2010 m. rugpjūčio 17 d., antradienis

Filmas: "Širdys Atlantidoje"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Širdys Atlantidoje“ (Hearts in Atlantis) (2001 m.) Na, šį filmą teko pamatyti visai neseniai. Kokioje aštuntoje klasėje teko pirmą kartą prisiliesti prie Stepono Kingo beletristikos „Širdys Atlantidoje“. Iš tikrųjų tąkart knyga padarė labai gerą įspūdį. Ko gero tai viena mažiausiai mistifikuotų Kingo kūrinių, kuri atitinka dažną realybę, tačiau filmas palyginus su knyga visgi, mano akimis, nublanksta. Daug „dvasios“ prarandama, kadangi visko nespėta (o gal ir nerealu) perteikti į kino juostą.

Nepaisant mano knygos ir filmo lyginimo, filmas buvo įdomus, buvo gera vėl prisiminti tų vaikų išgyventą vaikystę, tą Atlantidą, kurios dažniausiai nebetenkame, kai užaugame: beisbolo pirštinė, pirmieji uždirbti doleriai, svajonių dviratis ir t.t. Tai kasdieninė vaiko septinto dešimtmečio vaikystė, kas žino, galbūt labai artima pačiam rašytojuj. Filmo detalės realios, atsisakyta mistinės pusės, na, iš skyrus tai, kad vyras geba matyti ateitį, septinto dešimtmečio mados, gera aktorių vaidyba, paprasta ir kartu ypatinga – vienintelė istorija apie berniuko vaikystę, kuri įsirėžia pagrindiniam herojui visam gyvenimui. Būtent berniukas ir yra išcentrinė figūra, iš jo pasaulio žvelgiama į suaugusiųjų pasaulį: motina išprievartaujama šefo, stiprus ryšys su paslaptingu senuku, žiaurių paauglių patyčios ir t.t. Tačiau vaikas viską supranta, jis nėra naivus ir režisierius padarė taip, kad jo nesigailėtume t.y., žiūrėtume kaip į realų pasaulį, kuriame vaikai užauga išmokdami patys apsiginti.

Filmas, manau, patiks gero kino gurnams, kuriems patinka Antonis Hopkinsas ir jo vaidyba, o vaidina jis tikrai nepriekaištingai, tą galėsite įsitikinti patys. Man filmas taip pat patiko, tikrai nesigailiu praleisto laiko. Rekomenduoju visiems, kurie nori ramios geros, nesukrečiančios gerai nufilmuotos dramos. Manau, turėtų visai tikti.

Įvertinimas: 7.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Modilianis"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Modilianis“ (Modigliani) (2004 m.) Tai šokiruojantis pasakojimas apie italų kilmės dailininką Modilianį. Teko jau ne kartą matyti filmą apie tapytojus, jie remiasi biografijomis: „Frida“, „Mažosios dulkės“ apie Salvadorą Dali ir t.t. Šis filmas taip pat ne išimtis. Iš tikrųjų labai sunkiai žiūrėjau šį filmą, gavau jį ispanų kalba, įgarsinimas siaubingas, geriau jau būčiau žiūrėjęs originalia anglų kalba.

Kaip ir daugelis autobiografinių filmų turi savo spragų, ši taip pat turi. Tai faktai, nežinau kodėl režisierius taip sugalvojo, tačiau filme labai aštriai supriešinamas Pablas Pikaso ir Modiglianis. Abu savotiški genijai, tačiau abejoju, ar realiame gyvenime jie rungtyniavo taip aršiai kaip pavaizduota filme. Pasirinktas vykęs aktorius, kubietis Andy Garcia. Talentas suvaidinti aistringą italą! Filmas romantizuotas, poetiškas, jame esama ir arogantiško humoro, aistros ir 20 amžiaus pradžios dvasios, pastaroji veržiasi per kraštus.

Sakau, filmas tikrai patiks daugumai, tai stiprus filmas, kurio siužetinės vingrybės, o ypač finalas, kai iki laimės pritrūksta vieno grūdo ir sėkmės, viskas sugriūva suvirpina širdis. Negailestingas pasakojimas. Viena gražiausių scenų buvo šokis pritemusioje Paryžiaus gatvėje, ta romantika, dievaži, labai gražu... Galiausiai miela ir kažkodėl keistai artima pasižiūrėti į kostiumus, kabaretus, keistos meilės ir garbės pritvinkusius personažus, kada nei iš šio nei iš to gali paimti ginklą ir pradėti šaudyti ir už tai niekas neiškvies policijos. Aišku, kartu parodomas ir tapytojo skurdas, sunki tuberkuliozinė liga, dėl kurios anksčiau ar vėliau Modiglianis būtų miręs. Iki tol jis sukūrė nuostabių novatoriškų paveikslų, kuriais žavimasi iki šiol.

Filmas perteikia ir susipriešinusių tautų įspūdį, ypač pastarasis žydų engimas, kadangi Modigilianis buvo žydas. Aišku, reikia pamatyti filmą ir patiems viską išsiaiškinti iki galo. Rekomenduoju visiems, kurie domisi ryškiomis asmenybėmis, kurie nori patirti istorijos, gražaus pasakojimo, ašarų, juoko ir prasmingų valandų.

Įvertinimas: 8.5/10

2010 m. rugpjūčio 15 d., sekmadienis

Mano spalvotas Vilnius


Sveiki visi,

Be visų savo svaičiojimų turiu dar vieną savo hobį. Tai fotografija! Aišku, mėgėjiška, nes neturiu aš nei įrangos, nei ką, bet tiesiog kartais patinka išeiti su savo Canon‘u po Vilnių ir pafotografuoti iš įvairių pusių. Jau kuris laikas ketinau sukurti atskirą blogą, kur galėčiau įkelti man patikusius kadrus, tai džiugu pranešti, jog toks blogas jau atsirado. Apie visus naujų nuotraukų pasirodymus pranešiu Maištingos sielos bloge. Na, o kol kas prieš jus mano spalvotas Vilnius, galbūt iškreiptas, siurrealistinis, netikroviškas, bet gal taip ir geriau. Galiausiai ne visi pasaulį mato vienodai. Likusias nuotraukas pamatysite užsukę į „Laumžirgio sapnų“ blogą – www.laumirgiosapnai.blogspot.com

Jūsų Maištinga Siela


2010 m. rugpjūčio 12 d., ketvirtadienis

Filmas: "Caotica Ana" / "Sutrikusi Ana" / "Chaotiškoji Ana" / "Maištingoji Ana"




Sveiki visi,

Per pastarąsias dienas teko pamatyti daug filmų, net nežinau, kaip juos čia visus pristatyti. Tai gal pabandysiu tik pačius įsimintiniausius. Toks filmas be jokios abejonės yra Caotica Ana (2007 m.), vertimų į lietuvių kalbą yra pačių įvairiausių: Maištingoji Ana, Sutrikusi Ana. Bet tiksliausias būtų Chotiškoji Ana. Tai filmas, kurį paskutinį kartą mačiau prieš du metus, per šį laikotarpį taip buvau susižavėjęs šiuo filmų, kad verčiau ispaniškus subtitrus (jeigu visgi susidomėsite šiuo filmu, galite kreiptis į mane ir aš atsiųsiu jums subtitrus, kadangi lietuvių kalba šio filmo neįmanoma gauti). Užduotis nebuvo iš lengvųjų, teko daug ką savaip išversti, tačiau buvo verta, kadangi visai neseniai šį filmą pažiūrėjau antrą kartą nuo pradžių iki galo. Iki tol „ėjau“ vien epizodais, kai verčiau tekstą.

Įspūdis jau nebebuvo toks stiprus, kaip pirmą kartą, tačiau filmas vis vien labai originalus. Pagrindiniame jo centre Ana iš Ibizos, kuriai atliekami hipnozės seansai, kad ši sugrįžtų į savo praėjusį gyvenimą. Filmo režisūrinės detalės labai originalios, Ana yra tapytoja, jos darbai surišti su tuo, ką ji išgyvena gyvenimuose. Filmas man buvo toks stiprus, kad išėjus iš kino salės, pasijutau, lyg pats turėčiau daugybę įsikūnijimų, kurių dabar negaliu prisiminti, bet galbūt galiu pajusti. Iš tikrųjų ispanų režisierius Julio Medem šį filmą dedikavo savo seseriai Anai, kuri mirė 2001 metais. Filme tapybos darbai yra naudojami būtent sesers originalūs darbai. Nežinau, koks turi būti žmogus, kad paveiksluose įžiūrėtum tokią gausybę gyvenimų ir viską perkeltum į kino juostą. Be jokios abejonės, tai gali padaryti tik genijus.

Filmas Jums patiks arba labai nepatiks. Skonio reikalas. Kai kur teko skaityti lietuvių atsiliepimus, kad filmas labai jau „lievas“ teatrinė vaidyba ir pan. Čia noriu paprieštarauti, aktorių vaidyba nepriekaištinga, Julio surinko ypatingus aktorius, neįsivaizduoju, jog kažkas kitas galėtų būti Ana. Pastarosios vaidmenį atlieka kylanti ispanų aktorė Manuela Velles, atrasta būtent šiam vaidmeniui, vėliau vaidino ir „Camino“. Teko girdėti, kad šiam Anos vaidmeniui ji ištisus metus dar mokėsi vaidybos. Antraeilį vaidmenį atlieka jau anoje rubrikoje pristatyta ispanų dainininkė BEBE (mažylė).

Filmo vingiai neįtikėtinai chaotiški, tačiau visur turi simbolinės jėgos, nėra nieko nepaaiškinamo, viskas išdirbta iki galo. Tai daugiau jausmo filmas negu siužeto, rodos, na kas tame filme vyksta? Tik hipnozės, tėvo mirtis, rodos, paprastas gyvenimas, tačiau mistinė aura praplečia šio filmo horizontus šviesmečiais, suteikdama nepakartojamą įspūdį. Šis filmas buvo pristatytas „Kino pavasaryje“ kaip „Sutrikusi Ana“, po pusmečio neįtikėtina, bet forum cinimas parodė jį ilgai kaip „Maištingoji Ana“. Žiūrovų dėmesio ypatingo nesulaukė, kadangi sunku atpratinti nuo holivudietiškų snukių ir pažiūrėti kitokio filmo, todėl savaime suprantama, forum cinemui neapsimoka rodyti rimto filmo, kadangi jų biznis eitų šuniui ant uodegos, ko negali cinemas, tą padaro „Pasaka“ ir „Skalvija“, labai džiaugiuosi, jog Vilniuje esama šių kino teatrų!

Grįžtant prie filmo, galiu pasakyti, kad ispanų kinas tikrai išgyvena aukso amžių! Po tokių stiprių filmų kaip „Prieglauda“, „Pano labirintas“, „Camino“ galima tik žavėtis šios šalies kinu, o keik nuostabių kinų tiesiog nepasiekia Lietuvos. Todėl labai džiaugiuosi, galėdamas jums parekomenduoti „Caotika Ana“ kaip nuostabų ir kitokį filmą, kuris kai kam sudrebina pasaulį, perrašo kino istoriją smegeninėje, o kai kas net sugeba tiesiog užmigti salėje. Rekomenduoju visiems. Specialus filmo puslapis: http://www.juliomedem.org/caoticaana/index.html

Įvertinimas 10/10

Jūsų Maištinga Siela

2010 m. rugpjūčio 8 d., sekmadienis

Mano ekspedicija - Užupis 2010!

Sveiki visi gyvi ir nelabai gyvi,

Jau seniai ketinau užvesti rubrikėlę – įdomiausi Vilniaus kampeliai. Šiandien tiesiog prisėdau apie tai ką nors papasakoti. Visiškai sutinku su vienos savo dėstytojos žodžiais, tas kas gyvena Vilniuje arba turi galimybės dažnai jame būti, nežino ir nemato kokiame nuostabiame mieste gyvena. Dažniausiai jiems Vilnius dulkėtas, pilnas smirdinčių konteinerių, balandžių, kuriame „protą knisą“ kamščiai ir t.t. ir t.t miestas. Visiškai sutinku, kad net patys studentai, Vilniuje būdami vos 5 dienas per savaitę, penktadienį skuba susidėti „tašes“ ir jau pušku pušku traukia namo pas mamytę! Toks tas ir gyvenimas, bet sakau, gal reikia apsižvalgyti! Vilnius – baroko stebuklas! Kas žino, gal pristatysiu ir kitus rajonus, o šiandien noriu pakalbėti apie vieną originaliausių Vilniaus vietų – Užupį!

Užupis – tai tokia vieta, kurios nėra jokioje pasaulio vietoje. Užupis yra pasiskelbęs Respublika! Tai menininkų kvartalas, tai beveik tas pats, kas Paryžiuje Monmartas! Na, savaime suprantama, mūsų vargani proteliai, pamačius vos Užupio prieangius, sako, kad tai net nesimpatinga vieta, kur pilna bohemos, laisvamanių narkomanų, bet kažkodėl, kai nuvažiuojame į užsienį ir pabūname panašiuose kvartaluose, tai leipstame iš malonumo, nors publika renkasi ta pati. Štai taip, savoje žemėje pranašu nebūsi! Tačiau Užupis jau turi ne tik savo publiką, bet ir vietinius žmones, kurie mėgsta pasivaikščioti palei Vilnelę, pasėdėti Užupio kavinėse, todėl sakau ir sakysiu, jeigu turite draugų užsieniečių, jiems Užupį aprodyti ir pamatyti yra BŪTINA! Bet viską nuo pradžių.

Užupio istorija

Aišku, pradedam nuo istorijos. Užupis vienas iš senesnių Vilniaus rajonų, gražiai šliejasi prie senamiesčio. Į jį patekti galima pačiais įvairiausiais būdais, dažniausiai 19 – 20 amžiaus įvairiais tiltukais per upę Vilnelę. Būtent dėl upės Vilnelės daromo lanksto, užtvaros ir kilo Užupio pavadinimas. Tai gan izoliuotas kvartalas, rašo vikipedija, kadangi iš vienos pusės Vilnelė, o iš kitos supa aukštos kalvos, pramoninis rajonas. Nepaisant visko, tai labai žavinga ir dvasinga vieta. Taigi Užupis atsirado jau 16 amžiuje, t.y. apie 1700 metus, kai ėmė plėstis Vilnius, iki tol pro Užupį buvo keliaujama į Rusiją diplomatiniais santykiais, bet dažniausiai druskos, todėl ta vietovė buvo vadinama „druskos keliu“. Nuo seno Užupis garsėjo kaip žydų rajonas. Taip, čia gyveno žydai, dar caro laikas buvo suorganizuota žydų naikinimo akcija, per kurią žuvo apie 150 žydų, galiausiai atėjo Antrasis Pasaulinis karas, Užupis tebelaikomas žydų rajonu buvo taip subombarduotas ir sušaudytas, kad ten niekas ir kojos nebenorėjo kelti. Pagrindinai „Vilniaus gete“ ir „gyveno“ žydai sugauti iš Užupio. Nemažai kulkų apgriuvusiuose pastatuose ir dabar galima aptikti. O kas žino, galbūt ši kulka buvo skirta kokiam nors žydui, o mes dabar tiesiog praeiname net nežvilgtelėję. Istorija lieka tik vadovėliuose, bet ne mumyse, nes kažkaip išmokom gyventi dabartimi ir ateitimi.

Vieną dieną susirengiau į Užupį, galima sakyti, ruošiausi šiam straipsniui. Pasiėmiau žemėlapį, kad aplankyčiau kiekvieną Užupio gatvelę ir ištyrinėčiau savo paties uosle. Ir ką jūs sau manote, prisivaikščiojau tiek, kad vos ant kojų pastovėjau, tačiau rezultatais buvau nuostabiai patenkintas. Ieškojau laiko nuotrupų, ieškojau namų, kuriuose galbūt gyveno Vilniaus geto žydai ir man regis juos aptikau. Užupis pilnas kontrasto! Jame išlikę 19 amžiaus ir 20 amžiaus pradžios namai, kai kur net kaimo medinukai, keisčiausia, kad tik prie Olando žiedo, jau nutolstant nuo Užupio, atsiranda vienas kitas „Chruščiovo“ ir „Brežnevo“ laikų blokiniai – mūriniai pastatai. Po karo šis rajonas buvo apleistas, jame niekas beveik negyveno, tai rajonas – vaiduoklis ir tik atgavus Nepriklausomybę, šis rajonas atsigavo. Vaikštant po Užupį, kuo puikiausiai visa tai matosi. Kur nauji namai, o kur seni restauruoti. Bet tarp jų vis dar šmėžuoja karo nusiaubti, aptrupėję, mano galva, „su dvasia“ pastatukai. Esama ir senų landynių, namų tiesiog užkaltais langais, kur tik ir jaučiasi, kad jame gyvena ištisas tuntas vaiduoklių. Net šiurpas nukratė, landžiojant po juos, bet patikėkit manim, buvo verta, kadangi patyriau devynias galybes nuotykių ir įspūdžių.

Beklaidžiojant, aptikau namuką, tikriausiai besiplečiant Vilniuj, jis įaugo į Užupį. Panašu, kad jame gyvena raganos... juokauju.

Užupyje gausu tokių senų namų, kurie liudija 19 amžiaus pabaigos architektūrą.

Užupio pagrašty, netoli Olandų užiedo, glaudžiasi nuostabus medinis namukas.

Beveik pačiam centre - senas apleistas skersgatvis, kuris vadinasi "Jono Meko skersvėjis". Tai sena nebegyvenama vieta, kuri liudija nesimpatingą Užupio istoriją.

Užupuje visai kaip ir kaime, visur apstu senų medžių, kurie kartai įauga į namus, tvoras, didelius akmenis.

Dabartis

Užupio dabartis kur kas šviesesnė. Dabar tai menininkų rajonas, garsėjančiais savo nežabotu originalumu. Nuo 1990 metų Užupis buvo atstatinėjamas, į jį ėmė keltis vis daugiau žmonių ir dabar sunku įsivaizduoti, kad beveik 50 metų šis rajonas merdėjo. Galiausiai 2000 metais Užupio menininkai paskelbia šį rajoną laisvu ir nepriklausomu ne tik nuo Vilniaus, bet ir nuo visos Lietuvos, oficiali šventė vyksta balandžio pirmą dieną, iki šiol Užupyje tebėra prikalta „Užupio konstitucija“, kurios privalo laikytis kiekvienas nors kiek save gerbiantis užupietis! Užupio pasididžiavimas – Užupio Angelas, tai didžiulis paminklas su angelo išskleistais sparnais, tai kone menininkui „šventa“ vieta. Į šią vietą subėga pagrindinės Užupio Respublikos gatvės, tai magiška vieta. Visai šalia įsikūręs „inkubatorius“, tai palei upę pažirę menininkai, pats centras, spalvingi namai, išpiešti visokiais ornamentais ir paveikslais, palei upę „išskaptuoti“ akmeniniai laiptukai, ant kurių mėgsta sėdėti menininkai, rūkyti, mirkyti kojas ir brazdinti gitara. Tikras menininkų kvartaliukas! Čia vyksta įvairios akcijos, demonstruojami dailės, skulptūros ir šiaip kitokie darbai. Vilnelės upėje galima rasti miniatiūrinių kauburėlių, sukrautų iš akmenų. Visai šalia ant pastolių įsikišusią į upę stovi ir „Užupio kavinė“, viena garsiausių (nežinau ar brangiausių) kavinių Vilniuje.

Tokioje aplinkoje norisi būti ir būti, tai nepakartojamas jausmas, nes visur pasijauti laisvas. Sakau, reikia ten pabūti ir savaip viską išgyventi. Visai šalia neseniai Vilniaus savivaldybė leido Užupyje įkurti Tibeto skverelį, teko ir pačiam dalyvauti kovo mėnesį Tibeto rėmimo akcijoje ir stebėti iš grudų pilamas mandalas ir keliamas spalvotas tibetietiškas vėliavas. Mano nuomone, reikėtų labai tvarkyti tą vietą, nes dabar panašu į paprastą dykynę, bet manau, Užupio menininkai ilgai nesnaus ir kaip nors, iš kur nors sukrapštys pinigų ir pastatys, ką nors gražaus. Galiausiai vis vien kažkas dėl kažko stengiasi, ne taip, kaip kažkas, kur sėdi valdžioje. Šialia upės, beveik kaip kokioje Danijoje, glaudžiasi ir Užupio undinėlė.

Brendant tolėliau į Užupį, tenka pasivaikščioti ne tik po gatves, bet ir po kiemus. Į juos būtina užsukti, jeigu norite totaliai pajusti Užupio dvasią! Užupio kiemai irgi savotiški. Kone Viktorijos laikų pastatai, kiemus padarė uždarus, aptrupėjusius, bet smagiai didingus! Juose džiūsta skalbiniai, stovi senos ir visai naujos mašinos, sienos apraizgytos didžiuliais vynuogių vijokliais, senais, storiais dar, ačiū Dievui, nenukirstais medžiais, kurie mena dar tuos laikus, kai mes net šia žeme nevaikščiojom. Kiemai paprasti, neasfaltuoti, kai kur į žemę įminkyti akmenys, kad nesusidarytų nereikalingų pelkių ir balų. Esama ir šviežių namų, gražučių. Turčiai pasistatė tokius dvarelius, kad apsitvėrė didžiausius plotus, nei tu pralįsi, nei tu į ką pasižiūrėsi. Užupis kylą į kalną, iš vienos pusės vis teka Vilnelė, o iš kitos - didžiulis skardis, rodos, ant jo ir pastatytas visas rajonas. Gražu palandžioti ir pakvėpuoti šio rajono dulkėmis!

Na ir kaipgi Užupis be studentų ir kitų pamėgto „Šnekučio“, miniatiūrinės alaus užeigėlės! Tai miela maža vietelė, kur renkasi jaunimas išgerti alaus, pavalgyti čipsų ir skrudintų kiaulės ausyčių. Užupy nėra mega centrų, čia vyrauja mažos krautuvėlės, neretai netgi privačios, aptikau Turizmo centrą, Užupio gimnaziją ir kitas įstaigas. Nuostabūs Užupio balkonai! Į juos atkreipkite dėmesį, nes jie dar seni, kiti jau visai kitaip atstatyti, bet juose visada kas nors yra – senas dviratis, miegantis šuo, vaikai žaidžiantys restoraną ir t.t. Žodžiu vyrauja balkonų gyvenimas! Man einant pro šalį, pro balkonus šnekėjosi netgi du kaimynai, tiesiog per gatvę. Vienas girtas vyras rėkė ant kaimynės moters, o ši tik prašė jo tylos, nes norėjo, kad vaikelis jos miegotų. Dievaži, man tai patinka!


Užupio pagrindinė gatvė dabar švari ir graži, sunku patikėti, kad kažkada čia buvo vien griūvėsiai.

Tik kai kurios sienos liudija, kad čia esama gilios ir bauginančios istorijos.

Užupis neįmanomas be Vilnelės. Manoma, kad nuo pastarosios kildinamas ir Vilniaus vardas. Vilnelė reiškia "vilnis", taigi ir Vilnius galbūt yra ne iš žodžio vilkas, bet nuo upės vilnių?

Smagųs "Inkubatoriaus" sienų šedevriukai tik dar labiau praturtina Užupį. Panašu į Buenos Airių "La Boca" kvartolo spalvingus namukus.


Užupio menininkų centras!

Čia viena iš menininkų skulptūrų. Akmeninė skalbimo mašina.

Užupio balkonai su savo istorijomis.

Užupio Angelas.

Siena, kurioje iškalta Užupio šalies konstitucija.

Nauji ir modernūs butukai, įsimaišę tarp senienų.

Garsusis Užupio "Šnekutis", pamėgtas studentų ir menininkų.


Bernardinų kapinės

Žinote, esu kapinių fanatikas! Bet ne visose kapinėse mėgstu pasivaikščioti. Kol kas už Antakalnio kapines nėra nieko geriau, tą įsitikinau ir šį kartą, pirmą sykį pabuvodamas Bernardinų kapinėse, Užupyje. Neplanavau užsukti į kapines, net nežinojau, kad tokios egzistuoja, jas atradau per žemėlapį, klaidžiodamas po gatveles. Labai ištroškau, buvo karšta, todėl netoli kapinių aptikau čiaupą, iš jo ir atsigėriau. Po to aptikau keistus vartus, pamaniau, kad jie vedą į kokį nors dvarą, o pasirodo, už tų vartų atsivėrė senos kapinės. Labai senos, jas įkūrė bernardinai 1810 metais. Taigi prieš 200 metų! Jau 50 metų kaip šiose kapinėse beveik niekas nelaidojama, tai įsivaizduojate, koks buvo kapinių įspūdis! Kaip iš kokio siaubo filmo, seni, apgriuvę kryžiai, apsamanoję angelai, įdubusios duobęs, įtrūkinėję paminklai, visur žolė. Dvelkia senatve, pasijutau kaip tikras 19 amžiaus gyventojas, kuris atėjo aplankyti savo žmonos kapo.

Šiuo metu kapinės yra atstatinėjamos, maniau, kad po kapines jau niekas nevaikšto, bet pasirodo darbininkai statė naują paminklą. Šiose kapinėse ilsisi jau seniai nebežinomi mūsų paprastų civilių smegenims profesoriai, rašytojai ir t.t. Žodžiu, šias elitines kapines pakeitė Antakalnis. Pasibaisėjau kai kurių kapinių išniekinimu. Ištryptas takelis tiesiog eina per antkapius, niekas jau nebeprisimena nei kas nei kada čia buvo palaidota. „Dulke buvai, dulke ir liksi“. Pamaniau, ot gražu, sutrypė su visu antkapiu. Vaikštant ir skaityti antkapius buvo sunku, datos nudilusios, antkapiai byloja, kad rašyta lenkiškai ir vienas kitas paminklas sako, jog čia būta lietuvio. Tai daugiau lenkų kilmingųjų kapinės, bet sakau, jos man padarė didelį įspūdį, net pakraupau, nuo tos dvasios. Pasirodo aptikau ir sienoje kriptas, kuriose buvo laidojami žmonės, žinau, esant ir rusių, kuriuose guli tuntai lavonų.

Bet geriausias nutikimas įvyko prie kapinių vartų, kai mane pasitiko super jauki ryža katė. Priėjo ėmė glaustytis prie kojų. Negalėjau nepaglostyti. Tik žiūriu vargšelė vis su letena kasosi sau pagurklį, pasirodo, kažkas norėjo papokštauti ir laidojimo vainiko juosta aprišo katytei kaklą. Iš pradžių pamaniau, kad tai nevykęs pokštas, todėl nutariau nekamuoti katytės ir nurišti tą kankinimo įrankį. Kai tai padariau, kažkokia rusakalbė bobulė, kad išlįs iš savo trobos. Tik pamanykit, jos troba – kapinėse! Aptverta su visais paminklais, matyt, saugo mirusiųjų ramybę! Tai nežinot kaip ji mane iškeikė, kad prie jos meilutės drįsau lįsti! Gal ir gerai, kad nemoku rusiškai, teko apsimesti turistu, ką jau padarysi.

Katė, kuri pridarė man bėdų.

Kraupios Bernardinų kapinės.

Senas jau nebe tradicinis antkapis su angelu.

Kaikurie kapai tiesiog mindomi, smenga į žemę.

Pabaigai

Sakau, Užupis, puiki vieta pasivaikščiojimams! Tai kontrastų rajonas, jame skurdas ir turtas gyvena kartu. Abejoju ar kokiuose Fabijoniškėse galima taip smagiai pasivaikščioti? Tikrai ne. Eini į Užupį ir nežinai, ką patirsi, ką pamatysi, kas užkalbins. Tad siūlau netinginiauti, užsimesti kuprinę ir traukti po šį rajoną, po istorijos pėdsakus. Kas žino, kokiame jūs patys rajonėly gyvenate, ant kokių pamatų miegate. Siūlau, rekomenduoju ir verčiu apsilankyti Užupyje!

Jūsų Maištinga Siela

P.S. Visos nuotraukos darytos mano paties ekspedicijos ir kitų pasivaikščiojimų metu.

Užupio pakraštys.

Kai kurie namai neturi vandentiekio, todėl naudojasi šuliniais.

Kaip ir visuose rajonuose esti panaši kultūra.

Ką ir bepridursi, beveik Lotynų Amerika!

2010 m. rugpjūčio 7 d., šeštadienis

Asmenybės: BEBE






Sveiki visi,

Kaip Jūs besilaikote? Kad ir kaip ten bebūtų tikiuosi, kad neblogai ir dar nors kiek alsuojate. Pastaruoju metu turėjau daug minčių, ką norėčiau pristatyti skyrelyje „Asmenybės“, tačiau viską iš vėžių išmušė per naktį atrasta ispanų dainininkė BEBE. Todėl pasiknaisiojęs po ispaniškus portalus, teko nemažai išversti tekstų, kad šį bei tą sužinočiau apie BEBE. Bet viskas nuo pradžių...

Pirmą kartą su BEBE susidūriau prieš kokius du metus, kai kino teatre pamačiau visų laikų vieną geriausių filmų man „Caotica Ana“ (Maištingoji Ana arba Sutrikusi Ana arba Chaotiškoji Ana) Kaip tik jums patinka. Tąkart antraeilį Lindos vaidmenį atliko garsi ispanų atlikėja BEBE! Jau tada į ausis krito jos sodrus, prikimęs balsas, velniai rautų, jinai man patiko, kaip ir Manuela Velles, pagrindinė šio filmo aktorė. Pasirodo BEBE gyvenime buvo daugiau dainininkė nei aktorė, bet tą sužinojau, jūs nepatikėsite, sužinojau vakar. Po filmo „Prekyba žmonėmis“ nuskambėjusio garso takelio, puoliau naršyti po internetą ir aptikau tą pačią BEBE – Lindą iš „Caotica Ana“.

Tikrasis BEBE vardas – Maria Nieves Rebolledo Vila, gimė 1978 gegužės 9 d., Valencijoje, Ispanijoje. Jos tėvai buvo intensyviai susiję su dainuojamuoju ispanų folkloru, gal dėl to maištingoji BEBE pasuko tėvų keliais. Iš tikrųjų BEBE Valencijoje išgyveno vos metus, po to ji išvažiavo, pabaigusi mokyklą dainavo chore, galiausiai susikrovė „čemodanus“ ir išvažiavo į Madridą studijuoti aktorystės. 1996 metais pabaigė mokslus ir kurį laiką turėjo savo muzikos grupę, kurioje dainavo, bet jai pasisekė 2001 metais, kai BEBE laimėjo dainos kūrimo konkursą. Viskas ėjo prie to, kad 2004 metais pasirodė pirmasis jos muzikinis albumas „Pafuera Teleranas“. Tai buvo neblėstančios sėkmės albumas, BEBE buvo nedelsiant pripažinta kaip originalių tekstų ir nuostabių dainų atlikėja, o jos dainos graibstomos ir siūlomos filmų garso takeliams. Pirmasis jos singlas „Malo“ („Blogas“), pastarasis buvo priimtas labai palankiai, o pati daina pasisako prieš vyrų smurtą prieš moteris. Su pirmuoju albumu dainininkė BEBE pelnė daugybė apdovanojimų, buvo nominuota „Lotynų muzikos apdovanojimams“. Tačiau po dviejų metų BEBE pasakė: „Viskas, su muzika baigta!“ ir pasaulis nuščiuvo, negi tokia talentinga ugnis staiga užgeso?

Pasirodo po pirmojo sėkmingo albumo BEBE keliavo po pasaulį, jautėsi kurį laiką laisva, žinanti, kad to nori, bet po to ji ėmė jausti spaudimą nedelsiant kurti dar vieną CD, BEBE tai nė kiek nebepatiko, nes pasijuto nebe laisva, tarsi jau pati privalanti gimdyti studijinius albumus, todėl 2006 metais BEBE pareiškė, kad pasitraukianti iš muzikos ir sugrįžtanti prie aktorės karjeros. Kaip tik šiuo metu ji ir gavo filme „Caotica Ana“ Lindos vaidmenį, bet ir po šio filmo, netikėtai BEBE dingo kaip į vandenį. BEBE niekada nebuvo paprasta ar karjeros siekianti mergina, jai svarbiausia, kad būtų gera gyventi, laisvės ir malonumo, ką tu darai pojūtis jai buvo daug svarbesnis už šlovę. Tačiau kurį laiką pailsėjusi, 2009 metai ji netikėtai sugrįžta su nauju albumu „Y“ („Ir“). Albumas neskubotas, brandintas po truputį, BEBE originalumas niekur nedingsta, ji vėl grįžta į ispaniškų dainų olimpą. Ji ir vėl sukasi ir dalyvauja įvairiuose nominacijose „Grammy“ ir t.t.

2010 metais kovo mėnesį BEBE pirmą kartą tapo mama, ji pagimdė gražią dukrytę, kurią pavadino Kandela. Ką tik iškepta mamytė, nori dar šiek tiek atsigauti ir po to išvažiuoti po Pasaulį, pareklamuoti naująjį albumą ir dainas, kuriuos teko atidėti dėl nėštumo. Tiesa, niekas nežino, kas tikrasis Kandelos tėvas, bet dainininkė sako, kad to visiems nereikia žinoti, jaučiasi laiminga su naujuoju gyvenimo draugu ir dukrele.

Štai kaip kritikai atsiliepia apie BEBE kūrybą: „Tai talentas, užburiantis balsas, kuris mus sugrąžina iš dalies į ispanišką folklorą, tačiau tai originalu. BEBE žavi savo nuostabiais moteriškais ir giliais tekstais. Beveik visos jos dainos yra apie moteris, kurios myli, kurios išgyvena gilius jausmus, ir visa tai apipinama gražiais gamtos motyvais.“ BEBE populiarumas pasaulyje net neabejotinas, ji koncertavo ne tik po Ispaniją, bet ir JAV, kur ispanakalbių prie Baltųjų rūmų susirinko tiek, kad jų buvo perteklius! Daugiau sužinosite apsilankę jos oficialiame puslapyje: http://www.labebebellota.com

Man ši dainininkė buvo tikras atradimas, pajutau dvasią, nuostabą ir virpulį. Be jokios abejonės tai stipri dainininkė, kuri žino ką nori daryti, kvepia nuoširdumu, o komercijos – nulis. Iš tikrųjų jau kuris laikas pas mane MP3 sukosi vis tos pačios dainos, kažkaip ir išsikvepia tos dainos, labai džiaugiuosi, kad atrastoji BEBE papildė savo dainomis ne tik mano MP3, bet praturtino mano pasaulį. Pridedu dainų, kad patys išgirstumėte, o kas žino, gal ir pamėgsite.

Jūsų Maištinga Siela





2010 m. rugpjūčio 5 d., ketvirtadienis

Iš kūrybinio dienoraščio: "Bloga moteris"

Sveiki,

Neseniai klausiausi vienos dainos ir netyčia pasirašė šie žodžiai:

Noriu, kad mane apkabintum po naktinėm akacijom, tokią purviną, tokią suteptą kaip tavo mintys, noriu, kad apkabintum mane tokią, kokią sutvėrė mūsų Viešpats Dievas. Noriu, kad tos rankos, tos pačios, kurios nešė vandenį per dykumą, apkabintų mane, kaip nuskintas gėles merkiant į sklidiną indą vandens. Noriu, kad apkabintum verkiančią, pabėgusią iš girtų lūšnynų, per tamsias pilnas žiurkių gatves, apkabink mane sugadintą gyvenimo, apkabink, kaip apkabina gramofonas sugedusią plokštelę.

Žinau, esu bloga, pati blogiausia, blogesnės nėra pasauly ir tik dėl to esu stipri. Pilna nuodų aš tarsi pavargusi gyvatė, purvina lėlė pakelėje, įaugęs batas daržo nuošalį, pamirštos šiaudinės kaliausės saga esu. Vieniša kaip mėnuo, aš tavo bausmė ir išdavikė, kuri neduoda ramybės, per kurią negali užmigti, todėl apkabink mane. Apkabink mane, nes esu purvina, mylėk mane, nes esu moteris, esu ta, kuri nusipelnė mirties nuo tavo rankų.

Aš ta, kuri save išdalijus visiems miesto vyrams, ne dėl meilės, ne dėl skausmo, ne dėl pinigų, bet dėl paties gyvenimo. Mano prakaitu maitinosi ištisos vyrų kartos – vaikai, seneliai ir tėvai, esu purvina, todėl žinau, kad apkabinsi mane po obelų lietsargiais, apkabinsi tvankiose smuklių prieangiuose, apkabinsi su mėlynėmis, su aistringais įkandimais, apkabinsi susivėlusią tarsi čigonę, purviną, tačiau beviltiškai laimingą. Aš ta, kurios tu laukei visą amžinybę, esu maitinta vienuolių, pamylėta visų, kurie norėjo. Esu bloga, esu labai bloga, šaltomis naktimis esu bloga, karštomis dienomis esu bloga ir visada tiktai bloga, tačiau visada beviltiškai laiminga.

Sugadinta, išragauta kaip tekila su citrina, kaip druska nuo šaukšto, esu tokia ir dėl nieko nekalta. Esu aš ta, kuri dvylika mėnesių per metus nieko nelaukia, nes gimiau ne laukti, bet būti bloga. Moterys manęs nekenčia, vyrai iš manęs juokiasi, vaikai nusispjauna tarsi į nuvytusias gėles vazoje, tačiau aš kiekvieną iš jų pamylėjau, nes esu bloga, tačiau beviltiškai laiminga.

Bloga, visada tokia buvau, visada tiktai bloga, tačiau beviltiškai laiminga.

Už tai apkabink mane...

...nes beviltiškai laiminga.

Jūsų Maištinga Siela