Tam
tikra prasme šioji fotografija ir Žako Fresko išsakyta mintis apie religijos
tarpininkavimą tarp žmogaus ir Dievo yra savaime šiek tiek absurdiška. Kai
popas ar kunigas, kuris bažnyčioje skiemenuoja devynis Dievo įsakymus, tarp
kurių yra „Nežudyk“, o tą pačią dieną šluotele šlaksto švęstu vandeniu karo
mašinas, skerdyklas, gamyklas, kuriose bus žudomi gyvi sutvėrimai, o kitoje
valstybėje tos pačios konkrecijos kunigas laimina tankus, nukreiptus į
priešingą pusę, manau, savaime atrodo gana juokingas dalykas apskritai
religijos ir politikos santykiai, kuriuose dažnai net nebeatskiriamos šios
dvi jėgos, nes religija ir parapijos išlaikymas, įtikinant parapijiečius, yra
ta pati politinės dūdelės melodija. Nesakau, kad pati religija kažkuo
bloga, tačiau visuotinai ji užakina ir dažnai neleidžia praregėti, su kuo
sėdime prie vieno stalo.
Kai
paskutinį kart su šeima žiūrėjau vokiečių kūrėjų S. Fiala ir V. Franz režisuotą
siaubo trilerį „Labanakt, mamyte!“ (2014), buvau išvadintas iškrypėliu ir
nesveiku. Lyg būčiau žinojęs, kokį sadistinį filmą apie dvynukus aš žiūrėsiu! Niekas
nėra apsaugotas nuo turinio, netgi jeigu filmą renkamės iš siaubo filmų kategorijos.
Kartais net toks gali būti per aštrus, kažką giliai pasąmonėje priminti ir
iškelti, todėl tokius filmus, kurie paveikia, ir mėgstu! Ir tas „Labanakt,
mamyte!“, mano akimis, buvo tikrai neblogas siaubo trileris. Šįkart režisieriai
dirbo su anglakalbiais aktoriais, tad ir vėl šeimos narius, neperspėjęs apie
filmo buvusius režisierius, pakviečiau žiūrėti. Siaubo filmas visada tas
žanras, kurį namuose be kompromisų gali žiūrėti visi (jeigu nėra mažų vaikų).
Naujausias
kūrėjų darbas vadinasi „Namelis“ (angl. The Lodge) (2019), kuris
pasakoja apie keistą šeimą, kurioje nusižudo moteris, o jos vietą užima buvusi
itin fanatiškos sektos narė Greisė, kažkada per žudynes išgyvenusi vienui viena
ir dabar „sėdi ant piliulių“, kad palaikytų sveiką protą. Vaikai, nekęsdami
naujosios Greisės, kaip galėdami parodo, kad jos labai nemėgsta ir džiaugiasi
kiekvienu Greisės susimovimu. Tėvas irgi „geras“, palieka per pūgą atokioje dykynėje
Greisę su savo vaikais, nė nepasimatavęs santykių temperatūros – tai netgi
sakyčiau labai didelė neatsakingo tėvo klaida arba logiška spraga scenarijuje.
Žodžiu, pasilikusi su vaikais Greisė ima prisiminti savo jaunas dieneles, kada
tikrai nebuvo labai mylima ir popinama, priešingai nei jo simpatijos vaikučiai...
Žodžiu,
filme viskas toliau pagal atmosferą. Atokioje užpustytoje trobelėje vyksta
mistiniai aštrūs trilerio verti dalykai. Čia kaip ir išprotėjęs „Švytėjimas“
(1980), tik ne taip prabangiai nufilmuotas. Visgi filmo scenarijus toli gražu nėra
prasčiausias, įvykis seka įvykį ir žiūrovui pamažu išties darosi įdomu: o kaip
čia yra iš tikrųjų? Užskaičiau keletą komentarų, kad filmas įtraukiantis ir
nenuspėjamas. Kad įtraukiantis – vidutiniškai, o kad nenuspėjamas, manau, po „Labanakt,
mamyte!“, kitaip pas režisierius filmas ir negalėjo susiklostyti, todėl turint
net kelias tikrovės versijas, vienu ar antru bandymu neprašausite nuspėdami,
kuo viskas baigsis.
Prisipažinsiu,
kad galbūt „Labanakt, mamyte“ buvo truputį stipresnis filmas, kuris ne toks
nuspėjamas, kur kas labiau europietiško stiliaus, o šitas labiau supanašėjęs su
tais filmais, kuriuose vaizduojami sniegu užvaryti atokūs nameliai, kur ir taip
aišku, kad nieko gero nelauk ir pavojus tyko kiekviename žingsnyje. Žinoma, „Namelis“
pramoginio siaubo filmo kūrinys, kuriam jau pristinga savitumo, originalumo,
tačiau, Dievas mato, tarp visų tų filmų, kurių IMDb reitingas nesiekia net 5,
yra visai padoriai pažiūrimas su nuolat dėl rimtesnio kino bambančiais ir
negalinčiais žiūrėti namiškiais.
Visais
atžvilgiais amerikiečių naujoji garsioji atlikėja pasivadinusi Doja Cat (g.
1995) man nepatinka. Retai būna, kada visas banalus, pigus ir užpakalių kratymo
iš juodukų kvartalo (sorry, čia be rasistinių pažiūrų!) ima ir atneša į pop
muzikos areną tą baisią vienodą seksualiai agresyvią ir brutalią kultūrą. Apskritai
po Niki Minaj, Cardi B, Derulo ir kitų amerikiečių spalvotosios rasės atlikėjų,
toji užpakalių ir krūtų demonstravimo kultūra tapo kaip ir normali, netgi
pageidautina kaip privalomas pop atlikėjo įvaizdis. O kas beliko baltosios
rasės atstovams? Šokti taip, kaip Jurgelis šoka...
Visgi
įrašas ne apie įvaizdžius, kurie neretai priartėja prie pornografijos, man
atrodo, kad vis dar toje erotiniame uragane sutviska vienas kitas paklausomas
kūrinys. Štai Doja Cat išleidžia singlą pavadinimu „Say So“, kuris
visais atžvilgiais skiriasi nuo likusių jos dainų albume „Hot Pink“. Banali,
pašėlusi, erotiška, atvira ir pasiryžusi, atrodo, permiegoti su visu pasauliu,
kad tik būtų pripažinta. Štai jos daina „Say So“ atrodo netgi pernelyg kukli. Aštunto
dešimtmečio disco stiliaus atmosferos ir spalvų prisodrinta daina ir vaizdo
klipas skamba švelniai, beveik „glamūriškai“ ir patraukliai, mena disco
stiliaus muzikos laikus su nostalgija, kaip ir Dua Lipa, verčia klausytojos
dirstelėti į pop muzikos istoriją: ar nieko mes nesame praleidę?
Daina
JAV, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje tapo platininiu. Auksiniu –
Meksikoje, Britanijoje ir Portugalijoje. Latvijoje ji pasiekė klausomiausios
dainos poziciją, o Lietuvoje ir Estijoje – penktąją vietą. Šiandien kviečiu
pasiklausyti šios visai įtraukiančios dainos.
Žodžiai
/ lyrics
Dojo
Cat – Say So
Day to night to morning, keep with me in the moment
I'd let you had I known it, why don't you say so?
Didn't even notice, no punches left to roll with
You got to keep me focused. You want it? Say so
Day to night to morning, keep with me in the moment
I'd let you had I known it, why don't you say so?
Didn't even notice, no punches left to roll with
You got to keep me focused. You want it? Say so
It's been a long time since you fell in love
You ain't coming out your shell, you ain't really been
yourself
Tell me, what must I do? Do tell my love
'Cause luckily I'm good at reading
I wouldn't bug him, but he won't stop cheesin'
And we can dance all day around it
If you front, then I'll be bouncing
If you want it, scream it, shout it, babe
Before I leave you dry
Day to night to morning, keep with me in the moment
I'd let you had I known it, why don't you say so?
Didn't even notice, no punches left to roll with
You got to keep me focused. You want it? Say so
Day to night to morning, keep with me in the moment
I'd let you had I known it, why don't you say so?
Didn't even notice, no punches left to roll with
You got to keep me focused. You want it? Say so (Yeah)
Let me check my chest, my breath right quick (Ha)
He ain't never seen it in a dress like this (Ah)
He ain't never even been impressed like this
Prolly why I got him quiet on the set like zip
Like it, love it, need it, bad
Take it, own it, steal it, fast
Boy, stop playing, grab my ass
Why you actin' like you shy?
Shut it, save it, keep it, push
Why you beating 'round the bush?
Knowing you want all this woman
Never knock it 'til you try (Yah, yah)
All of them bitches hating I have you with me
All of my niggas saying you mad committed
Realer than anybody you had, and pretty
All of that body-ody the ass and titties
Day to night to morning, keep with me in the moment
I'd let you had I known it, why don't you say so?
Didn't even notice, no punches left to roll with
You got to keep me focused. You want it? Say so
Day to night to morning, keep with me in the moment
Šiandien
noriu pasidalyti vienos jaunos menininkės darbais. Tai jaunos tapytojos akvarele
menininkės paveikslai. Polina Bright gyvena Australijoje, Sidnėjuje. Jos
darbai man nuolat „iškrenta“ facebook sraute, todėl mielai pasižiūriu, kaip
menininkė sukuria vieną ar kitą paveikslą.
Daugelis
Polinos darbų yra moterų portretai, moterų, kurių veidus, o dažniausiai akis,
dengia kokie nors gyvūnai ar augalai. Tai gamtos ir žmogaus sąlytis, kitoks
žiūros kampas. Kol kas menininkė labai vienoda, mažai eksperimentuoja, tačiau,
ką ji kuria, man labai patinka, todėl norėčiau turėti jos kokį nors paveikslą
ant savo kambario sienos.
Anna
Burns. „Pienininkas“ – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 284 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Smagu,
kad nebereikia laukti dešimtmečio, kad būtų išverstos pačios aktualiausios ir
įdomiausios nūdienos knygos, pelniusios pačias prestižiškiausias literatūrines
premijas. Iš Šiaurės Airijos kilusi rašytoja Anna Burns (g. 1962)
pirmoji šio krašto rašytoja 2018 metais pelniusi Man Booker apdovanojimą už savo romaną Pienininkas
(angl. Milkman). Praėjus metams jau turime romaną lietuviškai, nors tokį
romaną, mano galva, buvo sudėtinga ir versti, ir išleisti gana rizikinga,
kadangi jis daugeliu atžvilgiu yra nepatogus tiek leidėjams, tiek skaitytojams.
Šioje recenzijoje kaip tik ir pabandysiu išsakyti po šio perskaityto romano
kilusias mintis ir pastebėjimus.
Romane
pasakojama apie aštuoniolikmetę, kuri gyvena neįvardytoje šalyje ir neįvardytame
mieste, kuris griežtai pasidalijęs į tam tikrus rajonus, kur galioja savitos
taisyklės. Veiksmas vyksta aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jauna mergina
mėgsta vaikščiodama skaityti devyniolikto amžiaus literatūrą, tačiau jos
pomėgis krinta aplinkiniams į akis, nes daugiau tame rajone niekas neskaito
vaikščiodamas. Netrukus pasklinda kalbos, kad jauna mergina susitikinėja su
vedusiu pavojingu vyruku, kurį visi sutartinai vadina Pienininku. Toliau siužetas
rutuliojasi labai atmosferiškai, nes mergina pasakoja apie savo rajone
gyvenančius žmones, nubrėžtas taisykles, savo emocijas. Merginos rajonas
primena politiškai atsiskyrusį getą, kuris nenori turėti nieko bendra su vyriausybe,
policija ir gydytojais, nes jie laikomi svetimais. Žmonės, kurie turi reikalų
su „išoriniu pasauliui“ yra laikomi išdavikais informantais, jie tame rajone nebepageidaujami...
Akivaizdu,
kad Anna Burns romaną sąmoningai nuasmenino. Visi veikėjai romane staiga
išvengia tikrinių vardų, jie įvardijami pagal savo socialinius statusus:
svainis, galbūtvaikinas, mama, mažosios seserys, pienininkas. Toks pasirinkimas
iš esmės romane atrodo kaip susvetimėjimas, identiteto ir išskirtinumo
praradimas, kitą vertus, tai tam tikras manifestas jaunosios pasakotojos ir
išskirtinis rajono maištas prieš esamą valdžią. Nors romane nėra įvardyta, jog
tai Šiaurės Arijos ir Didžiosios Britanijos konfliktai, kurie buvo gana žiaurūs
aštuntajame dešimtmetyje, netgi neapsieta be kruvinų teroristinių išpuolių,
slaptų ir agresyvių už laisvę kovojančių partizanų, tačiau akivaizdu, jog
romanas apie tai. Apie šiuos politinius konfliktus yra nemažai vaidybinių filmų,
pavyzdžiui, Steve McQueen Alkis (2008) arba James Marsh Šešėlių
šokėja (2012), kuriuose nupasakojamos panašios istorijos ir atmosfera, kuri
iš dalies būdinga ir A. Burns romanui Pienininkas. Kitą vertus, tas
neįvardijimas ir neapibrėžtis leidžia skaitytojams pajusti romano universalumą,
atrasti savo šalyje analogiškus dėsnius ir tautines jausenas.
Gaudama
Man Booker premiją, autorė buvo giriama už ironiją ir humorą bei savitą
kalbos stilių. Galiu tik įsivaizduoti, kaip Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei
buvo nelengva versti šį romaną, kuriame yra nemažai sudėtingos šnekamosios
kalbos, savito kalbinio stiliaus, netgi tam tikro rajono sukurto slengo. Ilgi sakiniai
dažnai sukasi apie vieną kokį nors įvykį, pavyzdžiui, kaip mergina ateina pas
galbūtvaikiną, kuris tvarko savo automobilį. Mažas susimatymas tampa beveik
ištisu skyriumi, kuriame perteikiami vos keli pastebėjimai, tačiau pasakotoja
leidžia sau daugžodžiauti, smarkiai hiperbolizuoti pačius paprasčiausius
kasdienius įvykius. Kitą vertus, būtent tas hiperbolizavimas tampa ir kandus,
ir ironiškas, ir atskleidžia tvyrančias pavojingas teroristines nuotaikas.
Anna Burns
Kai kada
labai smagiai ir greitai skaitosi tos situacijos, o kai kada sunkoka supaisyti
dėl klampaus ir perteklinio stiliaus niuansavimo, sudėtinga išsigryninti pačią
mintį, kurią retsykiais užgožia sakinio ekspresija. Galimas daiktas, kad tai
dėl vertimo, kuris, kiek žinau, kai kuriems skaitytojams užkliuvo. Turint
galvoje, kaip puikiai Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė išvertė kitą Booker
laimėtoją George Sanders Linkolnas Bardo, galima tik dėkoti, kad ji
apsiėmė išversti ir šį nelengvą romaną.
Paradoksalu,
tačiau romano stilius, kuris gerokai apsunkina, kartu tampa viena svarbiausia
šio kūrinio meninės vertės rodikliu. Būtent kalbėjimas yra itin literatūriškas,
išsiskiriantis iš kitų knygų. Autorei pavyko per jaunos protagonistės kalbėseną
atskleisti ir sukurti savitą veikėjos dvasinį pasaulį, tokį nesaugų, pilną
seksualinio, fizinio ir psichologinio smurto. Veikėjos kalba išduota jos patiriamą
stresą, o situacijų „užaštrinimas“ rodo menkavertiškumo ir nesaugumo būsenas,
kurias anuomet tikriausiai išgyveno daugelis Šiaurės Airijos gyventojų.
Romane
yra vienas epizodas, kada mergina su tabletėmis, kuri vos nenunuodijo pasakotojos,
palieka laišką, kuriame aprašo šio pasaulio ir tikrovės luošinantį absurdiškumą,
kurio niekaip negali įvardyti pati pasakotoja, nes niekada nepatyrė normalaus
pasaulio. Nuodytojos laiškas tarsi balsas iš už teksto, iš laisvojo pasaulio,
kuris leidžia suvokti, kad tai, kas vyksta su aplinkiniais, yra baisus getas,
baisi tikrovė, kuri yra priimama kaip normatyvas, tačiau taip neturėtų būti. Žmonės
yra įbauginti, priveikti politinės prievartos, kur galioja ne atskiro individo
poreikiai, ne asmeninė laimė, bet viso rajono, kurį galima laikyti kaip visą britų
uzurpuotą Šiaurės Airijos simbolį, mikroorganizmą, kurio ląstelės žmonės turį
pasiaukoti vardan bendruomenės. Bendruomenė yra aukščiau visko, todėl pasakotojos
motina dar ilgai negali patikėti, kad turi absoliučią teisę pradėti naują
gyvenimą su tikruoju pienininku. Ji bando atsisakyti laimės, nes atsisakymas
yra normalu, kančia yra normalu. Tam tikrai prasme tai romanas, kur kaip
Margaret Atwood Tarnaitės pasakojime, žmonės yra priversti vergauti
bendruomenei, atiduoti geriausias savo svajones, nes jeigu esi laimingas ir
sėkmingas, tau gali pavydėti ir su tavimi gali susidoroti.
„Tiesiog
ji pati visą laiką buvo įsimylėjusi, vis dar buvo įsimylėjusi tikrąjį
pienininką. O tėtė – ar jis žinojo, kad buvo ne tas sutuoktinis? Ar jam rūpėjo,
ar skaudėjo širdį – ne vien dėl to, kad pakliuvo ne į tą padėtį, bet ir dėl to,
kad leidosi į tą padėtį pastatomas? Ar tėtė žinojo, kad mama visus tuos vedybų
metus, net ir prieš vedybas jam ir buvo ne ta sutuoktinė? (p. 281).“
Galbūt
makabriškai ir kiek juokingai atrodo, kada prancūzų kalbos mokytoja prašo mokinių
įvardyti dangaus spalvą, visi sutartinai sako, kad dangus būna tik mėlynas,
nors tikrovė visai kita, nes dangaus spalva priklauso nuo paros meto ir
debesuotumo, tačiau kolektyvinis vienkryptis mąstymas sustyguotas tik taip,
kaip to geidauja kolektyvinis susitarimas. Kartais tikrovę privaloma neigti iki
tokio absurdiškumo kaip dangaus spalva.
Pienininkas nelengvas romanas, kuris primena visuomenės antiutopiją,
kuri pasireiškia kaip politikos ir „laisvos“ visuomenės susipriešinimo tragedija,
šiame romane tai regime kaip perspėjimą. Parklupdyti, suluošinti žmonės tampa
masiniu moliu, kurį lengva minkyti ir statyti naujas pavojingas valdymo
struktūras, kur legaliai gali pasireikšti prievarta, kur gali dėl menko
simbolio ant automobilio, kaip kad nutiko galbūtvaikinui, sprogti bomba. Nesaugioje
visuomenėje lengva įteisinti nerašytus įstatymus, kurie tampa pražūtingi, kur
pamirštamas kritinis mąstymas ir priimama viena tiesa ir savaip suprantamas
brutaliai vykdomas teisingumas. Geras, sudėtingas, nelengvai paskaitomas
romanas, manau, reikalingas jau vien dėl kritinio mąstymo ugdymo ir
literatūrinio nenuolaidžiavimo masėms.
Pakvaišti
dėl W. Alleno kino galima labai greitai. Režisierius, kuris susuka po filmą
kasmet ir tai daro jau penkis dešimtmečius, anksčiau ar vėliau pasiekia savo
kūrybos saulėlydį. Paskutiniu metu W. Allen kūrė serialą, kuriame filmavosi net
pop kultūros ikona Miley Cyrus, net galėjome pamanyti, kad tai bus režisieriaus
atsisveikinimas su didžiuoju kinu, bet, regis, klydome. Štai jis vėl grįžta
prie kino ir sukuria romantinę dramą „Lietinga diena Niujorke“ (angl. A
Rainy Day in New York) (2019), kuriame, kaip jau įprasta, nusifilmavo
iškiliausiausios šių dienų Holivudo žvaigždės, kuriame susiduria viduriniosios
ir naujosios kartos aktoriai.
Paskutinįkart
tikriausiai žiūrėjau šio režisieriaus „Užburtas ratas“, kada pagalvojau, kad
lyg ir viskas gerai su tuo Woody Allenu, jis vis grįžta savo filmais į auksinį
Holivudo amžių, kada visi žavėdavosi aktoriais ir niekas nė negalvoja, kad
Holivudas yra pedofilų sostinė, ten pilna satanistų ir netgi žmogienos valgytojų,
kad filmai yra iluminati priemone uzurpuoti žmonių protus. Visi norėjo būti
žvaigždėmis! Šiame filme yra nemažai to auksinio Holivudo spindesio, garso
takelio, tačiau, dievaži, jeigu „Užburtame rate“ siužetą dar buvo įdomu
stebėti, tai „Lietinga diena Niujorke“ žiūrėjosi visai be aistros, tarsi
kartoninis lėlių namelis. Visų pirma, siužetas: du jaunuoliai atvyksta į
Niujorką. Ambicinga blondinė ima interviu ir greitai tampa pagundų ir garsių
aktorių auka, o turtuolis išgyvena santykių krizę ir lošdamas pokerį laimi
dideles sumas, tad iš širdgėlos nusiperka eskorto palydovę, kad įtiktų savo išrankiai
motinėlei. Problemų – iki kaklo, tačiau jos pateiktos labai susintetintai,
tarsi „pusiau nerimtai“, kas neretai ir būna režisieriaus filmuose, tačiau
šiame viskas atrodo infantiliai naivu, netgi Elle Faning vaidyba: jos
susijaudinimas, susižavėjimas, apsvaigimas nuo vyno tiesiog teatrališkai
perspaustas. Kaip ir kitų aktorių vaidyba nepasižymi gyvumu, nebent Selenos
Gomez. Kitą vertus, W. Alleno filmuose vaidyba kitokia nei hiperbolizuota,
perspausta ir negali būti, tarsi filmas vyktų pusiau teatro scenoje, tarsi
pusiau filme...
Visgi
pasigedau įdomių intelektualių dialogų, kuriuose išryškėtų įdomesnės idėjos.
Nepatikėjau ir ta magija, kurios norėjosi. Visur, beveik kiekvienoje scenoje
susidūriau su perdėtu naiviu dirbtinumu. Mintis aiški: kai žaviesi Holivudu ir
nori atsidurti šalia garsių aktorių, staiga ir paties gyvenimas tampa Holivudo šablonu.
Holivudas – Niujorke, po permainų lietumi, tačiau, Dieve, kaip neįdomiai ir
senamadiškai atskleisti tų jaunuolių meilės santykiai, kad viso filmo gerumas
lieka tik bendras susintetintas spindesys, ilgesys senoms geros meilės
juostoms.
Tiesa,
kiek keistas siužetinis vingis buvo, bet gal kiek ir nuspėjamas, kai Getsbio
motina prisipažįsta, kad po savo reiklumu ir arogancija slepia prostitutės
gyvenimą. Na, toks makabriškas turtuolių pasaulio atsiskleidimas šiame filme
suskamba kaip „iš kito pasaulio ir iš kito scenarijaus“ akcentas, tačiau viskas
prabėga, veikėjų tie gyvenimo įvykiai nesukrečia, kaip nesukrečia ir žiūrovų,
todėl nulyja lietus Niujorke ir jokio poveikio nei veikėjams, nei žiūrovams šis
pusantros valandos filmas nepalieka. Ir dėl to kiek apmaudu. Bent jau
pažiūrėjau į naują Timothee Chalamet rolę.
Šiemet
vienas iš Kino pavasario festivalio filmų favoritų buvo prancūzų režisierės
Celine Sciamma filmas „Liepsnojančios moters portretas“ (pranc. Portrait
de la jeune fille en fue) (2019). Pastarasis filmas pristatomas, kaip
vienas geriausių europietiškų filmų praėjusiais metais, kuris gali patenkinti
išrankiausius kino žiūrovus.
Tai jau
antrais šios režisierės matytas filmas, prieš daug metų teko matyti „Berniokė“
(2014), kuris paliko tikrai nemenką įspūdį. Anuomet filmas pasižymėjo
realistiniais šiuolaikiniais berniukų ir mergaičių prigimties skirtumais, kai
maža mergytė, žaidžianti kieme, staiga ima suvokti, kad ji pernelyg panaši į
berniuką ir dėl to ima patirti atskirtį. Regis, režisierei, kaip ir kanadiečiui
Xavier Dolan, svarbi LGBT tema kūryboje, todėl imasi kuo puikiausiai kino
kritikų įvertinto filmo „Liepsnojančios moters portretas“. Pati režisierė, kaip
suprantate, yra atvira lesbietė ir neslepia, kad iš gyvenimiškų patirčių
jaudulio kyla ir jos kūrybinės temos.
Tikriausiai
ne vienu aspektu sutikčiau su Jūratės Visockaitės filmo recenzija (Literatūra
ir menas, Nr. 8, 2020 m.), kurioje apžvalgininkė negailėjo kritikos šiam
filmui, priešingai nei dešimtys komentarų Kino pavasario puslapyje, kurie
liaupsino šį filmą ir plojo katučiu. Visgi tenka pripažinti, kad filmas tiesiog
nuobodokas, pasigedau socialinės kritikos, aštrumo, tai, kas mane kaip žiūrovą
jaudintų. O ką, jau nebegali sujaudinti tiesiog moteriškas švelnumas? Gali. Tiesą
sakant, jis filme išties žavus, bet filmas ir lieka nutapytas kaip judantis
paveikslas, jis absoliučiai estetiškai triumfuojantis, kuriame spalvos (raudona
ir žalia suknelės!) sproginėja prancūziškame (tikriausiai Bretanės pusiasalyje)
nufilmuotoje aplinkoje.
Filmas
primena poeziją, patį tapymą. Iš vienuolyno išėjusi po sesers mirties
geltonplaukė aristokratė Eloiza (akr. Adele Heanel) staiga įsimyli panašaus
amžiaus tamsiaplaukę tapytoją Marianą (akr. Noemie Merlant). Nežinau kodėl, bet
tą tamsiąją visąlaik regėjau kaip Kristen Stewart „Saulėlydžio“ epopėjos
laikais, o šviesiąją – kaip Billie Eilish, tik kur kas vaisesnėmis ir
giedresnėmis akimis. Įsižiūrėkite į aktores, jos išties gerai ir jautriai
perteikė savo vaidmenis. Bet po filmo įspūdis toks, kad filmas statytas tiesiog
grožėtis moterimis ir jų klasikine, kiek banaloka išsiskyrimo istorija. Kur kas
jautriau atrodo vargšės tarnaitės istorija, kuri po trijų mėnesio nėštumo bando
klaikiais būdais persileisti ir vienoje lovoje, kur jai atliekamas nėštumo
nutraukimas, rėplioja kitos moters kūdikis...
Tas,
kas mėgsta filme subtilias detales, kurios labai akivaizdžios, gražios, manau,
filmas turėtų patikti. Visgi tai LGBT nepavykusi meilės istorija, kuri XVIII
amžiuje tikriausiai kitokia tarp moterų ir negalėjo būti. Jūra, dažai, kostiumai
– viskas daugiau ar mažiau įtikina, tačiau filme tarp puošmenų randasi tai, kas
šioje istorijoje pernelyg dirbtina, negyva, dvelkia operatoriaus pasimėgavimu, tačiau
neperteikia jokio filosofinio jaudulio, vien tik jau iš anksto žinoma istorijos
atomazga. Labiausiai patiko toji subtili detalė, pačiame finale, kuri kažkodėl
labiau kitų kritikuojama, kai tapytoja po daug metų paveikslų galerijoje
aptinka kito tapytojo nutapytos mylimosios moters portretą, kurioje matosi toji
knyga su 28 puslapiu. Va čia aukščiausios prabos pasakojimo atomazga – iki panagių
skaidri ir skausminga detalė apie žmogaus laimės neįmanomumą vardan laikmečio
stereotipų, kurių, regis, sunkiai kratomės ir šiandien. Pabaigoje skamba
Vivaldžio „Metų laikų“ vasaros ciklo „Audros“ ištrauka, ir jaučiame, kaip toji
moteris, išgyvenanti visą skausmą, taip ir nebepamatys savo mylimosios, nors ji
vos už dešimties metrų...
Taip,
filme yra labai gerų dalykų, labai subtilių pasakojimo detalių, tačiau visumoje
tos detalės neišgelbsti bendros istorijos sąrangos, kuri buvo kažkur ir matyta,
ir žinoma, ir netgi savaip išgyventa. Palyginus su „Bernioke“, šis filmas
režisierei pavyko kur kas dirbtinesnis, tarsi gerai ir pernelyg ornamentiškai apsiuvinėtos
nosinaitės kraštai. Žinoma, toks filmas ras savo vietą ir tarp užkietėjusių
gurmanų, na, o man, be tam tikrų detalių, pati istorija buvo gana nuobodi ir
plokščia. Belieka sutikti, kad LGBT rusų drama „Ilgšė“ atrodė kur kas stipresnė
ir originalesnė.
