Knyga: "Basilissa "Kaip tapti ragana"

Sveiki visi,

Visiems, kurie besidomi raganystėmis, šįkart patariu jei neįsigyti, tai bent „prie progos“ pavartyti vokiečių kilmės baltosios raganos Basilissos leidyklos „Alma littera“ į lietuvių kalbą išverstą knygą „Kaip tapti ragana“ su jau nieko nebestebinančia ir etatine paantrašte „Sveikatos, meilės ir pinigų būrimai“, nors iš tikrųjų tų burtų beveik nerasta, tik vienetiniai ritualai, kurie manding šiek tiek primena apeigas iš kultinio amerikiečių serialo „San Francisko raganos“.

„Kaip tapti ragana“ iš esmės net nekalba, kaip ja tapti, o tik enciklopediškai supažindina su raganos sąvoka, pažeria šiek tiek istorijos mitų bei faktų, trumpai lyg prabėgomis supažindina su skirtingomis raganavimo mokyklomis ir iš esmės nieko naujo daugiau nebepasako. Visa kita knygos medžiaga man priminė „išgoglintą“ informaciją iš interneto, kurią reikalui prispaudus laisvai, manau, galima rasti įvairiuose šaltiniuose. Taip, knyga patogi, nes ji sistemingai suredaguota ir susisteminta, kaip sakant, viskas vienoje vietoje – kokias žoleles kada skinti, kada melsti tos meilės, koks akmuo kokiam zodiakui tinka ir kiti ale magiški dalykai, kuriuos, manding, laisvai galima rasti pigiuose moterų žurnaluose, kaip antai „Būrėja“ ir kt.

Aš asmeniškai niekada nepirkčiau šios knygos, bet taip atsitiko, kad ją atidavė, tai „prie progos“ ją paskaitinėjau, prisiminiau žolininkystę, magiškus piešiamus ratus, žvakes, kurias taip mėgdavau degioti paauglystėje, na, gerai, ir dabar mėgstu užsidegti, nes tikiu elementų skleidžiama energetika, o knyga „Kaip tapti ragana“ kaip tik ir deklaruoja penkių elementų (ugnies, oro, vandens, žemės ir eterio) veiksmingumą ir galią. Knygoje taip pat esti daug visokiausių lentelių, kurie nurodo, ką ir kokiu metu ir kokiems žmonės tinka naudoti, vartoti, rinkti, kaupti, atiduoti, ryti, valgyti, gerti ir žodžiu, viską, ką ir taip be šios knygos pagalvos darome kasdien.

Knygoje taip pat rasite ir pamokymus, kaip išdėlioti Taro kortas, tačiau gilesnių kortų reikšmių ir kitų dalykėlių teks kapstytis po kitas ezoterines knygas. Sakyčiau, knyga yra kaip koks raganaitės ar mago pradžiamokslis, kuris tai, ką daro, turi tikėti, nes tikėjimo galia yra milžiniška, manau, su tuo nedrįs niekas ginčytis. O šiaip knygą vertinčiau kaip pigią vidutinybę, kurią Basilissa „prastūmė“ į rinką ir tikriausiai užsikalė pinigėlių, nes vien iš būrimo, vargu, ar įmanoma pragyventi. Jeigu domitės paprastais mistiniais dalykėliais, tikite, kad viduje esate kažkokia nepaprastai jautri asmenybė, galgi net antgamtinė būtybė, tai gal knyga „Kaip tapti ragana“ visai ir nieko, kaip koks katekizmas prieš pradedant nagrinėti Bibliją. Mane asmeniškai kažkodėl tokios raganiškos knygos ne tik, kad nelabai žavi, bet ir pradeda nuvilti, kad ir kaip ten bebūtų, belieka tik kažkam pritarti, kad kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo lyties, esame kažkuo ypatingi ir turime realios potencijos ugdyti intuiciją ir ją pritaikyti kasdieniniame gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com   

Filmas: "Būti Džonu Malkovičiumi" / "Being John Malkovich"

Sveiki visi,

Kažkada, labai seniai teko matyti „Oskarui“ nominuotą filmą „Būti Džonu Malkovičiumi“ (Being John Malkovich) (1999 m.), tačiau praslinkus geram dešimtmečiui mano galvoje nieko neliko, tad sužiūrėjau filmą su visai šviežia galva ir taip įdomiai, kad net nustebau, kaip nieko neprisimenu, tik bereikšmes nuotrupas iš pirmojo žiūrėjimo.

Mano galva, be jokios abejonės šio filmo stiprioji sritis yra originalus ir netradicinis siužetas, kurio scenarijus prisidengia realiai egzistuojančio aktoriaus Džono Malkovičiaus tapatybe. Buvo smagu matyti, kaip aktorius Malkovičius vaidina save, o ir suvaidinti save reikia šiokios tokios rizikos, tačiau neįprastas siužetas viską išlygina, nes filmas balansuoja tarp realybės ir fantazijos ašmenų ir bando atskleisti asmens individualybę ir žmogaus dvasios skirtybes. Filme nemažai iš vėžių išmušančių meilės ir lyčių kryžminimų, Lotė įsimyli Maksimą ir jos bendrauja per Malkovičiaus kūną. Iš esmės yra ir nemažai keisto humoro ir mūsų visuomenėje nusistovėjusius standartus iškreiptų dalykų – mažo aukšto biuras, portalas ir kiti nerealūs dalykai, kurie pateikti magiško realizmo rėmuose.

Iš tikrųjų pusę filmo net spėliojau, ar Lotė tai ta pati garsioji Cameron Diaz? Nes po tokiomis kudlomis lyg ir švietė keistai atpažįstami skruostai ir akytės, bet iki galo nebuvau tikras, kol filmo pabaigoje nepamačiau užrašo – Cameron Diaz, išties, filme atrodė kaip urvinė moteris. Keisto ir nestandartinio žmogaus tipažas yra pagrindinis filmo koziris, mat tokie žmonės dažniausiai kapitalistiniame pasaulyje turi asocialų vaidmenį dėl savo nemokėjimo pritapti prie racionalaus ir greitai mąstančio pasaulio – marionetininkas bei egzotiškų gyvūnų augintoja. Keisto ir nepaaiškinamo pasaulio raiška analizuoja mūsų beprotiško ir chaotiško pasaulio ryšį su žmogaus pasąmone. Filmas turėtų patikti tiems, kurie iš filmo tikisi kažkokios originalesnės idėjos, kuriems humoras suderintas su žmogaus tragedija.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 7.8 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marija Antuanetė" / "Marie Antoinette"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Marija Antuanetė“ (Marie Antoinette) (2006 m.). Taigi dar vienas Sofios Coppolos filmas su jos žvaigždute Kirsten Dunst, kuri 1999 – aisiais pasirodė šios režisierės režisuotame filme „Jaunosios savižudės“. Iš esmės tai sunkiai sulyginami filmai savo tematika, vienas bylinėja paauglišką pasaulėlį, o kitas nušviečią istorinę epochą. Mariją Antuanetę teko girdėti per istorijos pamokas, o galvoje išliko tik du faktai, kad buvo garsi Prancūzijos karalienė ir kad jai nukirto galvą, tad susidomėjau ir filmu ne tiek kaip menine produkcija, kiek norėjosi labiau pasidomėti pačia Antuanetės personalija.

Iš esmės filmas man patiko, pakankamai manieringas barokas, o gal rokokas – niekaip neskiriu šių dviejų epochos skirtybių, kai veiksmas rutuliojasi Prancūzijoje, nesvarbu. Filme užfiksuotos manieros kėlė ir šypseną, ir gailestį tuometiniams žmonėms, kurie turėjo išprotėti nuo tokio gyvenimo, kur kiekviename žingsnyje buvo reikalaujama etiketo. Šiaip galvojau, kad bus daugiau atskleista Marijos Antuanetės vidinė savijauta, kitaip pavaizduotos Versalio rūmų intrigos, tačiau viskas, neskaitant visų etiketų, viskas atrodė ganėtinai lengva, na, taip pat neskaitant to, kad Antuanetės tikslas – susilaukti sūnaus ir sujungti Austrijos ir Prancūzijos draugystę, bet puritoniškasis ir drovusis vyras Liudvikas Augustas pavaizduotas toks drovus, kad šis perdėm šiais laikais turėtų išgerti litrus degtinės, kad užvirstų ant bobos, atsiprašant už termeniją.

Šiaip nustebino ir tokios scenos, kaip viešas gimdymas prie visų dvariškių ir pamačiau, kaip iš tikrųjų kine realizuotas posakis „karalius mirė, tegyvuoja karalius“, pastaroji situacija atrodė itin makabriška. Galiu pasakyti, kad praleidau prie filmo visai smagiai laiką, kažko itin labai ypatingo nesitikėjau, nes kažką sukurti ypatingesnio su kostiuminėmis dramomis sunkoka, juolab, kad prieš pusmetį mačiau „Hercogienę“, o ir seniau pasitaikydavo vienas kitas panašaus tipažo filmas. Mėgstantiems tokius filmus, manau, kad turėtų patikti, o ir Kirsten Dunst keistai tiko šiam vaidmeniui – blyški, šviesiaplaukė ir mėlynakė, itin apvalaus veiduko, bet visgi man asmeniškai, kuriant istorinę biografinę dramą, pasigedau daugiau pačios Marijos Antuanetės, gal man per mažai kančios būta jos personaže, nežinau, tačiau kartais atrodydavo, kad kostiumai ir etiketo demonstravimai užgožė pačią asmenybę. Dar vienas pastebėjimas – keistai pasirinktas garso takelis, tokiai epochai elektrinės gitaros ir šiuolaikinės dainos, o ne smuikas ir Vivaldis, itin keistas ir drąsus eksperimentas. Žinoma, tikėjausi pamatyti ir sceną, kaip lekia karalienės galva nuo kaladės, bet Coppola neužkibo ant šio saldaus kabliuko ir neketino mums demonstruoti drastiškų scenų. Tiesa, filmas filmuotas tikrame Versalyje, režisierė gavo išskirtinį leidimą, tad vien dėl ekskursijos po rūmus gal verta pamatyti filmą.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis:  65/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Černobylio mūšis" / "The Battel of Chernobyl"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti kino filmą „Černobylio mūšis“ (The Battle of Chernobyl) (2006 m.) – tai  prancūzų dokumentinis filmas, kuris pasakoja tikrąją (ar tikrai?) Černobylio atominės elektrinės katastrofos, kurį įvyko 1986 – aisiais, istoriją. Iš tikrųjų filmą dar jo nematęs vertinau skeptiškai, bet nebuvo ką veikti pirmadienio vakarą, tai sakau pasižiūrėsiu per LRT televiziją rodomą dokumentinį istorinės tematikos filmą, apie mūsų visą žmoniją sukrėtusią katastrofą.

1986 – aisiais tuometinėje Sovietų Sąjungoje, kurioje toks dalykas kaip seksas nė neegzistavo, viskas buvo gražu ir tobula, įvyko viena didžiausių katastrofų žmonijos istorijoje – sprogo atominė Černobylio elektrinė. Filme pateikiami kai kurie faktai išties šokiruoja. Sovietų Sąjungą į tikros radiacijos pragarą pasiuntė apie pusę milijono žmonių iš visos Europos Sąjungos. Nepaprastai įdomi istorija apie tai, kaip buvo užglaistomi Černobylio padariniai ir tikriausiai niekas nė nežino, kad jei ne kruvinas šachtininkų darbas, tai po Černobylio susikaupęs vandens ir radiacijos slėgis galėjo sukelti antrą sprogimą – tūkstančius kartų didesnį sprogimą, kuris praktiškai būtų, tiesiogine ta žodžio prasme, nunešęs pusę Europos į dausas, galgi net ir mūsų mylimą ir kartu peikiamą Lietuvėlę.

Filmas šiek tiek dvelkia sensacingosios dokumentikos žanru, tačiau autentiški kadrai iš tų ligoninių ir tų laikų, kai įvyko didžioji tragedija, nepalieka abejingo žmogaus, ypač dar likusių gyvų žmonių liudijimai. Nemažai kalbama ir apie vėžinius susirgimus, nes dauguma dalyvavusių Černobylio mūšio operacijoje per 20 metų susirgo įvairiomis vėžinėmis ir genetinėmis ligomis. Apskaičiuota, kad jau 30 tūkstančių žmonių, kurie prisidėjo gelbstint Černobylį, jau yra išėjusių Anapilin nuo vėžinės ligos. Iš tikrųjų, bent jau man, buvo įdomu stebėti, kaip buvo gelbstimi žmonės, kaip jie buvo išvežami iš miesto ir kaip radiaciją į atmosferą metantį Černobylį ištisus mėnesius bandoma apvilgti švino karstu. Ir iš tiesų, kai kurie kadrai, kai žmonės lenda į super pavojingą aplinką, kad per 45 sekundes su kastuvų pakeltų kelias šiukšleles ir bėgtų keistis su kolega, primena vaidybinį filmą apie povandeninį laivą „K-19“ ir net Tarkovskio „Stalklerį“.

Kokia pavojinga misiją atliko žmonės ir kokios didžiulės katastrofos buvo išvengta, galite tik sužinoti pažiūrėję šį filmą. Aš tikiu, kad su Joponijos Fukušimos elektrine buvo kur kas paprasčiau, kadangi žmonija jau turėjo patirties, jie jau žinojo spinduliuotės pavojingumą ir tai, kaip su ja reikėtų kovoti. Kad ir kaip ten bebūtų, po filmo norisi pareikšti, kad visos šalys kuo greičiau užsidarytų atomines elektrines, kad daugiau nebekiltų panašių katastrofų, bet toli gražu, kad tai rūpėtų politikai ir energetikos ištroškusiems plėšrūnams – Baltarusija prie Vilniaus jau statosi atominę, Kaliningradas taip pat statosi sau, Lenkija irgi mūsų pašonėje svajoja apie atominę, o ir pati Lietuva galvoja apie naują atominę Visagine... Pamirštame savo ir aplinkos saugumą bei pusiausvyrą. Pasakyčiau, nežaiskite su dideliais degtukais, bet kas manęs, žemės kurmio, paklausys?

Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 8.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Aš čia buvau

Sveiki visi,

Kai manęs čia nebebus, būsiu kažkur kitur. Kažkur... sunkiai apibrėžiama sąvoka. Kur esi Tu? Namuose? Svečiuose? Kur Tavo vieta šiame Pasaulyje? Kai pagalvoji, kad esi kažkur, kad viskas taip laikina, supranti, kad esi niekur. Kažkur nulyje, amplitudės viduryje, akies mirktelėjime, lūpų praskleidime, tarp kančios ir laimės. Kažkur.

Kad ir kur Jūsų kelias benusidriektų, jis visgi kažkur yra, ir tas kažkur teikia sotumo jausmą, kad vis tiek nebus taip, kad kažkur neturėsi pasidėti, net ir turtingiausias pasaulio žmogus gali būti ramus, nes jis pasąmonėje žino, kad vis tiek pranyks. Jei tektų gyventi amžinai, o dievai su deivėmis, pavargčiau, jau dabar pavargstu. Pavargčiau būti tas pats, be galimybės numirti ir atgimti, amžinai tas pats ir dar kažkur... 

Norėjau kažkada parašyti autobiografinį kūrinį pavadinimu „Aš čia buvau“. Parašyti sau ir pažiūrėti, kiek galiu su savimi būti atviras. Turėčiau kažką pasakyti daugiau nei „Aš čia buvau“, bet visa tai neturi prasmės, nes viskas užsimirštama ir tik mūsų sielose lieka tos nelengvos pamokos, išmoktos gyvenant kažkur ir tarp kažkokių.

Aš čia buvau, aš čia buvau, aš čia buvau...

Palieku Jums šį puslapį su savo senais įrašais apie tai, kad buvau, nes nebeturėsiu fizinių galimybių daugiau rašyti šio puslapio. Tad... bent jau gera išeinant žinoti, kad aš čia buvau.

Jūsų Maištinga Siela

Darbas jaunimui. Kodėl sunku jaunimui susirasti darbo?

Sveiki,

Kodėl jaunimas negali susirasti darbo Lietuvoje? Susidūriau su šiuo sunkumu, o internetiniai straipsniai visi spiegia, kad jaunimas neturi darbo arba jo turi labai daug – žodžiu, visi su savo nuomonėmis, pasakysiu ir aš savąją ir pasidalysiu patirtimi. Vienas emigrantas lietuvis, na, jau karjerą šiokią tokią padaręs Vokietijoje prieš gerus metus juokėsi iš mūsų žalių lietuvių jaunimo būrio, kurie neturi patirties ir nori įsidarbinti. Šiandien jau kelinta para sėdžiu ir baladojuosi su CV (gyvenimo aprašymais) besiuntinėdamas ir beskambindamas į įvairias darbo vietas. Aišku, niekas net neklausia, ar turi diplomą, ar neturi – niekam tai nerūpi, tavo artas metas universitete labai gerai tiks užpakaliui nusivalyti, bent jau dėl to buvo verta mokytis. Esmė – ar turite darbo patirties? Neturiu! Iš kur Tu ją, bomželi jaunas, turėsi, jei niekas jos nesuteikia!? Juokėsi iš manęs tas lietuvių vokietukas. Sako – tik Lietuvoje gali būti tokia padėtis pro ašaras.

Įvairios įmonės ir organizacijos, kurioms reikia darbo, kad ir pačiai valytojai – reikalavimas vienas – darbo patirtis bent vieneri metai. Net pradedančioji valytoja turi turėti darbo patirties. Iš kur ta tendencija ir tinginystė atėjo neapmokyti žmogaus? Juk žmogus negimė iškart, kad mokėtų naudotis kasos aparatu ir neišlindo iš gimdos su latekso pirštinėm ir valymo priemonėmis. Toks jausmas, kad darbdaviai tiesiog tingi, jiems reikia gero darbinio arklio, kuris greitai ir veiksmingai pakeistų benusibaigiantį seną kuiną ratuose. Pagrindinė mano problema ir yra, kad visus mano darbus nušluoja atėję žmonės, kurie turi bent gramą patirties, o man belieka tik tikėtis, kad darbas iš dangaus nukris ir Dievas padės, bet...

...bet mes visi puikiai žinome, kad taip nenutiks. Taigi kokias problemas kelia šitokia situacija? Didelė jaunų žmonių bedarbystė, o nepasitikėjimas naujokais kelia dar ir kitą problemą – Lietuva pasidaro žentų kraštas. Ne paslaptis, kad darbus gauna visi giminaičiai ir draugai apie kokį nors riebesnį rangą užimantį asmenį. Pats esu neįtikėtinų dalykų liudininkas ir galiu pasakyti, kad aukštesnieji postai yra dažniausiai neiškovojami, o padovanojami. Jeigu neturi gero tėtuko, dėduko, kuris maltųsi versliuke ar Seime, tada gali dairytis tik paprastų darbų sąrašuose, o ten visi keliai užmūryti, nes esi žalias ir neturi patirties. Ir ką tai duoda? Tai duoda tai, kad jaunimas užsimerkęs perka bilietus į Vakarus ir emigruoja. Juos išstumia ne tik valstybė, bet ir patys darbdaviai. Sakau, emigruos žmonės tol, kol Lietuvoje liks tik tiek žmonių, kiek reikia, kad visi būtų sotūs ir dirbtų darbus.

Labai geras pavyzdys. Vienas toks studenčiokas, lietuvis ėjo Londone gatve ir ant prabangaus viešbučio rado skelbimą, kad čia reikalingas padavėjas. O padavėjas tokiame viešbutyje, kurių žvaigždučių neturi net Lietuva, sau užsuko ir gavo darbą, apvilko jį smokingu ir pradėjo dirbti. Lietuvį nuo gatvės! O čia, mano mama norėjo įsidarbinti indų plovėja eilinėje picerijoje, tai cirkas be pabaigos – kažkokie turai, etapai, pokalbiai, provokacijos, psichologinis spaudimas, motyvacijos melžimas, net juokinga, atrodo, kad dirbtų kokiame FTB ar slaptųjų failų būstinėje. Atsipeikėkite, čia gi tik indų plovėja! Londone lietuvį nuo gatvės paėmė dirbti prabangus viešbutis! Galima sakyti, tai atsitiktinumas, bet aš tuo netikiu, nes tai aiškiai rodo mūsų visų Lietuvoje gyvenančių žmonių padėtį. Daugiau nieko nebeturiu pridurti.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Mano vaivorų naktys" / "My Blueberry nights""

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Mano vaivorų naktys“ (My Blueberty Nights) (2007 m.). Dar vienas „Kino pavasario“ perliukas jau daugel kartų rodytas ir „Skalvijoje“ po festivalio. Ilgai vengiau šio filmo, nes bijojau, kad jis vėl obliuos meilės lentą, o ji ir tai jau nuobliuota iki skausmo, kad net darosi nebeįdomu, tačiau visgi po šitiek metų prisiverčiau antrą valandą nakties įsijungti šį filmą – ačiū mano nemigai! Ir patyriau beveik katarsį, nes filmas pasirodė puikus, tuoj paaiškinsiu kodėl.

„Mano vaivorų naktys“, nežinau, kodėl lietuviai pasirinko versti „vaivoras“, nors uogos spalva gal ir panaši, bet mano skurdžiomis anglų žiniomis blueberry yra mėlynė, bet jūs suprantate, kaip dviprasmiškai skamba mums „Mano mėlynių naktys“, dar pagalvos, kad kažkas kažką per naktis tranko ir daužo. Nieko panašaus. Filmas neįtikėtinai turiningas, tėknus, puikus garso takelis, paprasta, bet iki širdies miela istorija, kuri kalba apie meilę gydančiai, pozityviai, neforsuodamas apie nelaimingos meilės skaudulius ir sopulius. Filme iš esmės nėra nieko šokiruojančio, nieko per daug intriguojančio ir gniaužiančio kvapo, bet būtent tas lengvumas sunkume, paprastumas nepaprastume, subtilumas ir pavergė mane. Gerai, nesitikėjau, kad filmas bus tokio mano skonio ir mane papirks.

Ryškiausia šiame filme, mano galva, buvo Natalie Portman, kuri sukūrė antraeilį aistringos lošėjos vaidmenį. Personažas man pasirodė labai charakteringas, toks aistringas ir rizikingas, tačiau juk mes žinome, kad visokius aistruolius vaidinti yra kur kas paprasčiau nei geros mergaitės kailį, kas ir buvo pagrindinė veikėja Elizebeta. Per visą filmą žiauriai norėjau to skanaus vaivorų (mėlynių) pyrago su ledais. Tų raktų istorijos, tiek subtilus naktiniai susitikinėjimai jaukioje kavinukėje ir šiaip, tokia miela filmo atmosfera, tokia gyvenimiška, kad pagalvoji – va jezus, juk ir tu norėtum taip gyventi, taip susipažinti, taip kalbėti, taip mylėti, taip jausti, taip suprasti, taip rizikuoti... Realybė kitokia, tačiau, ačiū Dievui, mes bent turime istorijas, siužetus ir filmus.

Neslėpsiu, man labai patiko šis filmas savo stilistika, aktoriais, pasakojimo pobūdžiu, muzika. Labai tinka žiūrėti naktį, vienam, prie žaliosios arbatos puodelio, trokštant iš personažo lėkščių bent kiek grybštelt ledų ir pyrago. Rekomenduoju gero, jausmingo, bet ne perdėtai saldaus, nebanalaus filmo mėgėjams.

Ir pabaigai, vieną mintis, pasakyta per filmą: „Kartais mes pasikliaujame žmonėmis kaip veidrodžiu, kuris charakterizuoja ir pasako mums, kas mes tokie. Su kiekvienu atspindžiu pradedu vis labiau pamėgti save.“

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 52/100
IMDb: 6.7 

 

Jūsų Maištinga Siela,