Filmas: "Nepaprastos istorijos" / "Histoires extraordinaires"

Sveiki, 

Dar vienas nustebinęs filmas tokiu gana neįprastu pavadinimu „Nepaprastos istorijos“ (ital. Histoires extraordinaires) (1968). Tai trijų skirtingų rašytojo E. A. Poe istorijų trilogija viename filme, kuriuos ekranizavo skirtingi savo laikmečio kultiniai režisieriai, ypač Federico Fellini. Pagalvojau: kiek, dievaži, mes piratinėje rinkoje išsivertę šlamšto ir visokiausių abejotino kino, bet štai neturime praktiškai nė vieno Fellinio filmo. Kaip visada elitinis legendinis filmas lieka tik tikriems gurmanams, kažkur kino festivaliuose, kuriuose vis dažniau rengiami retrospektyviniai seansai, prisimenant seną gerąjį kiną.

Tiesą sakant, pažintis su „Nepaprastomis istorijomis“ buvo ir malonus, ir šiek tiek išbandymas. Visų pirmą tai ganėtinai ekspresyvi kino juosta, kurioje dvelkia stipri magiška trauka, neracionalus vaizdinys, veikėjai, o psichologiniai veiksmai arti totalaus sadizmo vaizdavimo. Tai traukia, tai neįprasta, tai aštru, kai istorija ir filmas tampa mįsle, tarsi žaidimas, tarsi seansas taptų papildomu rebusu, bandant įminti istorijos esmę. O esmė labai paprasta: blogosios žmogaus prigimties galios, konkuruojančios su gerosiomis. Tai įspūdinga, tai traukia akį, tai metafizinis kinas, kuris visada šiek tiek balansuoja kaip Morė per Užgavėnės: vis kažkas netikra. Nepaisant visko, filmas išties modernus ir emocionaliai paveikus.

Neįtikėtinai gražios aktorės būta Jane Fonda, kuri suvaidino pirmosios novelės ekranizacijoje, kuri labiau primena senąsias čekų ekranizuotas pasakas, bet čia istorija, kaip ir buvo galima tikėtis iš E. Alano Poe, nėra saldi. Lygiai tas pats ir su kitomis novelėmis, kuriose pasirodo kino legendos Brigitte Bardot, Alain Delon ir kt. Aišku, labiausiai laukiau paskutinės dalies, kurią ekranizavo pats F. Fellini ir nustebau, kad priminė „Jaunystės“ ir „Didis grožis“ filmų režisieriaus braižą itin intensyvi ir ekspresyvi minties išraiška, bet kartu ir vargina novelės finalas, nes nuo tų abstrakcijų ir haliucinacijos vaizdinių šiek tiek pasidarė bloga, nes jau per daug. Šiaip man labiausiai patiko vidurinioji novelė. Filmas, kad ir koks jis bebūtų „skonio reikalas“, žadina dvejopus jausmus, todėl jis man patiko tiek turiniu, tiek vaizdavimo išraiškomis. Ir, žinoma, aktoriais.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fusis" / "Fúsi"

Sveiki, skaitytojai,

Pernai „Scanoramoje“ pristatyta drama „Fusis“ (island. Fusi) (2015) išties palaiko tą tamsų ir niūrų socialinę bendrystės ir atskirties problemą, kurią taip mėgsta islandų kinas. Filmas kai kur pristatomas kaip komedija, tačiau to humoro, nykaus ir ironiško, kaip katino ašaros. Šis humoras „reikalauja“ liūdesio, nes pasirinktas neįprastas personas, kuris turi neįprastus santykius su žmonėmis.

Vyrai, mėgstantys pasišaipyti iš Fusio, jo infantiliškumo, ant galvos „stovinti“ motina daro jį nutukusiu ir tingiu namisėda... Kartais atrodo, kad jis kaip guminė padanga ir jam niekas nerūpi, nes visi jo jausmai užguiti ir apaugę riebalais, tiesą sakant, apatiškas veikėjas nieko ir negali nustebinti, nebent tokiam veikėjui ateina meilės periodas... Panašiai ir su Fusiu bei jo gyvenimo permainomis. Pamažu po drungna ir niūria atmosfera ryškėja paprasto žmogaus kibirkštis. Santykiai ir meilė vis dar visagalė, netgi Islandijoje. 

Pagrindinį vaidmenį atliko aktorius Gunnar Jonsson, kuris nuostabiai atliko savo rolę. Toks tingus „šernas“, tokia dzebudistiškai ištransliuota ramybė gali sukelti paprastam žiūrovui nemažai emocijų. Tiesą sakant, filmas bando balansuoti ant keistojo personažo ir aplinkinių požiūrių, priartėjama netgi prie pedofilijos, tačiau čia svarbiausia asocialumo ir žmogaus brandumo temos, kurios ir įdomios, ir traukiančios dėmesį. Tiesą sakant, gal pats filmas, kai jį žiūrėjau, ne tiek ir patiko, kiek ta analizė po seanso, kai pamatai, kokioje plokštumoje sukurtas filmas ir kaip tai režisierius padarė, nori-nenori tenka pripažinti, kad „Fusis“ gera skandinaviška drama, kuri gal visiems ir neįtiks, bet gurmanams tai dar vienas karamelinis saldainis.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stefani Deili" / "Stephanie Daley"

Sveiki,

Dar vienas filmas su puikiąja Tilda Swinton „Stefani Deili“ (angl. Stephanie Daley) (2005). Tiesą sakant, filmą buvau matęs beveik prieš 10 metų, kai jis vos tik pasirodė ir tuokart jis buvo mane itin sužavėjęs, šiandien jį pažiūrėjau visai kaip šviežią, nes praktiškai nebeatsiminiau siužetų vingių, o ir tada Tildos vardas man buvo menkai žinomas ir kaip aktorės aš jos itin nepastebėjau, todėl buvo puiki proga iš naujo pažiūrėti filmą, kuris pasakoja itin jautrią jaunos merginos gimdymą tualete istoriją. 

Tiesą sakant, filmo pradžia šiek tiek nuvilianti – niūri, truputi negyva, bet visumoje filmas puikus. Ir vien dėl geros Tildos Swinton vaidybos, bet ir dėl puikaus dvisluoksnio scenarijaus. Režisierei pavyko atskleisti besilaukiančios moters kančias, dvejonės dėl neištikimybės ir jaunos merginos bylą dėl naujagimės nužudymo. Dvi siužeto linijos eina greta ir viena kitą papildo. Toks pasakojimo būdas išties dėkingas, nes jis dažnai atskleidžia daugiasluoksnį santykių paradoksalumą. 

Bendra filmo charakteristika: niūri, baisi ir slogi. Bet tokius gi filmus aš ir mėgstu. Kai pasirodė scena, kaip jaunoji veikėja gimdo tualete, trumpam, kaip ir prieš 10 metų, sustojo kvėpavimas, nes tokios emociškai paveikios scenos, o svarbiausia, vykusios scenos, itin prikausto. Gal filmas neturi tokio ryškaus socialinio aborto problematikos, tačiau čia iš esmės taip pat paliečiamos lytinio švietimo problemos, kurios puikiai suveikia kaip edukacinė priemonė, bet kažin, ar šis filmas tiktų kaip mokomoji priemonė mokykloms. Visgi tai filmas suaugusiems, su ryškia problemine linija. Filmas emocionalus, subtilus ir paveikus, todėl įtariu, kad itin patiks kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela