Filmas: "Akmeninė širdis" / "Hjartasteinn" / "Heartstone"

Sveiki,

„Scanoramoje“ pristatyta islandų drama „Akmeninė širdis“ (island. Hjartasteinn) (2016) jau kuris laikas gulėjo nepajudinama mano žiūrimų filmų sąraše. Iš vienos pusės ne visada norisi kažko itin šiaurietiško, košiančio Šiaurės jūros vėjo, pilkų ir skaudžių kadrų, kuriems reikia iš esmės nusiteikti. Panašiai ir su šiuo gan niūroku filmu, bet, Dievas mato, filmas išties puikus, tad pabandysiu įvardyti, kodėl ši islandų kino juosta taip mane paveikė ir sužavėjo.

Filmas laimėjo 73-tą Venecijos kino festivalyje, kuriame įteikiamas specialus „Queer Lion“ apdovanojimas gėjų ir lesbiečių tematikos filmui, kurių kasmet sukuriama išties ne taip mažai, o štai „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“ jau nebeapsieina be šių filmų, kad ateityje, manau, apie seksualinę tapatybę bus atskiras LGBT programa šiuose festivaliuose. „Akmeninė širdis“ pasakoja atokiame Islandijos miestelyje gyvenančius paauglius, kurie žaisdami atranda savo seksualumą ir skausmingai, o kartais ir visai džiugiai bando suprasti savo kūną ir troškimus. Gana uždaroje visuomenėje, kurioje visi žino apie vienas kito problemas, apie seksualumą rūstūs šiauriečiai beveik nekalba, todėl paaugliams tenka patiems išsiaiškinti savo prigimtį.

Iš esmės filmas pakankamai žiaurus – vien pirmieji kadrai, kaip užmušinėjamos žuvys ir kaip tai atspindi sutrikusių paauglių vidinį pasaulį, daug ką pasako apie islandų gyvenimą ir pasaulėžiūrą. Man asmeniška mieliausia buvo tai, kaip režisierius genialiai „minkštai“ atskleidžia paauglių bendravimo ypatumus – tie nekalti paauglių žaidimai, mergaičių žvilgsniai į berniukus, naktiniai žaidimai palapinėse, istorijos ir visur gaubianti nuojauta apie seksualumą, kuris vos keletą kartų įvardijamas filme. Štai tėvų ir vaikų santykiai man truputį priminė rusų režisieriaus A. Zviagincevo „Sugrįžimas“ (2003), kai vyriškas atšiaurumas neleidžia parodyti vaikui, kad tu jį myli, nes tai pernelyg nevyriška... Apskritai filmas atmosferinis, juslinis ir jį įvardyčiau kaip „sujauktos mintys“, kai be jokių paaiškinimų paaugliams tenka patiems išsiaiškinti, kas jie yra šiame pasaulyje. Labai rekomenduoju kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nerealieji 2" / "Incredibles 2"

Sveiki,

Animacijos filmų gerbėjai tikriausiai visi be išimties matę 2004 metais pristatytą „Nerealieji“ dalį, man buvo kiek paslaptis, kad šitoks sėkmingas projektas taip niekada ir nesulaukė jokio tęsinio. Visgi kūrėjai pristatė „Nerealieji 2“ (angl. Incredibles 2) (2018) dalį šiemet...

Nėra ko čia ir komentuoti. Filmas sukurtas jau pagal žinomą Disnėjaus pasaulio taisykles – truputis veiksmo, truputis smurto, truputis šeimos vertybių, truputis humoro, gerųjų ir blogųjų stovyklos... Iš vienos pusės nieko kažko itin originalaus ir nereikėjo tikėtis, nes kiekvienas amerikietiškos šeimynėlės veikėjas išlaiko filmo koncepciją ir pratęsia pirmosios dalies prieš keturiolika metų idėją. Kitą vertus, smagu ir vėl pasinerti į tuos atpažįstamus nuotykius, kai klasikiniai apsėstieji blogiukai trokšta sunaikinti pasaulį ir iš visų išgalių stengiasi įgyvendinti savo bloguosius planus. Realiai man kur kas smagiau buvo žiūrėti ne kaip herojai kovoja su blogiu, bet kaip likęs vienas namuose tėvelis bando prižiūrėti tris savo vaikus – štai kur tikrasis didvyriškumas: parodyti, kad didžiausi žygdarbiai yra būvimas tėvais, o ne traukinio ar laivo sustabdymas, kadangi tai, kas ilgaamžiška reikalauja daugiau pastangų nei momentalus žmonių išgelbėjimas.

Filmas absoliučiai šeimyninis, gera žiūrėti jį tiek suaugusiems, tiek vaikams ir matyti bendrą, kas kad pagerintą, šeimos ir pasaulio vaizdinį, kuriame visada nugali gėris.

P. S. Apie tą kūdikį ir meškėno kovas sukurčiau atskirą filmą, nes tai išties buvo viena linksmiausių filmo scenų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Jazzu (Justė Arlauskaitė) - "Aš skiriu Tau šį lietų" [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Dalijuosi šiemet pasirodžiusia naujausia Jazzu (Justės Arlauskaitės) kūriniu „Aš skiriu Tau šį lietų“. Atlikėja daranti pertrauką su Leon, su kuriuo muzikinę karjerą tęsė dešimt metų, moteris išgyvena naują virsmą – tiek išvaizdoje, tiek kūryboje, tiek muzikoje, tiek, matyt, ir dvasiniame gyvenime... Nors man asmeniškai, dainos tekstas kiek primena „Po mano oda“ – tas kūniškas skausmo pradas, tačiau tik pati Jazzu žino, ką jai pačiai reiškia šis kūrinys. Man asmeniškai galingai išryškintas šios dainos priedainis – tie būgnai labai jau „skaniai“ susiklauso. Pasiklausykite ir Jūs:

Žodžiai / Lyrics

Skiriu tau šį lietų

Vėl dainuoju tau

Šį kartą tik prašau išklausyk.

Spaudžia galvą man.

Ilgai galvojau ką tau pasakyt.

Skauda ir širdį, ir akis,

Ir plaukus, ir dantis

Taip tavęs aš ilgiuos.

Taip, tai paskutinis kartas,

Kai aš ieškau tavęs.

Pavargau sau meluot.

O jeigu aš sudušiu - man taip neramu.

Aplink dairaus.

Nerandu aš savęs, nes tavęs nerandu.

Aš skiriu tau šį lietų,

Kad ir kaip beskaudėtų

Tavo mintis, mano akis.

Aš skiriu tau šį lietų

Gal nors kartą girdėsi

Kaip nulis, nulis ir sugis

Aš atsiųsiu tau audras.

Tu tik neišsigąsk ir klausykis kas bus.

Lietaus lašai - žodžiai tyliai pasibels.

Juos paslėpk širdyje, taip išsaugosi mus.

O jeigu vėl suklupsiu?

Nieko nežinau.

Tiktai bijau

Nematau aš savęs, nes tavęs nematau.

Aš skiriu tau šį lietų,

Kad ir kaip beskaudėtų

Tavo mintis, mano akis.

Aš skiriu tau šį lietų

Gal nors kartą girdėsi

Kaip nulis, nulis ir sugis

Mane palaistyk viltimi

Aš ir vėl galėsiu augti

Tave pasieksiu pasistiebusi

Aš skiriu tau šį lietų,

Kad ir kaip beskaudėtų

Tavo mintis, mano akis.

Aš skiriu tau šį lietų

Gal nors kartą girdėsi

Kaip nulis, nulis ir sugis (2k.)

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Kodėl laimi Aušra Maldeikienė ir Ingrida Šimonytė, o Gitanas Nausėda ir Vygaudas Ušackas pralaimi prezidento rinkimus?

Sveiki, skaitytojai,

Pasirodo, Lietuvą gali valdyti tik moterys. Sakysite, kad sakau gryną nesąmonę ir lytis politikoje nieko nereiškia, tačiau, kai kalba pakrypsta apie žmogaus teises ir lygybę, kažkodėl moterų ir vyrų pozicijos išsiskiria kardinaliai. Trumpu komentaru pasakysiu, kodėl aš, kaip vyras, savo balsą atiduosiu arba Aušrai Maldeikienei arba Ingridai Šimonytei, o Gitanui Nausėdai ir Vygaudui Ušackui ir bet kokiam vyriškos lyties politikui – špygą taukuotą.

Ogi politika labai paprasta, jeigu balsuojate už patriarchalinę pasaulėžiūrą, jūs balsuojate už tradicinę šeimą ir tradicines „vertybes“, kurios sudaromos mažumų sąskaita. Kaip tai atrodo? Kai Gitanas ir Vygaudas kalba apie tradicinę šeimą, jie turi galvoje gausią šeimą, moterį „apsikrovusią“ penkiais ir daugiau vaikų. Nieko čia blogo turėti daug vaikų. Man net gražu, tačiau, kas nutinka su kitais, kurie neatitinka šio modelio, o valdžioje gyvuoja vieno modelį pripažįstantis politikas? Griūna ne tik seksualinių mažumų šeimų (dar vis neįteisintas) saugumas, kurios, pripažinkime, egzistuoja nuo jūsų noro ar nenoro – tokia realybė ir ignoruoti ją daugumos sąskaita yra ne tik kad nesąžininga, bet antidemokratiška, politika susiaurėja iki dogmatiškos valdymo formos – neatitinki standartų, tada lauk iš Lietuvos, nes Marijos žemelei nereikia išsigimėlių, kitaip sakant, neatitinkančių Nausėdos ir Ušacko modelio. Kalbu apskritai ne vien apie seksualines mažumas, toks požiūris formuoja apskritai nepakantumą išsiskyrusioms šeimoms, negalinčioms susilaukti vaikų, tautinių mažumų diskriminavimui ir visokiem net Seimo posėdžiuose nevartotiniems žodžiams kaip babajai ar pederastai – atsiprašau, pats girdėjau gi įrašus!

Smagu, kad A. Maldeikienė nuo pat pradžių savo rinkiminėje kampanijoje skiria dėmesį mažumoms, kurios tikrai, manau, atkreips dėmesį eidamos balsuoti. Neleiskime bobulei balsuoti už „gražius“ žentus, nes toji galvoja, kad geriausiai tvartus mėžia ir šalį valdo vyrai – netiesa. Būkite atidūs, atkreipkite į vyrų politikų retoriką, kai kurios tezės primena XIX amžiaus laiką, kai moterys pririšamos prie melžiamos karvės ir vaikų, nes kitoks pasaulis nė negali egzistuoti. Nors nebuvau iki galo patenkintas Dalios Grybauskaitės politika, manau, kad Šimonytės ar Maldeikienės kadencija būtų išties neprošal. Bet vėlgi, bijau, kad suveiks ne protas, o simpatijos – moterys prabalsuos už vyrus (tradicijos tęsiasi), o Aušros nemėgs dėl jos spontaniškumo, Šimonytės dėl konservatoriško šleifo... Bet, Dieve mano, ką gali bankininkas ir skuodiškis nacionalistas krikščionis, kurių pasaulėvokos dar tebėra XIX amžiuje? Labai nenoriu, kad mano pažįstamų likimą spręstų dauguma, kaip ir su kuo „leidžia“ toji dauguma gyventi. Gyvenimas vienas, leiskime jį gyventi laisvai kiekvienam, kokį jis mato vertą gyventi, o ne kaip Nausėdai su Vygaudui atrodo.

Taigi. 0-1 (moterų naudai).

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Frostas prieš Niksoną" / "Frost/Nixon"

Sveiki,

Neturime tiek daug biografinių filmų, kurie nors kiek paliudytų realybę, kadangi žmonės iš esmės gyvena melagingoje sukurtoje visuomenėje ir labai retais atvejais kada praslystą kokia nors tiesos kruopelytė. Šiemet pasirodęs filmas „The Post“ kalbėjo apie Vietnamo ir Nixon‘o skandalą aštunto dešimtmečio pradžioje, tad nutariau pratęsti šią istoriją ir pažiūrėti filmą, nuo ko viskas prasidėjo „Frostas prieš Niksoną“ (angl. Frost/Nixon) (2008), kuris, kaip jau lemta tokio politizuoto tipažo filmams, buvo apipiltas pačiais žinomiausiais kino apdovanojimais.

Nors iš esmės mums istorija yra pateikiama supresuota ir netikra, o kas mums, mirtingiesiems, belieka daryti, jeigu negyventi iš dalies sukurtoje sistemoje ir nesidomėti? Nors įtariu, kad už Nixono slepiasi daugybė pasaulio galingųjų ir jis nebuvo (kaip ir visi JAV prezidentai) tikrieji šalies prezidentai, visgi manau, kad Nixonas tiesiog tapo atpirkimo ožiu, nors iš esmės priklausė Vietnamo karo kurstymams... Aišku, apie tai filme nieko nerasite, nes filmas fasadinis, jis tik susitelkęs į Nixono, jau demaskuoto ir atsistatydinusio pirmojo JAV prezidento post factum interviu su ambicingu žurnalistu Frostu iš Australijos. Įvykis istorinis, kadangi Nixonas prigriebiamas per kruopščiai rengiamo interviu, kuriame jis tikisi savo įtaiga laimėti debatus prieš žurnalistą, tačiau yla lenda iš maišo ir žiūrovas gali nujausti, kuo viskas pasibaigs. Tai vienas iš tų retų atvejų, kada JAV valdžiai tenka pripažinti iš esmės susimovusiai ir kažkam tenka prieš tautą nuleisti galvą...

Filmas iš esmės itin techniškai tvarkingas, puiki režisūra, laikmečio rekonstrukcija, bet labiausiai, žinoma, stebina nuostabi aktorių vaidyba. Ypač Frank Langella, įkūnijusį patį Nixoną. Žinoma, ne ką prasčiau pasirodė ir Michael Sheen. Šis aktorių duetas kruopščiai analizavo buvusio interviu pokalbį ir veido išraiškas. Išties puikus darbas ir filmas išties vykęs. Ginčyčiausi nebent dėl istorinės tiesios ir kokį realiai poveikį padarė šis interviu Amerikos istorijai – ar tai nėra tik dar vienas politinis triukas uždangstyti politinius nematomus veiksnius kaip įprasta skandalingomis medžiagomis? Galimas daiktas, bet nuo to, kaip kritiškai bevertinčiau iškreiptą politiką ir pateikiamą medžiagą visuomenėje, pats filmas kaip meno kūrinys man suveikė kaip atsvara permąstyti, kaip lengvai per žiniasklaidos kartelį formuojama žmonijos istorinė „tiesa“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paukščiai" / "The Birds"

Sveiki, skaitytojai,

LRT televizija net aštuonis vakarus mus lepins vienu paslaptingiausiu pasaulyje režisieriumi Alfred Hitchcocko filmais. Ir vienas iš jo klasiškiausių filmų, žinoma, yra „Paukščiai“ (angl. The Birds) (1963). Tiesą sakant, žaviuosi šio režisieriaus darbais „Psichopatas“, „Svaigulys“ ir kitais, kad net neabejojau, jog „Paukščius“ sužiūrėsiu irgi su malonumu.

Visų pirma – ta septinto dešimtmečio elegancija ir atmosfera! Kokios gražios moterys ir vyrai! Kur čia nepatikėsi, kad darbininkų klasės atstovai šitaip gražiai rengdavosi... Bet tai graži holivudinė maniera, kai aktoriai be perstojo arba rūko, arba geria viskį. To „Paukščiuose“ neįmanoma nepamatyti, nes aktoriai tikrai būtų tuštesni ir neturėtų ką veikti, jeigu kišenėse nesinešiotų cigarečių pakelio ir ypač tos elegantiškos moterys... Visgi nieko nepadarysi, to laikmečio filmai užgriozdinti šių kadrų ir kad žmonės anuomet gyveno sveikiau, kažin, ar tai nėra iš piršto laužta nesąmonė. Visgi filmas keistas kaip ir jo scenarijus: kurių galų graži blondinė važiuoja su automobiliu 100 kilometrų, kad pristatytų du varganus paukštelius nepažįstamajam? Tai tikra mistika labiau nei tie apsėsti paukščiai! Kai kurių loginių spragų, manau, šiuolaikinis kinas paprasčiausiai neleistų daryti, bet dėl tam tikros stilistikos, logikos nebūvimo, manau, A. Hitchcocko filmuose daug kas leidžiama...

Meluosiu, jeigu sakysiu, kad filmas įtraukė nuo pat pirmųjų kadrų – nė velnio. Teko gana ilgai kiurksoti ir muistytis, kol galiausiai mistiniai potėpiai – to aš ir lakiau! – galiausiai užvaldytų. Nors galima pasijuokti iš tam tikrų techninių ano meto sprendimų, kaip antai automobilio vairavimas, rodant projekcijai ir kuriant dinamišką veiksmą, visgi režisieriui pavyko perteikti gana originalų siaubo ir mistikos persunktą scenarijų apie paukščius kaip velnio apsauginius, puolančius žmones. Nė nesitikėkite, kad viskas kaip klasikiniame kine įprasta, bus atskleista, ne, tai tarsi apreiškimas, neturintis bendro paaiškinimo. Pro duris snapais sau kelią kertantys jūriniai paukščiai ir varnos išgąsdintų kur kas labiau nei tarpduryje pasirodžiusi vėlė. Visgi manau, kad šis filmas, nepaisant laikmečio standartų, yra vienas iš klasiškiausių A. Hitchcocko filmų, palikęs siaubo žanro aruoduose savąją žymę.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jane Harper "Sausra"

Jane Harper. „Sausra“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 336 p.

Sveiki,

Ne taip dažnai skaitau detektyvines istorijas. Per metus leidžiu vieną kūrinį, kuris vienaip ar kitaip atkeliauja į mano skaitomų knygų lauką dėl rekomendacijų ar net tais išimtinais atvejais, kada paveikia reklama. Panašiai nutiko su australų rašytojos Jane Harper debiutiniu detektyviniu trileriu Sausra (angl. The Dry), kuris pelnė prestižinę Durklo premiją už geriausią detektyvą, pasirodžiusį 2017 metais. Pavadinimas, rekomendacijos ir internetiniai įrašai sufleruoja, kad tai itin atmosferinė knyga, į kurią nesudėtinga įsijausti, patirti nuotykį, paslaptį, troškimą išsiaiškinti...

Sausra pasakoja apie iš Melburno po 20 metų į gimtąjį miestelį sugrįžusį Aroną Falką į jaunystės draugo Luko laidotuves. Miestelis, kuris kamuojamas sausros, kiek primena prietaringos, šiek tiek atsilikusios visuomenės modelį, valdomą šiurkščios alaus baro pusgirčių lankytojų. Iš esmės tokia miestelio atmosfera primena tuos amerikietiškus filmus, kuriuose vaizduojami Teksaso ar Arizonos mažų miestelių gyventojai, kurie gyvena lokalų ir stereotipais grįstame pasaulėlyje. Taigi Arono draugas Lukas nužudo žmoną, vaiką ir galiausiai nusižudo pats... Bent jau tokios pirmosios žinios apie šią didžiulę tragediją. Žinoma, Aronas pasijaučia skolingas Luko tėvams, kurie dengė jo dvidešimties metų paslaptį, todėl, turėdamas policininko patirties, neoficialiai ima tirti Luko bylą.

Kaip jau galima iškart nuspėti, pirminė versija yra klaidinga, tad neoficialiam detektyvui tenka atskleisti vietinių gyventojų paslaptis. Negana to, jo paties praeitis prieš dvidešimt metų atšiauriame miestelyje taip pat nepamiršta ir Aronas kovoja su vietinių gyventojų nuoskaudomis. Iš esmės detektyvas pasakojimas dviem laiko juostomis – viena iš jų vyksta Luko tyrimas, kitoje laiko juostoje – prieš 20 metų rekonstruojami įvykiai. Visa tai autorė smagiai ir lengvai pina į visumą, suteikdama prasmių toną, kad visi miestelio įvykiai daugiau ar mažiau yra susiję, bet iš kitos pusės kartu ir klaidina skaitytoją, suregzdama, kaip geram trileriui ir priklauso, kelių įtariamųjų dėl nusikaltimo versijas.

Tiesą sakant, detektyvas skaitomas itin lengvai. Parašytas klasikinio detektyvo žanro rėmuose, sakyčiau, kūrinys neišsiskiria kažin kokia nors inovacija. Įvykiai rutuliojami sparčiai, stokojant ryškesnių ir gilesnių veikėjų biografijų, ypač kūrinio pradžioje, kaip ir pats romano pavadinimas, taip ir rašymo stilius bei pasirinkta intrigos strategija pernelyg sausa, pernelyg stereotipinė ir jeigu ne tas lengvai slystantis pop žanro rėmuose skaitymas, manau, knygą būčiau nusviedęs į šalį. Stokojama paprasčiausio intelektualumo, netikėtų pasakojimų perspektyvų, autorė visgi lieka ištikima klasikinei, kiek šabloniškai detektyvo raidai – pagrindinis veikėjas būtinai detektyvas, būtinai vidutinio amžiaus, būtinai turintis juodą praeities dėmę, būtinai turintis pats kažką ištirti ir atpirkti... Šių „būtinai“ šablonų ir stereotipų kraitis knygoje pernelyg atpažįstamai didelis.

Jane Harper

Dar didesnę romano kokybės garantą menkina ir pernelyg siužetiškai ritmiškai atpažįstamas intrigos užuomazgos, skaitytojo paklaidinimas versijose ir atomazgos šablonas. Jeigu atomazga, tai būtinai pabaigoje ir būtinai su klasikiniu – viską sunaikinu arba pasiduodu, įspęstas į kampą – tonu. Nors knygoje yra gana spalvingų veikėjų, yra iš ko pasirinkti pasodinti į nusikaltėlio krėslą, tačiau netgi veikėjai kuriami pagal detektyvinio braižo standartus – uždari, vienkrypčiai, įklimpę į savo gyvenimo tragedijas. Užtenka paanalizuoti vieną kitą dialogo ištrauką, kad suvoktumėme, jog veikėjai standartinėmis frazėmis (kaip iš filmų) mąsto ir kalba tarsi negyvos lėlinės iškarpos, o pasirinkimai, nors ir motyvuoti, tačiau jau kažkur matyti, elgesys ir sprendimai taip pat, sakyčiau, kiek atgyvenę...

Romaną tik iš dalies būtų galima pagirti už atmosferos kūrimą. Australietiško peizažo miestelis iš esmės ne kažin kuo skirtųsi nuo Pietų Afrikos ar Teksaso kraštovaizdžio ir jei ne vienas kitas paminėtas eukaliptas ar prabėgęs oposumas, manyčiau, kad romano išgirtas sausros kamuojamas peizažas galėtų vykti bet kur – tai tiek tos Australijos dvasios. Pernelyg tiesmukai atskleista Arono praeities kaltės ir nuoskaudos linija: „Jei būčiau žinojęs, viską daryčiau kitaip. Dabar per vėlu. Su kai kuriais dalykais teks tiesiog susigyventi (p. 236)“. Nors tenka pripažinti, kad autorei kur kas labiau sekasi klaidinti skaitytoją, sunerti gijas, sukurti įtariamųjų žemėlapį, bet netgi nelabai įgudusiam skaitytojui aišku, kad visos nors kiek įtarimą keliančios versijos yra tik hipotezė, nes, kaip jau įprasta klasikinio detektyvo žanro rėmuose, tikrasis žudikas atskleidžiamas tik kūrinio pabaigoje. Galima pasidžiaugti, kad tai nėra nė vienas iš tų, kuriuos iš pradžių Aronas įtarinėjo.

Manau, romanas tiks vidutiniškam neišrankiam skaitytojui, kuris skaitydamas kūrinį nori patirti atpažįstamos literatūros intrigos triukus, tačiau nenori būti suglumintas nestandartinės fabulos, kaip antai pernai mano skaitytas detektyvas Ydingas ratas – išties maloniai nustebino savo finaliniu siužetu, nors pats skaitymas buvo varginantis šablonų kratinys, bet daugeliui kūrinio pabaiga tiesiog nepatiko, nes tiesiog nepasiduodama kūrybos originalumui ir netikėtumui. Sausra – niekuo nenustebinantis, klasikinės fabulos detektyvas, lengvas kąsnis skaitytojui – man irgi. Visgi pabaigęs knygą, kuri, beje, sulauks tęsinio, man kirbėjo nuojauta, jeigu šioji medžiaga patektų į gero režisieriaus rankas, išeitų kur kas įtaigesnis ir geresnis filmas už pačią knygą.

Jūsų Maištinga Siela