokia nuomonė, niekam nerūpi, jų darbas pranešti spaudai, o mes kasmet ateinam tik dėl Tibeto pastovėti, kad patys žinotume, jog stovėjome. Na, iš tikrųjų net neabejoju, kad šiame pikete iš tikrųjų slypi kur kas kilmingesnis jausmas ir dvasinė, teisingumo prasmė. Juk galiausiai esmė yra ne tai, kad tave pamatytų piketuojant, o tai, ką tu darai Tibetui, nors iš kitos pusės žvelgiant, kokia tada prasmė, jei niekas apie tavo pastangas nesužinos, kokia tai būtų vadinama kova už teisinga būvį, jeigu tada ir namuose galėtume uždegti už Tibetą žvakę. Tenka pripažinti, kad tas 5 minučių žiniasklaidos darbas yra būtinas, nors pasigendu ir daugiau susidomėjimo, nuoširdumo iš jų ir tik vienas kitas iš tikrųjų nuoširdžiai pasidomi, kodėl iš tikrųjų mes piketuojame. Priminsiu trumpą istoriją. 1959 metais kinai įsibrovė į Tibetą, laisvą valstybę, ir okupavo Mongolijos dydžio šalį, vienuolynus pavertė tvartais, kankino žmonės, vykdė ir dar tebevykdo genocidą, kuriame mirė dagiau nei 1 milijonas gyventojų. Kovo 2 dieną kinai ir vėl surengė sustiprinimą Tibete, suėmė apie 500 žmonių, jaučiu neišvengta ir aukų. Visa tai yra todėl, kad minint 51 okupacijos metus, visame pasaulyje vyksta šimtai piketų ir manifestų prieš šiurkščią Kinijos invaziją. Ir čiut nenuvirtau nuo kėdės, kai Kinijos prezidentas pareiškė, kad Dalai Lama (Tibeto dvasinis lyderis, gavęs Nobelio taikos premiją) yra ne kas kitas, kaip pavojingas teroristas, kuris propaguoja smurtą ir t.t. Nors mes visi puikiai žinome, kad Dalai Lama visada pasisakė už tiesą, taiką savo religijos skatinamas, jis skiepija žmonijai nuoširdumą ir kitas vertybes. Kinija pareiškė, kad Tibetą išgelbės tik jų socializmas, tokios absurdiškos kalbos reiktų dar paieškoti. Nors iš dalies vyksta tas pats, kas vyko kažkada su Lietuva, kai mus okupavo Sovietų sąjunga, kurie skelbėsi mūsų išgelbėtojais ir nedelsiant ėmėsi tremti mūsų senelius į Sibirą. Ir, aišku, dabar pasaulis tyli suraukęs šikną, kadangi Kinija yra stipri ekonomikos šalis, prisiminkime „Made in China“, bijo pareikšti savo poziciją dėl Tibeto. Daugiau apie Tibeto padėtį esu jau pasakojęs čia, kam domina, tas susiras per paiešką. Tibeto piketas tuo nesibaigė, penktą valandą buvo minėjimas Rotušės aikštėje, o po to einama į Užupį, kur buvo iškeltos maldos vėliavos Tibeto skverelyje. Tiesa, Tibeto skveras dar nėra oficialus, tačiau jau renkami parašai, kad jis būtų įkurtas, o jei ir nebus gautas leidimas, tai vis vien Užupio Respublikos žmonėms ir šiaip prijaučiantiems ta vieta vis vien bus vadinama Tibeto skveru. Jame, kaip jau sakiau, buvo iškeltos vėliavos, iš spalvotų grudų pilamos mandalos, deginami smilkalai ir žvakės. Kaip sakant, ir aš ten buvau ir stypsojau, ir viskuo gėrėjausi. Gėrėjausi žmonių gerumu, supratingumu ir vienybe, nesvarbu, kad nė vieno iš jų nepažinojau, svarbu, kad jaučiuosi atlikęs pareigą dėl Tibeto. Sakysite, savanaudiška save „tenkinti“ tokiais būdais, bet aš tikiu gerumu, aš tikiu, kad tai darome vedami ne tik egoistiškų paskatų, duodame peno ne tik Tibetui, bet ir visam likusiam pasauliui. Šią dieną pavadinčiau tikrai prasminga ir gera, tikėkimės, kad ir kitąmet tokia bus, o gal vieną dieną bus laisvas ir Tibetas.

Jūsų Maištinga Siela