Knyga: Vercors "Silva"

Sveiki,

Paskutiniosiomis dienomis mano galvą buvo užgulusi didžiulė ugniaplaukė lapė, taip galiu apibūdinti į lietuvių kalbą išverstą prancūzų rašytojo ir dailininko Vercors (tikras vardas Jean Brullero) romaną „Silva“ (pranc. Sylva), kuris gimtojoje šalyje pasirodė 1961 metais, o į lietuvių kalbą buvo išverstas ir pristatytas 1998 metais „Dvidešimto amžiaus aukso fondo“ knygų serijoje, kurią kadaise leido leidykla Alma Littera.

Iš tikrųjų apie šios knygos serijas nuolat kilo ir dar tebekylą diskusijų, apie jų vertimo kokybę ir t.t., tačiau aš asmeniškai vertinu visą seriją tikrai palankiai ir ketinu surinkti visas šios knygos seriją. Kol kas sekasi tikrai neblogai. Vercors romanas „Silva“ yra laikoma alegorine pasaka, sakytume, koks „Mažasis princas“, tačiau drįsčiau dėl šito pasiginčyti. Taip, kūrinys turi magiško realizmo apraiškų, bet tokį kūrinį galbūt labiau priskirčiau tai knygų nišai, kuri balansuoja tarp Maruez‘o kūrybos ir G. Orwelio, būtent „Silva“ yra ta vizija, per kurią nagrinėjami socialiniai ir prigimtiniai žmogaus klausimai, ieškoma žmogiškumo genezės.

Romanas prasideda gana neįprastai – medžioklė, skalikai vejasi lapę, kuri pavirsta moterimi. Per visą knygos liniją, vyksta labai intensyvus psichinis vystymosi procesas, kurį išgyvena Silva, jos sąmonė evoliucionuoja tūkstantmečiais, todėl romanas atrodo tarsi paralelinė gamtos ir psichologijos studijos, suvokiant visus šiandieninio žmogaus savivokos procesus. Pagrindinis herojus Bonis, kuris iš pradžių įsimyli žvėrišką Silvos prigimtį, nuolatos svarsto, kaip jis myli šią būtybę – ar kaip tėvas, ar kaip vyras? Į apylinkes grįžta sena jo draugė ir pirmoji meilė Dorotė, kuriai Londono gyvenas nenusisekė, tačiau Bonis dar nežino, kad Dorotė yra įklimpusi į narkotikų liūną. Vyksta dviejų moterų evoliucijos etapai – Silva žmogiškėja, o Dorotėja pamažu ima atsisakyti savo žmogiškumo. Tai labai įdomūs psichologiniai procesai, kurie tik retais taškais polemizuoja su religija, bet iš esmės remiasi Darvino teorija. Ilgas prisitaikymo procesas, logiškai motyvuoti veiksmai, kūrinį tik sutvirtina ir padaro jį įtaigų, įdomų, jį gan lengva skaityti.

Tikriausiai skaitant ir dėliojant visas logines sekas, atsižvelgiant į socialinė raidą ir t.t., viskas atrodo įtikinama, išskyrus viena – lapė pavirto moterimi. Simbolis virto magiško realizmo įrankiu, nes dažniausiai lapė siejama su moters gudrumu ir mokėjimo prisigretinti, tačiau čia šito šabloniškumo nelieka, nes kūrinyje lapė simbolizuoja stačiai žvėrišką, ne tik žmogaus prigimtį, bet ir neišsivysčiusią sąmonę. Dar vienas įdomus dalykas buvo tai, kad autorius ne vienoje romano vietoje mąstydamas vartoją sąvoką „siela“, bet turi galvoje, kad siela ne kaip dvasios svertą, kuris žmogų skiria nuo žvėrių, bet kaip asmenybės, socialinio išsilavinimo ir etiketo mišinį, - žodžiu siela yra tai, kas susikuria visuomenės terpėje. Tai gan įdomus požiūris, nes daugelis rašytojų ir šiaip menininkų sielą laiko ne tik visuomenės sumodeliuotą asmenį, identitetą, bet ir dvasinę dalelę, metafizinę žmogaus formą, tai, kas gali atsiskirti nuo fizinio kūno.

 

Rašytojas Vercors (Jean Brullero) (1902 - 1991)

Iš esmės autorius daug kalba subtiliai apie žmogaus lytiškumą, nes herojai ne tik nuo savo psichologinių drebėjimų nepabėga, bet ir neaplenkia ir kūniškumo. Idealizmo esama kūrinyje taip pat nemažai, bet jis gan vienpusis, dėl to, kad viskas žvelgiama iš pagrindinio herojaus pozicijų t.y. per vyro sąmonės srautą, o čia aplinkui tiek moterų ir dar gundančioji bei mistinė Silva... Dar viena, gal kiek antraplanė kūrinio mintis – ar vyras gali sukurti, paveikti, įdiegti į moters kūną savo moters idealo vaizdinį ir jį realizuoti. Visos knygos eigoje neapleidžia jausmas, kad Silva yra labai pažeidžiama, ji yra kaip maišas, į kurį galima prigrūsti visko, ko trokšta vyriškos ambicijos. Herojus visgi atrodo garbingas, stengiasi pasipriešinti savo instinktams ir spekuliacijomis, ir nujausdamas, kad negalės tinkamai kaip vyras formuoti ir vertinti Silvos evoliucijos, pasiteikia moterišką logiką – atsvara yra prižiūrėtoja Neni. Sukurti sau moterį vergą, apie tai mąsto herojus: „o tuo pat metu galėsiu laikyti tokią gyvenimo draugę, kokios, bent jau slapta, yra troškęs kiekvienas vyras: santūrią, ištikimą, koks gali būti šuo...“ (p. 79).

Visas kūrinys yra grožinė literatūra, kuri ieško ribos, tai ribinė literatūra, kur prasideda žmogiškumas, kur prasideda siela ir kur ji pasibaigia, kaip vyksta savęs ir pasaulio pažinimo procesai. Taip pat nemanau, kad Vercors simpatizuoja žmogiškumui ir civilizacijai, priešingai, gal kiek žvelgia niūriojo egzistencialisto akimis ir suvokia, kad mąstanti būtybė suvokia savo skilimą, savo neutralumą, laikinumą, savo atskirtį nuo gamtos pasaulio. Tas žinojimas, skilimas tampa herojui tikra našta, ta našta evoliucijos procese užgrius ir Silvą.

Knygos pabaiga taip pat alegoriška, nes moteris pagimdo lapiuką. Šitą vėlgi galime priimti kaip magišką stebuklą, bet visgi protaujantis skaitytojas, manau, tai priims kaip naujos būtybės atėjimo į pasaulį alegoriją t.y. juk kūdikis turės pereiti visus evoliucijos kelius, kokius praėjo Silva – mokytis vaikščioti, kalbėti, elgtis prie stalo, skaityti... Jis iš žvėriuko privalės evoliucionuoti ir tapti žmogumi. Mes visi daugiau ar mažiau ateiname nemokėdami nieko ir viską įgyjame iš žmonių, iš auklėjimo ir galiausiai tampame žmonėmis. Romanas „Silva“ yra neblogas kūrinys einantis tomis žmogiškosios atskirties ir susijungimo ribomis, bet visko iki galo nenubrėžiantis. Galiausiai kyla klausimas – argi tai nubrėžiama?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Augustė feat. I.S.E. - Shameless Queen

 

Sveiki,

Šiandien svečiuojasi iš labai ilgos pertraukos sugrįžusi lietuvių atlikėja Augustė Vedrickaitė, kuri ilgai besiblaškiusi tarp Norvegijos, meilės, paieškų pagaliau vėl panoro sugrįžti į muziką ir, regis, jos ambicijomis netikėti negalima. Po tikrai puikaus albumo „Apnuoginta“ (2006) atlikėja savęs neprievartavo ir naujų albumų nebepateikė. Retkarčiais šmėkštelėdavo projektuose, įvairiuose koncertuose, tačiau rimtesnio scenoje užsibuvimo nebuvo. 

Augustė kuria puikias anglų kalba dainas, viena mano mėgstamiausių buvo daina „So What“, kuri buvo įėjusi į albumą „Apnuoginta“. Regis, atlikėja visgi pasičiupo šią aukso žuvytę ir tai, sakyčiau, yra labai gerai, nes tokio tipažo, balso ir stiliaus atlikėjų, kurie prilygtų skandinaviškai muzikai ar net pasaulinio masto atlikėjams mes, deja, neturime. Jurgos Šeduikytės proveržis jau pasibaigė, o nuolatinių, kurie pretenduotų į didžiąją sceną su puikiais kūriniais, deja, neturime. Į Augustę žvelgiau visada palankiai, dėl to, kad ji geba dainuoti puikias balades ir klubinę muziką. Naujasis jos kūrinys vadinasi „Shameless Queen“, kuris truputį man primena naujausią Britney Spears gabalą „Work B**ch“, o spauda jau pakrikštijo kaip gėjų, lesbiečių ir transeksualų mados propagavimo stilių. Aišku, to galima įžvelgti, bet suabsoliutinti nedrįsčiau, visgi vaizdo klipas nėra kažkuo labai jau ypatingas, tačiau jis neprastas, įdomus... Tai pirmasis atlikėjos vaizdo klipas ir tikriausiai nebloga pradžia link naujojo albumo kūrimo.

Naujasis kūrinys skamba, bent jau man, iš pradžių gan sunkokai dėl klubinio ritmo, tačiau ausys greitai pripranta ir tik dainos pabaigoje visgi pasakai – „o, visai geras!“ Daina europinio masto, netaikanti į lietuviškos pop muzikos padanges, o tos ambicingumas, tokia raiška ir kūryba man labai priimtina. Pasiklausykime ir pasižiūrėkime naująjį Augustės vaizdo klipą:

Jūsų Maištinga Siela

 

Šios dienos daina: Natalia Oreiro "Todos Me Miran"

Sveiki,

Šiandien „Šios dienos daina“ rubrikoje svečiuojasi mūsų kraštuose jau šiek tiek primiršta argentiniečių aktorė ir dainininkė Natalia Oreiro, kuri šį mėnesį, prieš pat Naujuosius, kaip tik daro muzikinį turą po Rytų Europą. Atlikėja kaip visada buvo audringai sutikta Rusijos estrados, taip pat atlikėja svečiavosi kaimyninėje Lenkijoje, kur Varšuvoje pasitiko patys aistringiausi jos gerbėjai. Regis, atlikėja vėl grįžta į muzikinį pasaulį, kurio lyg ir buvo atsisakiusi dėl vaidmenų kine ir motinystės atostogų. Rusijoje ji ant scenos atsivedė ir savo kelerių metų sūnelį ir atliko dainą visų gerbėjų akivaizdoje...

2002 metais buvo pasirodęs jos albumas „Turmalina“ – tai trečiasis ir kol kas paskutinis atlikėjos studijinis albumas, parduotas beveik 2 milijonų tiražu. Kol kas nekalbama apie ketvirtą atlikėjos albumą, bet atlikėja vis drąsiau ir drąsiau pasirodo su naujomis dainomis, viena iš tokių, kuri nuskambėjo naujausiame jos seriale „Solemente Vos“ daina – „Todos Me Miran“ (Visi mane nužiūri). Šiai dainai taip pat sukurtas įspūdingai seksualus vaizdo klipas, kuris patvirtina, kad Natalia Oreiro ne tik, kad nekita pasenti, bet atvirkščiai, ji pulsuoja savo moteriškumu, įspūdingomis po gimdymo susigrąžintomis kūno formomis. 

Naujo stiliaus daina pulsuoja roko atgarsiais, Lotynų Amerikos ritmais, elektroninės gitaros garsais. Daina gal ir nepatiks kiekvienam, bet dėka puikaus vaizdo klipo ir skambumo, man ši daina tiek vizualiai, tiek garsais vis labiau ir labiau patinka, todėl dalinuosi.

Natalia Oreiro – Todos Me Miran

Jūsų Maištinga Siela

Visata - laimė, džiaugsmas, pilnatvė

Sveiki,

Yra gyvenime akimirkų, kada viskas būna tobula, kada esi viskuo patenkintas ir viskas atrodo nuostabu. Šiandien vėl tai pajutau, pajutau, kaip pasiduodu džiaugsmo dievams ir deivėms, o su pasidavimu įsileidžiu į save kondensuotą gyvenimo džiaugsmą ir meilę. Ne, gal neįsileidžiu, bet, sakyčiau, susitelkiu, susitraukiu į vieną tašką, toks taškas, anot mokslininku, kažkada buvo visa mūsų Visata, šis taškas ėmė ir sprogo – Didysis Sprogimas, iš kurio atsirado žvaigždės, mes, Mersedesai ir dangoraižiai, visut viskas. Būtent tokią akimirką pasijaučiu esąs taškas, į kurį sueina visa Visata, kur džiaugsmo tankis, radiacija, vadinkite kaip norite, rodos, tuoj sprogs ir pasklis į visas pasaulio šalis, persiduos akmenims, medžiams, debesims, dangui, oro molekulėms, žmonėms, kosmosui, juodosiom skylėm, persikels į kitus matavimus ir demencijas... Džiaugsmas. Tikras. Atėjęs ir mane nugalėjęs. Tai nuostabu.

Nuostabu būti vienu metu viename pulse, viename ritme su Visata ir pačiam būti Visata. Dabar neabejoju, kad tai yra pilnatvė, kurios taip visą gyvenimą karštligiškai ieškau, o ji pati ateina, tada, kai nesitikiu. Net neabejoju, kad tai yra... gerai.

Jūsų Maištinga Siela

(Dvidešimto) XX a. aukso fondas (knygos) - pirmosios šių metų Senio Šalčio dovanos

Tai va. Mano sena svajonė - surinkti visą šių knygų seriją.



Jūsų Siela.

Knyga: Alessandro Baricco "Jūra vandenynas" / "Oceano Mare"

 

Sveiki, knygų gerbėjai,

Su italu šiuolaikiniu klasiku Alessandro Baricco susipažinau prieš kokius trejus ar ketverius metus, perskaitydamas jo puikųjį romaną „Aistrų pilys“, kurio skonis dar iki šiol kaip koks retas vaisius menamas mano atmintyje. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau sugrįšiu prie jo kūrybos. Štai ir ta diena išaušo, kai mano rankose atsidūrė dar viena jo knyga, daugelio Lietuvos knygų mylėtojų vadinama pačia geriausia šio autoriaus knyga – „Jūra vandenynas“, kuri mūsų šalyje sulaukė antrosios laidos, (ją išleido ir vėliau perleido leidykla „Tyto alba“). Skaičiau pirmąjį šios knygos leidimą, kuris pasirodė 2006 metais – tai plonu, bet efektingu viršeliu išleista knyga, kuri turėtų atsidurti daugelio bukinistų bibliotekose kaip viena poetiškiausių verstinių grožinės literatūros kūrinių.

„Jūra vandenynas“ – tai labai lengvai ir sodriai skaitoma knyga, kuri perskaitoma per vieną ilgą vakarą, tačiau jos skonis, kvapas ir emocijos pasiliks ilgam. Alessandro Baricco čia, kaip ir „Aistrų pilyje“, pasitelkia savo išskirtinį poetiškumą, todėl jo kūriniai mažiau ar daugiau apgaubti ypatingos pasakojimo tonacijos, tarsi kažkas pasakotų legendą, tarsi istorijos keliautų per marias, kalnus ir lygumas, kelionėje keistųsi, žmonės būtų kažką pridėję savo, kažką pakeitę, todėl jos turi fantastiškumo, magiško realizmo auros. „Jūra vandenynas“ – tai neapibrėžto laikotarpio pasakojimas, bet iš detalių apie laivus, mediciną, prietarus, galima spėti, jog tai maždaug 17 amžius, didieji geografiniai atradimai jau galutinai pakeitė pasaulį ir mąstymą, tačiau istorijos vis dar gaubia kelionių mistika ir mitai apie jūrą. Jūra čia visa ko gyvastis, čia ji romantiška, meili, paslaptinga, čia ji audringas monstras. Mokslininkas bando išmatuoti jūros pradžią ir pabaigą, tačiau jam nesiseka, kaip nesiseka ir dailininkui Plasonui jos nutapyti, kuris visą gyvenimą prieš tai tapė vien tik žmonių portretus. Akivaizdu, kad jūra romane tiek pat sumitinta, tiek pat personifikuota ir tiek pat žvelgiama kaip žvelgia paprasto turisto akys – viskas viename. Mistika. Kerai.

„Jūra vandenynas“ turi labai platų ir įdomų filosofinį klodą, tos paralelės ir gretinimai jūros ir žmogaus likimo atrodo ypatingai subtiliai nuaustos tekstu, aišku, prie to prisidėjo ypač geras šio romano vertimas, už tai turėtume būti dėkingi vertėjai Ingai Tuliševskaitei. Aišku, su vertimu kažkiek buvo prarastas šio kūrinio magiškumas – tai neišvengiama, kai iš vienos kalbos į kitą pernešamos mintys, tačiau pajusti A. Baricco magiją vis tiek galima be proto daug. „Kaip pasakyti jai, tai moteriai, kad norėtum išsigelbėti, o dar labiau norėtum kartu išgelbėti ir ją, visą gyvenimą neveikti nieko daugiau, tik gelbėti ją, ir gelbėti save...“ (p.143) – štai taip vietoj banalių sekso scenų pasakoja A. Baricco, kai žmonės suartėja lytiškai, nereikia kūno, autorius palieka tik vidinį geidulį kaip svajonę, troškimą.

Knygą sudaro trys romano dalys. Pirmoji knygos dalis ypatingai tapybiška, labiau abstrakti, visi veikėjai tampa užuominomis į savo asmeninę istoriją, kuri vėliau augs antrojoje knygos dalyje. Jūra inspiruoja ir keičia žmonių likimus, nesvarbu, tu gali net į ją neįbristi, užtenka tik nukeliauti ir į ją pažiūrėti, kad tavo likimas pasikeistų, taip nutiko jaunutei Elizavinai ir tėvui Pliušui. Arba tenka pasinerti į negailestingą jūros prigimtį, kaip tai padarė Tomas (Adamsas), kurio pasakojimo linija buvo bene pati ryškiausia ir įdomiausia romane – po laivo sudužimo jis atsiduria plauste, kuriame ilgas savaites plūduriavo su šimtais žmonių, o šie vienas kitą pamažu ėmė skersti, valgyti vieni kitų mėsą, gerti kraują, kad išgyventų... Visi knygos personažai serga kažkuo neapibrėžtu, kažkokiomis negaliomis, serga ilgesiu, aistromis, kerštu, savojo kelio paieškomis. Nors pasakotojas labai trapus, subtilus, tačiau veikėjai nepaprastai aistringi, fatališki ir jūra juos gydo, jūra tampa prieglauda, namais, savotiška sanatorija, tačiau ne kūnui, bet sielai. 

Knygos pasakojimas netolygus, autorius eksperimentuoja ir kiekvieną skyrių išreiškia vis kitomis spalvomis ir prozos teksto naujomis formomis, tarsi bandytų imituoti jūrą pačiu tekstu – audringą, ramią, monotonišką, banguojančią, lygią kaip stiklas... Kartais skyrius – vien tik dialogai, kai kada primena potvynius, vien tik dienoraštinius apmąstymus, bet visada prieš akis išlieka sūri jūra – „pirma yra mano vardas, antra – jų akys, trečia – mintis, ketvirta – nakties skraistė, penkta – tie iškankinti kūnai, šešta – alkis, septinta – siaubas...“ (p. 111), šis nuolatinis pasikartojimas kiekviename puslapyje perkelia jūros ritmus ir jausmą į tekstą.

Man patinka, kada siužetinė linija yra kartu intriga, bet ji nėra tokia atvira kaip daugelyje masinio vartojimo romanuose. Autorius per visą knygą išlaiko paslapties skraistę ir iki paties galo neaišku, kas vyksta ir įvyks su herojais. Siužetinė linija eina išvien su romano tapybiškumu, kitaip sakant, pačia jūra. Man asmeniškai labiau patiko antroji knygos dalis, kadangi į ją susiveda visi taškai, ima ryškėti niekada nesibaigiančios jūros peizažas, - štai mirdamas gamtos ribų enciklopedijos kūrėjas naivusis Bartelbumas, paprašo, kad jam pastatytų prieš pat mirtį jo kolegos tapytą jūros paveikslą – o ten tuščia drobė. Neįmanoma išmatuoti jūros kaip ir paties žmogaus likimo, gyvenimo, kurios dviem linijomis eina per visą romaną. 

Kaip ir „Aistrų pilyse“, „Novečente“, taip ir „Jūra vandenynas“ jaučiamas ryškus graudulys, kurį sukelia niekada neišsipildančių herojų troškimai ir svajonės. Jie niekada autoriaus kūriniuose neišsipildo, gyvenimas eina sau, o tikslai kažkur prasilenkia ir lieka keistas neišsipildymas, kuris bene labiausiai mane sujaudina po Alessandro Baricco knygų pabaigų. Nejučia gretinu savo paties gyvenimą, kur jis plaukia ar jis toks pat kaip ir jūra? Neišsipildymas. Kerai.

„Jūra vandenynas“ – stiprus kūrinys, kuris šiemet švenčia jau dvidešimtmetį, kadangi buvo išleistas Italijoje 1993 metais. Smagu, kad turime šį kūrinį ir šiaip turime beveik visus šio autoriaus kūrinius lietuvių kalba. Manau, mielai šią knygą priglausiu prie savo kuklios bibliotekos, džiaugiuosi, kad su šia knyga galėjau labiau pažinti jūrą, o tiksliau – jūrą savyje, kuri atskleidžia įvairiapusišką žmogaus prigimtį – šviesias ir demoniškas prigimties puses.

Jūsų Maištinga Siela