Ką gi, pažiūrėjau dar
vieną vadinamą kino šedevrą, tik vargu ar šis filmas man pasirodė toks šventas
šedevras – tai Francis Ford Coppola „Krikštatėvis“
(angl. The Godfather) (1972). Tai
pirmoji „Krikštatėvio“ trilogijos dalis ir ji laikoma pačia geriausia dalimi,
nors ir tęsiniai įvertinti labai aukštai ir tiesiog... Seniai svajojau pasidaryti
„Krikštatėvio“ dieną, atsisėsti ramiai ir pažiūrėti per dieną visas dalis, bet
dabar susvyravau, ar apskritai noriu pažiūrėti kitas dalis. Tuoj paaiškinsiu
kodėl.
Žinoma, tai skonio
reikalas. Žinoma, kad pripažįstu šį filmą esant gerą, ypatingą kažkam ir
apskritai pripažįstu režisieriaus įtaką kino industrijai, bet filmą sužiūrėjau
gana sausai, tai mano ir vertinimas gana dvejopas. Visų pirma man filmas
pasirodė pernelyg ištęstas, aišku, yra toje scenų ir įvykių neskubėjime savito
žavesio, rafinuotumo, tačiau kartais norėjosi tuos įvykius paspartinti. Žinoma,
labiausiai mane nustebino du dalykai. Visų pirma pati medžiaga, maniau, bus iš
serijos „šaudau ir gaudau“, juk apie mafijos pasaulį kalbėti rimtai ir
rafinuotai sunku, nebent tai būtų koks Q. Tarantino. Nors ko čia stebėtis, kai
filmas laikomas šedevru? Aiškiai istorijoje deklaruojamos šeimos vertybės, ypač
pagarba. Filmas apie vyrų pasaulį ir jų reikalus, nebūtinai legalius, atšliejusius
nuo įstatymų, bet būtinai garbingus. Tai kartu savotiška šeimos saga, savo valdžios
sūnui perdavimo istorija ir ji įtikina nuo A iki Z. Kitas dalykas – stulbinama Marlon
Brando vaidyba, įvertinta „Oskaro“ statulėle, kurios, kaip žinia, aktorius
atsisakė... Atradimas buvo ir aktorius Al Pacino, suvaidinęs Krikštatėvio sūnų
ir vėliau pats perėmęs jo pareigas. Iš blankaus vaikinuko jis tiesiog akyse pamažu
tapo tikra tėvo kopija ir staiga pasidarė ne tiek Krikštatėvio personažas, o
būtent italų mafijos imperiją paveldėsiančio įpėdinio virsmas...
Nepaisant rafinuotumo,
atidumo, puikių dviejų aktorių vaidybos ir geros režisūros, man pristigo
susidomėjimo pačia tema, jos aktualumas man pačiam ir apskritai vengiu filmų
apie mafiją, bet pažiūriu tuos, kuriuos jau būtina pamatyti tikram kinomanui ir
„Krikštatėvis“ buvo kaip tik tas filmas.
Taip jau nutiko, kad
seniai rekomenduotą serialą „Oranžinė –
tai nauja juoda“ (angl. Orange is the
New Black), kurį kai kas iš anglų kalbos siūlo versti kaip idiomą „Oranžinė madinga“ ir tai tikriausiai
būtų teisingiausia, bet pavadinimų atsiranda pačių įvairiausių, tai su
įvardžiuotinėmis formomis ir be, bet tikriausiai ne pavadinimas čia
svarbiausia, o tai, kad nebegalėjau sudėti bluosto dėl pirmojo šio serialo
sezono, kurį tiesiog suvartojau kaip kokius narkotikus per dvi dienas, praktiškai
skirdamas po šešias-septynias valandas kasdien. Ir tai buvo taip gerai, kad iki
šiol džiaugiuosi šiuo mažu atradimu, o dalis serialo siužetų ir personažų
tiesiog nusikėlė į manuosius sapnus...
Bet viską nuo pradžių,
paliekant emocijas nuošalyje. O viskas prasidėjo prieš daugel metų, kai į
kalėjimą pakliuvo tikroji Piper Kerman, kuri savo potyrius kalėjime labai
gražiai surašė ir sudėjo į autobiografinę knygą „Oranžinė – tai nauja juoda:
Mano metai moterų kalėjime“. Žodžiu, mūsų tikroji herojė, kuri dar ir baisiai
panaši į pagrindinę serialo aktorę, 1993 metais iš tikrųjų „praskalbė“
nešvarius su narkotikais susijusius pinigus, už kuriuos bausmę ji atliko 2004
metais. Šiuo metu nuo 2006 metų ji gyvena laisvėje su sutuoktiniu Lariu (tai
gali daug ką pasakyti apie serialo siužeto eigą) ir kas galėjo pagalvoti, kad
Piper istorija taps televizijos „Netflix“ kampanijos vienu geriausiu ir
sėkmingiausiu televiziniu serialu, jis, beje, tapo ir pačiu žiūrimiausiu „Netflix“
serialu. Šiuo metu jau filmuojamas ketvirtasis „Oranžinė – tai nauja juoda“
sezonas ir serialo reitingai išties puikūs, o nuolatinės nominacijos ir
laimėjimai „Emmy“, „Auksinio gaublio“ ir kituose apdovanojimuose taip pat,
manau, daug ką pasako.
Taigi, serialas pasakoja
apie sąžiningą blondinę Piper Kerman. Tiesa, kiek scenaristai keitė tikruosius
autobiografijos vingius, kiek juos gilino ir leido plėsti personažus, nes
serialas išties „tirštas“ ir kiekvienoje serijoje veiksmo ir istorijų yra
tikrai nemažai. Galėtume sakyti, jog tai moteriškasis „Ozo“ (dar vieno kultinio
serialo apie vyrų kalėjimo gyvenimą) moteriškasis variantas. Kiek jis turi sąsajų
su „Ozu“, nežinau, nes ano serialo nemačiau, bet įtariu, kad nemažai, pradedant
visa kalėjimo infrastruktūra, taisyklėmis ir baigiant homoseksualumo
paraiškomis. Lesbiečių šiame seriale iš tikrųjų netrūksta – tai drąsu,
novatoriška, bet iš kitos pusės tik mums lietuviams. Pagrindinės veikėjos Piper
seksualinė orientacija irgi nėra apibrėžta – ar ji lesbietė, ar biseksuali? Ilgą
laiką laisvėje susitikinėjusi su vyrais, ji, papuolusi į kalėjimą, sutinka seną
savo lesbietiškų laikų draugę Aleks, su kuria atnaujina intymius santykius – ar
iš noro turėti užnugarį, ar dėl to, kad kalėjime trūksta meilės ir romantikos,
o gal Piper iš tikrųjų reikia moters? Sunku atsakyti į šį klausimą, nes viską
dar motyvuoja tas faktas, kad Aleks davė parodymus prieš Piper ir yra jos
skundikė... Tai išties manipuliacinių veiksmų grandinė, kurią nulemia tiek
išoriniai (už kalėjimo esantys „liežuviai“), tiek kalėjimo žmonės.
Oranžinė iš tikrųjų Joms tinka...
Ar ilgai jis lauks sugrįžtančios Piper?
Viena įdomiausių personažų Raudona, sezono pabaigoje netradiciniu būdu įveiks ūsuočių.
Vienos iš aktorės tėvus ir brolį iš tikrųjų deportavo į Kolumbiją..
Aktorės prigavo Meryl Streep per apdovanojimus.
Pirmojo sezono personažas, kuriam nebelemta patekti į kitus sezonus.
Serialo vyrai atlieka daugiau apsaugininkų vaidmenis. Nemažiau įdomius.
Niekada nesakyk, kad valgis kalėjime apgailėtinas, jei nežinai, kas dirba virtuvėje...
Aktorė Taylor Schilling su tikrąja Piper Kerman.
Serialo veidai ryškūs ir įsimenantys.
Aleks ir Piper - amžina santykių dvikova.
Tinka ne tik oranžinė...
Sunku ką nors trumpai
ir esmingo pasakyti apie pirmojo sezono personažus. Istorija šokinėja
chronologiškai, pasakojama pagrindinė drama kalėjime, bet šalia eina ištisas
praeities inkliuzinis pasakojimas, kuris papildo faktais Piper biografiją ir
vis labiau atskleidžią ją kaip žmogų. Žinoma, kalėjime besą ištisų netipinių
personažų kolonija. Čia rasite ir lotynų amerikiečių „getą“, kurios turi savų
problemų – viena mergina tampa nėščia nuo vienakojo mielo sargybinio, čia
rasite ir juodaodžių aljansą, kurioms svarbu skaniai pavalgyti, gerti piliules,
kad palaikytų moteriškų hormonų apykaitą, čia yra ir baltųjų grupelė su
savosiomis problemomis. Bene labiausiai dygus pasirodo esąs ūsuotasis
apsauginis, kuris spaudžia valgyklos Raudonąją slavę tarpininkauti platinant
narkotikus po kalėjimą... Ir visa tai tėra tik šio didžiulio mechanizmo infrastruktūrinės
dalys, todėl moterų kalėjimas mums tampa ištisa nesibaigianti šou arena, kur
rodomi spektakliai. Ir tai nuostabu, jeigu mėgstate emocinę įtampą, nepatogias
scenas dėl seksualumo, nesibijote „paragauti“ kalėjimo gyvenimo ir t. t.
Kokie svarbiausi
įvykiai pirmajame sezone? Išties čia pristatomos kiekvienoje serijoje ir kitos
kalinės, jų gyvenimas prieš patenkant į šią įstaigą. Dažniausiai tai smarkiai
socialiai pažeminti žmonės, kurie buvo priversti užsiimti nešvariais
reikaliukais, todėl Aleks ir Piper jų kontekste atrodo išties kitokios. Taigi
susigyvenimas su kalėmis tampa pirmąja ir sunkiausia Piper užduotimi, vėliau
atsidūrimas Aleks ir savo sužadėtinio meilės trikampyje, atsuktuvo iš dirbtuvių
netyčinė vagystė, kuri serialo kontekste prilygsta atominės bombos sprogimui
ir, žinoma, katalikų šarlatanės, „Dievo patikėtinės“ sužvaigždėjimas... Yra ir
absoliučiai komedijai prilygstančių istorijų, pvz., vištos pasirodymas kalėjimo
zonoje. Tai išties verčia nusišypsoti visoje toje lesbietiškoje, pilnoje
brutalumo, nesaugumo pasaulėlyje, kurį mums „nupiešia“ šis serialas.
Apskritai „Oranžinė –
tai nauja juoda“ puikus serialas, valdai seriją po serijos ir nejauti, kaip
dingsta laikas, o apetitas, kaip sakoma, atsiranda bevalgant, todėl antrąjį
sezoną norėtųsi pažiūrėti kuo greičiau, bet vėlgi, galvoju, kad reikia prieš
tam „pasirašant“ atrasti ir naujų serialų. Žinoma, seriale pasirodo įspūdingų
charakterių, todėl yra nemažai galimybių pasireikšti ir pačioms aktorėms. Piper
Kerman vaidmuo buvo patikėtas sukurti Taylor Schilling – tokio malonaus
veiduko, vis svarstau, į kurią ji labiau panaši į Kate Perry blondinę ar į Emily
Blunt. O šiaip beveik visi aktoriai man buvo daugiau ar mažiau atradimas,
galbūt matyti kokio nors filmo antrame plane, bet toli gražu ne taip įsimenantys,
kaip šiame seriale.
Čia galite pasiklausyti
Regina Spektor dainą „You‘ve Got Time“, kuri, bent man, iš pradžių labai
nepatiko, o dabar tiesiog „priaugo“ prie serialo:
Su vienu keisčiausiu
amerikiečių režisieriumi Jim Jarmusch jau teko susipažinti, pažiūrėjus jo filmą
„Išgyvena tik mylintys“ (2013) – filosofinė drama apie vampyrus ir amžinybę
pateikė išties netradicinį vaidą apie gyvenimą ir, žinoma, pačius vampyrus.
Prisipažinsiu, kad jo „Sulaužytos gėlės“
(angl. Broken Flowers) (2005) teko
metyti labai seniai, taip seniai, kad praktiškai nieko neprisiminiau
(absoliučiai!), kad tiesiog leidau sau lengvą pramogą, ką labai retai darau,
pažiūrėti filmą dar kartą. Ir žinokite, sužiūrėjau kaip naują!
Visų pirma mane tai
paskatino ištisa nuostabiausių aktorių virtinė – Bill Murray, Tilda Swinton,
Jessica Lange, Julie Delpy, Frances Conroy, Sharon Stone... ir viskas vienoje
tokioje beprotiškai liūdnoje juostoje kaip „Sulaužytos gėlės“!Iš esmės filmo pagrindinis personažas tarsi
žmogus be savybių, toks melancholikas ir atrodo vos kruta tik dėl to, kad bando
savyje sužadinti smalsumą, įdomu tik tai, kaip tokio tipažo žmogus gali būti
toks didelis mergišius. O pasirodo, herojus mūsų su cinkeliu ir turi savo
tylaus žavesio, nors Billo Murray suvaidintas Dono personažas iš esmės labai
man jau buvo panašus į to paties aktoriaus suvaidintą personažą filme „Pasiklydę
vertime“ (2003), todėl nenustebkite, jeigu Jums atrodys, jog personažas
netikėtai persikėlė iš Tokijo į Ameriką.
Na, aš jau nieko
nebesakysiu apie antraeilius moterų personažus – daug iš jų verti „grieko“,
ypač Tildos Swinton rokerinis personažas. Šiaip filmo turinys tikriausiai toks,
kad jam reikia nusiteikti – lėtas, tėknus, jame nemažai absurdiškų gyvenimiškų
situacijų, kurios nesuprasi, ar čia pokštas ir kerštas viengungiui, ar kažkokia
nestabili dvasinė savo gyvenimo įvertinimo kelionė per praeities ir dabarties
prizmes. Režisierius ir nesistengia į visa tai atsakyti, tiesiog leidžia
mėgautis subtiliomis ir akivaizdžiai demonstruojančiomis detalėmis, kaip antai
rožinės spalvos daiktai ar vis kita gėlių puokštė.
Šiaip filmas geras,
vertas kantraus ir atkaklaus savo gurmaniškojo žiūrovo, todėl komercinio kino
mėgėjams šis filmas gali pasirodyti sunkiai „suvirškinamas“.
Su režisierių duetu
Jonathan Dayton ir Valerie Faris jau buvau susipažinęs, žiūrėdamas jų gana
įdomios minties, tačiau ne itin „užkabinusią“ kino juostą „Rubė Sparks“ ir tai
tikriausiai šiek tiek atbaidė, nes „Rubė Sparks“ yra neblogas filmas, tačiau ne
tas, kuris paspartintų norą pažiūrėti kitus šių režisierių darbus, kurių nėra
daug. Štai filmas „Mažoji Mis“
(angl. Little Miss Sunshine) (2006)
yra tikriausiai tas geresnis variantas akims ir sielai.
Puikiai įvertintas kino
kritikų ir apskritai filmas laikomas vienas geriausiu 2006 metų kino
industrijoje. Ir tai visai ne pramanai, o realiai galiu pasakyti, kad filmas
tiesiog labai geras – liūdno humoro prisodrinta nestandartinės šeimynėlės
kelionė į Kaliforniją geltonu sugedusiu autobusiuku, kuris užsiveda tik
dardėdamas nuokalne. Ko dar reikia tokiai šauniai kelionei į mažosios Miss
rinkimus? Ogi nestandartinių personažų – dėdė gėjus savižudis, neįvertintas už
M. Proust kūrybos nagrinėjimą, nekalbantis paauglys, svajojantis tapti lakūnu, mažoji
Miss, akivaizdi „lūzerė“, sekso maniakas senelis ir sutuoktinių pora, kuri
aiškiai, nesutaria vaikų auklėjimo klausimais. Tiesiog šiuolaikiniai Adamsai,
jeigu to norite, bet skaniausia visoje šioje kelionėje yra ta takoskyra tarp
realybės ir nuotykinių personažo šaržavimo, tas išgautas liūdnas realybės
pajautimas, kai bendri tikslai ir troškimai suvienija šiaip jau
išsiskaidžiusius šeimos narius. Aišku, finalas daugiau nei holivudinis ir didaktika
ir veikėjų supratimas apie šeimą tiesiog surašyti veiduose, trūko tik
tatuiruočių.
Scenarijus nepamiršo ir
keistų dviprasmiškų nuotykių, ir žiupsnelio dramos ir tiesiog smagu man buvo į
visa šitą „miksą“ žiūrėti, kad tiesiog noriu parekomenduoti visiems, kurie
mėgsta gerus filmus, kurie neišvengia lengvumo. „Mažoji Mis“ – tai kartu ir
visai šeimai, bet labiausiai tikriausiai suaugusiems skirtas filmas, kuris
primena, ką reiškia būti ir vaiku, ir seneliu, ir atsakingais tėvais ir
pasijausti vėlei kažkaip kvailai, bet linksmai.
