Serialas: "Tikras kraujas" septintas 7 sezonas / "True Blood" 7 season

Sveiki, 

Šis ruduo leido man pagaliau užbaigti „Tikrojo kraujo“ serialo žiūrėjimą. Jausmas po visko kaip ir geras. Gal tai nebus vienas labiausiai pasiilgtų matytų serialų, tačiau džiaugiuosi ne vienerius metus būdamas su serialo herojais, jų fantastiškais nuotykiais. Na, išties, septyneri metai mums - aštuoneri aktoriams ir kūrėjams. 

Serialas startavo 2008 metais ir sulaukė nemažo susidomėjimo, yra pelnęs „Emmy“ ir „Auksinį gaublį“, taip pat pripažintas kritikų. Bet šį kone reklama tapusį sakinį galite pasiskaityti bet kur, kur tik skaitysite apie šį serialą.

Prisimenu, kaip sunkiai pažiūrėjau pirmąjį sezoną prieš kokius ketverius metus. Kas tada man buvo? Išpeikiau serialą, priskirdamas jį banaliausiems dėl savo brutalaus erotiškumo ir tamsumo, kuris, galima sakyti, yra šio serialo viena pagrindinių varomųjų jėgų. Taip jau nutiko, kad prie šio serialo visgi grįžau, grįžau nusivylęs ankstesniais „Vampyro dienoraščio“ sezonais, atrasdamas „Tikrajame kraujyje“ to neužtęstinumo ir vis ką nors naujo pateikimu. 

80 serijų, manau, buvo kaip tik ta riba, kada serialas turėjo sustoti. O ir toliau būtų tapę žiūrėti nebeįdomu, tą tikriausiai pajuto ir serialo kūrėjai, kurie užuodė, kad per šeštąjį sezoną serialo reitingai ėmė kristi rodykle žemyn.

Ką man davė šis serialas? Ogi 80 valandų puikaus nuolatinio veiksmo. Nors vietomis serialas, kalbu apie penktą sezoną, ėmė darytis pernelyg neįdomus, bet kūrėjai kažkaip pagaudavo įvykius, kad jie nesikartotų, kaip antai, ir vėl paminėsiu, „Vampyro dienoraščiuose“. Tarp kitko, šeštasis sezonas, kaip ir antrasis, buvo mano įdomiausi, labiausiai įsiminti.

Serialas pastatytas pagal romanų seriją, kurią turime išsivertę ir į lietuvių kalbą. Vis galvojau, kaip čia viskas baigsis, kaip viskas pasisuks ir visgi tikroji Bilo mirtis ir Sukės drebančios rankos viską padarė taip, kaip ir turėjo būti. Šiaip ar taip logiškas klausimas, kaip personažas turi pernešti amžiną psichologinį įtampą, kai aplinkui tiek mirčių ir nepabėgti, neišvažiuoti į kitą valstiją ar tiesiog neužsidaryti į beprotnamį? Šiame, paskutiniame sezone, kaip visada daug mirčių, daug netekties (argi būta kitaip?) ir kažkodėl mažiau erotikos ir sekso, ko tikriausiai daugiausia ir būta pirmuosiuose sezonuose. Nors paskutinėmis serijos tiesiog prunkščiau iš vampyro irštvos „Fantazija“ padavėjos, kuri pasidulkino su Šiauriečiu ant krėslo - komedija be parodijos, sakau Jums!

Amerikiečių aktorius Joe Manganiello net keturis sezonus vaidino seriale vilkolakį. Kaip ir visi patinai, taip ir jis, sukosi apie Sukės meilės guolį. Nesuprantu, ką jis veikė šiame seriale, vis švystelėdavo, šį bei tą išgelbėdavo, o šiaip labai neryškus, neįdomus personažas. Vietomis net nervinantis. Tiesa, aktorius baisiai patrauklaus sudėjimo, jis šiemet paskelbtas vienu geidžiamiausiu viengungiu pasaulyje. Va kaip, tik jo personažui paskutiniame sezone labai pasisekė...

Anna Paquin ir Stephen Moyer filmuodamiesi paskutiniame sezone jau laukėsi dvynukų. Jiems šis serialas iš vis gyvenime tapo lemtingas, nes šitaip gimė pora, o dabar jau ir vaikai. Tiesa, S. Moyer kuriamas personažas šįkart manęs nebeerzino kaip ankstesniais sezonais. Kažkaip tikra mirtis jam tiko. O štai Alexander Skarsgard, dėl kurio dingimo gerbėjai labai nerimavo, tačiau viskas su Šiauriečiu personažu atrodo gerai. Šiame sezones jis tikrai įdomesnis už Bilą. Blogiukas su gera širdimi.

Aktorė Deborah Ann Woll sukūrusi Džesikos vaidmenį, gali didžiuotis atradusi save kaip aktorę. Kas galėjo patikėti, kad kai Bilas ją vertė vampyre, ji sukurs raudonplaukės didžiaakės vampyrės vaidmenį. 

Aktorė Rutina Wesley, sukūrusi Taros vaidmenį, oficialiai kaip ir nebeegzistavo šiame sezone, jos neprikėlė jokie burtai ar kitos antgamtinės galios. Visgi kvailokas buvo sprendimas viską vilkinti ir jos personažą pristatyti kaip sapnuose ir vizijose besišaukiančią dukrą. Nesupratau, kodėl buvo taip svarbu atkasti kieme užkastą ginklą. Kad būtų papasakota buvusios alkoholikės motinos istorija? Ar kad aktorė šiame sezone turėtų darbo? Na, o jos „kūrėja“ lesbietė visų vadinama Pem velniškai šarmingas ir įdomus personažas. Jos pasiilgsiu tai tikrai.

Aktorius Nelsen Ellis toli gražu gyvenime neatrodo taip kaip jo personažas Lafajetas. Pagaliau jam šiame sezone nuskyla ir jis sutinka žavų vaikiną, tačiau kvaišalų ir narkotikų tikrai neatsisako.

Sem Merlotė - tiesą sakant, jam šįkart dėmesio nedaug skirta sezone, todėl jo personažas supilkėjo, nuėjo į antrą planą ir tapo tik epizodinis, neįdomus. Šiaip jo personažas mane kai kada seriale ypač erzindavo, o kai kada lyg ir keldavo susidomėjimą.

Aktorė Anna Camp iš pusiau komikinio personažo gavo tikrą smūgį. Jos personažas Sara šiame sezone buvo ypač reikšmingas. Tiesa, Saros padėtis labai nepavydėtina... Ir man ji buvo tikras atradimas.

Kviečiu pasiklausyti dar kartą serialo dainos:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Gwen Stefani "Baby Don't Lie"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti Gwen Stefani naujausią dainą „Baby Don‘t Lie“ (liet. Mažiuk, nebemeluok). Na, tiesą sakant, laukiau ilgų Gwen Stefani sugrįžtuvių į muzikos pasaulį. Visai neseniai ir vėl atsikūrusi grupė „No Doubt“, kurios lyderė buvo Gwen Stefani, regis, nežadėjo dar ilgų sugrįžtuvių kaip solo atlikėjos. Bet, deja, grupės atsikūrimas buvo trumpalaikis ir komerciškai nesėkmingas...

„Baby Don‘t Lie“ - tai pirmoji solo atlikėjos daina nuo 2008 metų, po ilgų motinystės atostogų (nors Gwen neseniai susilaukė dar vienos atžalos!) ir grupės bandymų atsikurti, Gwen stojo į savo vėžias ir greitu metu turėtų išleisti solinį trečiąjį savo albumą. 45 metų atlikėja atrodo pritrenkiančiai ir neseniai teisėjavo „The Voice“ muzikiniame projekte! Deja, ne taip galiu pasakyti apie jos sugrįžtuvių dainą.

Daina dar tokia nauja, kad nėra jokios informacijos apie topus, jie atsiras tik po savaitės. Muzikos kritikai gana palankiai sutiko naująją dainą, bet šalia teigiamų atsiliepimų vis išreikšdami, kad tikėjosi kažko naujesnio, įdomesnio. Man belieka pritarti, kad jos daina „Baby Don‘t Lie“ nėra prasta, ji pakankamai skambi, vidutinio pop tempo, turi būgnų, indėniškos muzikos motyvų, savo tekstu nieko pernelyg neišsiskirianti ir paprasta. Norėjosi tik kažkokios kitokios Gwen Stefani, nors ji ir yra kitokia, bet norėjosi, kad į muzikos pasaulį atneštų trenksmą, kažkokių naujų vėjų, tonų, kaip tai padarė 2004 metais pasirodęs jos albumas, o dabar tokia vidutinė daina taps, manau, sunkiai pastebima. Ji jau dabar lyginama su Shakiros kai kuriais kūriniais... Tą patį galiu pasakyti ir apie ką tik pasirodžiusį vaizdo klipą, kuris dar labiau prisvilinio sugrįžtuves - chaotiškas, techniškai modernus, tačiau iš pirmo žvilgsnio be istorijos, be minties, be naujos misijos, tiesiog per paprastas. Koks bus visas albumas? Belieka tik laukti.

Pasižiūrėkime:

Jūsų Maištinga Siela

Keistos dienos ženklai: nieko nėra pastovesnio už laikinumą

Sveiki,

Šiandien keista diena. Pirmasis ženklas tikriausiai buvo prie parduotuvės, kai pastebėjau seniau čia dirbančią kasininkę. Jauną. Brunetę. Kokį septintą mėnesį nėščia. Kitos kasininkės (dabartinės) stoviniavo prie jos ir džiaugėsi jos nėštumu. Girdėjau kažką kalbant apie arbūzą, o gal lygino pilvą su arbūzu? Nesvarbu.

Pagalvojau, kaip gerai, kad nėštumais dar čia pat gatvėje džiaugiamasi. Nėštumas, pasirodo nėra jokia problema. Netgi kasininkei.

Kitas ženklas buvo seniai begirdėtos draugės laiškas elektroniniame pašte. Tiesiog nustebino, šliūkštelėjo prisiminimai apie patirtus nuotykius, keiktą ir garbintą gyvenimą... Na, Jūs gi geriau žinote už mane kaip būna su senais draugais, kurie abu laukia kažkodėl sulaukę kvapą, neskambina, nerašo, nesidomi, o vieną dieną kažkuris pratrūksta kaip griaustinis iš giedro dangaus. Malonus griaustinis.

Trečias ženklas buvo telefono numerio keitimas. Keiti numerį, keiti ir gyvenimą, bet... Rodos, niekas nesikeičia, esu iki malonės įklimpęs į stabilumą, kad net sunku patikėti, jog visa tai sutvarko paprasčiausias ruduo, darbai ir kasdieniniai procesai. 

Buvau savaitgalį išbėgęs pafotografuoti miesto kampų. Galvojau: „Dieve brangus, kaip aš myliu rudenį, koks jis tirštas, skanus, krintantis, kaip lapai atmušą sugertą dienos šviesą, kaip mėlynuoja vakarai, kol sutemsta...“ Na, tikrai, ir geresnio, stabilesnio ir malonesnio savęs keturiuose metų laikuose nesutinku, kaip tik rudenį. Žinoma, man tai skamba itin keistai, nes deduosi amžinas pavasario mylėtojas. Ir štai tau - tokia išdavystė vidury rudens!

Trys ženklai. Nieko pernelyg nenustebinantys. Nustebino tik pats suvokimas, kad stabilumas yra tai, ko kartais labai reikia. Stabilumas ir yra ta permaina, bet, kaip interviu metu mėgsta sakyti Kristina Sabaliauskaitė, nieko nėra pastovesnio už laikinumą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Banana Yoshimoto "Virtuvė"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Su japonų literatūra tikriausiai yra susidūręs kiekvienas aistringesnis knygų skaitytojas. Ir kitaip negalėtų būti, kai į lietuvių kalbą turime išverstą didžiulį kiekį Haruki Marukami kūrybos ir su ne kartą pakartotu tiražu. Leidykla Alma littera šiemet suteikė dar vieną progą žvilgtelėti į unikalią japonų literatūrą, kuri yra šiek tiek izoliuota, turinti savo gilias tradicijas, savitą evoliuciją, bet per paskutinį XX a. antrąją pusę vyko tam tikras išsilaisvinimas, kurį nulėmė Vakarų kultūra, jos literatūra.

Banana Yoshimoto (Banana Jošimoto) 1988 metais debiutuoja Japonijoje su romanu Virtuvė, kuri tampa Japonijos literatūros padangėse kultine knygą. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad leidykla pasirūpino, jog prie romano būtų pridėtas straipsnis, nupasakojantis Japonijos literatūros kontekstą. Šį straipsnį parašė Aušra Lapinskienė. Nors straipsnis vos dviejų puslapių, bet jis labai padeda susigaudyti skaitytojui apie Virtuvės unikalumą, kuris galbūt nelabai būtų suvokiamas perskaičius tik kūrinį, nes mums, lietuviams, tikrai mažai žinoma apie Azijos literatūros procesus. Galbūt, išėmus iš straipsnio kai kurias kūrinį demaskuojančias detales, šį straipsnį būtų galima spausdinti ne romano pabaigoje, bet priešingai – priekyje, kad skaitytojas jau iškart, pradėdamas skaityti Virtuvę turėtų šiokį tokį suvokimą apie kūrinio kontekstą.

Aš šį straipsnį perskaičiau tik įpusėjus romaną, nes pajutau, jog bus kur kas smagiau skaityti, suvokus kultūrinį kontekstą ir šį bei tą apie pačią autorę. Ir iš tikrųjų, perskaičius A. Lapinskienės straipsnį, žvilgsnis į knygą tapo kitoks.

Pati istorija, žvelgiant vakariečio akimis, mažiau nei banali – paprasta meilės istorija, kurią galimą apibūdinti vienu prisvilusiu sakiniu: jauna mergina, netekusi senelės, lieka našlaitė, ji persikrausto į naują vietą (geranorišką šeimą) ir užsimezga meilės ryšys su tos šeimos sūnumi. Viskas pasmerkta baigtis laimingai kaip kokioje muilo operoje. Sakytum, tokia knyga mažų mažiausiai turėtų leisti tik Svajonių romanų leidykla. Bet ne...

Knyga jau nuo pat pradžių išlaiko savitą ekvilibristiką tarp populiariosios, ką čia slėpti – banaliosios literatūros ir tos „rimtesnės“ – nesuprantu, kodėl visi šitaip skirsto literatūrą ir vis dar atsiprašinėja, kad šito lyg ir neturėtų būti (akivaizdu, kad yra). Į akis skaitytojui iškart turėtų kristi knygos stilius – jis nevienareikšmiškai dėl savo lakoniškumo, atrodo lengvas. Akys sultingai slysta sakiniais, kurie lyg ir vaikiškai naivūs, lyg ir turintys savyje įmontuotas kičo sprogstančias granatas. Įdomiausia tai, kad granatos nesprogta, o čia pat jaučiamas kičas nepasiekia skaitytojo gomurio iki galo, tai tik emocinė optinė apgaulė. Infantilumas gimsta iš pagrindinio personažo naivumo ir mokyklinės mąstymo formos – Mikagė reflektuoja savo jausmus, praradimus, įgytą naują patirtį skaidydama smulkmeniškai, neretai buitiškai (per virtuvę, gėlių vazoną ir t. t.), bet neišsiplėsdama, tausodama tiek jausmus, tiek egzistencinį sunkį, todėl iš pradžių nesupranti, ar tas lyg ir lengvas, bet nebanalus romano pasaulis yra sąmoningai pasirinktas flirtas su skaitytoju, ar tai... japoniškos kultūros tradicijos liekanos.

Rašytoja Banana Yoshimoto.

Čia mus kaip tik gelbsti mano minėtas Aušros Lapinskienės kontekstinis straipsnis, kuris vėlgi, manding, galėjo būti ir labiau išplėstas ir labiau konkretizuotas. Tenka grįžti į 1988 metus, kai pasirodė B. Yoshimoto Virtuvė. Šie metai ir dešimtmetis iš esmės buvo japonų literatūros stagnacijos laikas, kai, rodos, nieko naujo nepasirodė. B. Yoshimoto pavyko apjungti tradicinę japonų literatūrą su vartotojiška pramogine literatūra, ypač komiksais. Mūsų, lietuvių kultūroje, komiksai nėra ta atspirtis, dėl kurios jaunimas kraustėsi iš proto, tačiau kitose kultūrose šis reiškinys labai paveikė populiariąją literatūrą. Virtuvėje jaučiamas personažų mąstymas, charakteristika, tipinis vieno svarbaus įvykio sudrumstimas (kuris lyg būdingas labiau „mūsų“ novelei) buvo išskrostas ir adaptuotas šiam romanai. Iš tikrųjų tai idėjų kryžminimas, perkėlimas į romano žanrą. Galbūt mums tai lyg ir didelės reikšmės neturi, tačiau 1988 metais japonų literatūrai tai buvo sukrečiantis įvykis. 

Lietuviai jau ėmė aptarinėti šį ką tik pasirodžiusį romaną ir nuo komentarų ir apžvalgų nedingsta H. Marukami pavardė, mat, Japonijoje 1987 metais pasirodo kaip tik jo Norvegų giria – dar viena japonų tradiciją ir vakarų kultūras apjungiantis kūrinys. Man asmeniškai, šiek tiek skaičius H. Marukami, neatrodo, kad šie rašytojai turėtų itin daug glaudžių sąsajų. Visgi H. Marukami yra magiško savito pasaulio kūrėjas, o Virtuvė turi gana mažai pranašiškų „keistenybių“ – personažai susapnuoja tokius pat sapnus vienu metu, juose kalba ir bendrauja, taip pat išskirčiau „marukamiškumą“ liguistą personažo trauką virtuvei, pilnaties simboliką, o visa kita gana tolima. Man asmeniškai Virtuvė yra artimesnė kitam japonų rašytojui, Nobelio laureatui, Yasunari Kawabata, kurio romanus Tūkstančiai gervių ir Sniegynų šalis ta pati Alma littera yra perleidusi. Y. Kawabatos kūryba labiau orientuota į tradicijos ir naujumo vakarų ir Japonijos kultūrų sandūrą. Panašus prieskonis jaučiamas ir B. Yoshimotos romane, tik ji čia modifikuoja, atnaujina ir praplečia savo šalies literatūros lauką, suteikdama komiksams būdingo lakoniškumo, esmingumo ir karikatūriškumo. 

Vienas labiausiai šokiruojančių Virtuvės personažų yra Juičio motina Eriko, kuri pasirodo besanti vyras. Tai nuolat akcentuojama knygoje. Šituo akcentavimu sukuriamas skiriamasis ženklas, kuris išskiria personažą kaip ypatingą super herojų komiksuose. B. Yoshimotai ne itin rūpi lyčių, transeksualumo klausimai, todėl kyla klausimas, kam toks išsišokimas, kontrastas, gal net nemotyvuotumas tokiame lėtame, subtiliame romane kaip Virtuvė? Vėlgi dėl žanrų modifikacijos. Nebūnant Eriko personažui, romanas išties taptų labai pilkas...

Suvokiant šiuos procesus kaip unikalius Japonijos literatūros pokyčius, romanas įgauna visai kitokį atspalvį, jis pakylėja visu savo torsu į intelektualesnį lygį. O ir ką čia slėpti – savo subtilumu, keistumu, karkasiniu jausmų pateikimu teikia keisto magiško malonumo ir be magiško realizmo vaizdų.

Jūsų Maištinga Siela