Įsimintinos vietos: UAB Česlovo vynas (Česlovo Ramoškos vyno ūkis)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniuoju metu tai tikriausiai keisčiausias mano tinklaraščio įrašas, netgi buvau pamiršęs, kad buvau jį sugalvojęs seniai, prifotografavęs, bet „užkrito“ ir niekaip neparengiau apie Česlavo Ramoškos vyno ūkio sodybą. Ši vyndarių sodyba įsikūrusi Virkytų k. 1, (Žagatpurvių kaime), Švėkšnos sen., Šilutės raj. 

Tiesą sakant, apie Česlovo vynus nieko pernelyg nepasakosiu, kadangi patys kuo puikiausiai galite pasiskaityti jų asmeniniame tinklaraštyje www.vyndariai.lt Keliaudamas po Šilutę ir jos apylinkes, visiškai atsitiktinai užsukau su kompanija į Česlovo Ramoškos sodybą, kuri kertasi istoriškai Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kryžkelėmis. Išties niekada nelankytos, įdomios ir savitos žemės, kraštai, istorija ir papročiai. Viskas itin patiko, bet labai nustebino, kaip gyvena Ramoškos, kaip gražiai sutvarkyta jų sodyba, kokia vyno erudicija, verslo gyslelė, darbas ir apskritai penkių vynų degustacija praėjo beregint. Geras lietuviškas unikalus vynas tiesiog sutirpo burnoje, todėl negaliu neparekomenduoti užsukti pas juos į sodybą (priima mokamai degustacijai su sūriais) grupes, papasakoja apie vyną, Lietuvos vyno istoriją, pasiūlo vaisinių vynų. Mane asmeniškai labiausiai nustebino svarainių vynas – neįtikėtinai unikalus (tokį derėtų „prastumti“ į užsienį kaip lietuvišką produktą), taip pat sužavėjo aviečių vynas, kuris, manau, itin patiks moterims. Vieno butelio kaina 10 eurų, todėl kaip suvenyrą desertą galite drąsiai paimti namiškiams.

Daugiau apie jų platinamą vyną ir pirkimą – jų tinklaraštyje, na, o aš dalinuosi sodybos vaizdais, kuriuos pavyko užfiksuoti pavasarį.

 Įėjimas į krautuvėlę.

 Varteliai.

 Vyndarių eksterjeras.

 Takas į vyno rūsį.

 Degustavimo salė.

 Krautuvėlės lentyna su įvertinimais ir apdovanojimais.

 Vynų kainos.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Andželos pelenai" / "Angela's ashes"

Sveiki,

Pradėsiu nuo to, kad iki šiol graužiuosi, jog paauglystėje numečiau pradėtą skaityti Frank McCourt knygą „Andželos pelenai“. Tiesiog įpusėjau ir nebeliko laiko, o knyga, dabar galvoju, buvo išties labai gera ir verta dėmesio. Ekranizacija tuo pačiu pavadinimu „Andželos pelenai“ (angl. Angela‘s Ashes) (1999) buvo kino kritikų pasitikta gana drungnai, nors ir pelnė vieną „Oskaro“ nominaciją. 

Praėjus tiek metų po filmo ir jį žiūrint iš šiandienos taško, kyla natūrali nostalgija, jog jau žiūrima gerai subrandinta kino klasika. Filmas turi puikią atmosferą, o jau socialinio skurdo vaizdavimas, airių sunkūs laikai ir nesantaika su anglais išties verčia aikčioti, kaip šitaip pilnas išdidumo tėvas leidžia pragerti šeimos pašalpą. Įsiminti veikėjai ir charakteriai. Nors didžiulių liaupsių susilaukė aktorius Robert Carlyle, mano akimis, įdomesnė ir aštresnė buvo aktorė Emily Watson, atlikusi Andželos vaidmenį.

Slogi filmo atmosfera iš esmės neatsitiktinė, visgi knyga buvo autobiografinė ir rašytojas pasakojo apie savo airių katalikišką vaikystę. Nepavydėtiną vaikystę, kur pilna drėgmės, pilkumos, lietaus, šalčio, griežto katalikiško kone maniakiško auklėjimo bei žiupsnelis išdaigų. Ironijos filme taip pat esama, tačiau žiūrėjau tą filmą ir galvojau, kodėl viskas šiek tiek perspausta, veikėjai visiškai savęs nesaugo, jeigu keliuke yra bala, tai būtinai į ją įmins, apsitaškys, tarsi specialiai pritempta prie tos slogios atmosferos. Akivaizdu, kad realiai žmogus, kurio kiauri batai, į pelkę niekada nelips, tačiau tik ne šiame filme. Nepaisant visko, knygoje visgi viskas pateikiama dar baisiau ir slogiau. Filme priblėsusios spalvos, nuolatinis rūkas apskritai laikmetį charakterizuoja kaip nesibaigiantį lietaus sezoną be metų laikų. Pasakojimo stilius su pasakotojo balsu vis dar būdingu dešimto dešimtmečio kinui dabar praktiškai tokie dalykai didžiajame kine išnykę. 

Filmas patiko labiausiai dėl savo istorinių momentų, atmosferos ir, žinoma, aktorių, ypač Emily Watson. Nepavydėtinas socialinis skurdumas, alkis, pažeminimas ir mirtys, kad ir kaip kartais pateikiamos makabriškai, visgi filmas stengiasi laikytis romano recepto – į viską šiek tiek žiūrėti su ironija, netgi į pačius sunkiausius dalykus: mirtį, badą, skurdą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogos mamos" / "Bad Moms"

Sveiki,

Gerai, prisipažinsiu, kad imdamasis filmo „Blogos mamos“ (angl. Bad Moms) (2016) nieko gero nesitikėjau. Tikrai. Tiesiog būna tokių filmų, kuriuos pažiūri su kita kompanija ir pagalvoji: vau, buvo išties geras filmas, prisikvatoji ir lieki po jo kažkaip pozityviai „pasikrovęs“. Filmas „Blogos mamos“ yra kaip tik vienas iš tokių „pyragaičių“, kurį suvalgai kaip desertą.

Apie super mamų kasdienybę ir motinystės šlovę kaip karjerą tikriausiai jau prirašyta ne viena knyga. Tai ypač aktualu šiandien, kai net į mūsų lietuvių kultūrą braunasi super mamyčių perfekcionisčių mada, kada vaikai mirtinai išlepinti nieko nebenori, o jų mamos diria devynias odas, kad būtų tik dar patogiau, tik dar geriau, tik dar „minkščiau“. Nuo tokių mamyčių tiesiog pykina. Filmas iš esmės kritikuoja tokias mamas ir sako: velniop tą griežtą rėžimą, reikia dar pagyventi ir dėl savęs. Žinoma, filmas sukaltas pagal aiškius stereotipus ir klišines proporcijas – gerosios mamytės prieš blogąsias, kaip senais gerais mokykliniais laikais konkuruojama dėl pripažinimo. Bet velniai rautų, buvo išties smagu žiūrėti, kaip Mila Kunis draskosi dėl savo vaikų, kaip spjaudosi ir tampa tiesiog bloga mama. Šiuo atveju bloga mama reiškia gerą, nes ji palieka dalį rūpesčių susitvarkyti tiesiog patiems vaikams. Na, ir žinoma, meilės reikalai, yranti santuoka, darbas...

Filmas visokeriopai nuteikia pozityviai ir šmaikščiai. Patrauklūs charakteriai, gerai atpažįstamos auklėjimo ir vaikų auginimo problemos. Gal kiek priminė filmą su Uma Thurman „Motinystė“, tačiau šis filmas pasirodė kur kas įdomesnis. Jame tikrai nestinga šmaikščių situacijų ir dabar galvoju, kad tai viena geresnių komedijų, matytų paskutiniuoju metu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela