Knyga: Laura Sintija Černiauskaitė "Medaus mėnuo"

Laura Sintija Černiauskaitė. „Medaus mėnuo“. – Vilnius: „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, 2011.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Tikriausiai nėra tokio, kas domisi nors kiek šiuolaikine lietuvių grožine literatūra, kuris nebūtų girdėjęs Lauros Sintijos Černiauskaitės pavardės. Gana solidi pavardė, kuri užsitarnavo tiek skaitytojų, tiek literatūros kritikų pagarbos ir dėmesio. Yra tekę jau skaityti Kvėpavimą į marmurą, Benedikto slenksčiai ir vis kažkaip laukiau tos ypatingos progos vėlei sugrįžti prie subtiliosios Černiauskaitės kūrybos. Taip, šįkart kalbėsiu apie jos romaną Medaus mėnuo.

Medaus mėnuo kūrinį labai savikritiškai vertino pati Laura Sintija Černiauskaitė, pavadindama kūrinį netgi pačiu blogiausiu savo kūriniu, kuris balansavo tarp visiško sunaikinimo, tačiau kritikai kūriniui buvo ne tik gailestingi, bet jį netgi išgyrė. Ir ne be reikalo. Kaip visada L. S. Černiauskaitė pasiekia psichologinį tamprų lygmenį ir aiškinasi žmonių santykius. Motinos, motinystės, savęs kaip moters ir mamos pajautimas, atėjusios temos iš romano Kvėpavimas į marmurą, iš tekstų rinkinio Liučė čiuožia apysakos Penkiolikmetė, čia vėlei suskamba gerai pažįstamomis tonacijomis, bet visgi skirtingai. 

Į akis man iškart krito knygos viršelis – sniegas melsvume, kuris kaip ir pavadinimas, žadino kažkokio nekaltumo, skaistumo ir lengvumo aurą, nors prisipažinsiu, kad paties kūrinio pavadinimas manęs neįtikino – jis man nepatinka, nelimpa prie to, ką perskaitai. Medaus mėnuo – kažkaip šleikščiai saldu, netgi kvepia kurortiniu romanu, todėl visai nenustebau, kai vienoje recenzijoje aptikau kūrinį įvardytu kaip „eiliniu lietuvių meilės romanu“. Na, nieko sau, – pagalvojau tąkart, – kas jau kas, bet tik ne Laura Sintija Černiauskaitė! Manyčiau, kūrinio pavadinimo reikėjo paieškoti kažkokio kitokio, bet jis liko pusiau simbolinis, tikroji jo prasmė, siejant su kūriniu, nėra iki galo apibrėžta. Mėnuo – jis gali būti žmogaus permainų metas, sukrėtimų, patiriant svaigulį, nuodėmę ir kartu to pasekmes, keičiant paties žmogaus dvasinius parametrus, sakyčiau, tai būtų bendriausioji Medaus mėnuo prasmė.  

Nuo pat pradžių romanas, tiesiogine to žodžio prasme, „veža“ ir visai nesutinku su tais, kurie persisotinę verstinės grožinės literatūros raukosi, kokia neskani lietuvių literatūra, išimtinai turiu galvoje šį Lauros S. Černiauskaitės kūrinį. Visų pirma, jame nerasime pramoginio romano elementų – intriguoti, gluminti, šokiruoti, ekshibicionizuoti, dirginti ir visaip kitaip paveikti skaitytojo jusles ir fantaziją. Rasime tuos pačius elementus tik po sniegu, kitame literatūros lygmenyje, kuri vadinasi psichologinis matmuo. Būtent psichologinių judesių, fiksacijos, skaitytojo regos priartinimo prie neregimo bendražmogiškųjų santykių mikroklimato, kaip prie visai atskiro pasaulio, – tokia meistrė ir yra Laura Sintija Černiauskaitė. Taip, šiuo romanu, ji tęsia savo pamėgtas temas, analizuodama apnuogintą žmogaus gyvnagį, nesistengdama susitelkti į išorinius veiksmo aplinkybės, todėl šis kūrinys atrodo savo siužetiniu vingiu gana vientisai siauras, viso labo tai istorija apie merginą, kuri išvažiuoja rašyti disertacijos į kaimą ir ten su besislapstančiu nuo velniai žino ko vyruku užmezga romaną. Yra ir antroji, dar menkesnė linija – Elytės ir jaunojo kunigo Andriuko istorija, kuri nubrėžiama iš Ados guotulio, tačiau skaitytojai viską supranta.

Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė.

Intrigos, sakytume, ne tiek jau ir daug, tada kur prapuola visas įdomumas? Ogi į tą psichologinį lygmenį. Nepaprastai greitai ir intuityviai žadino jau taip gerai žinomas mūsų pačių jusles, kad atrodo, jog romanas autentiškų potyrių saugykla. Kiekvienas krustelėjimas smarkiai atpažįstamas, o egzistenciniai sunkumai, kada žmogus šitaip trokšta permainų, vienatvės baigties, kažkokio kito tikslo, dvasinio brėžio tiesiog pulsuote pulsuoja visas tekstas. Ir negana to – kūrinys be galo šviesus, teikiantis keistos virsmo, pokyčių vilties, kad keičiantis, galima keisti ir patį likimą. Tas snieginis knygos viršelis ir žiemos šalčio atmosfera pasirinkta ne šiaip sau, bet ir dėl tos pieniškos, pamatinės, gyvybę ir vitališkumo teikiančios šviesos, kurios reikia Adai ir, žinoma, patiems skaitytojams. Tarp knygos puslapių dvelkia tyrumas, nors atgaliniame viršelyje pati autorė teigia, kad norėjusi knygą parašyti apie tyrumą, susidyrė visur tik su jo trūkumu. Tai akivaizdu. Tyrumas tieka kažkokia nepaaiškinama substancija, santykis, todėl daug romane akcentuojama religinių motyvų: kunigas, bažnyčia, mišios, apsivalymo regėjimai, Mergelės Marijos paveikslas netgi Arkadijaus malda teikia keistos sakralios jausenos, kuri, dievaži, knygoje galėjo tapti labai davatkiška ir pati L. S. Černiauskaitė priskirta prie religiją propaguojančių ir brukančių per tiesiąją žarną savo skaitytojams. Bet ne, jai kažkaip pavyko per Adą, pasaulėjautą pasiekti tyrumo neįmanomumo ribą ir kartu, atsiribojant nuo klišių, pasisemti šviesos.

Ada jaučia keistus motinystės instinktus. Jau nuo pirmųjų romanų puslapių, kai pamato mažą mergytę prekybos centre, ji jaučia kažką nežemiško, tiesa, neaišku ir pačiam skaitytojui, kodėl ji save pačią tapatina su mergyte – ar iš ilgesio tyrumui, pirmapradžio vaiko gerumui, ar dėl to, kad pati trokšta tapti motina? Vėliau, atsiveriant Ados biografijos faktams, pati Ada atsakys į šį klausimą. Išskirčiau tris svarbius per Adą atsiveriančius šio kūrinių klodus ir temas: motinystė (gyvybės teikėja pačia bendriausia prasme, kaip rūpinimasis), dievo ieškojimas ir kūniškasis pasaulis (disertacija, socialiniai tikslai, aistra vyrui). Aiški vertybių skalė, žmogaus gyvenimo pasidalijimai į tam tikrus sektorius ir vienatvės svarba kai kuriems sektoriams.

Nuostabi kalba. Buvau pasiilgęs tos paprastos, bet kartu ir nepaprastos L. S. Černiauskaitės kalbos. Kartais ji pasako keliais sakiniais tai, ką galbūt kitas rašo per ištisą skyrių. Poetizuotos metaforos, palyginimai, paralelės ir paradoksai, sutaupytas žodis kartais būna itin taiklus ir atveria nepaprastą skaitytojui pojūčių gamą. Viena labiausiai mane sujaudinusių romanų vietų tikriausiai buvo toji, kai Ada savo senelių sodyboje ėmė melstis, klūpodama prieš Mergelės Marijos paveikslą: Bet vaizduotė ją nunešė į kitas įsčias – paburkusį, avietinį inkubatorių, į kurio aksominę sienelę įsisiurbusi auga kraujo šaknis, diena po dienos panašėjanti į žmogų. Kiek dienų tai šaknelei? Kodėl ji išdygo ne Ados, o Elytės gimdoje? Mergaitei ji nereikalinga, tikra nelaimė; o, kad Ada galėtų paskolinti savo įsčias! Jos pilve lyg degtuko liepsna brūkštelėjo maža rankutė, brūkštelėjo ir nusvilino – tą niekada nepatirtą pojūtį ji išgyveno visų motinų giliąja atmintimi. Jai nežmoniškai pagailo bejėgio, nereikalingo gyvybės daigo, tarsi jis būtų pati Ada (p. 132). 

Ar tai geriausias ar prasčiausias rašytojos kūrinys – neverta nė diskutuoti, nes ne tame slypi diskusijų esmė. Kiek jis kitoks ir kiek jis kitaip atrodo tiek Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrybos, tiek lietuvių literatūros kontekste irgi sunku pasakyti, bet jis kitoks, tai tarsi sniego dulkės, snaigės krislas, blyksintis savo nepaprastu tyrumu, jei ne tyrumu, tai bent tyrumo ilgesiu tai tikrai.

P. S. Galite pažiūrėti filmuotą medžiagą iš Lauros Sintijos Černiauskaitės romano "Medaus mėnuo" pristatymo, kuriame kalba Jūratė Sprindytė, Vanda Juknaitė ir, žinoma, pati autorė:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus"

Adam Johnson. „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2014.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Visada kažkaip sudėtinga ir nepatogu imti ir pradėti kalbėti apie gerą verstinę knygą, kuri turi begales vertingų geros literatūros sanklodų, pradedant teksto kokybe ir baigiant knygos idėjų daugiasluoksniškumu. Tokia knyga yra ir Adamo Johnson Našlaičių prižiūrėtojo sūnus (angl. The Orphan Master‘s Son), kuri buvo įtraukta į geriausių 2014 metų pasirodžiusių verstų grožinės literatūros knygų. Ilga, sunki, šokiruojanti – tokie pirmieji žodžiai išsprūdo, užvertus knygą ir paklausius: „Na, ir kaip?“

Knygą jau spėjo pastebėti ir pasaulio skaitytojai, literatūros kritikai. Įvertinta Pulitzerio premija – tą šūkteli ir knygos viršelis. Knyga apie Šiaurės Korėja savaime sufleruoja, kad bus įdomi ir šokiruojanti, juk tiek baisių dalykų esame apie šią šalį girdėję, turiu galvoje, bent tie, kurie domisi pasauliu. Dažniausiai mus pasiekia žinios apie Šiaurės Korėjos santvarką iš pabėgėlių, dažniausiai kankinių, kurių pasakojimais patikėti tiesiog neįmanoma. Prieš penketą metų, dar prieš keičiantis įpėdiniams, teko mums girdėti apie tai, kaip naujasis valdovas kuo puikiausiai surengė „seimą“ – koridoje leido stebėti, kaip 200 dienų badaujantys šunys viešai sudraskė giminaičius, kurie neva organizavo sukėlimą. Ką jau kalbėti apie tai, kad Šiaurės Korėjos studentai turi kirptis taip, kaip kerpasi jų šalies valdovas. Net buvo juokaujama, kad Šiaurės Korėja paskelbė, kad jų mokslininkai nuskrido į saulę ir paėmė juodųjų dėmių pavyzdžius. Aišku, viso šito knygoje nėra, tačiau jau vien nuo to, prieš pradedant skaityti romaną, Šiaurės Korėjos vaizdelis pasikeičia į mitinę šalį, kur civilizacija labai toli...

Rašytojas Adam Johnson rinko įvairią pabėgėlių informaciją apie šią šalį, todėl knyga itin gyva ir įtikinama, nors iš kitos pusės, sunku patikėti, kad kažkur gali vykti tokie dalykai, kokius panašiai vaizdavo G. Orwell romane 1984-ieji. Nuo pat pradžių knygą iškart sukuria įspūdį, kad atsidūrėme visai kitame pasaulyje, kitoje suvokimų, žinių ir tiesų dimensijoje, kur absoliučiai aukštinamas šalies valdovas ir, nusižengus jo kuriamai santvarkai, laukia itin žiaurios bausmės. Šiaurės Korėjoje išvedžioti garsiakalbiai pulsuoja propagandinę informaciją: Š. Korėjos žmonės miršta nepritekliuje, tačiau jiems kalama į galvą, kad už jų šalies ribų dar blogiau – P. Korėjoje miršta žmonės badu, Amerikoje už kiekvieną kąsnį teka užsidirbti, o jų šalis neva yra klestinti. Tai, atrodo, skaitytojo nelabai ir nustebintų, kas nors kiek domėjosi Šiaurės Korėjos lageriais ir pabėgėlių liudijimais. Kur kas mane labiau nustebino Čiun Do gyvenimo istorija, kuri beveik neturi izoliuotų geografinių ribų – čia jis laisvai plaukioja jūromis, pasiekia Japonijos krantus, netgi nuskrenda į JAV, patenka į lagerį ir netgi tampa šalies didvyriu, vadu Ka. Tai liudija, kad nelaisvė, priklausomybė santvarkai žmogų suluošina tiek, kad jis tampa vergiškai pririštas prie savo šalies kūnu ir dvasia ir bet kokia kita „laisvės“ forma jam primena nelaisvę. Nelaisvė jam yra spręsti, ką daryti su savo gyvenimu.

Rašytojas Adam Johnson.

Angliškas "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus" knygos viršelis.

Šiaurės Korėjoje, sostinėje Pchenjane iš tikrųjų egzistuoja didvyrių, mirusių už savo šalį, biustų alėja.

Šiaurės Korėjoje ryški propagandinė idėja, kad amerikiečiai yra didžiausias priešas. Tai jaučiama ir kūrinyje.

 

Naktį šalyje visur išjungiama šviesa. Kosmose darytos nuotraukos tai paliudija.

 

Šiaurės Korėjoje uždrausta rūpintis šunimis. Jie laikomi plėšrūnais, todėl juos naikinti yra sveikintinas dalykas.

Neįtikėtinas rašytojo talentas, paremtais gyvais liudijimais, leidžia pažvelgti į gyvenimą ne iš šalies, bet iš pačių Šiaurės Korėjos vidurių. Neįtikėtina, koks pasaulis atrodo iš tų žmonių, kurie „išgelbėti“ gyventi būtent toje šalyje. Akivaizdu, kad daugelis šios šalies žmonių supranta, kokia šalies santvarka ir brukama propaganda, bet nesiryžta nieko daryti, nes bet kokie revoliuciniai ketinimai būna sužlugdyti, artimieji įkalinami darbo lageriuose, „nusikaltėliai“ kankinami dėl lojalumo įrodymų, o vėliau paskelbiami didvyriais. Nejučia, nori to, ar nenori, pagalvoji, kad ir mes patys esame kokioje nors izoliuotoje ir pilnoje propagandos prikištoje santvarkoje, kuri verčia galvoti, jog esame laisvi, bet iš tikrųjų tarnaujame kažkam kitam.

Patriotizmo ir tėvynės pasiaukojimo idėjos tiesiog veržiasi iš knygos, kad net skaitant įskausta galvą nuo tos baisios propagandos ir santvarkos aukštinimo. Pagalvoji: jeigu pačiam tektų gimti ir augti šioje santvarkoje, tikriausiai, tai būtų taip įprasta, kad net vaizduotė neleistų formuoti kitokio pasaulio kontūrų. 

Neįtikėtinas knygos veikėjas Čiun Do, kuris per savo tragišką gyvenimą pakeičia daugybę tapatybių, kas išties sunku Šiaurės Korėjoje – be jokios abejonės tai ypatingo likimo personažas, kuris brėžia platų santvarkos pažinimo mostą patiems skaitytojams – nuo skurdžiausio (našlaičių) socialinių dugno iki šalies didvyrio, perlipant per visas įmanomas Šiaurės Korėjos valdymo lygmenis. Įdomi ir personažo dvasinė studija, jo vidiniai refleksai, įsitikinimai, kurie svyruoja tarp santvarkos ir lyg kitokio gyvenimo troškimo. Kad ir kiek tapatybių jis pakeistų, giliai viduje jis vis dar našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuris grandydavo prišalusius myžalus ir galvodavo, kur išvežta jo motina...

Tarp šio viso sukurpto pasaulio, kuriama ir meilės istorija. Pirmojoje dalyje ji tik fiktyvi, netvirta, kai Čiun Do pajaučia simpatiją savo draugo, tėvynės išdaviko, žmonai su geltona suknele. Antrojoje dalyje „hormonai“ įsisiautėja ir jis pamilsta vado Ka žmoną bei jos vaikus. Šioji meilė tampa įrėminta santvarkos, nes dažniausiai šalis nusprendžia, kam su kuo tuoktis ir ką mylėti, todėl šie jausmai peržengę santvarkos ribas tampa pavojinga pačiai Šiaurės Korėjai – tokia meilė, kuri perauga šalies meilę, tampa nusikalstama. Savaime suprantama, kad šioji neįmanoma meilė tampa pasmerkta, tačiau vadas Ka, tas pats Čiun Do, tampa pasiaukojimo pavyzdys, tiesa, ne tėvynės labui. 

Vardas tai ne žmogus, – pasakė Ka. – Nesistenkit įsimint žmonių vardų pagal vardus. Kad žmogus nepasimirštų, įsidėkit jį, jo atvaizdą į širdį. Tada, nesvarbu, kur būsit, tie žmonės visados bus su jumis, nes jie bus jūsų dalis. – Jis uždėjo rankas jiems ant pečių. – Svarbiausia jūs patys, ne jūsų vardai. Ir jųdviejų aš niekad neužmiršiu (p. 452).

Knygos struktūra didinga, nes ji nevienalytė. Manau, iš šios knygos turėjo išeiti du geri tomai, bet gal ir gerai, kad ji išėjo į vieną knygą. Pirmoji ir antroji dalis skiriasi savo vidiniais struktūriniais niuansais. Antroji, finalinė istorija daug sudėtingesnė, nes ji labiau nesilaiko chronologinės istorijos sekos, o pasakotojas kalba trimis tonacijos, trimis tiesomis: garsiakalbis (propagandinis balsas), pogrindžio kankintojas pirmuoju asmeniu liudija „viduriniąją tiesą“, kuri sumišusi su propaganda ir tos propagandos abejojimu ir, žinoma, vado Ka istorija po lagerio – neutralusis pasakotojas, kuris skaitytojui atskleidžia istoriją nuo Vakarietiškos civilizacijos paraščių. Fragmentai pinasi, pamažu brėkšta istorijos fabula ir per šią fabulą lyg atodanga atsiskleidžia ne tiek pačios Šiaurės Korėjos santvarka, bet tai, kaip apskritai propaganda veikia žmonių likimus, nesvarbu, kur ji būtų vykdoma – Rusijoje, Kinijoje ar pačiose JAV-ose. 

Knyga nelengva, turinti neapsakomos pasakojimo galios, kurios sodrumu galima mėgautis, galima piktintis ta realybe, kurią teikia rašytojas, bet vienareikšmiškai – tai tikrai stipri ir įtaigi knyga. Įdomu, kad tekstas nepraranda nei sarkazmo, nei retkarčiais prasiveržiančios romantikos, poetikos. Romanas visapusiškai stiprus kaip kūrinys, todėl nebuvo gaila nė minutės, praleistos su knyga. Tiesa, pabaigoje jau išties buvo visko tiek daug, kad pavargau taip, lyg būčiau priveiktas ir nukankintas, o mano kaip skaitytojo bronzinis biustas būtų irgi išlietas didvyrių alėjoje, šalia vado Ka.

Jūsų Maištinga Siela