Filmas: "Akvariumas" / "Fish tank"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Akvariumas“ (Fish Tank) (2009 m.). Na, britų režisierė Andrea Arnold yra tikriausiai viena labiausiai laukiamų nuolatinių viešnių Kanų kino festivalyje, pastaroji dėl to, kad yra retas reiškinys – REŽISIERĖ MOTERIS. Moterų režisierių gretos gan menkos, o juo labiau tokios, kurios būtų ne tik pripažintos, bet ir atitinkamai apdovanotos. Filmas „Akvariumas“ šiame festivalyje gavo žiūri prizą ir nepraėjo pro šalį, tad nutariau ir aš pasidomėti ir pažiūrėti šios režisierės darbą.

Ir iš tikrųjų, filmas pakankamai įtaigiai įdomus. Pavadinčiau ja socialine šeimos drama, kurioje 15 metų mergina, svajojanti šokti, namuose yra lygiavertė su pasileidėle motina. Kur nusirita vaikai, kai šiems motinos nėra pavyzdys? Kaip išgyventi, kai nuolat tave engia kvartalo paaugliai ir tavimi visi šlykštisi, tačiau turi svajonę? O kai į tave atkreipia kur kas vyresnis motinos naujas žaisliukas, gali ir iš vis apsalti nuo laimės... Įdomu tai, kad Mią suvaidinusi aktorė Katie Jarvis pati yra augusi panašioje socialinėje aplinkoje ir 16 metų pagimdžiusi vaiką, o vaidina tikrai įtikinamai, žinoma, stipri režisūra visa tai išryškina.

Filme švysteli jau iškili britų žvaigždė – Michael Fassbender, kurį lengvai jau atpažįstame iš filmų „Gėda“ bei „Alkis“. Jam šis vaidmuo, sakyčiau, labai jau tiko, o ir pats jau baisiai žavus, merginoms vilioti ir gundyti tinka. Tenka pripažinti, kad personažas Mia, kuri svajoja apie šokius – šoka siaubingai, bet negi niekas iš aplinkinių jai to nepasakė? Siaubas. Šiaip, galiu pasakyti, kad filmui paimti socialinę terpę ir pavaizduoti ją mažų mažiausiai netobulą jau yra neblogo filmo garantas. Nepasakyčiau, kad filmas yra stulbinamas, tačiau pažiūrėjau su šiokiu tokiu jauduliu ir susidomėjimu. Aišku, kai kurie dalykai buvo nei šis, nei tas, pvz. kam ta mirštanti kumelė? Ar tai simbolis? Ji turėjo kažką pasakyti apie jaunos merginos jausmus? Nežinau... Filmas, manau, daugeliui patiks kino gurmanų, paprastiems žiūrovams jis gali pasirodyti truputį „lėtokas“, bet žiūrėti ir jie gali, nes socialinės temos ir gyvenimas tose terpėse visada jaudins žiūrovą ir mels iš jo graudulį ir gailestingumą.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Liusija ir seksas" / "Lucia y el sexo" / "Sex and Lucia"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti ilgai mano sąrašuose „sėdėjusį“ ispanų filmą „Liusija ir seksas“ (Lucia y El Sexo / Sex and Lucia) (2001 m.). Ganėtinai senas ispanų filmas, tačiau nesenas tikriems kino gurmanams. Julio Medem yra vienas puikiausių kino genijų – man. Ir tai yra trečiasis jo darbas, kurį man teko pamatyti – „Maištingoji Ana“ (2007 m.), „Kambarys Romoje“ (2010 m.). Na, iš tikrųjų visada susilydau bežiūrėdamas Julio Medem darbus – jie puikūs! Prisodrinti ypatingos erotikos, o „Liusija ir seksas“ yra tikrai pilnas nuogybių – gražių, nebanalių, meniškai ir dvasiškai užpildytų nuogybių. Nežinau kito režisieriaus, kuris per aistrą parodytų tiek daug įdomios, intriguojančios ir prikaustančios žmogiškosios gelmės. Sakau jums, tai ne koks Tinto Brasas! 

Filmo fabula, kaip ir buvo galima tikėtis iš J. Medem‘o, yra paženklinta mistikos – rašytojas, kuris gyvena realiame gyvenime ir užmezga intymius santykius su tik iš pirmo žvilgsnio lengvabūde Liusija, pamažu persikelia gyventi į savo rašomos knygos pasaulį, pamažu personažai ima maišytis ir iš jo asmeninio gyvenimo ir knygos gyvenimo lipdosi susikryžminęs gyvenimas, kurių herojai susiduria vienas su kitu ir paaiškėja, kuo baigiasi paslaptingas rašytojo Lorenzo dingimas.

Praėjus 5 minutėms filmui, jau neabejojau, kad filmas mane, švelniai tariant, užves. Žiūrėjau tas erotines žaidimo scenas ir pagalvojau, kokie nuostabūs vyro ir moters santykiai, koks nuostabus yra seksualinis potraukis ir koks jis svarbus mūsų gyvenime, ir kaip jį, aišku, reikia išnaudoti. Reiktų parašyti visai atskirą knygą apie J. Medem personažų laisvo pasaulio ir laisvo gyvenimo išjautimą – tai visiškas „atsikabinimas“ nuo mums įprastų ir kaustančių dorybių kaip kuklumas, racionalumas, pastovumas, religinis užsiangažavimas, atsargumas, visuomenės normos, vertybės, nuostatos – viskas eina velniop, kai įsijungi Medem filmą, personažai man visada yra įkvepiantys, skaudūs, pilni aistros ir kartu nuostabaus laisvės potyrio. Žiūri ir galvoji, kad gyvenimas iš tikrųjų yra nesibaigiantis stebuklas, tik reikia jį gyventi kaip Julio Medem personažai.

Garsūs ispanų aktoriai garantuoja aukšto pilotažo vaidybą, režisūra – ar apie ją dar galima ką nors pasakyti? Man patinka tokie filmai, kurie nepasako visko iki galo, gal net nesuvokiami paprastu protu iki galo, juose ir filosofijos, ir meilės, ir klausimų, daugiavariančiai atsakymai, mįslės – visa tai sumaišius galima nulipdyti tai, ką vadinu pojūčių filmu. Tokį kiną reikia mėgti, tokį kiną reikia prisijaukinti, kitaip nieko nebus.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 65/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Beždžionių planetos sukilimas" / "Rise of the Planet of the Apes"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti jau daugeliui kam matytą kino filmą „Beždžionių planetos sukilimą“ (Rise of the planet of the apes) (2011 m.), pastarasis vertinamas kaip vienu sėkmingiausiu ir geriausiu komerciniu filmu praėjusiais metais. Na, man pasitaikė proga pažiūrėti visai neseniai ir galiu pasakyti, kad naktinis seansas praėjo gan įdomiai ir pakankamai įtemptai. Tiesa, nesu matęs ankstesnių filmo dalių ir versijų, tad negaliu lyginti, kuo šis filmas originalesnis ir įdomesnis, tačiau iš to, ką mačiau, man paliko ganėtinai neblogą įspūdį.

Na, šis filmas visų pirma skirtas plačiajai auditorijai ir iš jo tikėjausi didelių specialiųjų efektų ir didelių reginių, bet pasirodo, kad filmas visgi labiau susitelkia į pačią istorijos esmę ir pasakojimą – kiek toli gali nueiti neatsakingi žmonių eksperimentai su gyvūnais? Filmas pateikia mums visai nežinomą mokslininkų pusę, juk ir dabar negalime įsivaizduoti, kiek visokiausiuose laboratorijose yra uždaryta gyvūnų, kaip jie kankinasi nuo visokiausių vaistų... Filmo esmė labai paprasta – pakankamai holivudiškai „perbėgti per žmogaus širdį“, sukelti jam gailestį dėl gyvūnų. Tokių filmų Holivudas yra pažėręs begalės, jau vien tokių kaip „Palikti sniegynuose“, „Gimusi laisva“, „Hačiko“ ir kitos istorijos. Kuo ši skiriasi? Tik tuo, sakyčiau, kad filmas prisodrintas specialiųjų efektų, ypač filmui persiritus į antrąją pusę. Nepaisant paprastų ir akivaizdžių kūrėjų „kabliukų“, man filmas patiko, nes užkibau, išlaikė įdomumą ir įtampą, norėjosi sekti iki pabaigos ir sužinoti, kuo viskas pasibaigs. 

Šiaip manau, kad filmas pakankamai įtaigus ir vykęs, turint galvoje, kad juosta neatrodo pigaus biudžeto, o juk su pilnomis kišenėmis galima nusiristi labai žemai. Aišku, kai kurie dalykai atrodė, švelniai tariant, pavalkioti – tyrimo bazės, meilės istorija vos ne „copie paste“ iš „101 Dalmantinas“ ir kitų filmų šablonai ir t.t. Įvairių klišių lipdinys su neblogai ištransliuotu pasakojimu, manau, vis tiek nepaliks daugelių abejingų. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 68/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Laukinis Bilas" / "Wild Bill"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti britų kino juostą „Laukinis Bilas“ (Wild Bill) (2011 m.). Vien pažiūrėjęs į šį geltoną ir kovingai nusiteikusią kino afišą, nebūčiau niekaip žiūrėjęs šio filmo – per daug atrodo agresyviai ir primena visokius gatvinius – kovinius išsišokėlius, tačiau neapsirikite – plakatas pakankamai apgaulingas. Žinote, va, šis filmas man patiko, nors nepasakyčiau, kad labai jau išskirtinis kino industrijoje filmas, tačiau pakankamai neprasta juosta naujų filmų rinkoje. 

Pakankamai įdomus ir įtaigus siužetas – liktinai paleistas tėvas grįžta po 8 metų į namus ir randa paauglį sūnų besirūpinantį jaunėliu, pastarasis įsipainioja į vietinius kriminalus. Vyrukas paleistas liktinai, o tai reiškia, jei jis įsivels nors į menkiausią kriminalą, jis grįš į kalėjimą... Stebėdamas sūnaitėlius, jis pamažu bando vėl susigrąžinti šeimą, tačiau tenka juos apginti nuo vietinių narkotikų prekeivių... Pati mintis pakankamai holivudiška – parodyti šeimos vertybių svarbą ir pasiaukojimą. Gražu, pakankamai jausminga – sunkaus gyvenimo terpėje mezgasi tikrosios žmogiškumo užuomazgos. Įtikinama aktorių vaidyba, pakankamai stipri režisūra, neblogas emocinis užtaisas, sakytum, kad filmui daugiau nieko ir nereikia. Pasigedau nebent dar truputį originalumo, tačiau visai neblogai priimu filmo užmanytą idėją ir jauseną. Man asmeniškai tiko ir patiko, buvo pakankamai įtempta, išlaikytas susidomėjimas šeimos tragedija, Bilo personažu ir vaikais, pateiktas tamsus ir apniukęs Londonas, besiruošiantis Olimpinėms žaidynėms statybų įkarštyje...

Aišku, pabaiga, kuri buvo lyg ir dvejonėse, visgi pasibaigė tuo, kaip buvo nujausta dar tik filmo pradžioje, o gaila, galėjo ką nors kito sugalvoti... Bet tiek to. Žodžiu, neprastas filmas kiekvienam.

Įvertinimas: 8/10
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Mes turime popiežių" / "Habemus Papam" / "We Have a Pope"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Mes turime popiežių“ (Habemus Papam / We have a Pope) (2011 m.). Šiemet buvo keistų nusiskundimų, kad tarptautiniame kino festivalyje šiemet nebuvo nė vieno itališko filmo. Jeigu būtų atėję į šį festivalį itališki filmai tokie kaip „Mes turime popiežių“, tai gal tada iš vis geriau nesirodo ir nesiafišuoja. Šiaip su Nanni Moretti jau buvau susidūręs filme „Sūnaus kambarys“ (2001 m.), kuris man atrodė ne itin simpatiškai, tačiau „Mes turime popiežių“, mano galva, pasirodė dar prasčiau. 

Šiaip sakyti lyg ir nieko negaliu. Siužetas iš tikrųjų pakankamai intriguojantis – po senojo popiežiaus mirties vyksta nauja konklava, o išrinktas naujasis popiežius turi perlipti per savo abejones, baimes, įsipareigojimus bei savo misijos dvejones. Įdomus siužetas tapo vidutinišku dėl abejotinai prasto išrealizavimo. Filmas yra dramos ir komedijos mišinys – savitas, sakytum, gal itališkas... Nes šiek tiek keista žiūrėti į visus arkivyskupus, kurie pradeda nuobodžiauti po konklavos, netgi imasi žaisti tinklinį uždarame Vatikano kiemelyje, kol tikrasis popiežius bando įveikti savo baimes. Džiugu tai, kad humoras nebuvo labai jau subanalintas, viskas lyg ir išlaikyta savotiškame lygyje, tačiau manęs nejaudino, neįkvėpė ir netgi, sakyčiau, truputėli nuvylė...

Nežinau, kam galėčiau rekomenduoti šią juostą, nors ji gal ir nėra prasta, tačiau žinau tik vieną – yra tikrai daug įdomesnių ir vertingesnių kino juostų už šią. Nei pasimėgavau, nei per daug nusivyliau – toks nepasisotinusio, tik vos lyžtelėjimo jausmas ir, deja, jis man nepatinka.

Įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com