Maištingos sielos kalendorius: Nužudytas Austrijos-Vengrijos erchercogas Pranciškus Ferdinandas

Sveiki,

Šią birželio 28 dieną 1914 metais Sarajeve nužudytas Austrijos-Vengrijos imperatoriaus Pranciškaus Juozapo sūnėnas erchercogas Pranciškus Ferdinandas. Šioje Europinėje dalyje jau seniai pradėjo veikti balkaniškos jėgos, kurios norėjo įgauti autonomiją nuo Austrijos-Vengrijos imperijos, o šis išpuolis padėjo pamatus lygiai po mėnesio prasidėsiančiam Pirmajam pasauliniam karui, kuriame dalyvavo Antantės sąjungininkės Rusija, Prancūzija ir Britanija ir Trilypės sutarties narės Austrija-Vengrija, Italija ir Vokietija.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Išleista pirmoji "Hario Poterio" knyga

Sveiki,

Ne visada spėju kasdien „leisti“ šį kalendorių, tai įdomesnes datas keliu jau vėliau. Taigi 1997 metais birželio 26 dieną pirmąkart Britanijoje po daugybės leidyklų atmetimų išleista kultinės sagos apie burtininką Harį Poterį knyga Joanne Rowling „Haris Poteris ir išminties akmuo“. Prieš jus – pirmojo leidimo ir tiražo viršelis. Tai knyga, kuri pakeitė vaikų, paauglių ir iš esmės suaugusiųjų literatūros madas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Robert Menasse "Sostinė"

Robert Menasse. „Sostinė“ – Vilnius: Tyto alba, 2019 – 431 p.

Sveiki,

Kuo dabar gyvena europiečiai? Tikriausiai kiekvienas savo daržo lysvėje seka vietinės politikos gyvenimą, o sekdami tarsi imituoja pilietiškumą ir palaiko demokratijos iliuziją bent jau teorijos lygmenyje. Nedaug ką žinome apie pačią Europos Sąjungą – nebent tai, kad iš ten ateina dideli pinigai, kuriuos labai dažnai nemokame įsisavinti arba įsisaviname ne ten, kur reikia. Daugelis Europos Bendriją (bent lietuvių) mato kaip melžiamą karvę, kuri turi duoti mums pinigų, o mes maždaug rikiuojamės prie tos karvės pasturgalio su visais apie uodegą skrendančiais bimbalais, o kas toji Europos Sąjunga iš tikrųjų neretam trūksta paprasčiausio išprusimo.

Austrų rašytojas Robert Menasse (g. 1954), neseniai svečiavosi Lietuvoje ir pristatė išverstą iš vokiečių kalbos romaną Sostinė (vok. Die Hauptstadt), ir susakė puikiuose interviu, kodėl mums Europos Sąjunga yra tokia svarbi. Iš esmės rašytojas labai simpatizuoja Bendrijai ir ją labai palaiko, nors pradėjęs skaityti jo romaną (jau po perskaitytų interviu) nustebau, kad šmaikštus romanas apie šių dienų Europos politiką iš tikrųjų bus ne odė, pašlovinanti Bendriją, bet ir kritika jos nelabai matomai politinei virtuvei.

Nors recenzijos pradžioje minėjau karvę, tačiau pačiame romane įvykių centre atsiduria didelė riebi kiaulė, kuri sukelia Briuselio gatvėse tikrą sumaištį. Dinamiškame tekste žaismingumo, juoko ir ironijos priemonėmis perteikiama iš pradžių išsišakojusi daugiasiužetinė istorija su itin margais personažais ir savitomis jų biografijomis, kurios kartu papasakoja ne tiek Briuselio gyvenimą, bet iš ko toji Sąjungos sostinė susideda. Čia yra ir vokiečių, ir lenkų, ir prancūzų, ir graikų, kurie atkeliavę Europos takeliais ir keliais į sostinę tam, kad kažkuo taptų. Nacionalistinė tapatybė „suplakama“ į europietišką, kurios vienas iš esminių išsilaikymo būdų Briuselyje yra ambicingumas, pažintys, biurokratija, valdžios galia valdyti pėstininkus. Iš tikrųjų labai panašu ir į lietuviškos politikos turškimąsi nacionalinio lygio baloje, tik mums kartais atrodo, kad ES kur kas brandesnė vykdyti ir priimti sprendimus.

Beskaitant ne kartą kilstelėjau antakį dėl tokios kartais absurdiškai sizifiškos atmosferos, kada europarlamentarai kruopščiai dirba prie kokio nors vieno tikrai puikaus projekto, tačiau galutiniame sprendimo priėmime užtenka atsistoti kokiam nors vengrui ir pareikšti, kad idėja susikerta su jo tautos interesais ir visas puikus metų darbas atšaukiamas – tai nacionalistinių pakraipų, patekusių į parlamentą nereta raiška, o jų rietenos tampa ES žlugdymu ir už tai nacionalistas gauna – ot, koks paradoksas! – dar ir didelį atlyginimą. Mes dažniausiai nematome tos kruvinosios interesų kovos, kuri neretai pasižymi specialiai kišamais pagaliais į ratus arba, kad pablogintų Europos Komisijos įvaizdį.

Būtent Europos Komisijos įvaizdžio kūrimas šiame romane tampa vienas juokingiausių įvykių, kurio imasi Kultūros sritį kuruojanti graikė Fenia (ambicinga ir žemo emocinio intelekto karjeristė), kuri žūtbūt nori ištrūkti į kur kas geresnę valdančiųjų sritį. Kultūros niekinimas ir nereikšmingumas Europos Sąjungoje išties perteiktas vykusiai, tačiau kultūros ignoravimas yra ir Lietuvoje, ir kitose ES šalyse, nes ją reikia remti, o pelno ji nenašinti kaip antai kiaulienos eksportas.

Kaip pagerinti Komisijos įvaizdį Europoje ir susigrąžinti europiečių prielankumą Sostinės romane tampa pačiu kurioziškiausiu, bet iš esmės ir labiausiai interesų grupes atskleidžiančiu įvykiu. Ieškomi Aušvice išgyvenusiųjų sąrašai, kad į ES įkūrimo jubiliejinį minėjimą būtų sugūžėta su „rimtais veidais“. Nors nė vienam iš jų nerūpi humanistinės vertybės, o tik prestižas ir populiarumas, tačiau smagumas istorijose kuriasi tada, kai cinikai (savotiški tartiufai) bando sukurti humanistinį įvykį, kadangi prieš daug metų ES buvo įkurta tam, kad nepasikartotų Antrojo pasaulinio karo įvykiai. Kai visa Europa tikisi gerų kiaulienos eksporto kainų, vėl prisimenama žydų tragedija. „Kol bus kapinės, bus civilizacijos pažadas (p.81)“. Tačiau nuolat alų kavinėse begurkšnojantiems politikams akivaizdu, kad „šviečia vienodai“.

Rašytojas Robert Menasse

Derybos su Kinija dėl kiaulienos taip pat brėžia tam tikras iš principo nesuderinamas ekonomines ir politines pozicijas. Pavyzdžiui, austrai susitaria su Kinija, bet eksportas vyksta iš visos Bendrijos, todėl Kinija daro su kiekviena šalimi atskirus kontraktus ir dėl aukštesnių kainų vyksta konkurencija, nors ES yra bendra. Iš esmės knygoje veikia paradoksalios priešpriešos tarp to, kas yra bendra, o kas priklauso nacionaliniu lygmeniu, atrodo, kad sostinė – tai sumišusių vertybių ir interesų kovos kloaka, kurioje taip retai „sublizga“ paprastas žmogiškumas. Skaitant ir suvokiant autoriaus hiperbolizavimą, vis tiek kyla nuostaba, kaip toks tvarinys kaip ES galėjo tiek ilgai išsilaikyti? Vis tikėjausi, kad breksitui bus skiriama labai daug dėmesio, tačiau nė velnio – breksitas tik fone skambanti tyli melodija, o šių interesų katile verda visai kitos intrigos.

Medžiagos romanui autorius turi į valias, galima nuspėti, kad ne visas idėjas jis panaudojo, nes tai jau būtų didžiulis epinis kūrinys – tam, manau, reiktų tomų. Šalia visų šių politinių istorijų yra ir fiktyvioji kriminalinė linija apie nužudymą ir didžiulį per Lenkiją ir Vatikaną nusidriekusį politinį tinklą, kuris neva (o gal iš tikrųjų?) yra veikiamas korumpuotų specialiųjų kunigų agentų – čia tai išvis neįtikėtina! – tinklas suinteresuotas įsilieti į tą šešėlinę ES politikos pusę.

Knygos meniškumo žavesį sudaro ne kokia nors įspūdingai unikali poetinė kalba, (nes ji iš esmės kiek veržli, primenanti žurnalistinį stilių), bet autoriaus gebėjimas kasdieninėmis kalbos normomis sukurti netikėtas prasmių sąsajas. Pavyzdžiui, vyrukas ateina pasidaryti tatuiruotės ant labai nesveikos odos ir meistras atsisako ją daryti. Jis norėjo pasidaryti Europos žemėlapį: „Aš tos vietos neliesčiau. O po poros savaičių ji vis tiek išnyks. Tada turėtumėt žvaigždes, bet pagrindas būtų išnykęs, kodėl – / Taigi, nykstanti Europa lieka be žvaigždžių? (p. 247)“. Štai tokiomis kone kasdieninėmis buitinėmis detalėmis perteikiamas europietiškas požiūris į apokaliptines ES nuotaikas. Arba labai panašiai apie blužnį, organą, anot nušalinto detektyvo, kuris atsakingas už viso kūno organų veiklą. Kitaip sakant, blužnimi tampa Briuselis, o veikiantys organai atskiros Bendrijos narės. Tokios biologinio matmens sąsajos su ES veikimo idėjomis išties R. Menasse tekstuose labai žavingai veikia.

Tokių grožinės literatūros knygų į mano rankas neateina, tai pirmas atvejis, kada susidomėjau šiuolaikiniu ES vaizdavimu grožinėje literatūroje. Norėčiau pasakyti, kad romanas buvo vien skaitymo malonumas, tačiau taip nebuvo. Yra tikrai vykusių ir stebinančių literatūrinių pasažų, tokių lengvai ir kone genialiai perteiktų, bet tikriausiai didžiausias Roberto Menasse Sostinės privalumas yra edukacija, savišvieta apie pačios Bendrijos veikimo mechanizmą. Tai gera proga ne vien iš žiniasklaidos antraščių ir trumpų pranešimų per Panoramą sužinoti apie ES, bet artėliau susipažinti su Bendrija kaip veikimo aparatu, taip dažnai paradoksaliu ir prieštaravimais grįstu, kad (vėl pasikartosiu) stebuklas, kaip ji išvis gyvuoja, ir, žinoma, šiek tiek pasijuokti iš kartais perdėtai rimtos politikos.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Denisas Kolomyckis apie demokratijos principą ir pilietiškumą

Sveiki,

Prie šios dienos citatos nelabai ką ir beturiu pridurti. Aktorius Denisas Kolomyckis (g. 1992) taikliai šovė laikraščiui „7 meno dienos“. Nes gi kaip dažnai būna su valdžia: jos atstovai labai nori aktyvumo, reitingų, pilietiško balsavimo ir nori labai tylaus neprotestuojančio ir tylinčio lietuvio. Iš tikrųjų tokia ir būtų jų požiūriu „demokratija“, tačiau...

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: prasidėjo Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos karas

Sveiki,

Tokią birželio 25 dieną 1950 metais prasidėjo dar iki šių dienų tebesitęsiantis Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos karas. Sovietų pakurstyta šiaurinė dalis iš pradžių intensyviai kariavo su JAV remiama Pietų Korėja. Ilgi karo metai nieko nedavė nei vienai, nei kitai šaliai, o netrukus jas nustojo remti tiek JAV, tiek Kinija. 2018 metais balandį abiejų valstybių vadovai sutarė, kad jau laikas pasirašyti paliaubų sutartį ir šį sustabarėjusį karą baigti, bet kol kas susitarimas nevirto raštiška taikos sutartimi, todėl karas oficialiai kaip ir tebesitęsia.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Mirė filosofas ir politikas Nikolas Machiavelis

Sveiki,

Per ilgiausią metų dieną, birželio 21 d., 1527 metais mirė garsus filosofas iš Florencijos Nikolas Machiavelis (Niccolo Machiavelli) (1469-1527), kuris aktyviai dalyvavo Florencijos miesto politiniame gyvenime. 1513 metais parašo garsiausią savo visuomenės kritikos veikalą „Valdovas“ (jis išleistas tik 1523 m.), kuriame kalbama apie interesų grupių kovą, kad kiekvienas iš esmės žiūri savo minkšto užpakalio ir net atėjus momentui dėl gerbūvio nužudytų net kitą žmogų. Filosofas buvo kritikuojamas dėl savo požiūrių ir ištremtas iš Florencijos į provincijos užkampį, tačiau jo požiūris iš esmės keitė kitų požiūrį į valdžią.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ištrintas berniukas" / "Boy Erased"

Sveiki,

Joel Edgerton yra ne tik geras aktorius, bet ir neblogas režisierius. Mistinis trileris „Dovana“ (2015), kurį pastarasis režisavo, išsiskyrė nebloga siaubo atmosfera, tad atrodė, kad aktorius susidomėjo mistiniais trileriais, bet daug ką nustebino, kai jis pasiryžo kurti LGBT tematikos filmą pagal amerikiečių advokato Gerrard Conley memuarus „Ištrintas berniukas“ (angl. Boy Erased) (2018), kuriame pasakojami jo jaunystės metai, kai tik pradėjo studijuoti, jo labai tikinčioje šeimoje. Pajutęs, kad jam patinka vaikinai, jis pradeda jausti savo kambariokui (irgi religingam!) aistrą, pasijaučia sumišęs, kadangi religija draudžia bet kokius kitokius santykius...

Iš tikrųjų filmas ganėtinai slogus, tačiau nuteikia ganėtinai gurmaniškam seansui, bet netrukus imi nebetikėti šiuo filmu. Kodėl? Viskas daugiau ar mažiau perteikiama draminiu parodomuoju pernelyg edukaciniu stiliumi, kas iš esmės nėra labai prastai, tačiau pernelyg primena tuos pagraudenimus apie susipriešinusį LGBT ir religinių asmenų pasaulį. Ne dėl to, kad problema perteikiama kažkaip sudėtingai, bet dėl to, kad viskas supaprastinama iki atskirų paveikslėlių, užliūliuojant romantine muzika. Pavyzdžiui, kad ir scena, kai aktorė Nicole Kidman atneša vyrui skyrybų dokumentus, o Russell Crowe pabučiuoja jai ranką – na, mirtis alyvose, kaip viskas dirbtina ir netikra. Ir tokių nusaldintų scenų prifarširuotas visas filmas. Kur kas emocingiau žiūrovas tikriausiai priima vaikino potyrius homoseksualų perauklėjimo mokykloje, kurioje kvalifikacijos neturintys militaristinio ir religinio matymo vyrukai žeminančiai stengiasi palaužti jaunuolius, kitaip sakant, perinstaliuoti smegenis.

Pagrindinį vaidmenį atliko iš esmės, mano supratimu, dabar vienas geriausių jaunosios kartos aktorių Lucas Hedges, kuris atlieka pritrenkiančius vaidmenis. Šįkart jis ir vėl neprašovė su vaidmeniu pro šalį. Apskritai aktoriams lyg ir neturiu priekaištų, čia ir N. Kidman motiniška, čia ir tėviškas Russell Crove, sušmėžuoja ir kino genijus režisierius Xavier Dolan... Manau, Joel Edgertonui tiesiog pritrūko gilesnio nėrimo į šią istoriją, vietomis jis per lengvas, per saldus, netikras filmas, nes pataikaujama masiniam žiūrovui, bet kartu ir balansuoja ant ribos, nes norima filmą išlaikyti „rimtu“, bet ne per daug, kad jo neįveiktų vidutinis žiūrovas. Trūko man ir vidinio gyvastingumo, traumuojančio ir susipriešinusių įsitikinimų padarinių. Pasakysiu taip: filmas pernelyg teisingas. Panašiai nutiko ir su panašaus turinio ir stiliaus filmu „Gražus berniukas“ apie narkomaną jaunuolį, kurį rodė per Kino pavasarį. Kažkaip iš viso panašaus stiliaus trijulės „Ištrintas berniukas“, „Gražus berniukas“ ir „Benas grįžo namo“, kuriame irgi pagrindinį vaidmenį atliko L. Hedges, labiausiai dėl aštresnės pozicijos patiko „Benas grįžo namo“, o kiti nepritempia dėl tos kaip vėžys į kaulus įsimetusios štampuotos ir pernelyg šabloniškos režisūros.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela