Filmas: "Nepaprastos istorijos" / "Histoires extraordinaires"

Sveiki, 

Dar vienas nustebinęs filmas tokiu gana neįprastu pavadinimu „Nepaprastos istorijos“ (ital. Histoires extraordinaires) (1968). Tai trijų skirtingų rašytojo E. A. Poe istorijų trilogija viename filme, kuriuos ekranizavo skirtingi savo laikmečio kultiniai režisieriai, ypač Federico Fellini. Pagalvojau: kiek, dievaži, mes piratinėje rinkoje išsivertę šlamšto ir visokiausių abejotino kino, bet štai neturime praktiškai nė vieno Fellinio filmo. Kaip visada elitinis legendinis filmas lieka tik tikriems gurmanams, kažkur kino festivaliuose, kuriuose vis dažniau rengiami retrospektyviniai seansai, prisimenant seną gerąjį kiną.

Tiesą sakant, pažintis su „Nepaprastomis istorijomis“ buvo ir malonus, ir šiek tiek išbandymas. Visų pirmą tai ganėtinai ekspresyvi kino juosta, kurioje dvelkia stipri magiška trauka, neracionalus vaizdinys, veikėjai, o psichologiniai veiksmai arti totalaus sadizmo vaizdavimo. Tai traukia, tai neįprasta, tai aštru, kai istorija ir filmas tampa mįsle, tarsi žaidimas, tarsi seansas taptų papildomu rebusu, bandant įminti istorijos esmę. O esmė labai paprasta: blogosios žmogaus prigimties galios, konkuruojančios su gerosiomis. Tai įspūdinga, tai traukia akį, tai metafizinis kinas, kuris visada šiek tiek balansuoja kaip Morė per Užgavėnės: vis kažkas netikra. Nepaisant visko, filmas išties modernus ir emocionaliai paveikus.

Neįtikėtinai gražios aktorės būta Jane Fonda, kuri suvaidino pirmosios novelės ekranizacijoje, kuri labiau primena senąsias čekų ekranizuotas pasakas, bet čia istorija, kaip ir buvo galima tikėtis iš E. Alano Poe, nėra saldi. Lygiai tas pats ir su kitomis novelėmis, kuriose pasirodo kino legendos Brigitte Bardot, Alain Delon ir kt. Aišku, labiausiai laukiau paskutinės dalies, kurią ekranizavo pats F. Fellini ir nustebau, kad priminė „Jaunystės“ ir „Didis grožis“ filmų režisieriaus braižą itin intensyvi ir ekspresyvi minties išraiška, bet kartu ir vargina novelės finalas, nes nuo tų abstrakcijų ir haliucinacijos vaizdinių šiek tiek pasidarė bloga, nes jau per daug. Šiaip man labiausiai patiko vidurinioji novelė. Filmas, kad ir koks jis bebūtų „skonio reikalas“, žadina dvejopus jausmus, todėl jis man patiko tiek turiniu, tiek vaizdavimo išraiškomis. Ir, žinoma, aktoriais.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rozmari kūdikis" / "Rosemary's Baby"

Sveiki,

Tikriausiai nėra nė vieno žmogaus, kuris nors kiek mėgsta kiną ir kuris nebūtų girdėjęs legendinio režisieriaus Roman Polanski. Bent jau jo filmą „Pianistas“ (2002) tikrai daugelis iš mūsų esame ne tik girdėję, bet ir matę. Šįkart noriu pakomentuoti jo kur kas senesnį filmą „Rozmari kūdikis“ (angl. Rosemary‘s Baby) (1968). Tai romano ekranizacija, kuri tikriausiai patiks kiekvienam nors kiek save gerbiančiam kinomanui. Tai išties, dabar galvoju, stulbinamas filmas, nors ir sukurtas labai seniai. Neįtikėtinai gera atmosfera, įtampa, poros santykiai ir mistika, kurie tokie bauginantys, kad tiesiog prikausto tave prie ekrano ir nebepaleidžia.

Visgi šiuolaikiniai siaubo filmai turėtų labai žemai nusilenkti šiam filmui, nes jie nebetenka savo sielos, dvasinės įtampos, vibracijų, kokį duoda klasikiniai siaubo filmai. Čia tikriausiai kaltos Vėlynės ir Helovynas, kad ėmiau ir pažiūrėjau šį siaubo filmą, bet tikrai nesigailiu. Filmas puikios prabos, nors kantrybės, žinoma, su juo reikia. Pati istorijos mistifikacija man priminė S. King‘o romanų konstruktą, būtent šis rašytojas ir jo ekranizuoti romanai yra ganėtinai panašios „dvasios“, turiu galvoje, senąsias ekranizacijas, nes mūsų šiandienos siaubo filmai tiesiog nebegyvi ir laikosi tik dėl specialiųjų efektų, pasiduoda masinėms pataikavimams ir praranda turinį, lieka tik neoriginali forma...

„Rozmari kūdikis“ stebina ir savo raiška ir įtaigumu, aktoriai turi ką veikti, gali save išreikšti ir tą pastebėjo kino kritikai, kurie atidavė antro plano aktorei Ruth Gordon „Oskarą“, po šio apdovanojimo ilgus dešimtmečius niekas negaus „Oskaro“ iš siaubo filmų kategorijos, iki pat „Avinėlių tylėjimo“ laikų.

Sakau, filmas puikus, toks puikus, kad noriu pamatyti visus R. Polanski filmus. Dabar. Nedelsiant.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "2001: Kosminė odisėja" / "2001: A Space Odyssey"

Sveiki visi,

Mano bandymas grįžti ir vėl prisiliesti prie S. Kubriko kūrybos baigėsi tuo, kad pažiūrėjau jo vieną (kaip ir visos kitos) legendinę juostą „2001: Kosminė odisėja“ (2001: A Space Odyssey). Na, filmas skamba labai šiuolaikiškai, tačiau jis sukurtas 1968 – aisiais, kada žaibiškai ant mielių pradėjo augti fantastinių filmų ir serialų bumas, ypatingai apie keliones erdvėlaiviais. Na, Kubrikas šią juostą statė pagal romaną, tačiau net nežinau, kaip į šį filmą bereaguoti, nes man pasirodė pati prasčiausia, sausiausia ir nuobodžiausia režisieriaus juosta.

Tai ketvirtas filmas, kurį man tenka matyti iš Kubriko pasaulio. Pasakysiu taip, kad labiausiai mane nustebino ir galgi net kiek šokiravo techniniai filmo dalykai, nes jie stulbinamai ne tik profesionalūs, bet ir nufilmuoti taip, lyg dešimtmetį skirtųsi nuo Kamerono „Įsikūnijimo“. Šiai juostai daugiau nei 45 metai, bet jos grafika, kosminių erdvių pateikimas man primena šiuolaikinį fantastinį kiną ir mažai tenusileidžia kokiam nors „Prometėjui“ (2012).  

Aišku, daug žadanti evoliucijos vaizdavimo pradžia turėjo kažkaip labiau išvystyti siužetą, bet man šiame pasakojime per daug eklektikos, taip mažai susikalbėjimo, todėl filmas atrodo išparceliuotas ir prasmių sąsajų rodėsi tiek nedaug, o jei ir rodėsi, jie nieko nepaaiškino. Žinoma, kaip visada šiame filme atrasite Kubrikui būdingo subtilaus garso takelį – šįkart Vienos valsas kosmose su plaukiančiais erdvėlaiviais. Pasakykite, koks dabar fantastinis filmas apsiimtų transplantuoti klasikinį garso takelį į savo filmą? Kubrikas šiuo raiškos būdu kaip visada išskirtinis. Ir visgi filmas pasirodė siužetiškai silpnokas, charakteriai neišvystyti ir tik menkais kvapais primena fantastinio filmo šedevriuką „Mėnulį“ (2009). Tiesa, buvo, kad elektroninės erdvėlaivio smegenys šiek tiek baugino ir imponavo, kaustė dėmesį kaip siaubo elementas, tačiau tai nė iš tolo netvisko to paties režisieriaus darbu „Švytėjimu“ (1980), o dialogai buvo tokie skurdūs, kad beveik jais nesimėgavau, bandydamas pajausti prasmių plėtotę, kaip tai buvo paskutiniajame Kubriko filme „Plačiai užmerktos akys“ (1999).

Kokios išvados? Stulbinama grafika panaikina stereotipus apie pačius seniausius fantastinius filmus. Filmas skirtas labiau filosofams, ne fantastinių filmų smogėjams, o užburiantys suinscenizuoti kosmoso vaizdai ir garso takelis primena kitonišką meditatyvų filmą, kuriam reikia pasiruošti iš pagrindų. Aš, matyt, nepasiruošiau ir buvau užkluptas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela