Filmas: "Iš toli" / "Desde allá"

Sveiki, 

Yra tokių kino filmų kasmet „Kino pavasaryje“, kurių pamatęs vien antraštę, žinai, kad privalai pamatyti ir viskas. Vienas iš tokių filmų buvo Venesuelos režisieriaus Lorenzo Vigas „Iš toli“ (ispn. Desde Alla) (2015), kuris pelnė Venecijos kino festivalyje „Auksinio liūto“ apdovanojimą. Eidamas į tokį karališkai apdovanotą filmą tikėjausi paties geriausio, tačiau kuo didesni lūkesčiai, tuo didesnis būna nusivylimas. 

Iš tikrųjų man „Iš toli“ priminė prieš kelerius metus tame pačiame „Kino pavasaryje“ rodytą analogišką prancūzų dramą „Vaikinai iš Rytų“, kur prostitucija užsiiminėjantys emigrantai iš Rytų bloko parsiduoda Paryžiaus gatvėse, ir galiu pasakyti, kad anas filmas man patiko kur kas labiau nei „Iš toli“. Tiesa ir tai, kad „Iš toli“ nėra filmas apie prostituciją, nors elementų tam tikrų esama, tai filmas ne apie gėjus – būta tokiu antireklamų: „neikite, filmas skirtas gėjams“. Iš esmės tai gana subtili ir psichologiškai pagrįsta drama, kurioje daug intymumo, „silpnų nervų“ žiūrovams sunku regėti, kad pagyvenęs dantų protezų meistras masturbuojasi prie gatvės paauglių, tačiau mes tik pirmame plane matome pasekmes – akivaizdų seksualinį potraukį, grįstą jaunystės geiduliu ir pinigais, vėliau peraugantį į keistą „prisijaukinimą“. Pirmame plane tai atrodo gana tiesmuka, tačiau kas gi vyksta iš tikrųjų? Gatvės jaunuolis trokšta gero gyvenimo ir pamiršti kalėjime sėdintį tėvą, pagyvenęs vyras, persekiojantis savo maklerį seną tėvą, trokšta jo mirties, nes tikriausiai kažkada jo nepriėmė tokio, koks jis yra. Jaunuolis išpildo pagyvenusio vyro troškimą ir iš tikrųjų atkartoja savo tėvo kelią, homoseksualus vyras jį „pririšo“ suteikdamas tam tikras tėvystės sąlygas, kurių jis neturėjo, nors jos nesuvoktos, pasiklydusios erotikoje... 

Režisieriui subtiliai pavyko dviem sluoksniai nupasakoti socialinę Karakaso įvairenybę, nutvieksti LGBT temą, tačiau kartu logiškai pagrįsti vaizdinius ir įvykius kaip prastų veikėjų santykiais su tėvystės stoką. Iš vienos pusės filmas tuo ir patiko, kad galima pateisinti ir žavėtis herojais, o iš kitos – įvykiai šiek tiek monotoniški, norėjosi didesnio psichologinio spaudimo žiūrovui, veržlesnio, labiau šokiruojančio polėkio, koks pasirodė esąs filmas „Vaikinai iš Rytų“. Nors čia tikriausiai aš vienas ištroškęs to šokiravimo, kai kam, mano akimis, akivaizdžiai visko buvo per daug – kino salėje kilo žmonės ir išėjo, negalėję pakęsti erotinių homoseksualių vaizdų. Tada pagalvojau: „Dieve, ar Jūs tiesiog per „skysti“, ar tiesiog nepaskaitėte aprašo prieš eidami į filmą?“ 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vyrai ir viščiukai" / "Mænd & høns" / "Men and Chicken"

Sveiki, kino piliečiai, 

Tiesą sakant, nežinojau ko tikėtis iš danų režisieriaus Anders Thomas Jenseno filmo „Vyrai ir viščiukai“ (angl. Men and Chicken) (2015) po, rodos, jau prieš šviesmečius ir daugybės erų matyto filmo „Adomo obuoliai“. Kažkaip taip ir būčiau šį filmą praleidęs pro akis festivalio repertuare, jeigu neužkliuvusi už akių režisieriaus pavardė, kurie prašėsi suklusimo. Visų pirma filmo pavadinimas tikrai nekelia pasitikėjimo, nes skamba pernelyg iš „Amerikietiško pyrago“ repertuaro, tačiau tik ne pas šį režisierių, juk svarbiausia turinys, ne filmo pavadinimas.

Filmas išties keistas visomis prasmėmis – scenarijus netikėtas, šmaikštus, įtraukiantis. Filmas prasideda gana makabriškai – tėvas praneša sūnums paslaptį, su kuria vyrai susitaiko kaip su tokiu pat faktu, kad šiandien lis – na, ir kas? Vėliau viskas vystoma kaip mistinė drama – vyrai keliauja į kažin kokią salą ir ten susitinka keistai atsilikusius ir pagal kitas kultūrines normas užaugusius gentainius. Pamažu nesunku nuspėti kur link eina scenarijus, kai aplinkui tiek gyvūnų, kur bendravimo forma – aptrankyti žmogų keistomis gyvūnų iškamšomis. Vien ta atmosfera ir taikliai parinktos keistenybės verčia pasijausti didžiuliame juodo humoro prisodrintame spektaklyje. Keistos brolių bendravimo taisyklės, nuolat trykštantis absurdas ir fantastiniai elementai įtraukia į visai patrauklų išgalvotą pasaulį ir nubraukia nuo žiūrovo smilkinių visas iki tol nepagrįstai sukilusias abejones.

O jeigu kalbant apie „Vyrai ir viščiukai“ dar tiesmukiau: tai tikriausiai šiemet kol kas pati keisčiausia, originaliausia ir labiausiai nustebinusi mane komedija ir dėl to mėlynai „laikinu“ ir rekomenduoju tiems, kurie iš komedijų seniai ką nors įdomaus nematė ir nebesitikėjo. Na, taip, derėtų dar paminėti, kad netikėtą amplua sukuria vienas geidžiamiausių Europos aktorių ir „Hanibalo“ serialo žvaigždė Mads Mikkelsen. Belieka pridurti – jis ir šįkart puikus. Filmas, kuris ne ką prastesnis už „Adomo obuolius“. 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mustangės" / "Mustang"

Sveiki, kino fanatikai ir gerbėjai,

Tęsiu „Kino pavasario“ žygį ir šįkart noriu pristatyti daugybės kino festivalių favoritą filmą „Mustangės“ (angl. Mustang) (2015), kuris, mano akimis, retą žiūrovą gali nuliūdinti – tuos, kurie apskritai nesupranta kino, arba tuos, kurie nekenčia nors kiek kitokio filmo nei komercinis. Filmas išties puikus ir tikriausiai per plauką nepelnė ir „Oskaro“ užleisdamas vietą vengrų karinei dramai. „Mustanges“ režisavo turkų kilmės režisierė Deniz Gamze Erguven, Prancūzijoje studijavusi režisūrą.

Taigi europietiško kino tąsos režisierė, kuri šovė į aukštumas, sukurdama dramą apie penkias mergaites, gyvenančias Turkijos provincijoje, kur įsigalėjusios gilios konservatyvios šeimos ir piršlybos tradicijos, kur moters skaistybė reiškia viską. Penkių maištingų mergaičių būrys abstulbina nuo pirmųjų kadrų. Nieko nesakysiu apie puikią vaidybą, bet pati jaunystės ir besiskleidžiančių merginų energetika pulsuoja kadruose. Režisierei pavyko išgauti skaistumo ir jaunystės vilčių energetiką, bet kartu jas pavaizduoti vieningas neklaužadas, įspęstas į griežtų tradicijų ir kartų nesusikalbėjimo liūną. Tiesą sakant, filmas man beregint sukėlė asociacijų su Sofijos Coppolos „Jaunosios savižudės“, kur šviesiaplaukių ir smarkiai religingai kontroliuojamų seserų istorija pasibaigia masiniu savižudybių aktu, nors „Mustangių“ merginų likimai pasuka skirtingomis linkmėmis, tačiau tarp šių filmų įžvelgiu nemažai panašumų.

Kas šiame filme jaudina be mergaičių likimų ir griežto auklėjimo? Turkiškos kultūros dvasia ir nuostatos, kurios įplieskia konfliktus, vakariečių akims ir širdims įbauginti – merginų prastas lytinis švietimas ir jaunas tekinimas už vyrų be išsilavinimo. Kultūriniai skirtumai jau lyg ir nebešokiruoja, nes apie Rytų kultūrą mes jau žinome tikrai baisesnių faktų ir kinas tai mėgsta absorbuoti. Kažkaip po filmo pagalvoji, kad gaila tų mergaičių jaunystės, kuri užgęsta santuokos pareigų taip ir neleidus deramai joms kaip mustangėms, nesutramdomoms kumelėms, prasilėkti pro paauglystės laukus.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela