Šios dienos citata: Vanda Juknaitė apie vaikus kaip Dievo širdis

Neseniai pasirodė interviu su Vanda Juknaite. (Jį galite perskaityti ČIA), kuris buvo skirtas Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmečiui. Bernardinai.lt kalbina Nacionalinės premijos laureatus ir uždavinėja labai panašius klausimus apie Lietuvą (anuomet ir dabar) bei kūrybą.

Vienas iš klausimų Vandai Juknaitei buvo apie vaikus. Neatsitiktinai, nes būtent Išsiduosi. Balsu ir Tariamas iš tamsos, už kuriuos autorė yra labiausiai vertinama, ji nagrinėja vaikų pasaulį, užrašinėja jų pokalbius. Ir vienas iš klausimų buvo apie vaikus, turint galvoje kontekstą, kad įstatymai leidžia svetimiems draskyti šeimas, juos išsivežti, atimti, importuoti kaip prekę, remiantis rašytais įstatymais.

Nekalbu apie ekstra atvejus, kai vaikai žalojami, niekinami, marinami baldu, kur, regis valstybė turėtų padėti reabilituoti šeimą kaip ląstelę, kur kas lengviau užuot suteikus pagalbą atimti vaiką, o iš to paties vaiko atimti ryšį su biologiniais tėvais, kad ir koks jis bebūtų pražūtingas. Štai kodėl Vanda Juknaitė šioje citatoje mini esminį nesiskaitymą su vaiku, nes vaikai byloją tiesą, labai paprastą, – jeigu skaitėte „Tariamas iš tamsos“, – tokią paprastą, nuo kurios mūsų iškreiptais „gerovės“ įstatymais tikrovė tiesiog niekinančiai pažeidžia prigimtinius vaiko ir jo šeimos santykius.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Daina po dainos" / "Song to song"

Sveiki, skaitytojai,

Po Terrencijaus Malicko filmo „Paslėptas gyvenimas“ (2019) taip ilgai negalėjau atsigauti ir supratau, kad buvau velniškai pasiilgęs jo jautrios kino pasakojimo manieros, kad nusprendžiau pažiūrėti ir gana prieštaringai vertinamą jo darbą „Daina po dainos“ (angl. Song to song) (2017). Istorijos centre – aktorės Rooney Maros suvaidinta Faye, kuri nepaliaujamai ir destruktyviai per santykius ieško gyvenimo pojūčių, o per pojūčius savęs pačios. Kaip dažnai ir būna ieškančioms personoms, tas karštligiškas noras pažinti ir paragauti visokį gyvenimą, kaip pati pasakotoja sako, „geriau visoks patyrimas, negu joks“, nuveda destruktyviais ir pavojingais keliais, dažniausiai į dar didesnę aklavietę.

Nuo pat pirmojo sakinio ir banguojančių kadrų mane filmas panardino į lėtą meditaciją. Ir nors vaizdai gražūs, ir nors novelių, keturių veikėjų istorijos, persipynusios šiuolaikiniame pasaulyje su itin skirtingais socialiniais vaidmenimis, jie vis vien labai mane asmeniškai jaudino. Daugelis dalykų vienai ar kitaip patirta mano paties. Tai ilgas kelias nuo 18 iki 30 metų, kuris dažnai paženklintas skaudžiais kritimais, kurie būtent ir akcentuojami filme kaip asmenybės brandos tapsmo, susitupėjimo procesu.

Kaip ir visi T. Malick filmai, taip ir šis yra juslingas, spalvingas, labiau reiškiasi kaip būvis, procesas, juslinga emocija, todėl ir istorija sąlygiškai juslingai išgryninta, kuri nebūtinai turi būti pagrįsta realaus elgesio logika, kai kurie kadrai tiesiog svaigina žmogaus laimės arba liūdesio, aktyvumo ar pasyvumo potyriais ir leidžia į mūsų gyvenimą pažvelgti filosofiškai kaip nuolatos kintantį emocijų ir etapų, potyrių ir jausmų banguojantį vandenyną. Mane tai labai ramina, paveikia ir sujaudina. Žinau, ne visiems šio režisieriaus filmai, oi, toli gražu ne visiems. Kurie ieško aštrios minties, aiškiai išsakytomis, kine seniai nusibodusiomis priemonėmis, manau, kad filmas gali ir visai nepatikti. Juolab, kad režisierius eksperimentuoja su aktoriais ir liepia jiems tiesiog scenose žaisti. Čia mes sutinkame visą žvaigždyną: Ryan Gosling, Rooney Mara, Natalie Portman, Micheal Fassbender, Cate Blanchett ir net knygos „Tiesiog vaikai“ bei dainų atlikėją Patti Smith, kurios gyvenimo istorija atspindi šių jaunų žmonių gyvenimus. Tai nuostabus metafizinis katalizatorius, kurio vaivorykštinė nepastovi spalva yra pačių veikėjų pasirinkimai, dažnai vedami tos pasaulio ir savęs pažinimo inercijos. Tai taip atpažįstama, ir tai taip skausmingai gražu, kad vienu metu atvipo žiaunos...

Visgi šiame filme režisierius labai kartojasi. Scenografija, ta pati filmavimo maniera, tos pačios būsenos, jausenos kaip ir ankstesniuose vienas paskui kitą prieš šį filmą einančiuose kūriniuose „Į stebuklą“ (2012), „Taurių riteris“ (2015) ir galiausiai „Daina po dainos“, mano galvoje, sudaro trilogijos grandį, kurią vienija bendras laikmetis, bendros jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių, gyvenančių didmiesčiuose, dažniausiai dangoraižiuose, problemos. Dažniausiai tai išdavysčių, savęs mėginimo suimti į rankas ir pajausti laimę, tačiau tai vyksta su kardinaliais emociniais ir blogų pasirinkimų nuopuoliais.

„Daina po dainos“, nepaisant atsikartojimų, tikriausiai buvo tai, ko man šiomis dienomis reikėjo. Permąstyti savo paties paskutinio dešimtmečio būsenas, pajusti jų skausmą ir grožį. Ir nesvarbu, kaip filmas nepatiktų kitiems ir jeigu jis nevertas dešimtuko, man jis vakar naktį suteikė viską, ko aš noriu iš gero filmo. Dabar belieka pasiruošti „Plona raudona linija“ (1998) seansui.  

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Patrik Svensson "Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija"

Patrik Svensson. „Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Su paslaptingu ungurių atsiradimo ir gyvenimo istorija pirmąkart susidūriau skaitydamas Graham Swift romaną Vandenų žemė. Jau tada ungurių klausimas atrodė mažų mažiausiai keistas: kaip šiuolaikiniai žmonės, kurie sutvėrė internetą, milijonines oro skraidymo linijas niekaip negali išsiaiškinti, kaip atsiranda, dauginasi ir kiek gyvena unguriai. G. Swift, tiksliau jo pasakotojas, romane teigia, kad kai žmogus atsakys į visus gyvenime kylančius klausimus „kodėl?“, tada šis pasaulis nustos egzistuoti. Galima tą suprasti pažodžiui, bet tikriausiai tai filosofinė mintis, kada grius ribas turintis žinojimo pasaulis, tačiau švedų rašytojas Patrik Svensson (g. 1972), kuris savo veikale Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija (šved. Ålevangeliet) nagrinėja ungurio klausimą, G. Swift mintį perfrazuoja gana funkcionaliai ir praktiškai: jeigu nesirūpinsime kitų rūšių išlikimu, įskaitant ir paslaptingųjų ungurių, vieną dieną žmonija kaip rūšis pati prieis liepto galą.

Apie ungurius ir žmones knyga pristatoma kaip tarptautinis bestseleris, kaip viena perkamiausių negrožinės literatūros knygų Švedijoje, tačiau visą tekstą skaičiau absoliučiai kaip grožinį literatūros kūrinį. Autorius šiuo veikalu pasiekia absoliutų žanrų sulydimą į tai, kas emocionaliai paveiku, teikia ir žinių, ir filosofinio džiaugsmo. Struktūriškai knyga nėra sudėtinga, ji primena biskvito pyragą su uogienės pertepimais: kas antras skyrius skirtas autoriaus autobiografinei fikcijai, jo praeities apmąstymais, ypač apie vaikystėje patirtus nuotykiais su tėvu, kada jie Švedijoje atokiai žvejodavo ungurius, o kiti skyriai skirti iš mokslinės perspektyvos, nagrinėjant ungurių klausimą kaskart vis kitokiu nors požiūriu.

Autoriui pavyko stilistiškai suderinti mokslinį stilių su grožinės literatūros skyriais. Tikriausiai to stiliaus lengvumo perteikimui didelį indelį įdėjo vertėja Alma Braškytė. Paskutiniu metu mokslinės knygos dvelkia beletristika, Apie ungurius ir žmones nėra išimtis. Iš vienos pusės taip jaučiamas asmeninis autoriaus santykis su ungurių tema, o iš kitos – tai universalus būdas kalbėti paskutiniu metu apie itin skvarbiai besismelkiančią klimato kaitos ir nykstančių rūšių problemą literatūroje. Moksliniai faktai žinių visuomenėje nebėra pajėgūs sukrėsti, todėl natūralu, kad daugelis mokslininkų ir tiriamosios žurnalistikos rašytojų stengiasi savo istorijas papasakoti asmeniškai, neprarandant individualaus santykio, tačiau teksto neapsunkinant perdėtais mokslinių straipsnių, citatų gausa. Būtent literatūrinė gelmė šios knygos pusė būtų, sakyčiau, stipresnė pusė.

Nepaisant literatūriškumo, autorius leidžia sau daug ką perfrazuoti, neretai šios pažintinės su ungurio klausimu teksto dalys primena esė žanrą, kur iškeliama aktualizacija, dabarties santykis su praeitimi. Autorius laikosi sinchroninio laiko, nuo Aristotelio laikų žmoniją kamuojantis klausimas, tampa ir nemirtingumo simboliu, mat ungurys, kuris esti beveik visuose Europos gėlavandenių telkiniuose, atsiranda Sargasų jūroje, kuri yra kiek žemiau už Floridą ir neturi savo krantų. Maži stiklinukai, pirmosios stadijos unguriai, keliauja į Europą ir čia per upes patenka į ežerus, tvenkinius, netgi šulinius. Neįtikėtina ungurių kelionė, kurios paslaptys pranoksta daugelį detektyvų, šioje knygoje tampa išties jaudinančia mįsle.

Kol unguriai šį kelią įveikinėja, (nes ir tekstas primena tam tikrą kelionę, ungurio augimo, brendimo ir mirimo stadijas), supažindinama su ungurių paslaptimi. Didelę nuostabą kelia, pavyzdžiui, Zigmundo Froido sąsajos su unguriu prieš tampant žymiu psichoanalitiku. Jis iš tikrųjų nagrinėjo ungurius ir negalėjo įminti mįslės apie ungurių lytį, galimas daiktas, kad toji aistra išsiaiškinti realius faktus, mokslininką pakreipė tyrinėti pasąmonę ir žmogaus seksualumą. Galimas daiktas, jeigu ne unguriai, mes net neturėtume Froido. P. Svensson ir kitus žymius mokslininkus pristato knygoje, brėžia ungurių žymes žmonijos pasaulėžiūros žemėlapyje, kurios tokios nematomos, kad unguriai iš tikrųjų atrodo nereikšmingi, tačiau jie pakeitė žmonių istoriją.

Būtent tų sąsajų tarp ungurių ir žymių mokslininkų gyvenimo išryškinimas pateikia naują pasekmių ir priežasties istorinį vaizdinį, kuris ir stebina, ir jaudina skaitytojus. Stebina ir tai, kad didelė dalis unguriais susidomėjusių mokslininkų ir tyrėjų irgi turi panašių dėsnių. Vienas iš jų – jų pačių pažeistas santykis su gimdytojais, pradedant Aristoteliu ir baigiant pasakotojo tėvo atsiradimo kilme. Tarsi tyrinėti pasaulio istoriją, ungurių klausimą ir kitus dalykus, yra viena sąlygiškai būtinoji priežastis, (tikriausiai įrašyta mūsų pasąmonėje), suprasti ir suvokti savo pačių kilmės istoriją ir priežastį. Knyga siūlo du kelionės maršrutus per pažinimą: savo dvasinį, individualų ir ungurių nuo Sargasų jūros iki mūsų vandens telkinių.

Patrik Svensson

Paskutiniu metu Lietuvoje regime, kaip gamtininkai ir žalieji stengiasi protestais atkreipti dėmesį, kad mūsų medžiotojai linksminasi žudydami gyvūnus, kad medžiotojų požiūris į sezoninį „malonumą“ yra grindžiamas kaip žmogaus būtinoji sanitarinė veikla. Esu absoliučiai žaliasis, tačiau regėjau ir tikrai neblogų medžiotojų, kurie tikrai nėra jokie alkoholikai sadistai, tačiau jų argumentuose kažko trūko, negalėjau niekaip suprasti, kodėl jiems taip svarbu ritualinė gyvulių medžioklė (daugelis iš jų turi tiesioginį priėjimą prie įstatymų kūrimo, todėl žalieji mažai turi šansų ką pakeisti). Ir štai P. Svensson knygoje randu aiškų atsakymą: „Ne jie mano, jog tiesa jų pusėje. Nes jie tiksliai žino, kad kaip tik taip iki jų elgėsi jų protėviai ir kad būtent toks ungurių gaudymo būdas tinkamas, be to, tas užsiėmimas duoda pajamų, daro juos tuo, kas jie yra. Tai formuoja jų tapatybę (p. 90).“ Būtent medžiotojo tapatybė, sąjunga su panašiais į save, kurie anksti ryte keliasi ir važiuoja į mišus, yra bendrystės išraiška ir jie bijo, kad neteks šios medžiotojo tapatybės, kurią bando išsaugoti įstatymiškai. Manau, gyvūnų gyvybės kaina yra per didelė tokiai tapatybei palaikyti.

Galiausiai autorius svarsto ir pačiais abstrakčiausiais, bet esmingiausiais filosofiniais klausimais, kaip antai gyvenimas ir mirtis. Žmogaus gyvenimas akivaizdžiai gretinamas su ungurio, jie turi gyvenimo tarpsnio panašumų ir autorius juos randa, išryškina, tačiau visada tekste tvyro neatsakytas klausimas, jog ne viską žinome apie ungurius (kaip ir apie save pačius). Galiausiai pasakotojo tėvas miršta, o vaikystėje sužvejotas ungurys, (kuris vienu šaltiniu, pasirodo, gali išgyventi ir 150 metų), įmestas į kibirą po kelių akimirkų prisikelia. Čia autoriaus aliuzija į Jėzų Kristų, ungurį kaip nemirtingumo, gyvenimo paslapties neįminimo raktą, simbolį, kuris kartu brėžia žmogaus žinojimo ir tikėjimo ribas. Tikėti stebuklo tikėjimo galia ir pačiu stebuklu yra du skirtingi dalykai; galiausiai autorius priveda šiuos stebėjimus prie savo netekties patirčių apmąstymo, tai tampa skaudžia gyvenimiška pamoka, susitaikant su tėvų, savo ir savo vaikų trumpalaikiškumu. „Tai nebūtinai susiję su Dievu. Metafizika – greičiau mėginimas aprašyti tikrąją būties prigimtį, visą tikrovę. Sakoma, kad esama skirtumo tarp būties ir būties savybių. Taip pat teigiama, jog šiuodu klausimai yra atskiri. Ungurys yra. Visų pirma – egzistencija. Tačiau kas jis yra – visiškai kitas dalykas (p. 31).“ Kaip ir žmogus.

Antrojoje knygos dalyje jaučiama, kad autorius stipriai tekstą aktualizuoja ir pradeda ryškinti socialinę žinią pasauliui: unguriai nyksta. „Remiantis patikimais duomenimis, atplaukiančių stiklinių ungurėlių Europoje šiandien siekia vos penkis procentus kiekio, buvusio praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje. Iš šimto mažyčių perregimų stiklo lazdelių, kasmet atplaukiančių į upę, kai buvau vaikas, šiandien tokį kelią teįveikia daugių daugiausia saujelę (p. 198)“. Tekste minima ir amerikiečių mokslininkė Elizabeth Kolbert ir jos Pulitzerio premija įvertintas veikalas Šeštasis išnykimas (Baltos lankos, 2018), kuris iš esmės paantrina ungurių nykimą kaip nematomą (ar nenorimą matyti) rūšių išmirimo grėsmės pranašą. Visa toji paslaptinga ungurių istorija iš esmės yra ir apie mus pačius kaip civilizaciją, kuri toli gražu, kad ir kaip gintume savo įstatymus, šeimas, sakytume, kad mylime vienas kitą, klijuotume Valentino dienos proga širdeles ir kitaip vaizduotume taikius gyventojus, mes iš tikrųjų žudome ungurius, žudome medžius, kasdien, kas sekundę smaugiame, skrodžiame, valgome vieni kitus ir tai... Tai yra baisu, taip baisu, kad apsimetame, jog tai priklauso ne nuo mūsų, kad tokia ekonomika, tokia santvarka, taip darė mūsų protėviai ir visaip kitai gename tą žudymo vaizdinį iš savo galvos.

Apie ungurius ir žmones – tai išminties knyga, kurioje lengvu stiliumi perteikiama žmogaus ir ungurių gyvenimo istorija, o jos yra veikiamos panašių dėsnių. Autorius turtingais istorinius, filosofiniais, moksliniais, metafiziniais, biblijiniais ir individualiosios patirties pjūviais perteikia trapų Žemės planetos kaip vieno organizmo pasaulį, kuriame esame vieni nuo kitų priklausomi. Gal ir kiek liūdna, kad pasakotojo tėvas knygos pabaigoje miršta nuo vėžio, gal kiek ir simboliška, nes būtent žmonija atrodo kaip šios planetos auglys, pasaulio bamba, kuri naikina viską savo kelyje. Jautriai, asmeniškai ir kiekvienam iš mūsų P. Svensson nori pasakyti kasdien vis dažniau girdimas frazes, kad ne apie ekonomikos atsinaujinimą reiktų galvoti, ne apie koronoviroso grėsmės atmetimą ir grįžimą prie tų pačių kenksmingų, toksiškų gyvenimo modelių, bet keisti save kaip protaujančią rūšį, visų pirma dvasiškai, keisti galų galiausiai požiūrį į save, kitus ir išteklių panaudojimą, jų atsinaujinimą. Tai labai sunku, nes žmonės nelinkę keistis, bet gyvenimo patirties ir istorinė atmintis sako, kad labiausiai padeda keisti, kad ir kaip bebūtų skaudu, būtent nelaimės ir tragedijos. Labai gera knyga, sakyčiau, net ne apie ungurius ir žmones, o apie viską.

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Edward Gałustow paveikslai, tapyba

Sveiki,

Šįkart noriu pasidalyti puikiausiai Edward Gałustow tapybos darbais. Kaip teigia autoriaus profilis facebook menininkų puslapyje, jis gimė Armėnijoje, o šiuo metu gyvena Vitebske, kur priklauso baltarusių lenkų bendruomenei, ten jis baigė ir dailės studijas. Jo specifika ne tik molbertų tapyba, bet ir audinių audimas rankomis. Tapytojas taip pat yra lenkų dailininkų asociacijos narys. Daugiausiai žinomas kaip Vidurio Europos dailininkams ir visuomenei, kadangi ten daugiausiai surengta parodų. Menininkas taip pat aktyvus visokių dailės renginių ir festivalių dalyvis.

Kuo patraukė jo darbai? Būtent ta smarkiai ornamentuota ir ryškiiomis viduramžių klouno, pajaco, juokdario ir įmantrių skrybėlių istorijomis. Autorius kuria ir kitokio tipažo paveikslus, bet būtent šie man pasirodė įdomiausi ir gražiausi, todėl dalijuosi nuotraukomis su jumis.

 

Maištinga Siela

Rimantas Černiauskas apsakymas "Jūra yra sūri"

Sveiki,

dalijuosi puikiu Rimanto Černiausko apsakymu „Jūra yra sūri“, kuris buvo publikuotas 1997 metais.

      Jūra yra sūri

     

      Mariaus senelis gyvena Karklėje, sename žvejų kaimelyje, kuris yra vos dvylika kilometrų nuo Klaipėdos. Senelis Edvinas bene seniausias to kaimo gyventojas, jis turi tikrą medinę valtį su ilgais irklais. Ramią dieną jiedu su Marium išplaukia į jūrą ir pastato tinklus.

      – Kodėl pastatom? – teiraujasi Marius. – Jei paprasčiausiai visu ilgiu paleidžiam tinklus į vandenį?

      – Todėl kad tinklai išsitempia ir stovi kaip kareiviai, juos ištempia švininiai pasvarėliai, – aiškina senelis.

      Kvailos žuvys, plaukiodamos palei krantą, įkiša galvą į tinklo akutę ir užsikabina už žiaunos. Nebepajuda nei pirmyn, nei atgal, tik uodegomis plaka vandenį.

      Kartą, kai senelis ištraukė tinklą, jie pusę valties privertė plokščių kaip keptuvė plekšnių, ilgų sidabrinių strimelių ir net vieną gelsvą lašišą. Ta žuvis labiausiai senelį nudžiugino.

      – Gražuole tu mano, – šypsojosi jis į barzdą, – ir kaip tu čia pakliuvai?

      Marius, jeigu galėtų, žiemą vasarą gyventų pas senelį ir gaudytų žuvį. Bet žiemą jis eina į mokyklą, o ir vasarą ne kiekvieną dieną gali statyti tinklus. Gal net atvirkščiai, dažniausiai jūra pyksta. Ji riaumoja, urzgia ir šniokščia, versdama į krantą putotas bangas. Tokiu oru neišplauksi medine valtele. Net žuvys audros metu neria toliau į gelmes slėptis nuo bangų mūšos.

      Tačiau Mariaus senelis žino ką veikti net pačią blogiausią dieną. Jis vienintelis visam kaime įsirengė mažą žuvies rūkyklą. Bjauriomis dienomis jie vaikšto po mišką, rinkdami kankorėžius ir kadagių šakas, kurios labiausiai tinka žuviai rūkyti. O kada šilta, tylu, kai pučia pietų ar rytų vėjas, kai jūra snaudžia kaip kaimo tvenkinys, kai jie prigaudo daug skanios žuvies, senelis užkuria savo rūkyklą, ir visas kaimelis pakvimpa aitriais kadagio dūmais.

      – Edvinas vėl žuvį kabina, – kalba kaimelio žmonės. Ir visi nori pirkti. Būna, kad atvažiuoja iš paties Kauno, Vilniaus paragauti senelio žuvies. Dar šiltos, geltonos nuo kankorėžio ir kadagio dūmų.

      Tačiau šią vasarą daugiausiai pūtė šiaurys ir vakaris, risdami iš jūros aukštas kaip namas bangas. Vieną dieną senelis su Marium užtempė valtį iki pačių kopų, nes bangos laižė visą pakrantę, nusinešdamos į gelmes neatsargiai žmonių paliktus daiktus: kepures, akinius, batus.

      Kai vėjas įsisiautėja, ir bangos lipa per kopas, Marius su seneliu apsiauna ilgus iki pilvo žvejo batus ir lėtai žingsniuoja pakrante, ieškodami gintaro. Tie saulėti akmenėliai nevienodai išbarstyti ant kranto. Kai kur jų nematyti, o kai kur tiltais verčiasi iš jūros. Gal toje vietoje stovėjo sudaužytų Jūratės rūmų kolonos? Senelis Edvinas gali net užsimerkęs nuvesti į tas vietas, kur guli gintaro tiltai.

      Vaikštinėdami pajūriu, jie prisirenka visokių netikėčiausių daiktų: medinių dėžių, skardinių, plūdurų, batų, skrybėlių, o jau butelių, didelių ir mažų, baltų ir spalvotų, su margiausiomis etiketėmis senelis prisikrovė pilną palėpę. Kartą Marius surado butelį, kuriame buvo laiškas nesuprantama jam kalba. Tą laišką jis atidavė klasės draugei Birutei, nes ten buvo adresas su kažkokia bobiška pavarde, o pats parašė naują laiškelį, įkišo į butelį, užkimšo ir įmetė į jūrą. Bet bangos jį greitai parrito atgal. Marius vos nepravirko.

      – Ne tas vėjas, – paaiškino jam senelis, – palauk ryto, kai vėjas ims pūsti nuo kranto arba paprašyk Juliaus tėčio, kad išmestų tą butelį, išplaukęs toli į jūrą.

      Marius taip ir padarė. Pabudo anksti ryte, kol senelis miegojo, įsibrido į jūrą beveik iki smakro, apsuko butelį virš galvos ir sviedė į patį vidurį. Paskui dar ilgai žiūrėjo, kaip tolsta, mažėja ir nyksta butelio kaklelis. Dabar būtinai jo laišką ras kokio latvio, švedo ar vokiečio vaikas, labai apsidžiaugs ir žinos, kad yra tokia šalis Lietuva, kur gyvena Marius ir jo senelis Edvinas, kuris turi tikrą medinę valtį.

      Staiga kažkas stipriai suspaudė jo petį. Marius net pritūpė iš baimės ir užspringo sūriu jūros vandeniu.

      – Lauk iš jūros! – piktai suriko senelis, tempdamas jį į krantą.

      Senelis buvo įsiutęs, net baltas nuo piktumo. Tokio pikto senelio Marius nebuvo matęs.

      – Kas nutiko? – suinkštė jis.

      – Jūra yra žiauri, – pakartojo senelis, – niekada vienas nelįsk į vandenį. Ar maža skenduolių Karklės kapinėse?

      – Bet, seneli, – bandė tiesintis Marius, – aš norėjau išsiųsti laišką.

      – O jeigu audra, – pasakė senelis ir parodė pirštu juodą debesį, kuris stebėtinai greitai plėtėsi danguje. – Jūra nėra saldi.

      – Tai teisybė, – atsikosėjo Marius sūriu neskaniu jūros vandeniu.

      Šitą nuotykį jis prisiminė vakar rišliosios kalbos pamokoje, kai mokytoja paprašė papasakoti, ką jie žino apie Baltijos jūrą.

      Julius kalbėjo, kad jūra – tai daugybė gardžių žuvų, kurias gaudo jo tėtis. Robertas pasakojo, kad jūroje plauko laivai, didesni už trijų aukštų namą, Evelina prisiminė legendą apie Jūratę ir Kastytį. Raselė, kurios senelis gyvena Palangoje, prisiminė Gintaro muziejų – Baltijos jūros dovaną pamario žmonėms. Viena mergaitė, pirmūnė Viktorija, sugalvojo, kad jūra – tai kelias į kitas pasaulio šalis: Švediją, Daniją, Vokietiją. Mat jos tėvelis verslininkas ir dažnai važinėja į užsienį.

      – O tu? – staiga paklausė mokytoja. – Ką tu pasakysi, Mariuk?

      Marius atsistojo, apsižvalgė. Ką dar jis galėjo pridėti? Viskas seniai draugų pasakyta. Ir staiga jis prisiminė savo įpykusį senelį Edviną, juodą debesį, kuris plėtėsi danguje ir prapliupo tokiu smarkiu lietumi, kad permerkė juos nuo galvos iki kojų.

      – Jūra yra sūri, – išpyškino Marius.

      Didesnės teisybės – galvok nesugalvosi.

Pabaiga

Filmas: "Tranzitas" / "Transit"

Sveiki, skaitytojai,

Jau labai seniai norėjau pamatyti Christian Petzold režisuotą filmą „Tranzitas“ (angl. Transit) (2018), kuris prieš kelerius metus susižėrė kalną kino apdovanojimų ir nominacijų. Nors man nelabai buvo įstrigęs filmas „Feniksas“ (2014), kuris anuomet man pasirodė kaip daugelis panašių į lenkų kino sukirpimo dramų apie žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Visgi „Tranzitas“ turi kiek kitokią istorijos perteikimo viziją, na o patį filmą neseniai galėjote pamatyti LRT kino rubrikoje „Elito kinas“.

„Tranzitas“ yra iš pradžių nepaaiškinamas. Man labai pasisekė, kadangi prieš žiūrint, kaip tyčia, nemačiau jokios analizės, neskaičiau jokių anotacijų ir siužetų vingių, todėl buvau įmestas kaip muselė į barsčius, nė nežinant, ko norėti ir tikėtis iš „Tranzito“. Iš pradžių man buvo neaišku, kodėl šiuolaikiniame Paryžiuje du vyrukai kalbasi slaptai ir nori per Marselį bėgti iš Europos. Gerai, galvoju, gal po to išaiškės, bet nė velnio, todėl logika „įsijungė“ maždaug filmo viduryje, kai supratau, jog šis filmas iš esmės nevaizduoja nieko realaus. Scenarijus parašytas tarsi apie žydus, kurie jaučia Antrojo pasaulinio karo fašistų grėsmę, todėl bando pabėgti iš Europos, tačiau viskas vyksta tarsi dabartyje, XXI amžiuje. Vienas vyrukas pasivogęs mirusio rašytojo paskutinį rankraštį, aptinka jo žmoną ir, atrodo, kad netrukus „pasivogs“ ir jo beveik išprotėjusią ir gatvėmis be pastogės ieškančią savo sutuoktinio žmoną ir numirėlio tapatybę.

Galiausiai panašiai ir yra. Karo, nesaugumo, vienatvės jausmas sklindantis iš puikaus lenkų aktoriaus Franz Rogowski, perteikia beviltiškos situacijos siaubą. Bet argi tai dar vienas filmas apie žydus karo akivaizdoje? Tam tikra prasme ir taip, ir ne. Kuo toliau filmas slenka link finalo, tuo tame mieste darosi keisčiau. Iš tikrųjų filmas greitai pakeičia ne tik tėkmę, atmosferą, bet ir „išplaukia“, tampa alegoriniu pasakojimu, primenančiu absurdą vaizduojančius F. Kafkos literatūrinius šedevrus. Taip pat man priminė ir neseniai skaitytą J. M. Coetzee „Elizabeta Kostelo“ paskutinio romano skyrių, kada mirusi Kostelo patenka į keistą sausros ir karščio apimtą miestą ir laukia, kada atsidarys vartai ir ji galės išvykti, tada skaitytojams paaiškėja, kad tie vartai niekada jai tikriausiai ir nebus atkelti.

Kaip ir „Tranzite“ esantys žydai, kurie bando pabėgti iš miesto, tačiau jie negali pabėgti, jie tampa tarsi dvasiomis tame mieste, kurie kasdien, laikui besikeičiant, gyvena ir išgyvena savo patirtą siaubą. Tai dviejų laikų (reliatyvaus ir tikrojo) susluoksniavimas, norint išgauti dviprasmišką žmogaus gyvenimo prasmės grožį. Juk vienoje pusėje mes turime meilės istoriją, o kitoje siaubingą genocidą, turime politinę situaciją prieš 80 metų, o kitoje sanklodoje – dabarties laiką. Toks koliažinis susisluoksniavimas – tai būdas kalbėti universaliau, ne vien tik apie karą ir išsigelbėjimą, bet ir ieškoti dabartyje tų pačių atsikartojančių motyvų. Kartais mes bėgame ne tik nuo karo, bet ir nuo savo šaknų, susikurtų tapatybių vien tam, kad rastume už Atlanto save iš naujo. „Tranzitas“ tikriausiai anuomet labai tematiškai pataikė, nes Sirijos pabėgėlių istorija dar buvo labai gyva ir aktuali, netgi buvo kalbama apie musulmonų invaziją į Europą. Jeigu gerai įsigilintume į veikėjus, matytume žmogiškuosius, o ne tiek politinius pabėgimo motyvus. Juk kartais neturime jokių pasirinkimų, tik arba mirti, arba bėgti ir tikėtis, kad nemirsi.

Filmo pradžia nežavėjo, netgi vietomis buvo gerokai nuobodu, tačiau, kai sulaukiau pabaigos ir ėmiau galvoti apie filmo potekstes, laiko sanklodas, alegorines idėjas, staiga nušvito protas, jog tai itin geras ir vykęs filmas, kuris jaudina, apie kurį norisi kalbėti ir skelbti žmonėms. Galbūt ne visiems patiks, bet mąstantiems, skaitantiems ir mėgstantiems gerą ir kokybišką kiną, manau, patiks. Tai istorija apie praeities laiką ir jo žmones, kurie paraleliai tebegyvena savo istorijas „ant mūsų laiko“, mes prasilenkiame vieni su kitais tose gatvėse, kur buvo šaudoma, kur buvo žydų getai, valgome tose kavinėse, nusiėminėjame tuose namų sienose įrengtuose bankomatuose pinigus, kur kažkada buvo irgi mylėta, tikėta, bijota... Toji idėja, kad tai ilga kaip šimtmečiai viena diena ir niekas nesibaigia, o tampame tų besisukančių istorijų dekoracijomis ir patys tampame veikėjais, išties gerai ir subtiliai perteikta.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Jolanta Talaikienė, tapyti paveikslai, gotika, mistika

Sveiki,

Senokai norėjau pasidalyti Jolantos Talaikienės šiais dienraštyje 15min.lt publikuotais darbais (straipsnį galite paskaityti ČIA). Amerikoje gyvenanti tapytoja šiuo metu teigia, kad iš košmarų ji išsivadavo tapydama šiuos darbus. Labai gražūs darbai! Negaliu žiūrėdamas į juos atsistebėti, kokia plona riba tarp vaiko pasaulio ir šiurpaus gotikinio mistinio pasaulio. Jeigu gerai įsižiūrėtumėte, pastebėtumėte, kad visi darbai tamsūs, bent nepasakysi, kad niūrūs, veikiau siurrealistiniai, išsiritę iš sapnų pasaulio, kur pertransformuotos tam tikros vaikų fantazijos, mitų ir pasakų tikrovės. Tikiuosi autorė nesupyks, tačiau noriu, kad ir kiti pamatytų šiuos darbus, todėl dalijuosi.