Aiškiaregė Vanga išpranašavo karą Libijoje ir jos baigtį

Sveiki visi,

Žiūriu, kad mano blogas po truputį vėl kintą ir čia atsiranda vis daugiau informacijos apie kataklizmus, pranašystes ir faktus, kuriuos vis bando nuslėpti pasaulio galingieji. Šįkart labai trumpai noriu apie vengrų kilmės aiškiaregę Vangą, kuri pranašavo mūsų pasaulio eigos degradaciją, kol kas šios aklos aiškiaregės žodžiai pildosi. Prieš keletą metų teko ir daugiau domėtis Vanga, jos paranašystėmis, tad ketinu čia pateikti ir daugiau informacijos apie šią moterį, kuri dar, kaip kiti sako, nė karto neapsiriko. Tačiau visai neseniai prasidėjo karas Libijoje ir net paskutinioji pranašystė, kuri lyg ir buvo praleista, nes numatyta 2010 metais, ėmė pildytis. Daugiau pridedu www.balsas.lt paskelbtą informaciją. Tikėti tuo ar netikėti, tai ir vėl jūsų reikalas:

Akla aiškiaregė Vanga sakė, kad M. Gaddafis sunaikins Europą cheminiu ginklu.

Remiantis Vangos pranašystėmis, 2011 metai taps lemtingais žmonijos istorijoje. Akla aiškiaregė teigė, kad po branduolinės katastrofos, kuri sunaikins gyvūnus ir augalus šiaurės pusrutulyje, prasidės karas su musulmonų valstybe.

Islamo šalis panaudos cheminį ginklą ir sunaikins dešimtis šalių. Po stipriausio smūgio žmonių odoje atsivers opos, pūliniai, jų kūnuose išsivystys piktybinių auglių ir 2016 metais Europa ištuštės.

Vangos pranašystės išsipildo: po avarijos Japonų jėgainėje Fukušima-1, dėl kurios tonos daržovių ir kitų maisto produktų buvo užkrėsti, Libijos krizė pasiekė savo apogėjų.

Atsakydamas į NATO bombardavimą, M. Gaddafis pažadėjo paskandinti Europą kraujyje.

„Viduržemio jūros regione neliks akmens ant akmens, jei JTO leis bombarduoti mano šalį“, – tvirtino M. Gaddafis, kreipdamasis į savo tautą ir visą pasaulį.

Prie koalicijos jau prisijungė Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija, Kataras, Jungtiniai Arabų Emyratai, Ispanija ir Italija.

M. Gaddafis atsidūrė aklavietėje, todėl dabar bandys pasinaudoti visomis įmanomomis priemonėmis, kad apsaugotų savo šalį nuo intervencijos.

Prieš savaitę JAV generalinė sekretorė Hillary Clinton eilinį kartą išreiškė susirūpinimą, kad Libija turi galingą cheminį ginklą.

„Aš negaliu to patvirtinti, bet bijau, kad M. Gaddafis turi pakankamai cheminių ginklų ir kitų bjaurių įrenginių“, – pareiškė ji, kreipdamasi į JTO narius.

Vanga tvirtino, kad trečiasis pasaulinis karas prasidės 2010 metų lapkritį. Žmonės manė, kad šįkart aiškiaregė suklydo.

Tačiau būtent lapkritį atsirado priežastis sukilimams Šiaurės Afrikoje – daugelyje šalių vyko prezidentų rinkimai, po kurių sekė masiniai protestai.

Būtent dėl tokio sukilimo Europa susimokė prieš M. Gaddafį ir nepaliko jam kito pasirinkimo, kaip tik kovoti iš visų jėgų.

(Apie pačią Vangą bus daugiau. Apskritai būtų šaunu, jei paliktumėte komentarą ir pasakytumėt, ką galvojate apie visa tai.)

Jūsų Maištinga Siela

Žeme, kas tau atsitiko? (Faktai apie žemės drebėjimus, kurie atliepia 2012 metų tendencijas)

Sveiki visi,

Ne paslaptis, jog tikiu, kad Žemė išgyvena kažką įdomaus, tai transformacijos pradžia. Ar bus pasaulio 2012 metais? Tuo netikiu, tačiau tikiu, jog viskas nuo tada pasikeis, nes Žemė išgyvena ypatinga laiką, kuris skirtas apsivalymui, perėjimui, o kartu mes taip pat išgyvename transformaciją. Tai turėtų būti dvasinė transformacija. Haičio tragedija, Japonijos tragedija, kai visas pasaulis netenka artimųjų, kai vyksta masinės kataklizmo bangos, o mums yra sočiai apie tai meluojama ir dangstoma, darosi baisu, kas iš tikrųjų vyksta su mumis? Ačiū Dievui, yra pasauly nemaža dalis žmonių, kurie žino tiesą, kurie nepasiduoda populiariai spaudai ir siekia aiškumo ir grynumo. Kartais tai atrodo lyg iš filmo, lyg netikra, tačiau pasaulio galingieji mus to ir primokė, kad netikėtume, kad nepažintume, tam davė peno filmo industrijai, daliai falšyvinei literatūrai apie pasaulio pabaigą, kad žmonės tai žiūrėtų nerimtai, kaip į pramogą. Organizuotos netikros Pasaulio Pabaigos, kad žmonės nusiviltų ir netikėtų. Bet kokia dabar yra aktyvi Žemė ir Saulė? Kas jau įvyko su mumis ir kas dar įvyks? Apie tai ir dar dagiau Jums pateikiu informacijos iš Virgio rengiamo tinklapio, jį rasite ČIA. Ačiū Virgiui už uolų darbą, platinu jį, kad jis sklistų ir darbas nenueitų veltui, o jūs turite atsirinkti, tikėti tuo ar ne. Kartais žmogus yra toks užglušintas netikėjimu, kad kartais sunku net patikėti faktais. Faktai apie Japonijoje vykusį drebėjimą ir tolesnes prognozes, kurios atitinka 2012 metų tendencijas, kurie nemeluosiu stebina ir šokiruoja:

Seismologai sukūrė keletą įspūdingų kompiuterinių modelių, iliustruojančių kovo 11 d. Japoniją supurčiusios katastrofiškos žemės drebėjimų serijos sukeltų cunamio bangų plitimą Žemės paviršiumi.

Titulinėje iliustracijoje – Cunamių tyrimo centre sukurtas vandens bangų aukščio modelis. Cunamio bangų energija, bangoms tolstant nuo cunamio epicentro, palaipsniui ima silpti – tai akivaizdu ir iliustracijoje.

Tad kitų Ramiojo vandenyno valstybių pakrantės tokio galingo cunamio, koks suniokojo Japonijos šiaurės rytinę pakrantę, išvengė.

Tačiau įdomu tai, kad pakrančių ruožai (pvz., Šiaurinėje Kalifornijoje) pažymėti „pavojingesnėmis" spalvomis – mat seklesnėse vietose ir pakrantėje cunamio banga lūžta ir pasiekia didesnį aukštį nei atvirame vandenyne.

Kad ir gerokai apsilpusios, cunamio bangos nuvilnijo visomis Ramiojo vandenyno pakrantėmis. Silpnesnių bangų sulaukė sausumos vietovės, netoli kurių vandenyno dugnas yra giliau, stipriau cunamio bangos užliejo seklesnių pakrančių ruožus.

Cunamius sukėlęs žemės drebėjimas įvyko už maždaug 80 km į rytus nuo Japonijos salų, maždaug 24 km gylyje. Stipriausią požeminį smūgį lydėjo daugybė silpnesnių pakartotinių smūgių, kurių užregistruota beveik šimtas.

Agentūros „Kiodo News" duomenimis, per gamtos stichiją, siautėjusią kovo 11 d., galėjo žūti 4,5 tūkst. Japonijos gyventojų.

Mijagio prefektūroje, vandenyno pakrantėje, rasta apie 2 tūkst. žuvusių kūnų. Dar 1 tūkst. rasta Osikos pusiasalyje, apytikriai tiek pat aukų ir Minamisanriko miestelyje.

Po žemės drebėjimo Čilėje, kuris buvo ne per seniausiai,(vasraio 27)žemės centinė ašis pasislinko 8 centimetrais todėl paros ilgumas sutrumpėjo 1,26 mikrosekundės, kaip parodė geofizikų paskaičiavimai.Pagal Ričardo Groso duomenis žemės drebėjimas perskirstė žemės masę, ko pasekoje ir įvyko ašies pasislinkimas aštuoniais centimetrais. Simetrijos ašies pasikeitimai įtakojo dar vienos vertikalios ašies, kuri jungia Šiaurės ir pietų ašigalius pasislinkimą net 10 centimetrų.

Tokie nukrypimai gali iššaukti pačias rimčiausias pasekmes, pradedant nuo navigacinių ir komunikacinių prietaisų sutrikimų, baigiant naujomis klimatinėmis anomalijomis ir katastrofomis.

Po Japonijos stichijos Žemės ašis pasislinko 10 cm. Naujausiais duomenimis, šis skaičius padidėjo iki 16,5 cm. Taigi, mokslininkų teigimu, netrukus gali tekti perdaryti pasaulio žemėlapį, kaip teigia Italijos geofizikos instituto specialistai. Kita svarbi detalė: žemės drebėjimas sutrumpino parą, priversdamas suktis planetą greičiau. Mokslininkų duomenimis, para sutrumpėjo maždaug 1,8 mikrosekundės. Newsru.com praneša, kad 9 balų žemės drebėjimas Japonijas salas pastūmė keturiais metrais į rytus.

Taip pat paaiškėjo, kad Japonijos pakrantė dėl cunamio poveikio pažemėjo lygiai vienu metru. Prie tokių išvadų mokslininkai priėjo išanalizavę japonų sistemos „Geonet" duomenis. Ji kaupia 1,2 tūkst. GPS. stočių duomenis.

Britanijos geologijos draugijos narys daktaras Rogeris Massonas interviu BBC pareiškė, kad tokių pokyčių buvo galima tikėtis. Juk šis žemės drebėjimas – vienas stipriausių per visą Japonijos istoriją (per visą stebėjimų istoriją – penktas pagal stiprumą).

Daktaras Massonas pridūrė, kad žemės derebėjimo priežastimi tapo tektoninių plokščių judėjimas. Ramiojo vandenyno plokštė į vakarus pasislinko apytikriai 20 metrų. Pats Japonijos salynas pajudėjo nuo 2 iki 4 metrų. Taip kad galite padaryti išvadas patys, polių pasikeitimas ir ašies išlyginimas, kuri buvo pasvirusi jau vyksta ir gan sparčiai.

Viename iš tinklapių, tekstas įdomus tuo kad buvo išspausdintas Kovo 9 diena ir jame buvo nurodoma apie stiprų žemės drebėjimą Japonijoje. whatdoesitmean.com/index1457.htm rašoma apie labai didelį "bum" JAV teritorijoje ir apylinkėse.
Rusijos "žemės fizikos instituto" specialistai praneša kad paskutinių dviejų savaičių bėgyje pagrindinis stichijų smūgis klius Centriniai ir Pietų Amerikai. Didelį pavojų kelia lūžis esantis trijų valstijų kalnuose: Ilinojaus, Arkanzaso ir Misurio. Daugiau kaip prieš du šimtus metų įvykęs žemės drebėjimas Amerikoje su magnitude 10,5 balo, nuo žemės paviršiaus nušlavė Niu-Madrido miestą.
Rusijos specialistai kartu su savo kolegomis Britanijos meteorologais skaitomi geriausi savo sritį, prognozuojant būsimus kataklizmus, tvirtina kad galimi galingi žemės drebėjimai ir Azijoje. Vasario pabaigoje jie paleido palydovą, kuris padeda jiems geriau atsekti dėkingas stichinėms nelaimėms sąlygas visame pasaulyje. Iš jų žodžių rimta situacija formuojasi prie JAV vakarinių krantų.
Rusų mokslininkų pareiškimas tik patvirtina Naujosios Zelandijos matematiko ir meteorologo K.Ringo prognozes. Jis tvirtina kad pagrindiniai kataklizmai smogs Kovo 20 -22 dienomis (pavasario lygiadienis, tai sutampa ir su kitų prognozuotojų nurodymais)
K.Ringo pareiškimas remiasi tuo, kad Žemę veikia kitos stambios planetos ne tiesiogiai o per saulę. Tokios yra Jupiteris ir Satrunas, kurie išsidėstę vienoje linijoje kartu su saule, bet priešingose jos atžvilgiu pusėse. Na o Žemė atsiras tos jėgos linijos, iš priešingų pusių, centre kai apskris apie saulę, pavasario lygiadienio dieną. Tą dieną arčiausiai žemės atsidurs ir mėnulis, kuris gali tapti savotišku raktu, impulsu kad prasidėtų didelių kataklizmų procesai žemėje.

Dar pavojingesne situacija daro tai kad Saulėje įvykę keturi gigantiški blyksniai pasieks žemę kovo viduryje. Kas įdomiausia Amerikos valstybės vyriausybė paskelbė apie bendrus su Kanadiečiais gelbėjimo tarnybų mokymus kaip tik Kovo 20-24 dienomis. Jei ką, visi vietoje ir pasiruošę.
Berklio universiteto seismologas profesorius Gary Blackas, kurį cituoja Italijos laikraštis „La Stampa". Profesorius įsitikinęs, kad JAV privalo ruoštis nepaprastos galios požeminiams smūgiams, nors jie ir nėra tiesiogiai susiję su žemės drebėjimu Japonijoje.

Pasak G.Blacko, dėl to, kad vandenyno plokštė nuolat slenka po žemyno plokšte, kaupiasi energija, kuri savo ruožtu provokuoja virpesius ir įtrūkimus. Būtent dėl šios priežasties prie Japonijos krantų susikaupęs milžiniškas energijos kiekis kovo 11-ąją išsilaisvino ir sukėlė žemės drebėjimą.

„Pastaraisiais metais mes stebime daugybę didelės galios žemės drebėjimų. Plokščių judėjimas suaktyvėjo, bet tai panašu į periodiškai pasikartojančius procesus. Nemanau, kad seisminio aktyvumo padidėjimą sukėlė šiltnamio efektas ar kitos priežastys", – sako G.Blackas.

Artimiausiais metais, pasak jo, seisminiai procesai vyks visose „neurotiškose" zonose, taip pat ir San Andreaso lūžyje, einančiame per Kaliforniją. Pasekmės bus baisios. Neatmestina, kad Los Andželas atsidurs po vandeniu. Tas pats likimas gali ištikti kai kurias Ramiojo vandenyno salas, rašoma minėtoje „La Stampa" publikacijoje.

G.Blackas pažymi, kad Los Andželui visada grėsė tokia nelaimė, o pastaraisiais metais mokslininkai su 99,7 proc. tikimybe prognozuoja, kad galingas žemės drebėjimas ties vakarine Jungtinių Valstijų pakrante įvyks per artimiausius 30 metų.

Dar 2007 metais Kalifornijos San Diego ir Oksfordo universitetų specialistai įvertino geofizinę šio regiono būklę ir padarė išvadą, kad Los Andželas stovi ant „uždelsto veikimo bombos". Mokslininkai netgi aprašė apytikrį siaubingų įvykių scenarijų.

Kaip vaizdingai išsireiškė Pietų Kalifornijos seismologijos centro direktorius Thomasas Jordanas, pietinė San Andreaso lūžio dalis „yra devinto nėštumo mėnesio"Jeigu smūgis San Andreaso lūžyje, besitęsiančiame 1 300 km išilgai Ramiojo vandenyno pakrantės, judės būtent vandenyno kryptimi, seisminės bangos pakeliui sutiks nuosėdines uolienas, ant kurių pastatyti Los Andželo priemiesčiai, ir pakryps taip, kad visa smūgio energija klius tiesiai miesto centrui.

Tokiu atveju didelė miesto dalis bus sunaikinta, apie 40 tūkst. žmonių žus po namų ir dangoraižių nuolaužomis, o bendri katastrofos nuostoliai sieks 150 mlrd. dolerių, taip paversdami katastrofą pačia reikšmingiausia žmonijos istorijoje.

San Andreaso lūžis, nusitęsiantis į žemyno gilumą apie 150 km., susiformavo dėl nuolatinio Ramiojo vandenyno plokštės judėjimo Šiaurės Amerikos plokštės atžvilgiu. Šios plokštės trinasi viena į kitą, ir vandenyno plokštė kasmet į šiaurę pajuda nuo 2 iki 5 cm.

Kelerius metus mokslininkai tyrė San Andreaso lūžį. Paaiškėjo, kad čia plokščių judėjimo greitis gerokai skiriasi nuo matematiniais skaičiavimais gautų duomenų. Kai kur skirtumas siekė net 6–8 metrus. Tai įrodo viena: plokščių briaunos trukdo judėti pačioms plokštėms ir jų viduje susikaupė didžiulė įtampa. Kaip vaizdingai išsireiškė Pietų Kalifornijos seismologijos centro direktorius Thomasas Jordanas, pietinė San Andreaso lūžio dalis „yra devinto nėštumo mėnesio".

Amerikiečiai jau ėmėsi priemonių, kurios turėtų sušvelninti galimo žemės drebėjimo pasekmes. San Andreaso rajone sumontuotas tinklas iš 250 GPS stočių, fiksuojančių mažiausius žemės plutos plokščių poslinkius. Ši technologija leidžia nustatyti pačią žemės drebėjimo pradžią, likus kelioms sekundėms iki smūgių. Šis minimalus išloštas laiko tarpas leidžia automatiškai nutraukti dujų tiekimą į vamzdynus, pradėti greitųjų traukinių stabdymą, perduoti signalą atominėms elektrinėms išjungti reaktorius ir pradėti informuoti gyventojus apie nelaimės pradžią.

Kasmet Pietų Kalifornijoje registruojama apie 10 tūkst. žemės drebėjimų, nors daugelis jų yra per silpni, kad žmonės juos pajustų. Stiprūs žemės drebėjimai šioje zonoje vyksta maždaug kas pusantro šimto metų. Paskutinį kartą toks drebėjimas įvyko 1857 metais. Požeminių smūgių galia siekė 7,9 balo. Žuvo tik du žmonės, tačiau tuo metu Kalifornijoje iš viso buvo tik 360 tūkst. gyventojų.

Su San Andreaso lūžiu susijęs ir katastrofiškas žemės drebėjimas, įvykęs 1906 metų balandį, per kurį buvo visiškai sugriautas šiauriau esantis San Franciskas. Stiprūs žemės drebėjimai Kalifornijoje įvyko ir 1989-aisiais bei 1992-aisiais.

Ilgainiui įvykiai pradės vystytis pagal apokaliptinį scenarijų, mano mokslininkai. Vietovė jau pakito neatpažįstamai. Pakrantės rajonuose, tokiuose kaip Karizo lyguma, esanti už 160 km į šiaurę nuo Los Andželo, aiškiai matomas gigantiškas įtrūkis žemėje. Vietinės upės ne kartą keitė savo kryptį. Kai kur fiksuotas vagos poslinkis į šoną net per 120 metrų.

Galiausiai Rytų vandenyno plokštė visiškai panirs po vandeniu, o dalis pakrantės, ant kurios pastatytas Los Andželas, atitrūks nuo žemyno ir virs sala. Tiesa, priduria mokslininkai, tai įvyks po šimtų tūkstančių metų. (Tik ar tikrai?)

Ačiū Virgiui

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum II"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Silva Rerum II“. Pagaliau skaitytojai lengviau atsipūtė, nes sulaukė lietuviško bestselerio „Silva Rerum“ tęsinio. Tik ar tikrai taip lengvai atsipūsti? Antroji knygos dalis buvo griebte išgraibstyta, kas kad išleista 3 tūkstančių tiražu. Pirmosios „Silva Rerum“ jau išleistos penkios laidos. Tai stulbinami pasiekimai per trejus nepilnus metus. Neseniai sėkmingai ši knyga debiutavo ir Latvijoje, kur taip pat susilaukė gerų atsiliepimų ir susidomėjimo, juolab, kad latviai mažai turi žinių beletristikoje ir ne tik joje apie Lietuvos istoriją.

Prieš knygos pasirodymą virė kalbos, jog antroji knyga turėtų būti silpnesnę už savo pirmtakę, bet turėjau intuiciją, jog taip nebus, bus tokia pat gera, tik kitokia. Mano intuicija pasitvirtino. Įsigijau „Silva Rerum II“ ir perskaičiau, vėl pasinėriau į subtilų senovinę Lietuvą ir Vilniaus užkambarius. Kokia ta antroji Sabaliauskaitės knyga? Sunku ją vienu žodžiu apibūdinti. Kas skaitė pirmąją dalį, tas susidurs su tolimesniu Norvaišų giminės likimu. Čia pasakojama 1707 – 1710 metų įvykiai, kada Vilniuje ir miesteliuose karaliauja viską šluojantis maras. Tai pagrindinė knygos ašis, iš maro toliau rutuliojasi Norvaišų giminės likimai, toliau kalbama apie Uršulę ir Kazimierą, apie jų palikuonis, apie turto ir skurdo sunkumus. Turėčiau šią knygą vertinti kaip juodesnę, smarkesnę, įtaigesnę ir įdomesnę, aišku, nes badmetis ir maro metas visada „glostė širdį“ skaitytojus. Tačiau man knyga nepasirodė tamsi, kažkaip tie maro ir bado vaizdai man praplaukė labai lengvai, gal dėl to, kad teko jau literatūroje susidurti apie šį laikotarpį, kada tiesiog nuo gatvės valgomi lavonai, konkurencija su žiurkėmis, nuolatinės laidotuvės, įvairūs prietarai, žudynės, grobimai ir t.t. ir t.t. Kas nors kiek skaitė ir domėjosi senaisiais lietuvių raštais, tai pamatys, jog šitie vaizdai iš tikrųjų yra buvę realybe. Sabaliauskaitė atskleidžia ir savo „Silva Rerum II“ šiuo maro vaizdus nieko nesmerkdama, nieko nepeikdama, viską stebėdama iš šalies, tarsi tam tikra laiko distancija. Tokie buvo laikai, tokia buvo mūsų istorija, bet ir objektyvus žvilgsnis visgi nenužudo tikroviškumo, įtaigumo ir artumo, tą atperka pasakotojas ir pasirinktas sagos pasakojimo stilistikos ypatumai.

Ant maro ašies rutuliojasi ir žydo Gordono likimas. Čia autorė labai nemažai vietos skyrė medicinai, pvz.: kraujo nuleidimas, balzamavimo apeigos, ligų požymių aiškinimas ir t.t. Šiuokart mūsų pažengusią mediciną šiurpintų tokie dalykai. Sabaliauskaitė parodo, kad medicina ir prietarai eidavo išvien ir surasti tikrai gerą ir atsakingą bei išsilavinusį daktarą, kuris žinotų, ką daro, tais metais, tikriausiai, galėjo tik didikai. Aiškinamos maro plitimo priežastys, vaizdžiai aprašomos žiurkės, kurios buvo užkrato skleidėjos, bažnytinė liturgija, šis centras taip pat buvo maro epicentras. Šalia medicinos dar rutuliojasi ir mūsų šalies politinė degradacija, silpstanti Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, karas su Švedija, rusų stiprėjimas ir t.t. žymi naujo šimtmečio erą ir naujas politines tendencijas, kurios iš esmės visiškai suluošins LDK. Na, ir per visą šitą gražią mėsmalę toliau skleidžiasi Norvaišų giminė.

Apie giminę šįkart pasakojama šokinėjant tai į dabartį (maro metus) tai į praeitį. Primenama, kas nutiko Uršulei, jos broliui, tėvams, Birontui ir kitiems. Čia diskusijų tema su vienu pažįstamu tapo ir pats Kazimieras Norvaiša, kurį neva vienas tyrinėtojas išskyrė kaip pirmąjį homoseksualų veikėją lietuvių literatūroje, šįkart noriu pažymėti, kad taip nėra, nes Sabaliauskaitę aplenkė Jonė Balčiūnaitė „Salvijaus Nanio virusas“ ir Linas Jegelevičius „Nuogas prieš jus“. Galbūt esama ir dar senesnių kūrinių, neteko labai tuo domėtis, tačiau Kazimieras įdomus ir intriguojantis personažas kaip netipinis, o gal ir tipinis, juk tuomet tarp bajorų neretai pasitaikydavo homoseksualizmo atvejų. Kaip tada su tapatybe? Su šeimos gėda ir t.t.? Kažkaip norėjosi apie šį reiškinį, kad Sabaliauskaitė daugiau paplėtotų, tačiau yra kaip yra.

Na, ir ryškus kontrastas knygoje atsikleidžia tarp to beribio turto, kurį sau leidžia aristokratai, visos tos detalės, kaip antai prabangūs kvepalai, auksiniai papuošalai ir, tarp to, kas vyksta maro ir karo metu, kai net ponios priverstos badauti ir liesėti kaip antai Ona Kotryna Milkantuose. Žinokit, įdomu sulyginti tą prabangą ir tą siaubingą, mums dabar gal ir sunkiai įsivaizduojamą, skurdą ir badą. Netgi iki šiol Vilniuje yra namų, jų sienos, kurios matė ir prisimena šiuos klaikius laikus, dievaži, šiuose namuose dar ir gyvenama, ir nedaugelis galbūt susimąsto tarp kokių sienų jie gyvena savo kasdieninį gyvenimą. O, kad sienos prabiltų... Knygoje švysteli tokie Lietuvos magnatai kaip antai Sapiegos ir Pacai. Šįkart ryškiai akcentuota ir baroko šedevru laikoma Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kurios fragmentas puošia ir knygos viršelį. Man labai patiko ta bauginanti scena, kai veikėjai tarsi toje bažnyčioje susiduria su savotišku „fantomu“, tos mistikos ir legendų knygoje norėjosi kuo daugiau, tačiau Sabaliauskaitė labai saikinga šiuo atveju ir knygą rašo racionaliai bei tvarkingai, nors ir vėl minimas mano mylimas Vilniaus basiliskas, kartuvės ir gėdos stulpai Vilniaus Rotušėje. Visi tie prieskoniai, kaip antai Arklių gatvės Birontienės namai, duoda saldų senovinio Vilniaus dvelksmo. Tai kone didžiausias „kabliukas“ dėl ko ir norisi skaityti „Silva Rerum II“.

Apie stilių nebėra ką ir kalbėti, jis nekito, išliko tokie patys ilgi sakiniai, kurie ne tik kad negąsdina, bet ir suteikia skaitymo malonumo. Čia vėl neturime tiesioginės kalbos, jos, dievaži, ir nereikia.

Knyga tikrai nenusivyliau, kadangi atradau kažką naujo, o ir patyriau skaitymo malonumą. Tikriausiai Kristina Sabaliauskaitė jau buvo užversta klausimais apie trečiąją knygos dalį. Mano intuicija kužda, kad visgi čia išeis labai gera ir kokybiška trilogija. Visada sakiau, kam tie „Da Vinčio Kodai“, jeigu lietuvių literatūroje turime daug kartų geresnį ir unikalesnį kūrinį – „Silva Rerum“ knygas, tad skubu pasakyti, kas dar nedrįso arba dėl kažko abejojo skaityti ar neskaityti, pirkti ar nepirkti, tai neabejokite, knyga tikrai kokybiška, įdomi, unikali. Dabar sunku pasakyti, ar vertėtų šią skaityti knygą, neskaičius pirmosios dalies? Manau, atrastumėte maro laikų ašį ir ja sektumėte, galbūt ne viskas būtų aiškų su Norvaišomis, tačiau greitai viską susigaudytumėte, bet rekomenduoju pradėti nuo pirmosios dalies. Tai tokie šįkart mano pastebėjimai.

Jūsų Maištinga Siela

P.S. Labai džiugu, jog pagaliau leidžiamos knygos storais, kietais ir originaliais viršeliais, kurie atitinka, mano galva, „Silva Rerum“ (šeimos silva) vizualinį įvaizdį.

Chorų karai 2011 - šeštosios savaitės apžvalga

Sveiki visi,

Na, prabėgo dar viena savaitėlė ir aš skubu Jums pristatyti kiekvieną „Chorų karų“ chorą su jų dainomis. Šįkart chorai turėjo galimybės pasirinkti skirtingus stilius, tačiau šito nelabai matėsi, nes visi buvo kaip susitarę vienomis (balta ir juoda) spalvomis, o ir pasirinko lyriškesnius kūrinius. Laida buvo gana vykusi, tik gal Šapranauskui nereikėjo kalbinti Manto Petruškevičiaus, kadangi „profesionali“ stilisto kritika, leido pasijausti nesmagiai ne tik pačius chorus, bet ir pačią komisiją. Tikras, geras stilistas visada mokės taktiškai pasakyti, pasielgti ir patarti, o Mantui to kol kas niekaip nepavyksta padaryti. Gal dabar jam reiktų etiketo ir gero tono stilistų pastabų, nes elgesys pasako daug daugiau nei rūbas ant kūno.

Ugnies Tauragės Krašto Choras:

Man šįkart šis choras patiko, nesvarbu, kad jau trečiąkart dainuoja panašios stilistikos dainą, bet lietuviškas patriotizmas jiems tinka ir patiems patinka. Labai graži daina, žodžiai, muzika ir tikrai, gerai pasirinktas ir atliktas kūrinys. Turiu tik vieną pastabėlę, Diana, kuri taip nuostabiai laiko gitarą ir dainuoja, taip gražiai sodriu balsu moka išdainuoti, bet visada kamera ją parodo užsimerkusią. Neleiskit jai užsimerkti, o štai kokios gražios Mikalausko akys – du mėlyni ledukai. Šįkart man patiko, buvo tikrai gražu. 10

Oranžinis Alytaus Choras:

Na, šis choras išsiskyrė iš kitų, manau, tai buvo sąmoningai, jie labai stengėsi, nes buvo paskutiniai ir jų pastangos pasiteisino, nes šįkart jie buvo šios laidos lyderiai pagal rezultatus, tačiau ne mano lyderiai... Atlikimas puiku, maišytas stilius pasiteisino, graži pradžia ir tie dūmai, tačiau grimas, ypač vaikinų „žilės“ nu nelabai vykusios... Pats kūrinys man nesimpatingas, toks lietuviškai paprastas popsiukas. Šis choras vėl grįžo prie savo roko, jiems tai pasiteisino, tačiau manęs ši daina nesužavėjo. 8.5

Smaragdinis Telšių Choras:

Tai paskutinė šio choro daina. Kažkaip net nesitikėjo, jog žemaičių stiprus choras taip netikėtai ims ir iškris, tačiau tai lėmė suaktyvėjusios dzūkų pajėgos, nes tikrai maniau, jog kris Lapatinsko gvardija, tačiau nenuskilo žemaičiams. Gaila, jog šis choras iškrito, tačiau yra kaip yra. Šįkart jų kūrinys buvo tikrai stipresnis nei anos laidos, tačiau sutinku su komisija, jog neišvystyta, pasigedau kulminacijos, pabaigoje jau buvo monotonija ir norėjosi, kad kuo greičiau baigtųsi, tačiau kūrinys man patinka, jis gražus, išraiškingas, jiems tinka, bet pasirinkta taktika nelabai, švelniai tariant, „nefaina“. 9

Sidabrinis Tarptautinis Vilniaus Choras:

Šįkart labai nenorėjau, kad šis choras iškristų, nes kai liko finale dėl vietos su žemaičiais, tai palaidojau jau viltį, bet visgi šis choras išliko, ir apskritai, tai pats simpatingiausias choras. Šįkart jų pasirinkta daina tikrai netikėta – japonų „Sakura“. Pirmąkart panaudoti dainoje vaizdai, kalbėjo apie Japoniją ištikusią nelaimę. Pats pasirodymas labai gražus, efektingas, graudus ir tikrai pataikantis į širdį. Net gaila pasidarė, kad po dainos kelios moterys net apsiverkė, matosi, jog dainuota iš širdies, iš idėjos, o ne dėl to, kad „Chorų karai“ ir ne dėl to, kad reikia. Daina nėra labai pritaikyta „Chorų karams“, jie galėjo pasirinkti kažką popsiškesnio, bet šis choras nežaidžia kičo ir renkasi dainas tenkindami ne žiūrovą, bet atsižvelgdami į aplinkybes ir savo chore glūdinčias nuotaikas. Pasirodymas ir idėja man patiko. Pati daina... kažin ar laisvalaikiu ją klausyčiausi. 9.5

Burgundiškasis Kauno Choras:

Stengiasi šis choras neprarasti savo lyderių pozicijų. Šįkart pasirinktas kūrinys toks įdomus, su juodaodžių vergų tematika. Tačiau vietomis man ten taip persistengta, taip norėta išspausti tos raudos ir dejonės, kad rodos, akmenį pravirkdyti nori, tai persistengta truputėlį. Aišku, Danguolė čia nuostabiausia, o ir solistas tikrai neblogai dainavo. Net nežinau kiek iš tikrųjų beduoti šiam chorui balų... Tebūnie 9.

Atsveikinam su Smaragdiniu Žemaičių choru ir laukiame kitos laidos.

Jūsų Maištinga Siela

Jeigu jau mylėti, tai...

Sveiki visi,

Jeigu mylėti, tai mylėti šiaip sau, nieko nesitikint ir nieko nereikalaujant. Jeigu mylėti, tai kvailai, neatsakingai, vėjavaikiškai, mylėti vienam, mylėti iš šalies, svajojant, viliantis, tikint, mylėti su atsaku ar be jo, o gal tik šiaip sau. Mylėti parbėgantį pavasarį medžių viršūnėmis, besilydančio kvepiančio sniego atodūsiais, mylėti keistai, nesuvokiant, be kančios, be žaizdų, tiesiog, mylėti mylint... Mylėti šiuos žmones, šį laiką, savo prigimtį, tokius, kokie mes esam, taip, mylėti keistai, paprastai ir nieko už tai nesitikėti.

Jūsų supavasarėjusi Maištinga Siela

Filmas: "Kambarys Romoje"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Kambarys Romoje“ (Room in Rome/ Habitacion en Roma) (2010 m.). Pagaliau pamačiau! Julio Medem drąsiai nuo šiol įrašau į vieną mėgstamiausių savo režisierių sąrašą! Tai antras matytas jo filmas. Pirmasis buvo „Maištingoji Ana“ dar kitaip „Sutrikusi Ana“, po kelerių metų Medem vėl grįžta į ekranus su naujausiu savo kūriniu „Kambarys Romoje“. Šį filmą, beje, dar galite išvysti šių metų „Kino Pavasaryje“, jeigu suspėsite įsigyti bilietus.

Ispaniška dvasia persmelktas filmas, o aš ispanų kiną dievinu! Džiaugiuosi, jog ir vėl galėjau pajusti tą paslaptingai egzotišką priskonį. „Kambarys Romoje“ pasakoja apie dvi moteris ispanę Albą ir rusę Natašą, kurios susitinka ir praleidžia intymią naktį Romoje. Filmas labai intymus, jaukus, homoerotiškas, tebūnie ir lesbietiškas, tačiau filmas puikus. Savo tematika jis man pasirodė labai žaismingas, gal ne toks gilus kaip „Maištingoji Ana“, tačiau Medem‘o braižas atpažįstamas ir savitas. Daugiau nei pusę filmo dvi moterys praleidžia besikalbėdamos ir besimylėdamos nuogos, erotinės scenos labai subtilios, nė iš tolo neprimena Tinto Braso, tai meninio kalibro erotika, per kurią atsiskleidžia abiejų moterų skaudžios gyvenimiškos patirtys, subtilus humoras, savotiška nepažįstamųjų žaismė, kada atsiveria ne tik žmogaus mylinti prigimtis, bet ir gili motyvuota psichologija.

Julio Medem ir vėl žaidžia aplinkos detalėmis, paveikslais, jiems suteikia didžiulės alegorinės ir simbolinės galios, kai kada moterų santykiai pasiekia tokią kulminacijos tašką, kad net įsijungia magiški, siurrealistiniai vaizdai, tačiau jų kur kas mažiau nei „Maištingoje Anaje“. Geros pasirinktos aktorės, įdomi ne tiek siužetinė linija, kiek pats vyksmas, vaidyba, meninė kompozicija, subtilumas, jautrumas, motyvacija. Tai filmas iš esmės „besiužteis“, veiksmo, išskyrus lytinius aktus, beveik nėra, tačiau visas filmas, kuris truko viename kambaryje, parodė beveik visą žmogaus santykių evoliucijos jaunystę, brandą ir senatvę.

Julio Medem – meistras, norėčiau pamatyti jo dar senesnius darbus, nes yra tikrai ko pamatyti, išgyventi ir patirti. Be jokios abejonės, filmas patiks kino gurmanams, ispaniško ir apskritai europietiško filmo mėgėjams, menininkams, laisvoms asmenybėms, patiks grožio ir estetikos filme ieškančioms personoms.

Įvertinimas: 9.9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas "Plačiai atmerktos akys"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti pernykščio „Kino pavasario“ filmą „Plačiai atmerktos akys“ (Eyes wide open/ Einaym Pkuhot) (2009 m.). Tai izraeliečių, vokiečių ir prancūzų bendras darbas, kuris aštriai nagrinėja žmogaus tapatybės, identiteto ir prigimties santykį su kultūros, religijos ir visuomenės nustatytais stereotipais. Na, vakariečiai turi sukūrę labai neblogų filmų homoseksualų tematika, kai kurie iš jų nėra tokie jau ir geri filmai, neretai gali „nušokti“ prie banalių vien tik erotika apsiribojančių siužeto, o „Plačiai atmerktos akys“ žvelgia į kur kas subtilesnį lauką – į žydų, šventosios Jeruzalės žemę, kur gyventi pagal prigimtį yra dar labiau nuodėminga nei vakarų pasaulyje.

Siužetas gan paprastas – pas keturių vaikų tėvą mėsininką pradeda dirbti jaunas ortodoksas, tačiau laikui bėgant tarp abiejų vyrų ima megztis kažkas daugiau nei paprasta žydiškai vyriška draugystė. Na, situacija tampa kebli, kadangi mėsininkas turi šeimą, vaikus, tačiau tiek žmona, tiek aplinkiniai ima nebesuprasti, kodėl mėsininkas užsidaro vidury dienos su jaunuoliu mėsinėje ir tam tikrą laiką nieko nebeįsileidžia. Nepaisant to, kad aplinkiniai ima daužyti langus plytomis, ima persekioti, grasinti, vyrukas vis vien nenori palikti jaunojo ortodokso, nes jis ir vėl su juo jaučiasi gyvas ir laiminas. Filmas klausia, ar tikrai reikia žmogui taikytis prie religijos, taikytis prie visuomenės ir save pasmerkti vidiniai mirčiai ir stagnacijai, pasmerkti savo vaikus ir žmoną nelaimingam gyvenimui. Ar tokia homoseksualumo engimo kaina yra teisinga? Mane visada domino ši tema, filmai, kurie kalba apie žmogaus prigimtį ir žmonių sukurtas visuomenės taisykles. Žydų pasaulyje, ypač religingose šeimose, apie tai net nekalbama visai...

Filme dar sužinome daug faktų ir įdomybių apie žydų kultūros ir religinius reiškinius. Keistos maudynės, paprotys bučiuoti durų staktą, skaityti knygas iš kito galo ir t.t. ir t.t. Filmas aprėpia pačius dogmatiškiausius žydų kultūros kampus ir juos parodo ne iš smerkiančios pozicijos, bet kaip nelanksčią skardą, kuri netaiko žmogaus prigimčiai jokių išimtinų taisyklių. Patys žydai filme atrodo dorovingi, mylintis, tikintys, suprantantys, tačiau tik iki tam tikros ribos. Riba, štai apie ką kalba šis filmas. Kur yra riba ir kas jas nustatė meilei ir dorovingumui bei laimei nubrėžti. Apie tai ir dar daugiau sužinosite pamatę šį neblogą, meninės potencijos turinčiame filme.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela