Filmas: "Sicario: narkotikų karas" / "Sicario"

Sveiki, skaitytojai,

Daugybės puikių filmų režisierius Denis Villeneuve ir toliau kuria filmus pagal tiesos ir melo žaidimą vaizduojančius scenarijus. Naujausias jo filmas „Sicario: narkotikų karas“ (angl. Sicario) (2015) turėjo mane kone pertrėkšti kaip vabalą, turint galvoje, kad režisieriaus filmas „Moteris, kuri dainuoja“ kone taip ir padarė, šįkart net nesugebėjo sujaudinti. Žinau, daugelio išliaupsintas filmas tiek scenarijumi, tiek aktoriais, tiek operatoriaus darbu, daugelis kone nugeibo jį bežiūrėdami iš malonumo, o aš vis dirsčiojau į laikrodį, kada ši be intrigos nuobodybė pasibaigs.

Na, gerai, filmas nėra jau toks prastas, kam patinka brutalūs kriminalinio pobūdžio siužetai (o man jie retai patinka), tas galbūt ir ras visą malonumų asorti, tačiau gera siužetinė pradžia – daugybė sienoje palaidotų lavonų ir aštrių siužetinių vingių tuoj pasibaigia, kai scenarijus panardina į Emily Blunt kuriamos naivios ir tikinčios besąlyginiu profesiniu teisingumu personažą, lakstymą paskui vyrukų, kurie nieko neaiškina, uodegas. Tiesą sakant, buvo nuobodu, nuobodi buvo vargšės patiklios moters susidūrimai su neteisybe, korumpuotais narkotikų platintojais ir visa korumpuota aukštesniąja teisėsauga. Viskas daugiau ar mažiau nuspėjama, nes bet koks didesnis kriminalinis panašus filmas iškart rodo vieną ir tą patį – korumpuotus teisėsaugos pareigūnus. Kiek gi galima apie tą patį per tą patį? Tiesiog žiūrėjau ir pasigedau gero siužeto, kažkokios įdomesnės gelmės užuot kalbėjus ir nešus tą patį žinią. Labai gaila, kad į tokius panašius ir atsikartojančius siužetus finansuojama tiek daug, dar baisiau, kad žmonėms patinka tas išvirkščio kailio lupimas. Nesakau, kad savotiška teisėsaugos kritika ir korumpuoto pasaulio atskiros pasaulio taisyklės yra kažkas prasto, bet mano akims jau gerokai įgrisęs ir atsibodęs.

Po filmo „Moteris, kuri dainuoja“, sunku patikėti, kaip režisierius suplokštėja ir holivudėja, priimdamas tas žaidimo taisykles, o kritikų liežuviai visa tam pataikauja. Šiame filme išskirčiau aktorius – jų darbas puikus, ypač E. Blunt, Benicio Del Toro, visgi gražiai nufilmuota ir pateikta, tačiau pati istorija taip ir nesugebėjo bent man įžiebti kibirkšties...

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amitvilio košmaras" / "The Amityville Horror"

Sveiki, skaitytojai,

Siaubo filmų fronte dažniausiai „nieko gero“ arba tenkina „vos vos“, maždaug tą patį galima pasakyti apie tikrais įvykiais (ak, kaip visada) paremtą juostą „Amitvilio košmaras“ (angl. The Amityville Horror) (2005). Įdomu tikriausiai dar ir tai, kad tikri įvykiai nutiko 1974 metais, o 1979 metais pagal gana tikslius namo brėžinius jau buvo sukurta pirmoji šių įvykių ekranizacija tuo pačiu pavadinimu. Prisipažinsiu, kad senosios versijos nemačiau, todėl filmų nelyginsiu.

Kaip ir daugelis siaubo filmų, paremtų tikrais įvykiais, susiję su tam tikru statiniu, šįkart tradiciškai su namu, į kurį įsikrausto jauna šeima ir pradeda atkartoti prieš tai buvusios šeimos tragedijos žingsnius. Kol namo pardavėjai ploja katučiu, šeimoje vėl vyksta didelė tragedija... Žodžiu, lyg ir nieko naujo nuo akmens amžiaus laikų, nes kino juostų sukurtų panašių į šią yra daugybė, visai neseniai matyta „Pragaras Konektikute“ dilogija irgi pastatyta pagal tikrus įvykius ir susiję su naujomis šeimomis sename name. Būtų įdomu pamatyti dokumentinį filmą apie tuos visus JAV namus, kuriuose vienaip ar kitaip įvykiai atsikartoja, nes medžiagos apstu į valias. Taigi...

Režisūros atžvilgiu šis filmas niekuo neišsiskiria iš kitų. Istorija intriguoja tik vidutiniškai – kvaili suaugusieji, investavę didelę sumą į namą, bijo iš jo išsikraustyti, nors ir mato, kad viskas griūva, tačiau „sveikas protas“ ir „mįslingi įvykiai“ tiesiog paverčia personažus eiliniais nesusitupėjusiais vaikais. Žinoma, kai ir pridera tokioje istorijoje – kviečiamas kunigas, daug verkiama, bet apskritai nieko nedaroma, todėl atitinkamai likimas (ir scenarijus) atseikėja pasekmes... Tai nėra pati prasčiausia ar neįdomiausia tokio tipažo juosta. Tikrai ne, sužiūrėjau visai įdomiai, tačiau kažko vertesnio šioje juostoje nesitikėkite išvysti.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasivaikščiojimas" / "The Walk"

Sveiki, skaitytojai, 

Šįkart noriu trumpai pasidalyti apie daugelį sužavėjusią knygos ekranizaciją „Pasivaikščiojimas“ (angl. The Walk) (2015). Na, su režisieriumi Robert Zemeckis tikriausiai yra daugelis susipažinę, net nežinodami jo pavardės, užtenka vien paminėti jo šedevrą „Forestas Gampas“ (1994), „Kontaktas“ (1997) ar trilogiją „Atgal į ateitį“... Skubėjau pažiūrėti taip išgirtą jo naujausią filmą, tikėdamasis kvapą gniaužiančios įtampos, nuostabaus scenarijaus ir puikios vaidybos. O ką gavau?

Visgi gavau neprastą filmą. Žinote, pirmoji filmo pusė labai vargino ir trūko visgi tos žadėtosios įtampos. Herojus pasirodė labiau cirko klounas, nei tikras herojus, nors galima jau numatyti, kad finalas jam labai pasiseks, nes filmo didaktika labai primityvi – svajok ir siek savo tikslo, nesvarbu, jeigu kartais ir nesiseka. Puikus operatoriaus darbas nuo pat pirmųjų kadrų, net nesitiki, kad daugelis dalykų tiesiog sukurti kompiuteriu, jau nešneku apie prarastus Manheteno bokštus „dvynius“ per teroro išpuolį... Žodžiu, su vizualumu čia neprašausite, tačiau tas patosas nuo pat pačių mane šiek tiek nervino – holivudiška maivymosi maniera, kai herojus tiesiog preciziškai piešiamas, lyg būtų ne realus žmogus, o koks Volto Disnėjaus animacinis personažas. Nei jo sunkūs santykiai su tėvais, nei jo finansinė sudėtinga padėtis... Visa eliminuota drama ir palikta kažkokia pustuštė viltis, vien svajonės piešimas, todėl filmas kaip biografinis kūrinys neįtikina nė iš tolo. Bet...

Bet yra gerų dalykų. Po pirmosios valandos abejonių, dosnus apdovanojimas – herojus staiga tampa tikru herojumi ir pradeda pasivaikščiojimą tikrąja to žodžio prasme. Paskutinio pusvalandžio įtampa apdovanoja žiūrovą tokia erzinančia įtampa, kad tiesiog pamiršti tą naivią pirmąją valandą. Išties įtampos ir žavesio paskutiniame pusvalandyje tikrai netrūksta ir pagalvoti galima – to dar kine nemačiau! Išties vien dėl to pasivaikščiojimo ir buvo verta žiūrėti visą juostą. Puikiai pasirodė aktorius Joseph Gordon-Levitt, kuris mums ir prancūziškai, ir angliškai bėrė „kaip reikalas“, nors jo personažu nesu iš esmės patenkintas iki galo. Jo užsispyrimas pradžioje lėmė dideles ne simpatijas, atrodė tarsi pamišėlis, kuriam niekas nerūpi, tik jo pamišusi svajonė (aišku, kad daugelį gali žavėti toks personažas), bet nei dėkingumo jį supantiems draugams, nei tos meilės prancūzei merginai, koks nutašytas iš akmens, nesuprantu, kaip jį dar tokį negyvą ir atitrūkusį nuo socialinio gyvenimo palaikė aplinkiniai? Aišku, po to viskas išsibalansuoja, kaip ant to lyno. 

Taigi, nepaisant holivudinio patoso, filmas vis tiek man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pustryčiai su Skotu" / "Breakfast with Scot"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart apie kanadiečių filmą „Pusryčiai su Skotu“ (angl. Breakfast with Scot) (2007), kuris tikriausiai daug kam pakeltų ūpą penktadienio vakarą, kai norisi kokios nors keistos komedijos, kuri vienu metu ir jaudintų, ir truputį juokintų, kurios režisūra būtų lengva, šviesi ir kartu neįmantri – tai šis filmas kaip tik Jums. Nepaisant to, kad režisūriniu atžvilgiu per daug vidutiniškas ir pastatytas pagal visus Holivudo standartus, o scenarijus labai jau nuspėjamas, bet filmas vis tiek kažkuo žavi. Kuo? Gal tuo pačiu naiviu paprastumu.

Filmas pasakoja apie gėjų porą, kurių namuose apsigyvena Skotas (vieno iš gėjaus brolio sūnus), kuriuo jie imasi rūpintis, o tai reiškia daugybę problemų, visų pirma sudarko visą nusistovėjusią dienotvarkę, o ir Skotas pasirodo nesąs jau tipinis berniukas... Dėl jo gėjų porai tenka prisiminti savo kompleksus, ydas ir dar daug ką apie save sužinoti. Filme nestinga taiklių juokelių, bet kartu jaučiamas kažkoks keistas Volto Disnėjaus filmų kompanijos paviršutiniškumas – viskas sukramtyta iki saldėsio ir dar papuošta rožiniu kaspinu. Tiesiog stigo problematinės gelmės, tikrų herojų pojūčių, tačiau visa tai nulėmė visgi pasirinktas kalbėjimo tonas ir žanras.

Filmas nuotaikingas, šviesus, bet abejoju, kad labai įsimenantis, tačiau, jeigu norite tik prasiblaškymui – valio! Filmas kaip tik Jums.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pašėlusios dvasios" / "High Spirits"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas airių režisieriaus Neil Jordan ankstyvojo periodo darbų „Pašėlusios dvasios“ (angl. High Spirits) (1988), kurį, pasirodo, vaikystėje taip pat teko matyti. Šį filmą, kai kas gali laikyti perlu, kai kas tiesiog vidutiniška komedija. Man asmeniškai šio filmo esmė glūdi pačiame pavadinime – tiesiog filmas, kuriame gyvena dvasios, tiesiogine ir netiesiogine prasme. Filmas kuo puikiausiai tinka „prieš švenčių“, kai ištisai rodomi, kad ir tie patys „Adamsų šeimynėlė“ ar „Fokus Pokus“, „Mirtis jai tinka“, „Istvuko raganos“ – helovyniniai nuotaikingi filmai, kurie skirti praktiškai visai šeimai.

„Pašėlusios dvasios“ turi tai, kas labai pavyksta Neil Jordan, kaip ir tame pačiame jo režisuotame „Interviu su vampyru“ ar „Bizantija“ – atmosfera! Kaip aš mėgstu senų pilių ir vaiduoklių atmosferą, tai šiame filme jos tikrai netrūksta! Tiesa, komedijos atžvilgiu filmas kai kada pasidarydavo lėkštokas ir pernelyg suplokštėjęs, bet visumoje išlaikė savo dvasią ir chemiją, kuri būdinga tokiems šventiniams devinto dešimtmečio filmams.

Neblogai atpažįstami vaikystės aktoriai – Steve Guttenberg, Daryl Hannah, Liam Neeson vėl leido prisiminti šių aktorių įvairiausius vaidmenis. O šiaip filmas smagus, nuotaikingas, smarkiai teatralizuotas ir, kaip bepažiūrėsite, skirtas absoliučiai pramogai.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela