Serialas: "Oranžinė – tai nauja juoda" ("Oranžinė madinga") / "Orange is the new black" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Taip jau nutiko, kad seniai rekomenduotą serialą „Oranžinė – tai nauja juoda“ (angl. Orange is the New Black), kurį kai kas iš anglų kalbos siūlo versti kaip idiomą „Oranžinė madinga“ ir tai tikriausiai būtų teisingiausia, bet pavadinimų atsiranda pačių įvairiausių, tai su įvardžiuotinėmis formomis ir be, bet tikriausiai ne pavadinimas čia svarbiausia, o tai, kad nebegalėjau sudėti bluosto dėl pirmojo šio serialo sezono, kurį tiesiog suvartojau kaip kokius narkotikus per dvi dienas, praktiškai skirdamas po šešias-septynias valandas kasdien. Ir tai buvo taip gerai, kad iki šiol džiaugiuosi šiuo mažu atradimu, o dalis serialo siužetų ir personažų tiesiog nusikėlė į manuosius sapnus...

Bet viską nuo pradžių, paliekant emocijas nuošalyje. O viskas prasidėjo prieš daugel metų, kai į kalėjimą pakliuvo tikroji Piper Kerman, kuri savo potyrius kalėjime labai gražiai surašė ir sudėjo į autobiografinę knygą „Oranžinė – tai nauja juoda: Mano metai moterų kalėjime“. Žodžiu, mūsų tikroji herojė, kuri dar ir baisiai panaši į pagrindinę serialo aktorę, 1993 metais iš tikrųjų „praskalbė“ nešvarius su narkotikais susijusius pinigus, už kuriuos bausmę ji atliko 2004 metais. Šiuo metu nuo 2006 metų ji gyvena laisvėje su sutuoktiniu Lariu (tai gali daug ką pasakyti apie serialo siužeto eigą) ir kas galėjo pagalvoti, kad Piper istorija taps televizijos „Netflix“ kampanijos vienu geriausiu ir sėkmingiausiu televiziniu serialu, jis, beje, tapo ir pačiu žiūrimiausiu „Netflix“ serialu. Šiuo metu jau filmuojamas ketvirtasis „Oranžinė – tai nauja juoda“ sezonas ir serialo reitingai išties puikūs, o nuolatinės nominacijos ir laimėjimai „Emmy“, „Auksinio gaublio“ ir kituose apdovanojimuose taip pat, manau, daug ką pasako.

Taigi, serialas pasakoja apie sąžiningą blondinę Piper Kerman. Tiesa, kiek scenaristai keitė tikruosius autobiografijos vingius, kiek juos gilino ir leido plėsti personažus, nes serialas išties „tirštas“ ir kiekvienoje serijoje veiksmo ir istorijų yra tikrai nemažai. Galėtume sakyti, jog tai moteriškasis „Ozo“ (dar vieno kultinio serialo apie vyrų kalėjimo gyvenimą) moteriškasis variantas. Kiek jis turi sąsajų su „Ozu“, nežinau, nes ano serialo nemačiau, bet įtariu, kad nemažai, pradedant visa kalėjimo infrastruktūra, taisyklėmis ir baigiant homoseksualumo paraiškomis. Lesbiečių šiame seriale iš tikrųjų netrūksta – tai drąsu, novatoriška, bet iš kitos pusės tik mums lietuviams. Pagrindinės veikėjos Piper seksualinė orientacija irgi nėra apibrėžta – ar ji lesbietė, ar biseksuali? Ilgą laiką laisvėje susitikinėjusi su vyrais, ji, papuolusi į kalėjimą, sutinka seną savo lesbietiškų laikų draugę Aleks, su kuria atnaujina intymius santykius – ar iš noro turėti užnugarį, ar dėl to, kad kalėjime trūksta meilės ir romantikos, o gal Piper iš tikrųjų reikia moters? Sunku atsakyti į šį klausimą, nes viską dar motyvuoja tas faktas, kad Aleks davė parodymus prieš Piper ir yra jos skundikė... Tai išties manipuliacinių veiksmų grandinė, kurią nulemia tiek išoriniai (už kalėjimo esantys „liežuviai“), tiek kalėjimo žmonės.

Oranžinė iš tikrųjų Joms tinka...

Ar ilgai jis lauks sugrįžtančios Piper?  

 

Viena įdomiausių personažų Raudona, sezono pabaigoje netradiciniu būdu įveiks ūsuočių.

 

Vienos iš aktorės tėvus ir brolį iš tikrųjų deportavo į Kolumbiją..

 

Aktorės prigavo Meryl Streep per apdovanojimus.

 

Pirmojo sezono personažas, kuriam nebelemta patekti į kitus sezonus.

 

Serialo vyrai atlieka daugiau apsaugininkų vaidmenis. Nemažiau įdomius.

Niekada nesakyk, kad valgis kalėjime apgailėtinas, jei nežinai, kas dirba virtuvėje...

Aktorė Taylor Schilling su tikrąja Piper Kerman.

Serialo veidai ryškūs ir įsimenantys.  

Aleks ir Piper - amžina santykių dvikova. 

Tinka ne tik oranžinė...

Sunku ką nors trumpai ir esmingo pasakyti apie pirmojo sezono personažus. Istorija šokinėja chronologiškai, pasakojama pagrindinė drama kalėjime, bet šalia eina ištisas praeities inkliuzinis pasakojimas, kuris papildo faktais Piper biografiją ir vis labiau atskleidžią ją kaip žmogų. Žinoma, kalėjime besą ištisų netipinių personažų kolonija. Čia rasite ir lotynų amerikiečių „getą“, kurios turi savų problemų – viena mergina tampa nėščia nuo vienakojo mielo sargybinio, čia rasite ir juodaodžių aljansą, kurioms svarbu skaniai pavalgyti, gerti piliules, kad palaikytų moteriškų hormonų apykaitą, čia yra ir baltųjų grupelė su savosiomis problemomis. Bene labiausiai dygus pasirodo esąs ūsuotasis apsauginis, kuris spaudžia valgyklos Raudonąją slavę tarpininkauti platinant narkotikus po kalėjimą... Ir visa tai tėra tik šio didžiulio mechanizmo infrastruktūrinės dalys, todėl moterų kalėjimas mums tampa ištisa nesibaigianti šou arena, kur rodomi spektakliai. Ir tai nuostabu, jeigu mėgstate emocinę įtampą, nepatogias scenas dėl seksualumo, nesibijote „paragauti“ kalėjimo gyvenimo ir t. t.  

Kokie svarbiausi įvykiai pirmajame sezone? Išties čia pristatomos kiekvienoje serijoje ir kitos kalinės, jų gyvenimas prieš patenkant į šią įstaigą. Dažniausiai tai smarkiai socialiai pažeminti žmonės, kurie buvo priversti užsiimti nešvariais reikaliukais, todėl Aleks ir Piper jų kontekste atrodo išties kitokios. Taigi susigyvenimas su kalėmis tampa pirmąja ir sunkiausia Piper užduotimi, vėliau atsidūrimas Aleks ir savo sužadėtinio meilės trikampyje, atsuktuvo iš dirbtuvių netyčinė vagystė, kuri serialo kontekste prilygsta atominės bombos sprogimui ir, žinoma, katalikų šarlatanės, „Dievo patikėtinės“ sužvaigždėjimas... Yra ir absoliučiai komedijai prilygstančių istorijų, pvz., vištos pasirodymas kalėjimo zonoje. Tai išties verčia nusišypsoti visoje toje lesbietiškoje, pilnoje brutalumo, nesaugumo pasaulėlyje, kurį mums „nupiešia“ šis serialas.

Apskritai „Oranžinė – tai nauja juoda“ puikus serialas, valdai seriją po serijos ir nejauti, kaip dingsta laikas, o apetitas, kaip sakoma, atsiranda bevalgant, todėl antrąjį sezoną norėtųsi pažiūrėti kuo greičiau, bet vėlgi, galvoju, kad reikia prieš tam „pasirašant“ atrasti ir naujų serialų. Žinoma, seriale pasirodo įspūdingų charakterių, todėl yra nemažai galimybių pasireikšti ir pačioms aktorėms. Piper Kerman vaidmuo buvo patikėtas sukurti Taylor Schilling – tokio malonaus veiduko, vis svarstau, į kurią ji labiau panaši į Kate Perry blondinę ar į Emily Blunt. O šiaip beveik visi aktoriai man buvo daugiau ar mažiau atradimas, galbūt matyti kokio nors filmo antrame plane, bet toli gražu ne taip įsimenantys, kaip šiame seriale. 

Čia galite pasiklausyti Regina Spektor dainą „You‘ve Got Time“, kuri, bent man, iš pradžių labai nepatiko, o dabar tiesiog „priaugo“ prie serialo:

Tai pirmojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sulaužytos gėlės" / "Broken Flowers"

Sveiki,

Su vienu keisčiausiu amerikiečių režisieriumi Jim Jarmusch jau teko susipažinti, pažiūrėjus jo filmą „Išgyvena tik mylintys“ (2013) – filosofinė drama apie vampyrus ir amžinybę pateikė išties netradicinį vaidą apie gyvenimą ir, žinoma, pačius vampyrus. Prisipažinsiu, kad jo „Sulaužytos gėlės“ (angl. Broken Flowers) (2005) teko metyti labai seniai, taip seniai, kad praktiškai nieko neprisiminiau (absoliučiai!), kad tiesiog leidau sau lengvą pramogą, ką labai retai darau, pažiūrėti filmą dar kartą. Ir žinokite, sužiūrėjau kaip naują! 

Visų pirma mane tai paskatino ištisa nuostabiausių aktorių virtinė – Bill Murray, Tilda Swinton, Jessica Lange, Julie Delpy, Frances Conroy, Sharon Stone... ir viskas vienoje tokioje beprotiškai liūdnoje juostoje kaip „Sulaužytos gėlės“!  Iš esmės filmo pagrindinis personažas tarsi žmogus be savybių, toks melancholikas ir atrodo vos kruta tik dėl to, kad bando savyje sužadinti smalsumą, įdomu tik tai, kaip tokio tipažo žmogus gali būti toks didelis mergišius. O pasirodo, herojus mūsų su cinkeliu ir turi savo tylaus žavesio, nors Billo Murray suvaidintas Dono personažas iš esmės labai man jau buvo panašus į to paties aktoriaus suvaidintą personažą filme „Pasiklydę vertime“ (2003), todėl nenustebkite, jeigu Jums atrodys, jog personažas netikėtai persikėlė iš Tokijo į Ameriką.

Na, aš jau nieko nebesakysiu apie antraeilius moterų personažus – daug iš jų verti „grieko“, ypač Tildos Swinton rokerinis personažas. Šiaip filmo turinys tikriausiai toks, kad jam reikia nusiteikti – lėtas, tėknus, jame nemažai absurdiškų gyvenimiškų situacijų, kurios nesuprasi, ar čia pokštas ir kerštas viengungiui, ar kažkokia nestabili dvasinė savo gyvenimo įvertinimo kelionė per praeities ir dabarties prizmes. Režisierius ir nesistengia į visa tai atsakyti, tiesiog leidžia mėgautis subtiliomis ir akivaizdžiai demonstruojančiomis detalėmis, kaip antai rožinės spalvos daiktai ar vis kita gėlių puokštė. 

Šiaip filmas geras, vertas kantraus ir atkaklaus savo gurmaniškojo žiūrovo, todėl komercinio kino mėgėjams šis filmas gali pasirodyti sunkiai „suvirškinamas“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 79/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažoji Mis" / "Little Miss Sunshine"

Sveiki, skaitytojai, 

Su režisierių duetu Jonathan Dayton ir Valerie Faris jau buvau susipažinęs, žiūrėdamas jų gana įdomios minties, tačiau ne itin „užkabinusią“ kino juostą „Rubė Sparks“ ir tai tikriausiai šiek tiek atbaidė, nes „Rubė Sparks“ yra neblogas filmas, tačiau ne tas, kuris paspartintų norą pažiūrėti kitus šių režisierių darbus, kurių nėra daug. Štai filmas „Mažoji Mis“ (angl. Little Miss Sunshine) (2006) yra tikriausiai tas geresnis variantas akims ir sielai.

Puikiai įvertintas kino kritikų ir apskritai filmas laikomas vienas geriausiu 2006 metų kino industrijoje. Ir tai visai ne pramanai, o realiai galiu pasakyti, kad filmas tiesiog labai geras – liūdno humoro prisodrinta nestandartinės šeimynėlės kelionė į Kaliforniją geltonu sugedusiu autobusiuku, kuris užsiveda tik dardėdamas nuokalne. Ko dar reikia tokiai šauniai kelionei į mažosios Miss rinkimus? Ogi nestandartinių personažų – dėdė gėjus savižudis, neįvertintas už M. Proust kūrybos nagrinėjimą, nekalbantis paauglys, svajojantis tapti lakūnu, mažoji Miss, akivaizdi „lūzerė“, sekso maniakas senelis ir sutuoktinių pora, kuri aiškiai, nesutaria vaikų auklėjimo klausimais. Tiesiog šiuolaikiniai Adamsai, jeigu to norite, bet skaniausia visoje šioje kelionėje yra ta takoskyra tarp realybės ir nuotykinių personažo šaržavimo, tas išgautas liūdnas realybės pajautimas, kai bendri tikslai ir troškimai suvienija šiaip jau išsiskaidžiusius šeimos narius. Aišku, finalas daugiau nei holivudinis ir didaktika ir veikėjų supratimas apie šeimą tiesiog surašyti veiduose, trūko tik tatuiruočių.

Scenarijus nepamiršo ir keistų dviprasmiškų nuotykių, ir žiupsnelio dramos ir tiesiog smagu man buvo į visa šitą „miksą“ žiūrėti, kad tiesiog noriu parekomenduoti visiems, kurie mėgsta gerus filmus, kurie neišvengia lengvumo. „Mažoji Mis“ – tai kartu ir visai šeimai, bet labiausiai tikriausiai suaugusiems skirtas filmas, kuris primena, ką reiškia būti ir vaiku, ir seneliu, ir atsakingais tėvais ir pasijausti vėlei kažkaip kvailai, bet linksmai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mirtininkas eina" / "Dead Man Walking"

Sveiki, 

Niekada kaip aktoriui Tim Robbins nesimpatizavau, kaip ir jo vienam geriausiam filmui „Pabėgimas iš Soušenko“, kur jis atliko pagrindinį vaidmenį, tačiau jo režisuota drama „Mirtininkas eina“ (angl. Dead Man Walking) (1995) tikriausiai buvo vienas geriausių filmų, pristatytų 1995 metais. Tylus epinis pasakojimas, apjungiantys ištisą kultūrinį motelės kodeksų ir klišių virtinę. Lėtas pasakojimas apie vienuolę, kuri padeda paskutiniosioms dienoms mirties bausme nuteistam jaunuoliui, gali sukelti keistą emocinį sukrėtimą.

Filmas man priminė šiuolaikinio Lozoriaus nukryžiavimą – mirtis be pasirinkimo šįkart ne už visų nuodėmes, o už savo asmeninius nusikaltimus. Žinoma, tema nebe nauja, kaip ir pats filmas, bet tikriausiai ne pats mirtininko faktas čia svarbiausias, o akys vis labiau krypstančios į vienuolę Heleną, kuri lyg atstovaudama krikščioniškoms vertybėms, visgi įprasmina visą Kristaus mokymą, o aplinkiniai veikėjai, pripildyti netekčių ir pykčio, save laikantys krikščioniais, atlieka Kristaus pasmerkusios minios vaidmenį. Ir iš tikrųjų, kas tos krikščioniškos vertybės ir kaip Biblijos prasmės formuojamos pagal žmogaus nuoskaudų lygį, kodėl vienuolė nepraranda nuolankumo, kai ją pasmerkia tie patys krikščionys ir draugai? Tai tiesiog vienas didelis filmas ne tik apie religijos vertybių sumaištį ir jų interpretavimo susipainiojimą, galima sakyti, manipuliaciją savo emocinėms poreikiams tenkinti, bet ir apskritai apie žmogiškumą.

Žiūrovas yra priverstas eiti konfrontuoti su žmogiškumu ir nusikaltimo mastu, vyksta mažytė gėrio ir blogi kova, mirtininko ir vienuolės kova, kuri paremta gailestingumu, todėl taip sunkiai šis atvejis ištrauktas iš Kristaus nukryžiavimo ir atleidimo istorijos ir pritaikytas šių dienų rėžimui, tampa toks skausmingai atpažįstamas ir artimas, kad net artimesnis už pačios Biblijos stilizavimo momentus. Filmas tiesiog puikus ir smarkiai diskutuotinas visais žmogiškumo principais. Nuostabius vaidmenis sukūrė Susan Sarandon, kuri pelnė už šį vaidmenį „Oskarą“, bei Sean Penn – nominaciją kai geriausias aktorius. Brandus, stiprus, paveikus emociškai filmas, pilnas plataus diskusinio spektro. Tiesiog re-ko-men-duo-ju!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela