Knyga: Milorad Pavič "Chazarų žodynas"

Sveiki mielieji, šiandien pristatau dar vieną Milorad Pavič'iaus romaną "Chazarų žodynas. Tiesiog neaušindamas burnos prisegu savo straipsnį spausdintą "Literatūra ir menas" laikraštyje. Pagaliau pasirodė ir kompiuterinis variantas: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3285&kas=straipsnis&st_id=16554

Pagaliau galime lengviau atsidusti, nes ir Lietuvoje pasirodė garsiojo serbų rašytojo Milorado Pavičiaus romanas „Chazarų žodynas“. Iki tol lietuviškai jau buvo išleisti du M. Pavičiaus romanai „Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą“ (2006) ir „Antrasis kūnas“ (2007). Tie, kam teko bent kiek prisiliesti prie šio autoriaus kūrinių, tikriausiai sutiks, kad tai – neeilinis talentas ir išskirtinis postmodernistinės literatūros proveržis. Jo romanuose visada apstu magiškojo realizmo, kuris skaitytoją įtraukia į uždarą pasaulį, kur sunku atskirti tikrovę nuo magiškų dalykų.

„Chazarų žodynas“ – pirmasis M. Pavičiaus romanas-leksikonas. Jis glaudžiai sujungia tikrovę ir mistifikuotą pasaulį. „Chazarų žodynas“, kaip išduoda ir pavadinimas, yra parašytas žodyno forma, bet tuo autorius neapsiriboja. Jis parašo tris žodynų variantus: raudonąją knygą (krikščioniškąją), žaliąją knygą (musulmoniškąją), geltonąją knygą (hebrajiškąją). Taigi turime tris religijas ir tris pasaulio suvokimo atšakas. „Chazarų žodynas“ leidžia įsijausti į kiekvieną iš šių pozicijų ir jas perprasti, nes kiekviena religija gina savo vertybes ir savo supratimą apie Dievą ir pasaulį.

Romano siužeto atskaitos taškas yra tarp šių trijų banginių atsidūręs tas pats taikinys – paslaptingoji chazarų tauta, egzistavusi VII–IX a. prie Kaspijos jūros ir Kaukazo. Šiai turkų klajoklių genčiai staiga prireikė priimti tikėjimą, bet teisingas chazarų karalius nusprendžia surengti trijų religijų varžytuves. Į rūmus pakviečiami jų atstovai, kurie prašomi įrodyti savo religijos naudingumą, teisingumą ir našumą, tad ten vyksta polemika, kurios faktai, mitai, legendos ir įvairūs pasakojimai nusidriekia per visą romaną-leksikoną. M. Pavičius sukuria daugiasluoksnį pasakojimą, kurį sudaro fragmentai, t. y. žodyno leksika, tad romaną galima skaityti įvairiai. Iš pradžių autorius pateikia kelis romano-leksikono skaitymo pavyzdžius, bet galutinį variantą pasirenka pats skaitytojas. Taigi knyga kartu tampa tarsi azartinio žaidimo įrankiu. Sakyčiau, laimės dalykas, kokią istoriją pats susidėliosi.

„Chazarų žodynas“ apima ir platų laiko spektrą. M. Pavičius – baroko specialistas, tačiau, kalbėdamas apie chazarų tautą, jis puikiai suderina ir viduramžius, baroko ir mūsų laikų istorinius kontekstus. Visos jo minimos epochos turi vieną panašumą: jas vienija mistifikuota erdvė. Autorius panardina skaitytojus į užburiantį magiškojo realizmo transą, tačiau ši knyga kartu yra ir sudėtingas mechanizmas, kurį perprasti reikia nemažai istorinių ir teologinių žinių, kitaip sakant, M. Pavičius pateikia heterogenišką romaną, tinkantį įvairių pomėgių skaitytojams, arba, kalbant paprastai – jį skaitydamas, kur šausi, ten ir pataikysi.

Mane labiausiai žavi „Chazarų žodyne“ užfiksuotos žmonijos susiskaldymo ir karų priežastys. Trys knygos – tai trys pasauliai, kuriuose atsiskleidžia kiekvienos religijos bandymai vienokiais ar kitokiais būdais užsidėti laurų vainiką. Tiek musulmonai, tiek krikščionys linkę tvirtinti, kad tai jų religiją chazarai priėmė kaip pačią geriausią ir išmintingiausią. Autorius sužaidžia istorinėmis kortomis, primena religinius konfliktus, kilusius dėl vieno ir to paties Dievo, kurį skirtingos religijos pateikia tik skirtingomis formomis. Sunku pasakyti, kiek M. Pavičius pateikia istorinių duomenų ir faktų (jų esti ne tiek ir mažai), o kiek – savo kūrybinės fantazijos. Romane-leksikone įterpiama ir istorinių šaltinių: ikonų, autentiškų rankraščių kopijų, simbolių atvaizdų. Minima nemažai ir mums žinomų istorinių asmenybių, jie romane kitokie nei skaitome vadovėliuose ar istoriniuose šaltiniuose. „Chazarų žodyne“ nerasime neigiamų personažų, nes neutralus, faktografinis dėstymas – kiekvieno žodyno stilistikos ypatybė, tad bet kuriame jų skaitydami apie Hitlerį ar Staliną neturėtume pajusti autoriaus vertinimo. Vis dėlto M. Pavičius meistriškai išlaviruoja tarp sausų faktų ir literatūrinio sentimentalumo, sakyčiau, „įvelka“ literatūrą į tam tikrus leksikonui būdingus marškinius, žavingai ir virtuoziškai priverčia žodžius atrasti savo vietą ir laiką.

Ryškiausias, mano galva, šiame romane yra chazarų princesės Ateh charakteris. Skirtingose knygose ji vis kitokia, kol galiausiai iš tų fragmentų susideda aiškus jos paveikslas. „Ateh buvusi neišpasakytai graži ir pamaldi, tos raidės jai labai pritiko, o ant jos stalo visada stovėjo septynių rūšių druska, prieš imdama gabalėlį žuvies, ji visada pamerkdavo pirštus į kitą druską. Šitaip ji melsdavo“ (Raudonoji knyga, p. 29). Ateh yra tarsi kiekvienos religijos globotoja polemikoje su chazarų valdovu. Žaliojoje knygoje tvirtinama, kad tai ji paveikė chazarų valdovą priimti musulmonų religiją, geltonojoje knygoje žydai tvirtina, kad Ateh buvo jų tikėjimo šalininkė. „Ateh galėdavo pasirodyti už save tūkstančiu metų jaunesnio žmogaus sapne, nusiųsti bet kokį daiktą ją sapnuojančiam žmogui lygiai taip pat patikimai, kaip ir su pasiuntiniu ant vynu girdyto žirgo, tik nepalyginti greičiau...“ (Žalioji knyga, p. 146) Tai bene labiausiai mistifikuotas personažas, kiekvienos religijos spektras išryškina vis kitokias jos savybes ir antgamtines galias. „Todėl Ateh nereikėjo ragauti savo meilužio sėklos, kad sužinotų, gims berniukas ar mergaitė, nes išminties paslaptyje dalyvauja visa, kas yra aukštai ir žemai, ji nepaklūsta apskaičiavimui“ (Geltonoji knyga, p. 217). „Chazarų žodyne“ pilna simbolikos, ji įpinta net į princesės Ateh vardą, kiekviena jos vardo raidė įkūnija jos charakterio savybę. Pavičiui apskritai yra būdingas simbolizmas, o chazarų princesė Ateh yra viso to puikiausias pavyzdys.

Per visas knygas eina ir ištisa sapno linija, pateikiama kaip paraleli mūsų pasaulio realybė. „Jie mokėjo aiškinti svetimus sapnus, gyventi juose tarsi savo namuose ir sugauti jiems užsakytą grobį: žmogų, daiktą ar gyvūną“ (p. 98). Sapnai apskritai yra labai svarbūs chazarų tautai, ten būta net sapnų gaudytojų sektos, kurią rėmė ir chazarų princesė Ateh. Sapnas yra tarsi gyvenimas, pasak M. Pavičiaus, visi mes esame sapnuojami, todėl ir gyvename, bet ir mes sapnuojame tam, kad kažkas gyventų. Viduramžiais sapnai taip pat būdavo mistifikuojami, o Biblijoje jie užima svarbias pozicijas. Romane sapnai tampa apsireiškimų vieta, kartais jais tikima daugiau nei realiu gyvenimu. Autorius, kalbėdamas ne vien apie sapnus, bet ir apie visus įvykius, linkęs perlenkti tikrovės lazdą, sakyčiau, „Chazarų žodyne“ gyvena Pantagriuelis, bet čia nėra nieko nešvankaus – pantagriueliška tik sakinių konstrukcija, pilna prieštaravimų, paralelizmo, kurie tampa magiško realizmo įrankiu.

M. Pavičiaus kūryba – tai iššūkis standartinėms romano formoms, ji pranoksta beveik visus romanui būdingus stereotipus. Nauji skaitymo horizontai, žaidybiniai teksto pasirinkimai yra M. Pavičiaus sukurta nauja postmoderni literatūra.

Kodėl verta prisiliesti ne tik prie netradicinio, bet ir lietuvių kalba prabilusio „Chazarų žodyno“? Sakyčiau, vertėja Laima Masytė padarė nemažą įnašą, perteikdama autentišką M. Pavičiaus stilių: pagauti subtilūs vidurio Europos slavų kalbėsenos niuansai kaip aukščiausias egzotikos egzempliorius. Tą pat galima pasakyti ir apie ankstesnį jos vertimą – M. Pavičiaus romaną „Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą“. Abu kūriniai pulsuoja gerai parinktais žodžiais, jų semantika nevienalytė, konkretus gerai parinktas žodis, atsidūręs daugiaprasmiame M. Pavičiaus įžvalgų kontekste, tampa neišsemiamu šuliniu, suteikiančiu skaitytojui ypatingą skaitymo malonumą. „Chazarų žodynas“ įrodo, kad ne tik pasakojimas gali būti įdomus, bet ir pats tekstas. Šis romanas – tai nesibaigiančios kūrybos rezultatas, nes autoriui pavyko sukurti tokį mechanizmą, modelį, kuriuo sekdamas skaitytojas pratęsia kūrybos procesą, pats kurdamas savo pasakojimą, jo likimą ir pabaigą. Todėl ir verta pasinerti į šį nuostabų kultūrų, epochų, realybių, religijų pasaulį. Norisi tikėti, kad kas nors taip parašys ir apie lietuvius, –­ tuomet jau kiti ir kitaip skaičiuos laiką, suvokdami save kaip istorijos užaugintus vaikus, kaip kad mes dabar žvelgiame į mistinį chazarų tautos paveikslą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J.V. Getė "Jaunojo Verterio kančios"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti J.V. Getės romaną „Jaunojo Verterio kančios“. Taip, tai tas pats Getė, kuris parašė garsųjį „Faustą“. Ši knyga jau kitokia, tai prozos romanas parašytas Getės kaip romantiko ranka. Teko skaityti visai neblogą 1984 metų leidimą, storomis riebiomis raidėmis ir iliustruoto vieno garsiausio 20 amžiaus pradžios lietuvių dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno (g. 1907) iliustracijomis. Tai panašios iliustracijos į Donelaičio „Metus“. Aišku, „Jaunojo Verterio kančių“ raižiniai yra kur kas didingesni ir puošnesni. Bet dabar apie knygą.

Knyga jau tapusi klasika, sakoma, kad pats Bonapartas ją skaitė aštuonis kartus. Galbūt tai ir tiesa. Knyga pulsuoja pavasariu. Tai tikra pavasario knyga, daug gamtos, askezės nuo civilizacijos. Tik žmogus ir gamta. Bent jau taip prasideda knyga, norisi ją skaityti pavasarį. Tai knyga apie žmogų ir gamtą, kol galiausiai prieinama prie to, kad vienas žmogus ir gamta negali egzistuoti harmoningai, kadangi tai draudžia žmogaus prigimtis mylėti kitą žmogų. Būtent tuo ir „suserga“ jaunasis Verteris. Jo meilė ir bus tą kilpa, kuri jį pražudys.

Knyga gražiai parašyta, nuoširdūs, gražūs žodžiai. Galiu pasakyti, kad kartais to viso grožio buvo net per daug, kartais per saldu, norėjosi didesnio kontrasto arba greitesnio siužeto. Pvz.: jau Verterio mirties ištęsimas, mano akimis, tikrai per ilgas. Liko trečdalis knygos, mintys apie savižudybę jau ir taip užplūdo pagrindinį herojų, knyga tapo nuspėjama, tačiau tas begalinis atsisveikinimas, tas begalinis paskutinis laiškas, paskutinis sakinys atrodo jau nuskamba, bet tuoj už puslapio ir vėl prasideda. Per ilgas atsisveikinimas su pasauliu, tai, aišku, parodo autoriaus ypač jautrų požiūrį į mirtį ir gyvybės vertinimą.

Knygoje esti nemažai gražių ir protingų minčių, kurios jau virtusios sentencijomis, gyvenimo credo. Knyga yra nuosekli, sisteminga. Pagrindinio herojaus vidinio pasaulio degradacija sisteminga, palaipsniui auganti ir įgyjanti savo kulminacijos tašką, todėl knygą drįsčiau vadinti emocijų dramos spektakliu. Tai knyga apie tai, kad protas nepajėgus kovoti su jausmais, nors ir bandoma išplėšti, pamiršti meilę „užimtai“ moteriai, tačiau jausmų alkis, besaikis nutukęs noras mylėti visgi nugali viską ir meilė čia tampa ne idealizuota, bet negailestingas automatas, kuris sušaudo pagrindinį herojų, tiksliau jis pats nusišauna tiesiogine ir netiesiogine prasme.

Sunku pasakyti dėl knygos stiliaus. Tai lyg ir romantinis kūrinys, kuriame grįžtama į praeitį, į gamtą, į naktį, į tai, kas toliau nuo civilizacijos. Tačiau knygoje esti ir atvirkštinis mechanizmas, pats Verteris knygos pirmojoje pusėje sako, kad reikia gyventi šia diena, nesidairyti į praeitį. Sakyčiau šioje knygoje yra daugiau nei vien tik romantinių idėjų, čia egzistuoja gilaus sentimentalizmo užuomazgų, preromantinių vėjų, rokoko dvelksmo. „Jaunoje Verterio kančiose“ pamatysite, kad verkia net ir vyrai, jie čia būna neretai tokie pat sentimentalūs, „nuogi“ jausmų plotmėje kaip ir moterys. Begalinis etiketų ir ceremonijų laikotarpis. Knygos žanras irgi diskutuotinas, tai laiškų forma parašytas romanas, laiškai iš vis buvo labai „šventas“ dalykas 18 amžiuje, bet „Verteryje“ laiškai atlieka dienoraščio – išpažinties funkciją, kadangi abejoju ar tokie atviri laiškai buvo rašomi realiai, juk tie laiškai vis tiek būdavo skaitomi viešai, garsiai, o tai per daug intymios išpažintys, ne kiekvienam prieinamos.

Taigi knyga patiks visiems tiems, kurie jau „persisotinę“ postmoderniųjų tekstų, pavargo nuo naujų šiuolaikinių meno formų, nuo gebėjimo užpildyti tuščią erdvę, nuo tuštumų, nuo gebėjimo suprasti, atrasti save, visiems, kurie pavargo nuo intelektualumo, grubumo, sekso propagavimo, tai manau, kad „Jaunojo Verterio kančios“ bus tas „irisas“, kuris patekins jūsų sielos ir jausmų poreikius.

Jūsų Maištinga Siela

P.S. Nuotrauka daryta ir komponuota Maištingos Sielos.

Filmas: "Alisa stebuklų šalyje"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti filmą „Alisa stebuklų šalyje“ (Alice in Wonderland) (2010m.). Tai nauja „Alisos stebuklų šalyje“ versija, net nustebau, kad šis filmas taip greitai pasirodė, kadangi dar visai neseniai buvo sukurtas ir jo pirmtakas. Bet nesvarbu, pažiūrėjau ir šią versiją. Galiausiai filmas pasirodė visoks. Filmas neabejotinos sėkmės rodiklis dėl savo populiarių aktorių gausos: Džonis Depas, Anne Hathaway ir kiti. Savi veidai „įmauti“ į Alisos sapnų – realybės rūbą.

Filmas nenuobodus, skirtas ne savo asmeninių potyrių tenkinimui, bet maloniam laiko praleidimui. Filmas reikalaujantis tiesiog mėgautis specialiųjų efektų gausa ir paslaptingu sukurtu pasauliu. Derėtų paminėti, kad tai nėra tikroji „Alisos stebuklų šalyje“ ekranizacija, tai Alisos interpretacija, pakitę siužeto vingiai, kai kurių veikėjų nebuvimas yra sveikai pateisinama, kadangi šiame filme Alisa yra didesnė ir ji į šią šalį atsiduria jau antrą kartą su kitokia misija: nužudyti drakoną ir grąžinti valdžią Baltajai karalienei. Aišku, nemažai siužetų yra atkartojama, pvz.: užaugimo eliksyro gėrimas, Skrybėliaus stalai su arbatos puodeliais.

Dabar tik belieka sukritikuoti režisieriaus viziją. Ką jis iš tikrųjų norėjo padaryti su šiuo filmu? Man iki galo viskas neaišku. Užmojis sukurti naująją Alisos versiją pagal savo interpretaciją? Jei taip, tai sakyčiau, kad pritrūko originalumo, kadangi galėjo visiškai kitaip pateikti ir pakeisti Alisos istoriją, tačiau galbūt režisierių užmojis buvo tik šiek tik modifikuoti Alisos pasaką. Jeigu taip, tai ji pavyko visai neblogai. Filmas manęs nesužavėjo, tik šiaip visai neblogai praleidau laiką žiūrėdamas ir viską pamiršdamas. Jeigu jus vilioja specialieji efektai, Alisos humoro forma, nieko nereikalaujantis ir neprievartaujantis filmas, tai manau, kad šis filmas kaip tik Jums!

Jūsų Maištinga Siela

Atidarytas Jurgos Ivanauskaitės tinklapis

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti vieną tinklapį, kuris mane paskutiniuoju metu pradžiugino. Pagaliau atsidarė oficialus, nepriklausomas Jurgos Ivanauskaitės tinklapis - http://www.jurga-ivanauskaite.lt Čia užsukę jūs, sakyčiau, gausit minimaliai pateiktos informacijos. Kol kas puslapis įrengtas visai neseniai, jame dar visko labai mažai, tačiau tikimasi, kad laikui bėgant http://www.jurga-ivanauskaite.lt tiktai plėsis ir tobulės.

Šį puslapį įkūrė aktyvus „Jurgos Ivanauskaitės kūrybinio paveldo centras“, ši žmonių grupė aktyviai renką informaciją apie rašytoją ir dailininkę, skatina ir skleidžia jos kūrybą, taip pat šis centras yra įsteigęs Jurgos Ivanauskaitės skverelį, joje pastatė skulptūrą, taip pat yra įsteigta Jurgos Ivanauskaitės premija, apie kurią jau buvo čia ne kartą rašyta. Taigi šis puslapis, kaip supratote, dar nėra stotelės pabaiga.

Saite rasite įvairių nuotraukų iš J. Ivanauskaitės tapybos darbų: mandalų, angelų ir šiaip Tibeto tematikos darbų. Čia taip pat patalpinti Jurgos namų nuotraukos, galėsite žvilgtelėti kokioje aplinkoje paskutiniuosius metus gyveno dailininkė. Čia taip pat pateikti knygų sąrašai lietuvių ir užsienio kalba, žodžiu, visa reikšmingiausia Jurgos Ivanauskaitės biografija.

Ką gi belieka tik palinkėti, kad puslapis tik plėstųsi ir nenustotų gyvuoti. Ačiū.

Jūsų Maištinga Siela

Baigėsi apklausa apie pasaulio pabaigą. REZULTATAI

Sveiki mielieji, jau kelis mėnesius čia, bloge, vyko apklausa. Klausimas buvo: Ar tikite, kad 2012 m. bus vienokia ar kitokia pasaulio pabaiga? Šįkart balsavusiųjų buvo rekordiškai daug, net 330 balsai! Tai, aišku, rodo ir šio saito lankomumo padidėjimą, tačiau nesu toks optimistas, realiai potencialių ir nuolatinių skaitytojų čia tikrai nėra daug.

Taigi grįžkime prie apklausos. 330 šio blogų lankytojai savo balsus paskirstė taip: net 42 lankytojai t.y. 12 procentų teigia, jog jie tiki, jog 2012 metais bus vienokia ar kitokia pasaulio pabaiga. Net nežinau kaip juos pavadinti: optimistai? realistai? pesimistai? Kad ir kaip ten bebūtų, kiekvienas pasilieka sau teisę spręsti. Kur kas daugiau buvo skeptikų, net 167 balsai teigė, jog jie netiki jokia pasaulio pabaiga 2012 metais, toks atsakymas sudarė 50 procentų visų apklaustųjų. Nemažai buvo ir pasimetusių žmonių, kurie teigia, jog nežino arba abejoja, jog 2012 metais bus pasaulio pabaiga, jų buvo 87 ir sudarė 25 procentus pasisakiusiųjų. Ir net 11 procentų arba 37 žmonės teigė, jog jie norėtų, jog 2012 metais pagaliau įvyktų pasaulio pabaiga, bet dvejoja ar ji įvyks. Aišku, galiausiai kiekvienam nusibosta girdėti, kad jau jau kitais metais tai tikrai bus pasaulio pabaiga, gal tokia liaudis ir trokšta tos pabaigos, bet neatmeskime galimybės, jog šį pasirinkimą galėjo įtakoti ir kiti faktoriai: suicidas, nelaiminga meilė, liūdesys ir t.t.

Vasara mums prieš akis, bloge skelbiama nauja šmaikšti ir įdomi apklausa, kviečiu ir vėl sudalyvauti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Milan Kundera "Nepakeliama būties lengvybė"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti garsiojo čekų rašytojo Milan Kunderos romaną „Nepakeliama būties lengvybė“. Ši knyga Lietuvoje visai neseniai ką tik susilaukė trečiosios laidos. Naujas viršelis, pasiskolintas iš dailininko Wieslawo Rosochos paveikslų ciklo, geras įrišimas, nuostabi kokybė ir naujas dažų kvapas. Negalėjau neįsigyti šios knygos, nes apie ją jau girdėjau daug pasakojimų. Paskutiniuoju metu jau niekur nebebuvo įsigyti Kunderos knygų, jau buvo mintys atėjusios apie biblioteką, tačiau leidykla iškrėtė pokštą ir ji išleido trečią kartą „Nepakeliamą būties lengvybę“. Savo džiaugsmui radau knygą Europos šalių šventėje už labai gerą kainą. Taigi, sesijos metu pabaigiau ją graužti, skonis buvo saldus, jeigu taip būtų galima pasakyti.

Ši knyga išties puiki, nebanali, originali ir gili. Tai tik sąvokos, bet jas reikia patirti skaitant. O skaityti irgi šią knyga ne visada sekėsi. Kartais pagaudavau knygos pulsavimą, mintį ir jas sekdavau, nepaleisdavau, mėgaudavausi sakiniais, paralele, išvadomis, tačiau kai galvoje būdavo sumaištis, knygą mesdavau į šalį, nes paskaičius kelis puslapius suprasdavau, jog nieko nebesupratau, skaitymas neteikia man malonumo. Taigi, todėl iš dalies šios knygos skaitymas tiek ir užsitęsė, bet nieko, buvo verta prisiliesti prie čekų kūrybos. Belieka tik padėkoti dėstytojai Radzevičienei, kuri mums ir parekomendavo šį rašytoją. Dabar ir vėl sakau, kad ne veltui.

Milan Kundera – žymiausias čekų rašytojas, jo knygos gausiai išverstos į lietuvių kalbą, aišku, jų knygynuose jau nebėra: „Pokštas“, „Lėtumas“, „Tapatumas“, „Nemirtingumas“, „Juoko ir užmaršties knyga“, „Gyvenimas yra kitur“ ir t.t. Šis autorius yra sulaukęs pasaulinės šlovės, jis gavo aukščiausią literatūrinį prancūzų apdovanojimą ir yra verčiamas į daugelį pasaulio kalbų. „Nepakeliama būties lengvybė“, jau pats knygos pavadinimas sako, kad knyga yra filosofinio pobūdžio. Daug kalbama joje apie meilę, bet apie ją kalbama ne su pasaldintu patosu, bet ir nesubanalintu „skystalu“, autorius filosofiškai suranda terpę ir meilę įstato į tokią padėtį, kad ši esti kaip natūrali, paprasta, eilinė žmogaus prigimties jausena, bet kartu parodo jos sudėtingumą ir variantų begalybę.

Romanas persmelktas psichologinių momentų, siužeto linijos glaudžiai siejasi su autoriaus įterpiamais spontaniškais pasamprotavimais. Romanas sudurstytas kaip magnetas, paremtas priešingų polių teorija, kuri atsispindi ir romano pavadinime – „Nepakeliama būties lengvybė“. Pagal Kunderą, pasirodo taip, kad tai kas tampa mums labai lengva, iškart tai tampa nepakeliama našta ir, atvirkščiai, sunkume žmogus atrandą tą lengvybę. Ši teorija, o gal faktas, driekiasi per visą knygą, ji aptinkame kiekviename žingsnyje: herojų santykiuose, jų sprendimuose, darbuose, mintyse. Nepakeliamumas yra atsakomybė už savo būtį, savo sprendimus, tačiau atsisakę atsakomybės ir pasirinkę lengvybę, mes nežinodami pasiimame nepakeliamumą, nes pasirodo, žmogus negali egzistuoti be sunkumų, nes nepakeliama būties lengvybė jį sutraiškytų kaip vabalą. Gal ir tiesa.

Kaip jau minėjau čia daug kalbama apie meilę. Pagrindiniai herojai Tereza ir Tomas yra suvedami šešių savo gyvenimo atsitiktinumų. Autorius nejučia kelia mintis apie likimą ir atsitiktinumą. Ar iš tikrųjų mūsų gyvenimą valdo atsitiktinumai. Nemažai romane vietos skirta politinės čekų realijoms. Romanas buvo parašytas 1984 metais, bet puikiai mena dar tuos laikus, kai komunistai buvo okupavę Čekiją. Tekstas daug kalba apie politinę propagandą, analizuoja paprasto žmogaus santykį su valdžia, žmogaus teises į savo tautą ir laisvę. Autorius daug dėmesio skiria kičo temai, pasak jo, pasaulis pilnas kičo, kur pažvelgsi, mes linkę idealizuoti, estetizuoti ir visaip kitaip iškreipti esančią realybę, mes susikuriame netikrą pasaulį ir joje gyvename atstumdami tai, kas mums iš pažiūros yra negražu, nepriimtina, tačiau tai vis vien egzistuoja. Tai kartu, mano manymu, yra ryškus kirtis komunistinei ideologijai, nes būtent komunistai atmetinėjo šūdo smarvę, juk jie buvo neva sukūrę tokį pasaulį, kur nebuvo blogio, juk tik pas komunistus buvo galima kivirčytis tik tarp gero ir dar geresnio dalyko. Autorius aiškiai piktinasi ir yra paveiktas šios ideologijos. Mano manymu, knygoje jis bando išlikti nešališkas, neparodyti savo tikrosios nuomonės apie politiką, tačiau tai jam sunkiai sekasi.

Nepaisant to, kad knyga byloja jau praėjusias istorijų dienas, daug politinių kičų galima atkapstyti ir pritaikyti nūdienos pasauliui, kaip antai populizmas, kada valdžios atstovai prisikviečia žurnalistų su kameromis, vaiposi prieš jas, žada daug, glosto vaikus, šypsosi, o už kadro tuoj pat surūgsta. Taip buvo visada, ką jau bepridursi. Kundera daug kalba ir apie seksą. Erotikos tema prisodrinti pilni puslapiai, sakyčiau, labai vyriškai kalba apie tai, neslepia savo fantazijų moterims. Moterys staiga tampa jo knygoje kaip daiktai, jas ima analizuoti, dievinti, garbinti, ieškoti tarp jų skirtybių, galiausiai jose ieškoti savęs. Mažai kalbama apie paties sekso teikiamą malonumą, jis egzistuoja tik tarp eilučių kaip savaime suprantamas dalykas, o štai seksas daugiau atskleidžiamas per filosofiją. Kas seksas yra moterims, kas yra seksas vyrams. Ir tik vienoje kitoje vietoje literatūriškai išeinama iš svarstymų, begalinių skirstymų, analizių ir prieinama prie literatūrinės estetikos. Kundera nepasižymi ornamentika, čia mažai sentimentalizmo, Baroko beveik nerasta, tačiau jo stilius vis tiek esti originalus, nesausas, tarsi patys žodžiai puoštų autoriaus polemiką, puoštų paties žodžio egzistenciją.

Taigi siūlau puikia proga paskaityti būtent „Nepakeliamą būties lengvybę“ kaip įdomų filosofinės ir grožinės literatūros sintezę. Knygai beveik 30 metų, tačiau jos realijos, mano akimis, nė kiek nepasenusios.

Jūsų Maištinga Siela

Apie ištikimybę ir pavydą

Sveiki mielieji, žinot, šiandien noriu pakalbėti apie ištikimybę ir pavydą. Na net nežinau kodėl į galvą šovė ši tema, tiesiog netikėtai vakar pietavau prie įjungto televizoriaus, kuris kalbėjo apie sniegines žąsis. Kažkaip paminėjo tokį atsitiktinį faktą, kad tos snieginės žąsys pasirenka sau porą visam gyvenimui. Man iškart galvoje iškilo posakis: „Ištikima kaip gulbė“. Ir tikrai ištikima kaip gulbė. Šie paukščiai nuostabiai gražūs, tačiau tikriausiai nedaugelis žino, kad gulbės yra labai ištikimos tikrąją šio žodžio prasme. Jeigu kas nors iš poros netikėtai žūsta, tai neretai gulbė ar gulbinas skrenda tiesiai į dangų, ten suklykia taip kaip niekada gyvenime niekas nėra suklykęs ir iš visų jėgų krenta žemyn, tai būna tragiška žūtis. Taip, gulbės savižudės, tačiau be antros poros jos nebegali gyventi. Tai ir gimė šios dienos tema.

Kaip jau žinome, žmonės taip pat ne robotai. Jie ir žudosi iš meilės, ir nekenčia, ir visko pridaro gyvenime. Būti ištikimam... Ką tai reiškia santykiuose? Ne kartą esu sulaukęs priekaištų dėl pavydo, nu nepavydžiu, o ką aš galiu padaryti. Giluminis žinojimas, kad bet kokiu atveju žmogus išliks su tavimi ir tu su juo, nubraukia bet kokį pavydą. Bet esti ir tokių žmonių, kurie pavydi visko: žmogaus žvilgsnio, komplimento kitam. Besąlygiškas pavydėjimas ir noras, kad kitas žmogus priklausytų tik jam, mano galva, yra chroniškas ir nesveikas. Dažniausiai tai neretai ir būna skyrybų priežastis, bet mes nepasimokome, ieškome vis kito, o reikalavimų, bei pretenzijų vis neatsisakome. Ištikimybė negali būti susieta su pavydu, kaip ir meilė, jeigu myli tai ir pavydi, netiesa, manau, šie monolitai gyvena kas sau.

Kitas klausimas ar pavydas yra yda, ar ir šiokia tokia dorybė? Sako, pavydulingas žmogus moka suveržti taip, kad antroji pusė nepabėgtų, kitaip sakant, moka tai „prižiūrėti“. Tačiau taip pavydas būna tarsi antrankiai, junga ant pečių kitam asmeniui. Nepavydulingam žmogui turėti pavydulingą žmogų tikriausiai be proto sunku, na, suprantu, kad dėl meilės galima ir kentėti, tačiau negi prikentėsi visą gyvenimą? Juk meilė yra laisva, neturiu galvoje poligaminių santykių, tiesiog kartais atrodo, kad pavydas esti kaip destruktyvi lavina, kuri anksčiau ar vėliau sunaikina save patį, palaužia ir paverčia nelaimingą. O ir neretai pavydulingi žmonės nėra linkę prisipažinti, kad būtent jų pavyduliavimas trukdo jųdviejų santykiams. Lieka kalti tik kiti.

Apskritai žiūriu į jaunus žmones, į savo bendraamžius ir galvoju, kokie jie KVAILI. Na, nepykit, bet taip jau yra. Pagalvokit, vaikinas neparašė tądien sms, maža kas galėjo būti: sąskaita tuščia, labai užimtas, telefonas sugedo, gal šiaip kam nelaimė atsitiko ir pamiršo, bet koks skandalas dėl to kilo, mergina jį kone gyvą surijo. Atrodė, kad tai buvo vos ne pasaulio pabaiga, vaikinas buvo aprėktas, apšauktas ir buvo prieita iki to, kad mergina su juo visą dieną nebebendravo. Ir vien dėl to, kad neparašė sms žinutės. Tokie suvaržyti ir tamprūs santykiai, mano galva, nėra sveikintini. Ir kaip Jūs manote ar tokia pora potenciali dėl savo ateities? Na, aišku, galima būti optimistais ir tikėtis, kad tokia pora dar subręs. Bet neretai tas kvailumas atneša ir skyrybas, po to daugybę ašarų ir galiausiai kai kam net savižudybę.

Pastebėjau tokią keistą tendenciją. Žmonės, kurie sudievina ištikimybės jausmą, dažniausiai būna apgaudinėjami. Kodėl taip yra? Sakysite pasaulyje neegzistuoja kokie dėsniai, bet aš taip nemanau. Kaip ir rašė Sergėjus Lazerovas „Karmos diagnostikoje“, viskas atsigręžia prieš tai, ką tu smerki ir ko neapkenti. Aišku, kad ištikimybei priešingybė yra neištikimybė. Žmonės, kurie dievina ištikimybę, jos besąlygiškai siekia, neretai burnodami prieš paleistuves ir prostitutes, sulaukia likiminio antausio, pastarasis atsiunčia antrą pusę su pažymėta neištikimybės nematoma etikete. Aišku, taip yra ne visiems, tačiau visgi neretai pasitaiko. Šita taisyklė tik patvirtina, kad nesmerk kitos pusės jų nepažinodamas, apskritai nieko nesmerk, jei nenori pats sulaukti atsako į savo mentalinę agresiją ir būti smerkiamas.

Na, kad ir kaip ten bebūtų, pasaulis visgi gražus, mes gal ir nesame gulbės, gal ir nesame robotai, tačiau turime dėl ko gyventi. Tik gaila, kad kartais susikurdami vertybių skalę instinktyviai kažkodėl paskubame pasmerkti tuos, kurie jos neatitinka. Tai vadinama netolerancija, kuri neretai perauga į neapykantą. Bet juk taip pasaulyje jau sutverta, kad kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi. Todėl prieš pavydėdami arba sudievindami ištikimybę, verta apsižiūrėti ar neužlipome kam nors ant galvos.

Jūsų Maištinga Siela