Filmas: "Panikos ataka" / "Atak paniki"

Sveiki,

Žiūrėdamas lenkų filmą „Panikos ataka“ (lenk. Atak paniki) (2018) negalėjau nesistebėti turtinga lenkų kalba – visus savo keiksmažodžius, kad ir kokia situacija bebūtų, kad ir koks veikėjo amžiaus tarpsnis, viskam yra vienas gražus ir sinonimais nekeičiamas „kurva“. Jis suskamba dešimtimis kartų, o štai vertėjai lietuviai tiesiog rado kokius penkis sinonimus tam išreikšti, o kai kada tiesiog jo niekaip neversdavo, bet nebūtume kaimynai lenkams, jeigu jų keiksmų nežinotume.

O šiaip apie šį filmą galima sakyti taip, kad tai juoko puota ir kino nevertinantiems kaip meno, o tik kaip pramogą ir grumanams yra iš ko pakikenti. Vietomis priminė išvystytas anekdotines situacijas, kuo iš esmės serga mūsų lietuviškasis komercinis kinas. Kitą vertus, filmas priminė argentiniečių filmą „Šiuolaikiniai žvėrys“ – tam tikrų stilingai ir kraupiai suregztų situacijų antologiją, kuriuos vienija žiaurasties tematika. Na, lenkiškame kur kas lengvesniame variante visa tai išreikšta per panikos idėją. Šį filmą žiūrėjau po slogaus, bet labai gero „Kafarnaumo“, todėl filmas suveikė kaip tai gėlytei išsausėjusiai ant palangės – buvo šiokia tokia atgaiva.

Visgi filmas balansuoja kai kada ant kičo. Pavyzdžiui, kuriami personažai ryškiai hiperbolizuoti, vienkrypčiai, užsiciklinę savo vienoje bėdoje, jų emocijos ir raiška gelmiškai nevystoma, veikėjai tiesiog reaguoja vietomis komiškai, vietomis stereotipiškai teatrališkai į vieną ar kitą situaciją. Tačiau nesiskundžiu, pasijuokti yra iš ko, ar tai būtų padavėjas, kuris per skambutį mamai nori laimėti kompiuterinį žaidimą, ar po lova sekso žaisliukus slepianti interneto sekso kumelaitė, ar lėktuve prie numirėlio sėdinti pagyvenusi porelė. Aišku, režisierius vadovaujasi panikos teorijomis, tačiau kuria iš esmės atmosferinį ir komiškai ekspresyvų filmą, kuris pavirsta labiau ne į panikos analizę ir simptomų apibendrinimą, bet veikiau į komišką pramoginę dėlionę, šiaip įgaunančią prancūziško režisūrinio komedijos kino prieskonių.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.1

Nuoroda į „Kino pavasaris“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Kafarnaumas" / "Capharnaüm"

Sveiki,

Vienas iš šių metų Kino pavasario filmų favoritų, kaip ir daugeliui, manau, yra „Kafarnaumas“ (liban. Capharnaum) (2018). Tai jau antrasis garsios Libano režisierės Nadine Labaki matytas filmas – ankstėliau matytas „Ir ką mums dabar daryti?“ išties paliko gerą įspūdį. Artimųjų Rytų kinas mažais upeliais vis tiek randa lietuvišką žiūrovą ir, kaip dažniausiai ir būna, moka apstulbinti. Manau, tokį stiprų kiną iš esmės inspiruoja daugybė socialinio vietos gyvenimo realijų, kurie dažnai tampa šokiruojančių pasakojimų varikliais. Kai mes aršiai diskutuojame apie skiepus ir tai, kad tėvai negali atimti iš vaiko išmanaus telefono, nes sukels psichologinį smurtą, Artimuosiuose Rytuose jaunasis herojus Ibrahimas ir jo aplinkos vaikai gyvena absoliučiame Marse – nei sanitarijos, nei teisių, nei tėvų meilės, nei mokyklos, ne cypiančių supermamyčių... Smurtas, narkotikai, darbas nuo mažens, ištekintos vienuolikmetės.

Kad ir kiek filme galėčiau įžvelgti tos didvyriškos berniuko narsos, kuri, pripažinkime, toli gražu Hariu Poteriu nekvepia, tačiau iš serijos „Lūšnynų milijonierius“ šio bei to visgi turi. Bet režisierė išgalvotu didvyriškumu ir mitologija neužsižaidžia ir to neišryškina taip sodriai, kad išbadytų akis klišėmis. Pirmu planu vis tiek eina pabėgėlių skurdas ir vargas, vaikų kančios ir traumos – mūsų vakariečių akimis, kai esame „tarkuojami“ už smulkmenas, tas Ibrahimo pasaulis atrodo apskritai negyvenamas arba gyvenimas traktuojamas kaip nusikaltimas.

Kitą vertus, vis galvojau, kiek visgi daug berniukas turi vidinės tvirtybės išgyventi – tranko luotu spyną, turi nepaprastus socialinius įgūdžius – geba atsikirsti, išsireikalauti receptinių vaistų. O ir verslumo gyslelė! Visa socialumo ir išgyvenimo mokykla yra tai, ko berniukui reikia, kad jis išgyventų Libane. Lietuvos mokyklos išlepusios, greitai prisiūsim lepšiams vaikams po subine pagalvėles, kad lakiodami minkštai nukristų ir nenusibrozdintų. Aišku, ironizuoju, tačiau negaliu nesižavėti filme esančiu berniuku – o jau koks aktorius jis genialus. Nesugadinti apskritai visi aktoriai, tarsi surinkti iš „tos aplinkos“, taip natūraliai perteikia kasdienybę, elgseną, kad jokiomis, atrodo, repeticijomis neatkartosi...

Visumoje filmas išties dinamiškas, problemiškai sodrus, graudus, vietomis šokiruojantis, pavyzdžiui, kaip berniukas, na, atleiskite, nė už ką neduočiau dvylikos metų, gal aštuonis... Jis plauna sesės apatinukus, kad šios motina neištekintų ir taip trokšta draugystės, taip trokšta normalios šeimos ir švelnumo, kad bando ją apsaugoti. Kiekviena scena – vaiko psichologijos atlasas – imk ir analizuok! Visgi finale paskambinęs į TV laidą rėžia absoliučiai literatūrinį didaktinį tekstą, kuris na, mano akimis, buvo prasčiausia filmo vieta. Logiškai tiesiog tokia socialinė aplinka, kurioje augo berniukas, „nesudės“ į lūpas tokio pernelyg teisingo teksto. Tai yra ta pusiausvyra, kuri dažniausiai būna kine ir literatūroje, o gyvenime dažniausiai tokie berniukai užauga ir tampa tiesiog nusikaltėliais. Bet gal šiam ir taip slogiam, bet labai įdomiam filmui, reikėjo tokio neatitikimo. Šiaip ar taip, tai filmas – festivalių lyderis. Pamatyti būtina.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 8.4

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys nepažįstami broliai" / "Three Identical Strangers"

Sveiki,

Daug kas rekomendavo pasižiūrėti šią dokumentinę juostą „Trys nepažįstami broliai“ (angl. Three Identical Strangers) (2018). Tai istorija apie tris identiškus likimo išskirtus brolius, kurie po 19 metų, būdami studentais, netyčia susitinka, jų istorija lyg atrodytų ir logiška, tačiau laikraštyje pamatęs Deividas savo brolius, juos susiranda ir, taip, jų yra trys! Sutapimas? Kokia jų gimimo priešistorė? Filmo kūrėjai nesistengia greitai atskleisti visas turinio kortas.

Iš tikrųjų, gerai pagalvojus, yra ir įdomesnių istorijų, daug unikalesnių. Čia gi tik identiški dvyniai, kuriems lengva atpažinti dėl išorinių panašumų... Iš tikrųjų kraują kaitina ne tiek trynukų atsiradimo istorija, kiek jų... sukūrimas. Iš tikrųjų filmas užkabina, mano akimis, tik ledo viršukalnę. Moksliniai eksperimentai su sergančiomis moterimis, pakvaišę mokslininkai, eksperimentuojantys su genetika po Holokausto ir po pasaulį pabirę šimtai, o gal net tūkstančiai identiškų dvynių, kurie vienas apie kito egzistavimą nieko nežino. Sakyčiau filmas gan atsargus, nes kūrėjams tik pavyko kliudyti, tačiau niekas pernelyg nekalba apie žmonių klonavimą, apie robotizaciją, kuri jau seniai „paleista į rinką“ ir tik alternatyvūs, kitų akimis, visai nupušę keistuoliai apie tai kuria YouTube filmukus, į kuriuos niekas rimtai nė nežiūri, nes protu nesuvokiama, kam reiktų žmonėms meluoti apie visai kitokį pasaulį? Bet tai palieku jūsų pamąstymui...

Na, o filmas suręstas tvarkingai, ypač galima žavėtis trynukų pasilikusių archyvine medžiaga, aštuntuoju dešimtmečiu – seksas, narkotikai, Studijo 56, restoranai... Deja, iš trijų brolių jau likę tik du, kadangi vienas iš jų nusižudė. Tai nepagydoma depresija, kuri gali būti tiesiog paveldima genetiškai per tuos pačius nelabuosius mokslinius eksperimentus. Filmas subalansuotas, nes jis pasakoja ir asmeninė trynukų istoriją, bet kartu bando nušviesti ir tamsiąją mūsų žmonijos sąmokslo teorijų pusę.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.7

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Magiškos naktys" / "Notti Magiche"

Sveiki,

Rytis Zemkauskas apie šį filmą sako, kad jis apie italų kino nusiritimą į bedugnę. Man, nelabai išmanančiam italų kino raidą, filmas „Magiškos naktys“ (ital. Notti Magiche) (2018) buvo tarsi testas, kuris patvirtino, kad iš tikrųjų beveik nieko nežinau apie italų kiną. Be kelių garsių kino klasikų pavardžių, kažin, ar galėčiau ką gero apie jį papasakoti. O ir laiko klasikai nelabai ir belieka, kai gerų filmų srautas šiais laikais irgi gana didelis, tik spėk viską sužiūrėti...

„Magiškos naktys“ – tai komedija, pagrįsta tam tikromis italų kino klišėmis. Ypač kalbant apie veikėjus, jie perdėtai nenatūralūs, kone karikatūros. Bet iš kitos pusės visai tinka tokiam perversijų ir komedijos žanrui. Gali būti, kad kai kurios scenos pertransformuotos ir jos turi atitikmenis su italų kino klasika, tačiau didžioji dalis žiūrovų, neišmanydami, tikriausiai to (kaip ir aš) nepastebės, todėl tokiu atveju reikia mėgautis tuo, kas pateikta be transformacijų. Tai visgi yra komedija, tam tikras kino kūrėjų kartų kivirčas, tylus ir saikingas pamokslavimas, apie tai, kaip naujoji italų kino kūrėjų karta prarado savastį. Kitą vertus, jeigu kinas neevoliucionuotų, jis tiesiog imtų kartotis ir būtų dar baisiau...

Trys draugai – kuklus akiniuočius, narkotikus ryjanti naivuolė ir atviras sangvinikas mergišius. Visų tipažai kominiai, dirbtiniai, hiperbolizuoti. Žinoma, tada belieka gėrėtis apsukriais juokeliais, Romos architektūra, futbolo rungtynėmis-legendomis, aršiu senojo kino kūrėjų kietakaktiškumu. Žiūrėdamas šią juostą nesikankinau, ji pakankamai dinamiška, sodri, linksma, turinti probleminį tašką ir režisieriaus sumanymą lengvai su humoru tą pateikti. Tai toli gražu nėra festivalio šlageris, tačiau iš kino salės išėjau lengvutėlis ir tikrai nesikankinau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maja" / "Maya"

Sveiki,

Žinote, tendencija kol kas nesikeičia. Kiekvienais metais Kino pavasaryje yra vienas filmas, kurio nesulaukiu iki pabaigos ir tausodamas save ir laiką tiesiog lengva širdimi išeinu iš salės. Šiemet toks filmas buvo „Maja“ (pranc. Maya) (2018), kuris buvo išgirtas dėl lyriškumo ir egzotiškų Indijos spalvų, bet širdis sakė: nesirink šio filmo, nesirink. O ką aš? Velniop nuojautą ir ėmiausi proto – patogus seansas, laikas, o ir pagyrų filmas sulaukęs.

Sunku buvo nuo pat pirmųjų kadrų, nepaėmė filmas nei vizualiai, nei problematiškai, nei vaidyba, nei dar kažkuo. Tiesiog filmo idėja yra tūkstantį kartų geresnė už jos įgyvendinimą. Istorija pasakoja apie sutraumuotą vyruką, kuris atgaivos ieškosi Indijoje ir ten susižavi vietos mergina, jie vyksta po apylinkes, vaikinas nuolat sapnuodamas verkia, krūpteli, kai perskaito antraštę apie terorizmą... Viskas turėjo lyg ir labai subtiliai persisunkti, turėjo pasakoti apie vaikino dramą, traumą, o dabar žiūrėdamas tiesiog nieko nejaučiau. Erzino daugelis tiesiog beviltiškai ištęstų kadrų, bereikšmių pasivažinėjimų mopedais, kad užfiksuotų Indijos pakeles. Daug tokių kadrų, kuriuose atseit ten tas pasakojimo subtilus lyrizmas, bet jis be aistros ir įtaigos, tiesiog retsykiais atrodė, kad filmavo tiesiog studentai kokiam trečio kurso paprastam egzaminui.

Žodžiu „Majoje“ man istorija nesivystę, niekas nejaudino. Iškultas langas, antraštė, pargriuvimas su mopedu... Tiesiog viskas taip vyksta tarsi iš kvailo ir buko nuobodulio. Atleiskite, bet šį filmą statyti į pagrindinę programą buvo prastas sumanymas, tad iš esmės jo niekam nerekomenduoju, nebent... Velnias, nebent tikrai įžvelgsite šiame filme mano taip ir neregėto genialumo.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Angelas" / "El Angel"

Sveiki,

Po „Laukinės kriaušės“ ir „Vagiliautojų“ tikriausiai kol kas trečia labiausiai patikusi kino juosta šiame Kino pavasaryje buvo argentiniečių biografinis filmas „Angelas“ (ispan. El Angel) (2018), kuris pasakoja apie jauną angeliškos išvaizdos serijinį žudiką aštunto dešimtmečio pradžioje. Greitai tikrajam žudikui sukaks penkiasdešimt metų, kai kali kalėjime, na, o apie jį ir jo legendines žudynes jau sukurtos ir pirmasis filmas.

Visgi nuo pat pradžių filmu abejojau. Labiausiai kliuvo jaunojo garbaniaus Karlito aktoriaus vaidyba stambiame plane. Negeba kai kada „permesti“ vidinio blogojo genijaus vidinio pasaulio, bet už jį daug ką padaro jo paties veiksmai. Taip, vietomis jaunasis aktorius iš tikrųjų gana neblogai perteikia, bet visumoje tai buvo vienas didžiausių šio filmo trūkumų, ko nepasakysi apie jo nusikaltimų partnerį Ramoną, kuris kur kas aukštesnio kalibro aktorius su gera patirtimi kine ir televizijoje. Na, o visa kita – bravo! Gerai suręsta vyriška „Boni ir Klaido“ argentinietiška versija. Puiki režisūra, garso takelis, scenos... Viskas taip stilingai ir kruopščiai pateikta, kad kai kada pasijutau tiesiog žiūrėdamas suaugusiems skirtą animacinį filmą.

Bežiūrėdamas filmą, vis svarsčiau ne apie vaikio bebaimiškumą, nes kad jis šioks toks be saugiklio ir vieno šulo – čia viskas aišku, dėl to jis ir įdomus kaip psykas ar šizofrenikas. Bet vis laukiau kito momentu (čia net įdomu, kaip realus asmuo vertintų šio filmo vaizduoti vyrišką seksualumą), kada velniai griebtų garbanius pasibučiuos su juodbruvu draugeliu. Kiek daug intrigos iš LGBT pusės, bet taip ir nesulaukiame nė vieno vyriško pasidulkinimo. Kitą vertus, dėl to filmas ir dar įdomesnis, nes viskas palikta žiūrovo vaizduotei.

Vis galvoju apie tą pagrindinę dainą, kuria prasideda ir baigiasi filmais. Tikras hitas! Tiesiog apmaudu, kad organizatoriai šio muzikinio takelio nepasirinko festivalio pagrindinei dainai! Netgi dabar rašydamas šias eilutes, jos klausausi... Apibendrinus filmo visumą, man jis išties paliko ką pamąstyti, išėjęs iš salės vis perkurdavau ir prisimindavau kai kurias scenas, apgalvodavau režisūrinius sprendimus. O ir pati istorija kažkaip jaudino, įtraukė ir priešingai nei kokia „Bohemijos rapsodija“, šis biografinis filmas iš esmės atskleidžia laikmetį ir problemą, nestokodamas žiaurumo. Tai tas atvejis, kada biografiniam filmui dera ta kino sintetika, savotiška netikrumo (kaip antai šokantis namuose nusikaltėlis, kuriam viskas vis tiek, kai policijos ekipažas apsupęs namus) ir tampa kažin kokia almodovariška žaisminga estetika. Žinokit, verta bent sykį pasižiūrėti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Garso takelis “El extraño de pelo largo“ - Banda Sonora :

Jūsų Maistinga Siela

Filmas: "Netikėta meilė" / "El Amor menos pensado"

Sveiki,

Tikriausiai tik dėka festivalių galime pasižiūrėti Lotynų Amerikos kiną plačiajame ekrane, o ne kur nors užsislėpę po antklode nelegaliai. Šįkart į pagrindinę programą Kino pavasaris „ištempė“ argentiniečių romantinę dramą „Netikėta meilė“ (ispan. El Amor menos pensado) (2018). Filmas pasakoja apie pagyvenusią porą, kuri išlydi vienturtį sūnų į užsienį mokslams, o patys pasilikę vieni namuose nelabai bežino, ką bedaryti su savo santykiais.

Pykite-nepykite, bet tai vienas iš tų filmų, kur tikrai nė nežiūrėjęs į pavardę, galėjau pasakyti, kad jį režisavo moteris. Tai, savaime aišku, nėra nei pliusas, nei minusas. Tiesiog jaučiausi tam tikras žiūros kampas, „minkštumas“ ir netgi jaukumas. Filme pasirodo ryškiausi Argentinos aktorių duetas ir čia prisiminiau, kad jeigu mes kurtume tokio tipažo komercinį kiną, o ne bandytume suvaidinti anekdotines situacijas, gal ir į tą nustekentą lietuvišką kiną imčiau žiūrėti kitaip...

Šiaip „Netikėta meilė“ nėra jau tokia netikėta... Jau nuo pat pradžių aiški filmo pasakojimo struktūra, netgi nereikia turėti iš literatūros metiniam aštuntuko, kad žinotum, kaip tokios šeiminės novelės baigiasi – žiedinė kompozicija – kuo prasidėjo, tuo ir pasibaigė. Taigi meilė patyrė eilinį išbandymą ir filmas, atrodo, būtų apie tą patį, ką pasakoja eiliniai serialai, bet... Bet jį kažkaip taip meiliai sužiūrėjau. Tie saikingi gyvenimiški juokeliai, pokalbiai prie vyno taurės, tas pagyvenusių žmonių laimės ir naujų potyrių, aistrų ieškojimas toks „minkštas“, kad iš esmės susitapatini ir nesvarbu, kad tau dar nėra penkiasdešimt ar keturiasdešimt. Nes filmas apie tai, jeigu gyvenime nors kartą patyriai skyrybas, žinai, kokiais keliais galima „prasieiti“, kai bandoma užpildyti tuštumą.

Kažin kokio originalumo filmas nepasiūlo, tačiau malonų jaukumą tarsi vyno taurę visgi pakviečia pasimėgauti tais santykiais, vykusiais dialogais, saikingais komiškais nutikimais. Man iš esmės filmas subalansuotas žanriškai – jei išgyvenate šiuo metu skyrybų dramą, toks filmas neprivers jus pasijausti prasčiau ir venų pjaustytis ar permiegoti su visais esančiais kino salėje, bet jeigu ir turite stiprius santykius, netgi tada galite šyptelti iš kažkada jūsų pačių kurtų panašių dramų.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:6.9

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela