Filmas: "Deboros Logan apsėdimas" / "The Taking of Deborah Logan"

Sveiki,

Vienas iš Helovyno mano pasirinktų filmų buvo siaubo žanro juosta „Deboros Logan apsėdimas“ (angl. The Taking Deborah Logan) (2014) – filmas totaliai niekuo neišsiskiriantis iš kitų, žadantis įprastinį apsėdimo scenarijų, todėl ir pažiūrėjau. O kada, jeigu ne šią dieną? Ir tiesą sakant, neklydau dėl filmo scenarijaus ir režisūros – viskas nuo „Bleiro Raganos“ laikų, tik čia kur kas daugiau specialiųjų efektų.

Iš esmės filmas nėra itin prastas, jis ir baugina, bet kartu ir erzina. Nesuprantu režisierių, kurie nueina lengviausiu ir paprasčiausiu būdu ir bijo eksperimentuoti – gal tai nuo užsakovų ar mentorių priklauso, kurie sako: ei sukurkite mums filmą panašų į tą ar aną, kad žmones pritrauktų. Toks būtent ir yra filmas „Deboros Logan apsėdimas“, kuris iš esmės pasakoja apie grupelę jaunų stebėtojų, kurie nutaria sukurti filmą apie Alzheimerio kamuojamą močiutę, bei jos lesbietę dukrą, kuri susiduria su sunkumais. Būtent šios siužetinės krypties originalumas ir yra tai, kad mokslininkai tiria ne paranormalius reiškinius, o ligas, ir žinoma, viskas tuo pasibaigia. Vėl visur tampoma kamera, vėl visur trukdžiai, veikėjai vienpusiai, kvaili bukapročiai, ambicingi savimylos, kurie nesupranta tikrojo pavojaus. Tiesiog vėl visa mėsmalė ta pati, kaip ir eiliniame amerikiečių filme ir jokių naujų rakursų, įsimintinų personažų, tie patys įtampos elementai, kurie jau atbukę ir atrodo atgyvenę tiek, kad nebeįdomu žiūrėti.

Taigi, kuo gali filmas pasigirti? Nebent šiurpiais vaizdais ir grimu, kai kuriais montažo elementais. Istorija šiaip kraupi, bet gerai yra tai, kad viskas nėra vilkinama iki finalo, o vos ne nuo pat pradžių prasideda apsėdimo požymiai, yra daug lakstymų, klyksmų ir apskritai tiesiog daugiau šiurpumo ir apsėdimo rodymo, nei paprastai būna tokio tipažo filmuose. Nepaisant to, filmas labai vidutinis, žiūrėti tikrai galima ir su užsidegimu, bet kažko naujo ar įspūdingo tikrai nepamatysite, nebent apskritai nesate tokio tipažo filmų matę.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ant ribos" / "Man on a Ledge"

Sveiki,

Filmas „Ant ribos“ (angl. Man on a Ledge) (2012), kurį režisavo man praktiškai nežinomas režisierius Asger Leth, tiesą sakant, mane nustebino gerąja to žodžio prasme. Taip tikriausiai ir būna, kai mažiausiai tikiesi arba dėl filmo neturi išankstinės nuomonės, tai jis atrodo kur kas geresnis, nei tas, kurį gauni per rekomendacijas... Šįkart nutiko labai panašiai. Trilerius, kaip žinia, aš labai mėgstu. Čia man svarbiausia yra pati istorija ir įtampa, o filme „Ant ribos“ jos tikrai netrūko.

Kad ir kokia pasirodytų vidutiniška ir tipinė režisūra, o ji šiame filme tokia ir buvo – nieko novatoriška, viskas pagal kanonus ir šablonus, bet scenarijus yra scenarijus ir jis buvo išties aukšto pilotažo. Visų pirma sudomina pati pabėgėlio iš kalėjimo istorija ir tas faktas, kad jis beveik visą filmo metu rymo ant atbrailos, kurį bando atkalbėti seksuali blondinė detektyvė (o kaip be blondinių? a?). Žinoma veiksmo čia netrūksta nei prieš vyrukui atsidūrus ant ribos, nei po „nukritimo“. Povandeninės slaptos istorijos ir įtampa, atskleidimai ir nenuspėjami siužeto posūkiai – štai ko reikia geram trileriui, o gi nenuspėjamumo ir kuo aštresnės psichologizuotos painiavos. Būtent geras scenarijus ir įtampa yra šio filmo „arkliukas“.

Žinoma, aktoriai. Užsigrūdinęs vaidinti kietuolius Sam Worthington‘as, kurį labai pamėgau po „Įsikūnijimo“ ir stengiuosi jau kokį geresnį filmą su juo visada užmatyti. O ką jau besakyti apie Jamie Bell, tiesiog augau su jo filmas ir visgi jis negauna pagrindinių vaidmenų viso filmo takeliui, nors yra pripažintas ir žinomas, jo sukirpimui vis pateikia antraeilius vaidmenis, nors norėtųsi, kaip ir filme „Bilas Eliotas“, pamatyti jį pagrindinėse rogėse. 

Šiaip filmas pilnas staigmenų, buvo smagu žiūrėti prieš miegą. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Raudona kaip dangus" / "Rosso come il cielo"

Sveiki, skaitytojai, 

Italų režisieriaus Cristiano Bortone filmą „Raudona kaip dangus“ (ital. Rosso come il cielo) (2006) galėjote ne kartą išvysti „Skalvijos“ kino teatre ir priklauso nepriklausomo kino repertuarui su europietiško kino elementais. Filmas pasakoja apie realiai gyvenime nutikusius įvykius – berniukas namuose nusprendė pažaisti su tėvo medžiokliniu šautuvu ir vienas neatsargus judesys sugriauna visą berniuko likimą – per atsitiktinumą išlikęs gyvas, jis tampa aklu.

Žinoma, filmas jautrus, nes jo pati tema apie mažo žmogaus tragediją. Kad ir kaip režisierius bando iškelti prisitaikymo prie naujo pasaulio problemą, viskas vis tiek atrodo gana pasaldinta ir švelnu, lyg žiūrėtume ne biografinio filmo ekranizaciją, bet adaptuotą vaikų amžiui „Disnėjaus“ kurtą produkciją visai šeimai – truputis pamokslavimo ir moralizavimo, truputis herojiškumo, truputis kliūčių, kuriuos tenka įveikti ir galiausiai pripažinimas, kad visur ir visada galima prisitaikyti ir rasti sau vietą po saule. Nepaisant to holivudiško nuolaidžiavimo, filmas man vis tiek patiko. Gražiai skambinti italų kalba ir europietiška kultūra „suegzotina“ nuo to, ką esame įpratę regėti amerikietiškame kine. Yra ir gražių kadrų, ir prasmingų vaizdų, minčių... Darbas su vaikais kine niekada nėra lengvas ir iš jų išgauti emocijas ir natūralumą – tikriausiai reikia vunderkindų, apsigimusių aktorių, todėl, žinoma, kad vaidybos atžvilgiu filmas nėra itin tvarkingas, bet jį ir nereiktų žiūrėti kaip į tikrovišką ir atkartojantį asmeninę žmogaus vaikystės patirtį – visgi tai interpretavimas, nukreiptas į didaktinius niuansus.

Filmas emocionaliai paveikus, todėl sirgimas už mažąjį herojų yra neabejotinas. Režisieriui pavyko sužaisti jausmų loteriją, todėl mums atrodo, jog filmas geras, nes geba žongliruoti mūsų emocijomis, bet pasiskaičius kino kritikų teorijas, toks filmas dar tik puse kojos geras filmas. Nepaisant visko, filmas gražus, pozityvus, jo tema tragiška, tačiau viskas pateikta su tokia naivia šviesa, kad belieka susemti visus savo vaikus ir paauglius į krūvą ir žiūrėti kaip kūrinį ir kaip naudingą auklėjimo pavyzdį.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bėgantis skustuvo ašmenimis" / "Blade Runner"

Sveiki, 

Jau kuris laikas mano filmų sąraše švartavosi Scott Ridley filmas „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (angl. Blade Runner) (1982), kurį man primygtinai rekomendavo ne vienas asmuo ir šiek tiek norėsiu juos nuliūdinti savo atsiliepimu. Filmas visgi manęs itin nesužavėjo, nors žiūrėjau pakankamai įdomiai, buvo filme tikrai visko daug, bet visumoje liko tik pasitenkinimas kūriniu kaip fantastiniu žanro filmu, o giluminio išgyvenimo taip ir nepajutau.

Filmas gražus vizualiai, nors ir senas, tačiau gyvi devinto dešimtmečio fantastinių filmų elementai – šukuosenos, kostiumai, technologijos, nors (irgi keista), filme vaizduojami 2019 m., kurie nebe už kulnų, atrodo, kur kas modernesni, nei pačiame filme, neminint žmonių ir roboto hibridus, to kol kas nepavyko sukurti. Visgi mintis puiki, nors akivaizdu, kad vėliau sukurtų daug fantastinių filmų, kurie vienaip ar kitaip lošia šiuo principu – kažkas kažką medžioja, kažkas yra „blogietis“, o kai kas „gerietis“. Pripažįstu šio filmo kultiškumą ir jo didžiulį indelį tolimesniems fantastinio kino darbams, visgi „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ jau nemari klasika.

Juostoje galite išvysti nemažai garsių jau į žiūrovų kartas „įaugusius“ aktorius, kuriuos vėlei ir vėlei galime išvysti nesenstančioje juostoje. Žinoma, galima analizuoti dialogus, vaidyba, scenografiją ir kitus elementus – fantastikos mėgėjai apskritai turėtų šis filmas patikti, tačiau, kaip jau minėjau, manęs jis nesujaudino, o ir scenarijus kai kuriais momentais buvo per daug nuspėjamas. Tai tikriausiai dėl to, kad ankstesni filmai pasiglemžė įvykių modelį ir jau daugelyje vietų galima numatyti, kas ir kaip bus... O juk tai fantastinis veiksmo trileris, turėtų daryti šiokį tokį įspūdį ir netikėtumo, mano akimis, kur kas geresnis režisieriaus darbas yra „Svetimas“ (1879). Deja, to man pritrūko, nors draminė dermė filme man tiko, nei 50 lavonų per 10 minučių efektas.

P. S. Kiek žinau, S. Ridley grįžta prie šio projekto ir kurs po tiek dešimtmečių antrąjį šio filmo dalį, kuriame turėtų pasirodyti tas pats Harrison Ford‘as.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Miestai, kurių nenugyvensime šiame gyvenime

Sveiki,

Neseniai buvau svetimos šalies sostinėje. Stokholmas. Pirmą sykį. Keistas jausmas toje „Šiaurės Venecijoje“. Išgyvenau vieną keistą baimę, kuriai neturiu sugalvojęs pavadinimo, bet gal fobijų meistrai sugalvos. Tada, stovėdamas ant skardžio, kur senamiesčio ir naujamiesčio salas laiko susikabinę seni tiltai ir pirmyn kateriais plaukia nepažįstami žmonės, pagalvojau: Dieve, koks gražus šis miestas ir aš esu jame ir manęs nėra. Jis išties toks gražus ir aš jo nespėsiu nei pažinti, nei išvaikščioti, nespėsiu jame nugyventi nei rudens, nei pavasario... 

Ir kas baisiausia – pasaulyje tiek daug miestų su savo istorijomis ir vaiduokliais (Stambulas, Barselona, Peterburgas, Buenos Aires, Tokijas, Praha...) ir aš jų nenugyvensiu ir jie manęs nepatirs ir aš jų niekada nepatirsiu kaip žmogus, visai ne kaip turistas, ne dokumentinių filmų žiūrėtojas, nenugirdęs faktų iš gido, ne iš lankstinuko. Miestų, įaugusių į Žemę, nepajudinamų, nenunešamų ir neperduodamų jokiais kitais būdais. Ir dėl to liūdna. Kažkaip... Kad tik kiekvienam iš tų nuostabių miestų mums galbūt per visą gyvenimą skirtas tik vienas.

Pagalvosite: maža čia ko – tik dar vienas miestas, dar vienas įsimylėjimas, prisirišimas ir nieko daugiau. Galbūt Jūs ir teisūs, o mano liūdesys šįkart suklydo ir mane dėl to apgavo.

Jūsų Maištinga Siela