Ar yra žmogui vieta šiam pasaulyje? Ar aš sapnuoju?

Sveiki,

Yra toks toks šešėlis, kuris juodesnis už kitus šešėlius. Taip būna ir sode, kai obels šešėlį užkloja kriaušės šešėlį, kai šakos negali apsikabinti, juos apkabina kažkokia nepaaiškinama metafizinė būtis, kažkas, kas neapčiuopiama, akimis nepamatoma arba nepajaučiama vien lekiančiu protu ant kasdienybės ratų. Atskiri medžiai, bet kažkur palei žemę, vakarui bėgant į horizontą, atsiranda keistas sąlytis. Kas žino, gal jie šaknimis jau seniai susiraizgę ir įsimylėję. Tebūnie šaknys jų siela, o kas virš žemės tik materija, žmogaus kūnas ir kraujas, ir tebūnie šešėlis pavadintas ilgesys. Manęs neapleidžia įsitikinimas, kad sielos bendrauja kitaip nei mes realybėje.

Kasmet, rudeniui atėjus, mane užplūsta keistas mirties dvelksmas. Nežinau, gal dėl to, kad vėlyvą rudenį močiutė pasimirė, o gal dėl to, kad pats truputį apmirštu nuo minčių ir laukiu kažkokio įšąlo, bet įšalo kartu ir nelaukiu, nes negaliu pakęsti nei vėsumos, nei stagnacijos, nei statikos, bet kaipgi be jos?

Vakar kalbėjau per telefoną su seniai bematytu draugu ir... Abu jutome rudenį. Savaip. Jam irgi šalta, atrodė truputį užkimęs. Gripai beldžias į uostamiesčio duris – skiepytis ar ignoruoti, nes į skiepus žiūriu žvairom. Nežinau, rudenį sunku kažkuo bepasitikėti, o pasitikėjimo čia reikia labiausiai. Labiausiai reikia laikytis už pamato, kad nenupūstų egzistenciniai vėjai, nenuneštų kur nors į krantines, neprispaustų prie trečio aukšto langų ir iš vis... apie ką aš čia? Ak, apie tai, kad žmogus neturi vietos pasaulyje, kad ir kur jis beeitų ir ką bedarytų. Argi tai tikra? Argi taip būna?

Kažkur prabėgomis perskaičiau, kad realybėje reikia nuolat klausti savęs, ar aš sapnuoju, ar aš nemiegu vien tam, kad galėtume sapne to paklausti neįtikinamą akimirką. Jau kuris laikas taip ir darau. Kvaila, net ne dėl to, kad atsidūręs sapne susivokčiau, jog sapnuoju ir galėčiau kontroliuoti įvykius, (nors kartą man tai ir pavyko), bet todėl, kad atsibusčiau iš šios realybės, kurioje nei vietos, nei žmonių aš nepažįstų, o labiausiai nepažįstu savęs.

Argi taip būna? Argi tai tikra?

Jūsų Maištinga Siela

Vilko valandos - švytuoklės efektas

Sveiki,

Vakar pro šešto aukšto daugiabutį stebėjau uostamiesčio iškeltus kranus ir žiūrėjau, kaip sunkūs debesys užklojo giedrumą. Kaip po truputį įsijungė miesto lempos, švyturiai, reklaminės iškabos ir ilgai negalėjau užmigti. Kamavausi. Kaip visada kapsčiausi praeityje ir neigiau dabartį, o ateities iš vis nenorėjau pripažinti ir slėpiausi giliai kažkur už veidrodžio, kitapus minčių ir proto.

Kada gyvenimas yra vertas žmogaus man klausimų šia tema nebekyla. Regis, šis Alberto Camus iškeltas klausimas manęs nebegąsdina, aš jį suvirškinau ir apverčiau aukštyn kojom – kada tu vertas, žmogau, gyvenimo?

Jutau, kaip bežiūrint į tas šviesas nutolau nuo šio miesto, žmonių ir viskas, kas mus jungia. Jie verti – aš nelabai. O gal iš vis nieko nevertas? Į mane pamažu ėmė tikšti keisti cianido lašai ir graužti diafragmą, o gal labiau, metafizikai išsireiškus, sąžinės būgną? Nežinau. Būna akimirkų, kada nieko nebežinai, esi pasiruošęs stoti pečiais ir ginti viską, ką pamažu sukuri, bet užtenka mikrosekundės viskam palūžti ir subliukšti, todėl atsisuki atgal ir viską, ką kaupi pamažu imi naikinti, o naikindamas džiaugtis, kad niekada prie to nebegrįši, nebegrįši prie tikslų ir svajonių. Bet ateina kitas rytas, uostamiesčio šviesos dingsta, ateina vaivorykštė ir saulė. Šiandien jas abi regėjau. Ir tada sunkiai sukandi dantis į krumplius ir galvoji, kad vėl reikia grįžti prie to, kas naikinta ir taip karštligiškai griauta bei pradėti iš naujo. Nepakenčiu šios klaikios būsenos. Kodėl žmonės yra kaip emocijų ir įsitikinimų švytuoklės? Kaip sustoti? Atsakymo iki šiol dar neturiu, nes valios ir pastangos taip greitai išsenka, kad lieka tik apmaudas, kuris retsykiais perauga į pyktį. Pykti ant savęs už silpnumą ir nesivaldymą.

Taip kartais gali būti. Šviesi tamsa ir tamsi šviesa.

Jūsų Maištinga Siela

Optimizmo žala - nemažesnė nei pesimizmo

Sveiki,

Svaime optimizmo perteklius ir gerų minčių bagažas gali būti žalingas. Padariau tokią išvadą dėl to, kad savo kailiu esu patyręs, kad fanatiškas blogų, negativių minčių absoliutus vengimas nuveda į aklavietę, asmenybės ir kritiškumo žlugimo. Labai atsargiai pradėjau žiūrėti į tas iš Vakarų išverstas knygas, kurios skatina teigiamą mąstymą, kad mintys yra mūsų kelrodė žvaigždė, mūsų likimas. Prisipirkę tokių knygų ir į savo galveles prisikrovę pozytyvumo galime išvis perdegti, o bet koks stresas gali tapti kaip didžiulis laužas.

Kad reikia mąstyti ir galvoti pozityviai tuo neabejoju, tačiau fanatiškumas gali privesti prie tos slinkties, kada save pradedame izoliuoti nuo realaus socialinio ir visuomeninio gyvenimo. Lygiai tas pats nutinka, kai permirkstame pesimizmo ir depresijos „voniose“. Nesakau, kad optimizmas turi vos rūsenti, jis, mano galva, turi degti, bet neperdegti. Nėrimas stačia galva į pozityvą gali baigtis pasimaudymu baseine be vandens. Sakau tai todėl, kad pats stengiausi gyventi maksimaliai optimistiškai, „mąstyti švariai“ ir vengti savo galvoje purvo ir viskas pasibaigė perdegimu bei antioptimizmo pliūpsnių atsaku.

Vidinė harmonija tėra tik optimizmo ir pesimizmo dėlionė. Nesėkmė tėra tik geras prieskonis sėkmės skoniui pajusti, todėl sakau sau, Maištinga Siela, nepersistenk liūdėdamas, lygiai taip pat ir džiaugdamasis, bet juk yra pasaulyje tokių žmonių, kurie gyvena vien kraštutinumais ir viskas, tačiau ar nuo to jie laimingesni, imdami emocijas iki dugno? Jau seniai tuo abejoju.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Peter Brook "Tuščia erdvė" / "Empty Space"

Sveiki visi,

Kartais taip jau nutinka, kad į rankas atkeliauja pačios keisčiausios knygos. Taip šįkart nutiko man, kai gavau pasiūlymą perskaityti vieno garsiausių šiuolaikinio teatro teoretikų Peter Brook „Tuščia erdvė“ veikalą, kuri pasaulyje pasirodė 1968 metais, o lietuviškas vertimas 1992 metais. Tekstą išvertė Leonas Judelevičius. Pastarasis taip pat parašė įvadinį straipsnį „Teatro vėjų pagairėje“, kuriame trumpai, bet esmingai supažindina su Peter Brook ir nupiešia jo įtaką teatrui didžiųjų mokytojų kontekste.

Tiesą sakant, niekada neskaičiau nieko panašaus, bet ši pakankamai plona knyga praturtina skurdų supratimą apie nūdienos teatrą ir jo raidą. Kodėl vieni spektakliai yra prasti, o kiti nykūs ir nuobodūs? Iki šiol vadovavausi tik savo simpatijomis ir antipatijomis, įspūdžiais ir emocijomis, o „Tuščia erdvė“ dabar tapo kaip raktas, gidas, kuris leidžia nuo šiol į teatrą ir spektaklį žiūrėti objektyviau, suvokti ir priskirti atitinkamoms teatro kryptims.

„Tuščią edvę“ skaito tikriausiai režisūros ir teatro aktoriai, studentai, nes šis veikalas yra dar nepasanęs ir, nors parašytas septintame dešimtmetyje, kuo puikiausiai tinka nūdienos teatro supratimui praplėsti. Taigi, visi kurie domisi teatru ir baidosi didžiulių ir sunkių knygų apie teatrą ir jo istoriją, siūlau griebti „Tuščią erdvę“. Suprantamu stiliumi, retsykiais kone buitiškai, bet nebanaliai parašytas tekstas su paprastais pavyzdžiais leidžia nesukant galvos suvokti ir įsivaizduoti tai, ką P. Brook norėjo pasakyti.

Pats Brook‘as yra sulaukęs nevieno kaltinimo dėl savo noro „išvalyti teatrą“, palikti tuščią teatrą, kuris netarnautų ir nelinksmintų publikos, bet padaryti teatro erdvę šventumo forumu, kur vyksta nuolatinės tiesos paieškos ir nenutrūkstantis tiek režisierių, tiek aktorių kūrybinis procesas. Brook‘as išskiria tris teatro kryptis, kurios aprašomos skirtinguose knygos skyriuose: Negyvasis teatras, Šventasis teatras, Grubusis teatras. Na, ir knygos pabaigoje „Tiesiog teatras“ autorius dalijasi savo patirtimi, praktika, kaip dirbti su aktoriais ir režisieriais, kaip sukurti kūrybinę aplinką, kaip tinkamai „dresiruoti“, ugdyti aktorių, kad šis jaustųsi gerai įvertintas, bet kartu autorius nekuria absoliutaus modelio, kadangi beveik visur pabrėžia, kad visa tai gali būti niekai, nes patyrę aktoriai ir režisieriai gali subliukšti, o naujokai spindėti talentu, tuo įrodydamas, kad talentas nėra nulietas plinas, kurį gali ištraukti ir visiems parodyti, bet jis yra kintantis, atsiveriantis ir vėl užsiveriantis dėl įvairiausių priežasčių.

NEGYVASIS TEATRAS – tai, anot Peter Brook, pats prasčiausias teatras, kuris dažniausiai yra komerciniame teatre. Kodėl jame? Dėl to, kad komercinis teatras turi savo žiūrovą, įtemptą darbo grafiką, sezonus, labai ribotas repeticijas, o skubotumas teatre nėra gerai. Šis teatras įvardijamas kaip nykus ir nuobodus teatras, kuriam trūksta gelmės, pajautimo, jame aktoriai dažniausiai būna „mirę“, kadangi nebegali kūrybiškai dirbti, ieškoti tikrosios tiesos, padaryti teatre virpėjimą, todėl „gyva idėja, forma ir požiūris tampa leisgyve“ (p. 15).

Brook‘as pažymi teatro griūvimo ir kūrimo egzistavimą vienu metu, nes tai vienas iš pačių subtiliausių menų, kuris gimsta ant scenos ir tuojau pat miršta, jis išgyvenamas, neįrašomas ir nebeišsaugojamas, todėl kaskart spektakliai išeina vis kitokie. Autorius kalba apie negyvus aktorius, kurie yra užciklinti savo vaidmenyse ir kaskart bando tik atkartoti tai, ką buvo surepetavę, todėl nebevyksta cirkuliacijos, ieškojimai. Anot autoriaus, būna negyvų ir teatro kritikų, toks kritikas vadinamas tas, kuris neturi teatro vizijos, čia pat priduria, kad kritikų blogas atsiliepimas teatrui visada į naudą, nes jį gelbsti nuo visiško dūlėjimo. Taip pat Brook‘as sako, kad dramaturgija taip pat yra merdėjanti, atvirai žavisi klasikiniais kūriniais – Čekovo, Stanislavskio, o ypač Šekspyro pjesėmis, kurie yra neišsemiamas teatro šaltinis. Prie šiuolaikinių dramaturgų iš geresnių priskiria Beketą, Brechtą.

Publikos palaikymas, apie kurį aš asmeniškai nesusimąstydavau, stulbino savo pavyzdžiais. Kiek publika, žiūrovai turi įtakos aktoriams vaidinime, tai tikriausiai prilygtu pusė spektaklio sėkmės. Mirusi publika, kuri nesupranta arba nori sukramtyto patiekalo, visada alina aktorius ir teatre negimsta šventumas...

ŠVENTASIS TEATRAS  įvardijamas kaip „Teatras, kur nematoma virsta matoma“. Kartu tai scenoje esantys spektakliai, kurie pranoksta realybę, skatina aktorius nuolat tobulėti, ieškoti tikrosios tiesos, apjungti savo asmeninę patirtį su pjese ir jos personažais. „Stipraus, aistringo jausmo dar nepakanka, nukaldinti naujai formai, kuri neštų ir skleistų savyje aktoriaus impulsus, reikia kūrybinio šuolio“ (p.50)

Anot autoriaus, vienas svarbiausių kelių į Šventąjį teatrą yra ritualas pvz.: laidotuvės, vestuvės, kraujo liejimo, batalinių kovų tirualai, bet kartu jis pažymi, kad mes nebemokame švęsti ir viską, ką geriausio dabar galime sugalvoti, apsiribojame visokiausiais dalykiniais banketais. Gilias tradicijas turi kinų teatras, kuris savyje neša šimtametes tradicijas, bet jis jau miršta ir mainosi.

Daug kalbama apie Artą (1896 – 1948) vieną žymiausių teatro teoretikų, kuris ieškojo teatre šventumo. „Jis pasitelkia fantastiką, norėdamas kažką sužinoti; jis jaučia, kad kasdienėse šnekose nėra tiesos, ir ieško tos tiesos visiškai, atrodytų, neįtikimuose dalykuose.“ (p. 52)

GRUBUSIS TEATRAS – tai liaudies teatras, kuris gimsta klojimuose, palėpėse, užkulisiuose. Toks teatras prisodrintas vulgarumo, buitinių dalykų, nešvankybių, lėbavimų ir triukšmo. Autorius jo nesmerkia ir nekritikuoja, ir net nelygina su Negyvuoju teatru, o, net keisčiausia, gretina jį su Šventuoju teatru, ir sako, kad jie daug glaudesni ir panašesni negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Čia pat jis priduria, kad didieji teatro genijai taip pat kilo iš liaudies teatro – Šekspyras, Artas, Beketas, Brechtras...

„Šventojo teatro pasaulis – tai pasaulis, kur malda yra realesnė už raugėjimą, o grubiame teatre viskas atvirkščiai. Ten riaugėjimas realus, o malda atrodytų komiška.“ (p. 70)

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad „Tuščia erdvė“, bent jau man, atvėrė neribotas teatro galimybes žiūrovams pateikti ir formuoti problemas bei idėjas. Vienas iš teatro genijų Brechtas kuria antihumaniškas dramas. Pvz. eina išprievartauta ir išniekinta mergaitė, rodos, žiūrovas jaučia jai gailestį, bet tiesiog pastatykime iš paskos jai einantį klouną ir pamatysime, kad mergaitė nebetampa nei vargšė, nei nuskriausta, nors vaidyba gali būti identiška. Teatro galia kurti skirtingus požiūrius yra begalinė ir tik režisierius ir aktoriai gali nuspręsti, ką jie iš tikrųjų savo spektakliais nori pasakyti ir pranešti žiūrovams. Išties gera knyga tiek pradedančiajam su teatru, tiek tiems, kurie tik vaikšto į teatrą. Knyga paliko nemažą žinių kraitį.

Jūsų Maištinga Siela

Jaunystė yra savaime graži

Sveiki,

Šiandien eidamas gatve pamačiau būrį paauglių. Na, tokių penkiolikmečių, kurie žiaumojo obuolius ir kulniavo smarkiai nusmukusiomis kelnėmis. Jų kojos atrodė kaip šakaliukai, rodos, tuoj perlūš kaip sūrio lazdelės. Tokie jauni ir tokie trapūs. Dievaži, ar ir aš toks kadaise buvau?

Pajutau kažkokį keistą kirminą. Nei čia pavydas, nei čia nostalgija. Bet kartu ir tai, ir tai. Padariau keistą išvadą, kad jaunystė yra savaime graži ir jaunas žmogus yra savaime gražus, kadangi jis JAUNAS. Nors ir aš pats dar nesu pagyvenęs! Oi, toli gražu... Taigi, jaunystė yra graži nepriklausomai, ar turi spuogų, ar tu raumeningas, apkūnus, turi jau didelę krūtinę ar išmanųjų telefoną. Jaunystė savaime jau yra vertybė, todėl nenuostabu, kad grožio samprata orientuojasi į jauną žmogų, nuskriaudžiant vyresnius.

Jaučiu, kad su metais jaučiu, kad nebegaliu būti tuo penkiolikmečiu apsmukusiomis kelnėmis. Keista. Su kiekviena diena mąstau vis daugiau apie laiko tėkmę savo ir kitų gyvenime. Ar tai ne senatvės požymis? Baisu.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginia Woolf "Orlandas"

Sveiki visi,

Rašytoja Virginia Woolf yra tikriausiai viena žinomiausių literatūros moterų klasikių iš XX amžiaus, o jos pavardė iš lūpų į lūpas tariama įvairiausiuose literatūros kitimo konferencijose, sueigose, diskusijose, paskaitose. Nors V. Woolf labiau gretinama prie feministinės literatūros bei gėjų ir lesbiečių meno kūrinių analizės, ji svarbi daugeliui literatūros korifėjų, o ir pati rašytoja buvo ištekėjusi, bet, kaip byloja biografai ir draugų prisiminimai, V. Woolf labiau suvokiama kaip biseksuali asmenybė, kas galbūt smarkiai įtakojo jos visą literatūrinę raidą, o ypatingai „Orlandą“.

Mes turėjome ne vieną ankstėliau išverstą V. Woolf romaną į lietuvių kalbą, tačiau nė karto „Orlando“, kuris jau šabloniškai įvardijamas kaip vienas šviesiausių šios rašytojos kūrinių. 2005 metais šį kūrinį pristatė leidykla „Alma Littera“, išleisdama seriją knygų pasteliniais viršeliais, tačiau ši leidykla, kaip ir daugelis leidyklų, kažkodėl nemėgsta tęsti gerų tradicijų ir serijoje pasirodžiusios penkios ar daugiau knygų, buvo, liaudiškai tariant, „užlaužtos“. Būtent šioje serijoje su varganu 1500 egzempliorių debiutuoja „Orlandas“, kuris originalo kalba pasirodė 1928 metais ir yra manoma, kad joje šiek tiek prisidėjo tai, kad ji būdama santuokai palaikė intymius santykius su drauge, juolab, kad angliško romano pavadinimas turi antraštė „Biografija“. Žinoma, tai galima suvokti, kaip modernistinę V. Woolf provokaciją.

Ryškus seksualumo apmąstymo tembras skamba per visą romaną, kuris atmiežtas modernizmo paraku tampa neįprastu kūriniu. Orlandas, kuris nugyvena apie 350 metų ir didžiąją gyvenimo dalį gyvenimo nugyvena kaip moteris, bet pradžioje jis pristatomas kaip vyras. Knygos veiksmas driekiasi per vienas įspūdingiausias Anglijos epochas – nuo karalienės Elžbietos laikų iki XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių. Smarkiai kintančioje terpėje gyvena Orlandas, kuris stengiasi surasti save, pasiduoda ilgiems ir neišvengiamiems savianalizės postringavimams, kurie mums patiems tampa netgi įdomūs ir, sakyčiau, keliantys ištisas virtines minčių tiek apie Virginią Woolf, tiek apie jos kuriamą personažą.

Skaitydamas knygą tikėjausi pajusti, kaip ypatingai ryškiai bėga Anglijos epochos ir kaip toje terpėje keičiasi Orlandas į Orlandą (moterį). 1992 metais režisierė Sally Potter sukūrė vaidybinį filmą tuo pačių pavadinimu, kuriame pagrindinį vaidmenį patiki Tildai Swinton, būtent šioje juostoje jaučiamas laiko bėgimas, pokyčiai, aprangos detalės, Orlando virsmas į moterį, o štai knygoje viskas pateikta kur kas subtiliau, rašytoja tik su niekinamu patosu ryškiau aprašo Viktorijos laikų epochą, kuri pasižymėjo ypatingais puritoniškumo pliūpsniais ir bet kokiu seksualumu buvo baisimasi, moterys buvo pamaldžios ir paklusnios vyrui. Virginia Woolf šį kūrinį rašė XX amžiaus trečiame dešimtmetyje, po Viktorijos epochos buvo praėję tik du dešimtmečiai, o seksualumo tabu visuomenėje būta dar su kaupu, nors modernistų menininkų rateliuose jau buvo klykaujama apie seksualinius suvaržymus ir lyčių skirstymus pagal visuomenės primetamus standartus ir mados reikalus.

Virginia Woolf „Orlandu“ apmąsto moters sampratos kitimą visuomenėje ir neslėpdama antipatijos tiek Viktorijos laikų požiūriui, tiek perdėtiems moteriškumo ir vyriškumo manieroms, bando sukryžminti vyro ir moters pradus, sakydama, kad prigimtyje kiekvienas iš mūsų yra vyras ir moteris: „Nors lytys skirtingos, bet jos susimaišiusios. Kiekviena žmogiška būtybė svyra tai vienos, tai kitos lyties link, ir dažniausiai tik drabužiai daro juos panašius į vyrą ir moterį, o giliai glūdinti lytis gali būti kita negu išorėje.“ (p. 128) Būtent per rūbus, kaip per visuomenės sukurtas dekoracijas-kaukes, o gal labiau pančius, V. Woolf regėjo ir juto esant giliai žmoguje visai ką kitą. Galbūt ir pati rašytoja jautėsi nevisai moteriška, kas dabar žino, nors žiūrint filmą „Valandos“, Woolf personažą nepavadinsi labai vyrišku.

Kitas dalykas, kas galbūt labiausiai nustebino, tai laiko menkavertiškumo jausena. Kas lieka po mūsų; mes gyvename, einame, vaikštome, o po gerų 200 metų niekas nė neatsimins, kad buvome. Orlandas, gyvendamas daugiau, nei gali žmogus fiziškai, mato besikeičiantį pasaulį ir jį tyliai ir melancholiškai aprauda, kaip kažkada raudojo savo pirmosios meilės Sašos, su kuria susipažino čiuožinėdamas ant užšalusios upės. Aprauda ir savo kūrybą, kuri kinta kartu su literatūros tendencijomis per epochas, daugelį savo kūrinių Orlandas sudegina, pasilieka tik „Ąžuolą“, jaunystėje su uždegimu parašytą trumpą kūrinuką, kuris besąs gal ir pats vertingiausias bilietas per epochas, net per 300 metų jis, o vėliau ji, nešiojasi jį kišenėje ir bando tobulinti. Galiausiai Orlandas sulaukia literatūrinės šlovės, tačiau šlovės jis jau nebenori, kaip ir nebenori ilgai geistų dalykų, nes laikas geidžiant ir trokštant praeina. „Senoji ponia Diudefan ir jos draugai be pertraukos kalbėjosi ištisus penkiasdešimt metų. O kas iš viso to liko? Gal kokie trys šmaikštūs posakiai“ (p. 134) Virginia Woolf žinojo, kokia baisi liga yra aukštuomenės dabitiškumas ir visokiausi literatų rateliai, kurie labiau priminė tuštybės mugę, o ne literatūros diskusijos. Visuomenė pilna netikrumo, sintetikos, maskarado ir netiesos, kuri pajėgi formuoti lyčių elgsenos ir sampratos madas, kurioms Orlandas iš pradžių tampa abejingas, tačiau nuo to pabėgti neįmanoma.

Orlando didžioji permaina nėra ta diena, kai jis vieną rytą po ilgo miegojimo atsikelia kaip moteris, adaptacijos laikotarpis taip pat nėra labai aiškus, nes fiziniai pokyčiai romane žaibiški, o Orlando savimonė tik laikui bėgant perpranta moteriškumo pavojus ir galią. „Ji ėmė vis kukliau, kaip įprasta moterims, vertinti savo protinius gebėjimus ir vis labiau, kaip įprasta moterims, džiaugtis savo išvaizda.“ (p 127). Kad išvaizda ne tik yra pančiai, bet ir galingas ginklas, Woolf tai suvokia, kad silpnybė gali tapti stiprybe, bet viskas tėra tik ilgas ir varginantis visuomeninis žaidimas, nes po rūbais mes esame visiškai kito pasaulio būtybės. Kitaip sakant, ne žmonės dėvi rūbus, bet rūbas dėvi žmogų ir suteikia jam tapatybės statusą.

Suvokęs Orlandas, kad yra moteris ir galiausiai priėmęs moterišką logiką, jis skverbiasi į individualią seksualumo revoliuciją, nes kaip vyras jis buvo gan geidžiamas palaidūnas, o kaip moteris – padori drovuolė, tačiau Orlanda, laikui bėgant, ima spekuliuoti savo įvaizdžiais: „Kelnių dorybingumą ji iškeitė į sijonų pagundas ir vienodai mėgavosi abiejų lyčių meile.“ (p 148) Seksualinis apetitas augo su laiku ir Orlandas galėjo rinktis vyrus ir moteris kaip „patiekalus“, kol, aišku, neatsiranda tikroji meilė. Woolf Orlandu apjungia viską, ką galima pavadinti meile – nuo seksualinių pasitenkinimų iki tyrosios meilės. Spalvingas meilių vitražas pasakojamas su humoru, skausmu ir melancholija. Viena juokingiausių ir absurdiškiausių romanų vietų, aišku, taip V. Woolf tyčiojasi iš merginimų ir manierų, yra lažybų scena, kada Orlanda su savo gerbėju laukia, kol musė nutūps ant cukraus kubelio. Aišku, lažybos – ant kurio kubelio?

Kad ir kaip ilgai analizuotume „Orlandą“ kaip androgenišką būtybę bei lyčių skirtumus bei panašumus, akivaizdu, kad laimingus mus daro ne visuomenės pripažinimas, šokant pagal jos dūdelę, bet dvasinė harmonija su savo lytine tapatybe, kuri nebūtinai turi sutapti su fiziniu kūnu. „Kuris džiugesys galingesnis? Vyro ar moters? O gal tokie patys“? (p. 105) Akivaizdu, kad Orlandas norėjo būti laimingas, kaip ir kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo to, ką nori regėti aplinkiniai.

Jūsų Maištinga Siela

Pas Mahometą ateina kalnai. Paukščių Tako galaktika virš mano stogo

Sveiki, 

Šiandien ilgai virš namo stogo stebėjau pasvirusį Paukščių Taką ir pagalvojau, kad esu namie, savoje planetoje, savoje galaktikoje ir paukščiai atskrenda ir išskrenda šiuo taku. Kasmet. Didžiulė švytinti galaktika, kuri skrieja sunkiai įsivaizduojamu greičiu, o mums atrodo, kad viskas sustingę ir cirkuliavimo nėra. Ruduo persuka Paukščių Taką savu kampu ir neužilgo ateis lygiadienis, tamsa persvers šviesos svarstykles ir dangų tamsų ir Paukščių taką matysime vis dažniau ir dažniau, vis mažiau ir mažiau užsibūsime kažkur lauke, vis mažiau ir mažiau kažkur ir kažką...

...kažkoks keistas atsisveikinimo jausmas, kai tenka išsikraustyti ir skirsti vėl kažkur kitur. Keistas dar ir dėl to, kad esu tai patyręs ir išgyvenęs, tai jau jokia naujiena, bet nuo to jausmo tik dar keisčiau, nes atpažįstu jį. Mano namai ten, kur aš esu, nuolat tai sakau, nuolat tai sau primenu ir vis tiek. Ir vis tiek apima Paukščių Tako didumo nostalgija, kad šitoks yra keistas virsmas, toks keistas prisirišimas, tokia keista prisiminimų galia, kuri įkalina tave toje akistatoje su savimi ir kažko didingo perversmu. Tai laikas, kai kalnai eina pas Mahometą. Tai laikas, kai brėži brūkšnį vienos epochos pabaigoje ir tuoj sveikinsi kitą. Perversmai dažniausiai įvyksta visame kame, tiek kūrybiniame, tiek asmeniniame gyvenime, ir dabar žinau, kad ir vėl viskas bus gerai. Juk žinot tą slaptą žinojimą, kada po ilgų bastymosi velniai žino kur, po ilgų nežinojimų, naktų, šešėlių, labirintų, pagaliau ir vėl žinai ko nori iš savęs ir pasaulio, stoja tokia aštri ir aiški akimirka, kada žinai, kur turi būti ir ką daryti. Tai neįtikėtinos akimirkos, ir ačiū dangui bei žemei už jas.

Dar Sigitas Parulskis yra pasakęs, kad meluoti galima bet kada ir bet kur, tačiau tiesos pasakymas reikalauja ypatingos akimirkos. Ir tos akimirkos ateina. Anksčiau ar vėliau nusileidžia Paukščių Tako galaktikos laipteliais ir įsikūnija tavyje. Sakoma, kad mirusieji niekur neišeina, jie pasilieka medžiuose, moters krūtyse, sėdi ant akmenų, parko suolelių, ir aš tikiu, kad tai beveik tiesa. Kalbu ne apie tuos mirusius žmones, o apie tą mirusį laiką, kuris buvo skirtas gyvenimui, o rodės, kad negyvenai, kad plaukei pro šalį kaip mirusysis. Tas laikas niekur nedingo ir tu jame tebesi kažkurioje laiko matricos dalyje, gyveni ten tas dienas, kurios jau buvo, ir kasdien jas kartoji ir kartoji, kartoji ir kartoji... Nepaliauju jausti senėjimo, o gal tai evoliucijos šalutinis poveikis, jog patirta tiek daug, o pažiūrėjus į pasą sužinai, kad patirti teks ir dar daugiau. Nežinau, dėl to ir gera, ir kartu liūdna. O ką galvoja 80 metų žmogus, kai tiek metų jau galvota?

Permainų slinkties galia kažkokia stebuklinga ir visada reikalaujanti apmąstymų, sukrečiančios refleksijos, išjudinimo, bet ji žodžiais neišreiškiama. Laiko pojūtis, gyvenimo arterijos spaudimo pjūtis – argi jis aprašomas? Ar aprašoma ta akimirka, kai pas Mahometą ateiną kalnai? Ne, brangieji, jie tiesiog išeinantys už bet kokios leksinės raiškos... 

Žinote, gyvenime yra akimirkų, kai prakeikiame kiekvieną ir visus, save ir motinas, kurios mus pagimdė, prakeikiame Dievą ir visus mylimuosius buvusius ir būsimus, bet stoja Visatoje valanda, tokia, kuri kaip atėjusi tiesa Paukščių Galaktikos takais per namo stogą, įsikūnija tavyje ir sustoja sekundės ir tada... Tada ateina minutė, kada už tą prakeiksmą atsiprašai kiekviena mažo lietaus lašelio.

Jūsų Maištinga Siela